Klipas apie 2007-2008 keliones

Čia aprašamos kelionės klipas kurį sumontuot man užtruko, bet štai, po dviejų metų pagaliau prisėdau ir sudėjau.

Muziką pasiemiau iš “Pieno Lazerių” kurybos

Apie tai kas buvo toliau ir kaip baigėsi

Rugsėjo 5 d. suėjo mėnuo, kai jau esam grįžę į
Lietuvą. Mėnuo plius viena savaitė yra tas laikas, kurį jau esame Europoje. Kad
iki galo būtų aišku – maršruto trajektorija iš NY oro uosto sparnuotame Vokietijos kompanijos LTU(!) airbuse nukrypo į
Duseldorfą. Skrydis nebaisiai ilgas – septynios su trupučiu valandos, čia taip
išeina, kad kelionės laikas beveik lygus laiko skirtumui, t.y. NY laikas nuo
Vokietijos skiriasi šešioms valandom.

Muitinės procedūros tą kart, apsiribojo
pasų kontrole. Ir tai nelabai atidžia. O oro uoste mūsų laukė Danieliaus
brolis, pas kurį svečiuose ir ruošiamės sustoti “reabilitacijai”. Čia vat
simbolika tokia gaunasi, kad prieš grįžtant į Vilnių užsukam į Hagą, miestą,  į
kurį pirmą užsukom pradėję kelionę prieš metus. Nuo Duseldrofo Vokietijoje iki
Hagos Olandijoje, kur ir gyvena Danieliaus brolio šeima, yra apie 250 km, jei
kam kils klausimas kodėl iš JAV į Olandiją važiuojam per Vokietiją, tai
atsakymas paprastas – finansiškai ekonominiai taupymo sumetimai, t.y. pigesni
transatlantiniai lėktuvo bilietai. Kaip kad iš Olandijos į Lietuvą važiavom per
Belgiją, lygiai dėl tokių pačių sumetimų. Nerūpestinga savaitė svečiuose
visiškai neprailgo.

Į Vilnių mumis pargabeno Airbaltic’as, turbūt
pasisekė, kad viskas buvo gerai, t.y. lėktuvo skrydis nebuvo atidėtas, išskrido
tik nedaug vėluodamas, o nusileido kone laiku. Bagažas irgi atvažiavo. Tiesiog laimės
paukščiai. Oro uoste laukė keli, per metus vizualiai nelabai pasikeitę,
draugai. Na, dar praėjo kelios akimirkos ir jau buvom abiejų mamų glėbyje su
negaruojančiais šaltibarščiais ant stalo. O maždaug po pusvalandžio,
nebeatrodė, kad išvis kur nors buvom išvažiavę. Rūpesčius priminė tie daiktai,
kuriuos metus saugojo Gražinos mama, kol mūsų butas buvo išnuomotas. Daugelis
žino, koks saldus yra kraustymosi malonumas: dėžutės, maišeliai, gėių vazonai,
keli reisai liftu ir štai viskas guli suversta krūvon ant grindų namie. Po metų
grįžus į butą, kuriame gyveno nepažįstami žmonės, apima dvigalės lazdos jausmas: vienas
galas sako, kad čia tavo namai, kitas – kad jau netavo. Kažkas yra sakęs, kad namų
užvaldymo pajutimas greičiau apima jei skuduru ir klūpadomas ant kelių išsiplauni grindis.
Tai nėra visiškai tiesa. Lieka tas pats jausmas,
kad buto sienos susvetimėjusios, tik kad grindys švarios. Netgi per kelias
dienas prasinešus po kiekvieną plyšį ir jį išplovus, namų prisijaukinimas
užtruko. Galiausiai, kai daiktai sugulė į spintas, knygos į lentynas ir mūsų
juodasis katinas pagaliau prisiminė, kad yra čia jau buvęs, vėl apniko jausmas,
kad niekur ir nebuvom išvažiavę.

Tai, kad esam visai nepasikeitę,
sakė daugelis iš naujo sutiktų draugų. Grįžti į tokio didmiesčio kaip
Vilnius, tokioje šalyje kaip Lietuva, ritmą – nėra labai sudėtinga. Kainų šuolis
nėra toks didelis, kaip kad visi kalba, infliacijos dar nesijaučia, valdovų rūmai
tokie pat baisūs, telikas rodo, o delfi rašo tą patį šūdą, kaip ir prieš
metus. Nėra tokio jausmo, kad buvom išvažiavę, kad dvasiškai atitrūkom nuo šito
gyvenimiško pliurzalo ar kad kaip nors kitaip prašvitom. Neatsitiko nieko, kas
negalėjo nutikti. O susisteminus klausimus, kuriuos grįžę girdėjom kelionės tema, gausis trumpas DUK.

K. Kaip jaučiatės grįžę? Kas pasikeitė?

A. Neitin gerai, nes veiklos tempas nukrito 30
kartų. Vilniuje katastrofiškai nėra kur nueit, kur nuvažiuot dviračiu ar
gražiai pasivaikščioti. Oras blogas. Ir žmonės čia yra bjauriai nemandagūs su savo vemt
verčiančiais, kaimietiškais familiarumais ir pamokymais. Na ir išvis, kaip
galima jaustis atvažiavus į neypatingo grožio, mažą sostinę rytų Europoje, iš
kurios žinai, kad artimiausiu metu neišvažiuosi, kad lieki čia gyvent? Likę už
nugaros metai, kuo toliau, tuo labiau darosi panašūs į sapną, iš kurio pabudom.
O Danielius išvis negali žiūrėti kelionės nuotraukų, nes genda nuotaika.

K. Ką veiksite/veikiate sugrįžę?

A. Nieko netikėto, kaip kad atidaryt jogos
klubą ir/ar tekilos barą į galvą nešovė. Reikia susirasti apmokamų darbų ,nes
finansiškai esam kiek nustekenti. Danielius jau dirba su vienu iš ankstesnių
darbdavių, Gražina ieškosi naujos darbovietės.

K. Jei tai nėra paslaptis ir padoru klausti…

A. Klauskite.

K. Kiek gi išleidote pinigų?

A. Gal kokį 185 tūkstančius litų. 50 iš jų buvo
skolintasi iš banko.

K. Vajai kaip daug.

A. Apkeliaut aplink pasaulį per metus brangu pirmiausia
dėl skrydžių, kurių būtinai pasitaikys. Iš viso skridom 18 kartų ir tai kainavo
apie 40 tūkst. litų mums abiems. Ne visi skrydžiai buvo būtini, kai kurie yra
laiko taupymas. Kaip kad skrydis nuo Nepalo – Indijos sienos iki
Katmandu yra 30-40 minučių. Autobusu tas kelias yra 14 valandų. Tokių pavyzdžių
yra ir daugiau. Kitos pagrindinės išlaidos buvo transportas, nakvynė, maistas ir pramogos (turai, nardymai,  bilietai už įžymybių aplankymus). Su šitais dalykais kiekvienas yra labai individualus, todėl nelygu kiek
išleidžia. Mes visuomet mokėjom tiek už transportą (išskyrus vieną vienintelį atvejį, kai teko ekspromtu tranzuot), tiek ir už nakvynę ar
maistą (Nakvynė pas CS narius daugiau išimtis, nei taisyklė). Smulkesnės
finansinės ataskaitos galima prašyti iš Gražinos, ji per metus į tokią mažą žalią užrašų knygutę užsirašė visas patirtas išlaidas.

K. O tai kur jūs buvote?

A. Nuo tada kai išskridom iš Vilniaus buvom
tokiam užsienyje: Olandija, Belgija, Ispanija, Kenija, Tanzanija, Malavis,
Zambija, Zimbabvė, Indija, Nepalas, Kinija (įskaitant Tibetą, Honkongą ir Makau), Malaizija, Tailandas, Kambodža,
Vietnamas, Indonezija, Australija, Naujoji Zelandija, Čilė, Argentina, Peru,
Ekvadoras, Panama, Kosta Rika, Nikaragva, Hondūras, Gvatemala, Meksika, JAV.
Čia surašytos šalys kuriose praleidom bent vieną naktį. Dar kelioms valandom
buvom Kanadoje. Na ir Vokietijoje. Kad kiek nors būtų aiškiau, čia toks
žemėlapis. Visai gražu atsiversti pirmą įrašą bloge ir palyginti pirminį planą.
O atsivertus pirmą puslapį, skaityti viską iki paskutinio, kuriuo lai būna šitas
įrašas. O kas perskaitė viską iki galo, tegul žino, kad įveikė lygiai 147
lapus, t.y. čia tokį skaičiuką dabar rodo wordas dešiniam kampe.

O jei dar pakils ūpas merkti plunksną į rašalą
kokia nors tema, tai įklijuosim nuorodą kur nors, kad lengva būtų pamatyt.