Saigonas. Daugiau nei reikia

Ho Chi Minh City (oficialiai) arba Saigone (neoficialiai) strigom
ilgiau nei bet kur iki šiol. Tik atvažiavę dar to nežinojom ir labai
džiaugėmės, kad bent jau kurį laiką nebereikės trinti užpakalio į
autobuso sėdynę. Nieko negalvodami ilsėjomės dvi dienas, autobusas buvo
tikra katorga, nuo kurio reikia atostogų. Open Bus, apie kurį pasakojom
ankstesniame įraše, yra neginčyjamai pigiausia priemonė nusibaladoti iš
Hanojaus į Saigoną ar atvirkščiai. Baisi, kapitalistinė konkurencija iš
geros idėjos nepaiko nieko išskyrus patį autobusą. Aišku, kad 20 USD
kuriuos moki už daugiau nei 1000 km yra nepakankama suma, kad būtų
galima organizuoti žmonišką aptaranvimą, normalią paslaugos
administraciją ir normalius autobusus. Dėja visi turistai keliauja
autobusais, todėl alternatyvūs keliavimo būdai tiesiog neišsivysto:
geležinkėlis lėtas ir trumpas, lėktuvai per brangūs ir per sudėtingi.
Visi važiuoja autobusu, didžioji dauguma keikiasi, kenčia ir bando
išmušt kompensacijas. Pagrindiniai skundai yra apie dviejų – penkių
valandų vėlavimus ir dėl, daugiau nei yra vietų, žmonių kiekį autobuse.
Galima suprast, kad dardėt šešias valandas ant plasmasinės kėdutės
įspaustos kažkur tarp keleivių krėslų yra sunku. Šešias dar nieko, gali
tekti taip važiuot per nakt, kokia 17 valandų. Bėda ta, kad skūsti nėra
kam. Kompensacijų reikalavimai skamba kiek juokingai, dažniausiai vien
dėl noro išsilieti ir pasibarti nepatenkinti keleiviai eina į agentūras
ir bando išmušti kelis dolerius. Dažniausiai nieko nepeša ir keikdami
visą vietnamą eina miegot. Taip pat, labai gera afera susijusi su tais
pačiais Open Bus – parduoti bilietus į miegamajį autobusą (dažniausiai
du kart brangesni nei sėdimi), bet pasirodys, kad ten nėra gultų
tiesiog įprastas autobusas. Kai kuriais
maršrutais miegamieji autobusai nevažiuoja, bet bielietai į juos yra
parduodami. Visiškas marazmas. Bartis ir reikalauti pinigų už
nesuteiktą paslaugą beprasmiška. Mes, palyginus su kitais, buvom visai
laimingi. Visad važiavom sedėdami krėsle ir nepermokėjom pirkdami
bilietus į miegamuosiuos autobusus, visad važiavom įprastais (išskyrus
tą atvėjį, kai įsėdom į miegamajį su kuklia priemoka (greičiausiai tai
buvo kyšis). Tad, išskyrus labai ilgas valanadas praleistas autobuse ar
kur nors jam sustojus, neturėjom kuo skūstis. Kažkiek atsigavę išlindom
pažiūrėt kur esam. Saigonas nebėra Saigonu nuo 1975 kuomet komunistai
iš Vietnamo šiaurės pervadino buvusią Pietų Vietnamo sostinę savo
dievuko atminčiai Ho Chi Minh City. Visai tas pat kaip vargšas Sankt
Peterburgas, šauktas ir Stalingradu, ir Leningradu iki komunizmui
nustojus, imtas vadinti tikru vardu. Reikia tikėtis, kada nors ir
Vietnamiečiams dašils, kad nuo kapitalizmo nepabėgsi, o kapitalizmui
reikalinga kitokia santvarka. Saigono pavadinimas nėtra uždraustas ar
cenzūruojamas, bet visuosose popieriuose ar knygose turi būti Ho Chi
Migh City. Tokia taisyklė. Pas mus blog’e kitos taisyklės, todėl
Saigoną vadinsim Saigonu.
Oras buvo labai geras, karšta, labai
karšta, bet ne tiek, kad būtų galima uždust. Keista girdėti, kad
Hanojuje, t.y. Vietnamo šiaurėje dabar yra pati šalčiausia žiema per 20
metų, stimpa gyvuliai ir žūsta medžiai. Gal dabar Vietnamo komunistai
išras centrinį šildymą. Arba kokį greitą traukinį iki pietų, kur labai
labai nešalta. Nei naktį, nei dieną.
Saigone visi biudžetiniai
keliauninkai, kaip ir daug kur Pietrytinei Azijoje, apsitoja
“backpacker area” pakrikštituose rajonuose. Ten, kaip taisyklė, yra
pilna pigių viešbučių ir pigaus maisto. Taip pat vietnamiečių kurie
supranta bent kelis žodžius angliškai. Ir šiaip viskas dirba tik
turistams. Saigonas tikrai nėra pats pigiausias miestas Vietname, todėl
kiek užtrukom kol radom kažką padoraus už mažiau nei 15 USD. Dar
paieškojus galima rasti ir žemiau nei 10 baksų. Vieta kur gyvenom labai
įdomi. Kvartaliukas vienas šalia kito surūstų prigrūstų namų, regis be
jokios tvarkos, statya ten kur buvo vietos, taip, kaip ta vieta
reikalavo. Tarp namų – gatvių labirintas, tiesiogine žodžio prasme.
Gatvės tai siauresnės, tai platesnės, kai kur tiesiog akligatviai,
nuklydus tiesiog reik badyt atsitiktinėmis kryptimis – mažu išeisi į
pagrindinę gatvę. Ankščiau ar vėliau išeini, visai ne ten kur tikėjais.
Čia ne tas variantas kai žmonės gyvena daugiaaukščiuose. Čia kiekviena
šeima turi savo namą. Namai yra kita tema, sutinkama tik vietname. Štai
čia yra tokie namai, kurie verti vardo „dėgtukų dėžutė“.

Ir būtent tokie pastai dominuoja visam Vietname,
kur bevažiuotum, kur bebūtum. Visur vienodai. Ilgi, sugrūsti vienas prie
kito. Toks jausmas, kad visi vienodo pločio. Bet tikrai ne aukščio.
Nuotraukoje matosi trys, beveik vienodo auksčio namai, o dešinėje –
mažesnieji broliai dvyniai. Lygiai tokiuose namuose gyvenom ir mes.
Laiptinių
pas juos nėra, iškart pirmas aukštas, kuris yra kažkas neva sveitainės,
valgomojo, priimamojo, kirpyklos, parduotuvės ir miegamojo mišinys. Kas
antrame name yra “room for rent”, pagrindinėse gatvėse dirba babytės –
agentai, kurios puikiai kalba angliškai, susigaudo, kokia situacija, kokiam name ir rūpinasi, kad visi kambariai kvartale būtų išnuomoti.
Susigavusios klientą, kelis kart praveda “labirintu”, kad pastarasis
susirastų, kur gyvena. Čia mūsų vaizdas pro langą. Čia žiūrint, reik
turėt omenyje, kad po kiekvienu stogu yra namas.

Nepaisant to, kad “room for rent” čia yra daugybė, turistų šitam
labirinte beveik nesutiksi. Matyt visi, kaip ir mes, žino tik trumpą
kelią iki pagrindinių gatvių ir nezuja po siaurutes gatveles, kuriose
nieko nėra, išskyrus kunkuliuojantį vietinių gyvenimą. Visas veiksmas
verda pirmam aukšte, kiekvieno namo durys ir langai (jei tokių yra)
atlapoti. Žmonės, regis, nedirba, bet labai užsiėmę savais reikalais.
Moterys visad puošiasi, viena kitai dažo nagus, kojų, rankų, kerpa
plaukus, peša antakius, kažką skuta ir t.t. Viskas vyskta ant namo
slenksčio arba ten, kur daugiau šviesos.

Vyrai žaidžia, zuja pirmyn atgal arba tupi ir stebi. Štai, kad ir vienas
veikėjas netoli mūsų viešbučio. Kada beeisi – jis tupi ir stebi. Mes
žinom jo įpročius ne ką mažiau, nei jis žino, kiek kartų kas praejo
gatve. Žinom, kad jis mėgsta siurbčiot kolą su ledais iš bokalo,
kartais užsirūko, matyt iš nuobodulio, kartais spokso kaimynų
televizorių. Bet visad tupi, tai vienoj, tai kitoj vietoj, maždaug
penkių metrų spinduliu. Visad su tais pačiais šortais, visad ką tik
išplauta galva, visad bemarškinis. Bet šai kaip tyčia, tą dieną, kai
nutarėm jį slapta nufotkint – sedėjo (netupėjo) su marškiniais
žiūrėdmas kaimynų TV. Žmogus – šnipas. Kad pamatyt, reik įsižiūrėt.

Gatvytėmis laksto vaikai ir šunys, gyvenimas virte verda. Savas
mikroklimatas, mikrogyvenimas, mikroreikalai. Spėjam, kad
šiam kvartale visi, vienaip ar kitaip, gyvena iš nuomos. Nuomos
turistams, žinoma. Lengvi ir Vietnamo mąstais nemaži pinigai. Gali nieko
neveikti, kaip kad tupėti ant savo namo slenksčio, ir visus sekti. Arba
pešioti plaukus kaimynei. Net jei ir šita teorija teisinga, galima
pagirti kvartalo gyventojus už nebūdingą švarą ir toleranciją
turistams. Nors čia gali būti kaltos tos pačios angliškai kalbančios
babytės agentės. Kurios, kaip kokia milicija, kartais praslenka per
viešbučius su savo klientais (matyt susirenka komisinius) ir patikrina
ar nieko sveteliams netrūksta, ar nereikia pakeist patalynės, ar nereik sutvarkyt kambario. Mūsų viešbučio šeimininkė angliškai temokėjo “hello”.
Bet labai maloni moteris, visad besišypsanti, pavaišinusi mumi arbūzu
ir spring rolls (šalti suktinukai su kokiu nors įdaru, visur Azijoj
skiriasi priklausomai nuo šalies. Pavyzdžiui balandėlius, irgi galima vadinti meat spring rolls). Jos
vyras, labai dideliu pilvu irgi buvo malonus, o jų vaikas linksmas ir
vis mėgino bendraut. Svečiuotis pas ją, labirintų kvartale, buvo smagu.
Tiesa, apie visas moteris Vietname galima pasakyti vieną dalyką. Pats madingiausias moteriškas rūbas – pižama. Visur ir
visada, gatvėje dauguma moterų su pižamomis. Akivaizdu, kad jos galvoja
pižamą esant kažkokiu vasariniu kostiumėliu. Gal čia koks sąmokslas,
gal kažkas žmones įtikino pižamas neesant pižamomis. Todėl atrodo, kad
gatvėse labai daug žmonių, pabėgusių iš ligoninės.

Transporto prasme, Saigonas niekuo nesiskiria nuo likusio Vietnamo.
Metro, tramvajaus nėra, tik neaišku kur važiuojantys autobusai. Taip
yra turbūt dėl to, kad kiekvienas čia turi motorolerį. Kiekvienas. Gal
net ne po vieną. Eismas gatvėse beveik nereguliuojamas, jei ir
reguliuojamas – tai ne pėsčiųjų naudai. Pereiti gatvę sunku. Patikrintas
variantas, išmoktas iš vietinių – išsirinkt momentą ir eiti. Eiti ir
nesustoti, nedvejoti, nebėgti, vienodu tempu, nesiblaškant pereiti
gatvę. Taip viskas būna gerai, tave pastebi, esi prognozuojamas ir tave
įmanoma apvažiuot, net jei tau gali atrodyti priešingai. Svarbiausia –
nesustot. Kaip tik stabteli ar sudvejoji, prasideda kebeknė, kuri gali
baigtis kokiu liūdnu įvykiu.

Gerai išmokę kaip reik elgtis, visą laik Saigono gatvėmis judėjom
pėsčiomis. Atstumai nemaži, bet vienas dalykas – reikėjo mankštint
kaulus, antras – nėra visuomeninio trasporto, o su įvairaus plauko
taksistais užknisa derėtis ir ginčytis. Kaip ir stovėti kamštyje.
Skanus
ir geras maistas Saigone – arbūzai, saldūs, maži, todėl galima suvalgyt
per vieną kartą. Tai ką pirkdavom mes, dažniausiai sverdavo 2,5 – 3 kg.
Kilogramas kainuoja apie litą. Kartais pasitaikydavo geltonų arbūzų (ne melionų), kas mums buvo naujiena.

Saigonas labai didelis miestas, todėl ir vizualiai labai
skirtingas. Apskurę rajonėliai keičiasi į prekybos centrus,
magistralinės gatvės virsta parkais. Senamiesčio nėra. Prisimenant
istoriją kaip ir būtų keista tikėtis senesnio namo. Na, vienas
kitas, iš prancūsų okupacijos laikų dar yra likęs. Pirmiausia
apsilankėm Ho Chi Minh City muziejuje, kuris kaip tik ir įrengtas
tokiam senesniam name. Ko nors šlovingo nesužinojom. Kaip ir visuose
„miestui“ dedikuotuose muziejuose galima rasti kažkokių prieš istorinių
puodynių, visokių dokumentų ir neįdomių nuotraukų. Muziejaus kieme
eksponatai iš netolimos Saigono praeities. Keista, kad kiekvienas
„eksponatas“ yra amerikietiškas.

Kaip skelbia informacijos lentelės, tankas buvo perimtas, malūnsparnis
konfiskuotas, o lėktuvas nuvarytas iš priešo stovyklos. Visi jie
panaudoti prieš užpuolikus amerikonus. Lėktuvas susijęs su kitu
muziejumi, kurį lankėm – tai yra prezidentūra. Susijęs dėl to, kad
lėktuvą nuvarė komunistinis vietnamiečių šnipas ir numetė bombą ant
tuometinės Pietų Vietnamo prezidentūros. Nieko doro nepavyko, nes
prezidentas išsigelbėjo. Ir vietoj susprogdintų rūmų prezidentas įsakė pastatyti
naujus – gražius ir modernius. Tiesa, prezidentas buvo toks nedoras,
kad sulaukė galo nuo savo paties armijos. Nuotraukoje nupaveiksluotas buvęs prezidentūdos pastatas yra XX a. ’60 metų architekrūros etalonas, geriausia kas tik galėjo būti.

Griozdų griozdas su ,,styliūkas”. Pirmuose dviejuose aukštuose
buvo prezidneto ir vice prezidento darbo kambariai, priėmimo salės,
vienos užsienio delegacijoms, kitos ministrams, konferencijų salės,
viskas laaabai prašmatniai su tokiu geru, praeito amžiaus vidurio,
kvapu.

Kaip ten “bekvepėtų”, reikalas tame, kad rūmai vis dar funkcionalūs,
jei ir neatlieka savo pirminės paskirties, ten karts nuo karto rengiami
valstybinės reikšmės suvažiavimai ir pan. Kas be ko, kažkurias patalpas
galima išsinuomoti vestuvėms, tom pačiom konferencijom ar pobūviams.
Rūmai tikrai didžiuliai. Baisinga konstrukcija: krepšinio salių dydžio
koridoriai, storo stiklo durys, kažkokios kolonos, kažkoks kubizmas –
abstrakcionizmas.

Kiti du aukštai skirti pramogoms. Pirmoji ponia, matyt irgi yra pramoga
todėl jos apartamentai bei priėmimo apartamentai yra tam pačiam aukšte
su lošimo kambariais, baru ir kino teatru. Galima pakilti ir pažiūrėti
tuometinius kino projektorius bei valdymo pultus, t.y. aptarnaujančio
personalo patalpas.

Paskutinis aukštas – skirtas šokiams, ten pat yra terasa, kurioje gali
nusileisti malūnsparnis – buržujaus transporto priemonė. Nuotraukoje
dar vienas konfiskuotas amerikonizmas.

Linksmiausia rūmų dalis yra rūsiuose. Ten būta žvalgybos ofiso su
įvairiausiais, pačiais smulkiausiais, kokius tik teko matyt, Vietnamo
žemėlapiais ant sienų. Labai stereotipinė, kaip iš kokio filmo, šnipų
darbo vieta. Pilna telefonų, darbo stalų, keistų durų, ilgų koridorių
ir visko, kas slaptus darbus daro slaptais.

Kol kaidžiojom iš kabinėto į kabinetą nesutikom nė vieno laknytojo ar
bent ko nors iš muziejaus personalo. Po penkiolikos minučių
slampinėjimo ėmė daryti visai nejauku.

Eini ilgais koridoriais, iš abiejų pusių durys, užeini, tada vėl
koridorius, palei jį patalpos su neaiškiais prietaisais, stalais ne į
temą ir kažkokiom tardymo izoliatoriaus sienom.

Žemos lubos ir spaudžiančios sienos – didelis kontrastas viršuje
esančioms erdvėms. Atrodo, kad regėjimo laukas susiaurėjo ir esi
kažkokioj senovinėje pirmo asmens šaudyklėje. Na, bent jau už durų
jokie monstrai nelaukia.

Ėjom koridoriais kol priėjom virtuvę. Pasirodo, kad yra senesnių ir
griozdiškesnių aparatų, nei kad virėjos naudoja vidurinėse mokyklose. Su
šituo mikseriu virėjos plakdavo prezidentinius omletus.

Kaip viskas “neseniai senoviška”. Panašius griozdus ar patalpų dizainus
gali pamatyti kokiam nors amerikietiškam filme apie kapitoną Nemo.
Žiulio Verno ateities vizija. Nuo to laiko, kai imtos naudoti foto ir
video kameros visa istorija žymiai smulkesnė ir yra labai šalia
dabarties, nieks nenugarma užmarštin. Nors ir žinai ko tikėtis, ir lyg
ir nėra ko stebėtis, bet penkiasdešimties metų neturintis modernumo
šedevras jau yra toks reliktas, kur smagu leisti laiką ir viskas įdomu.

Dar vienas dalykas, kurį žiurėjom yra tuneliai, 60 km į šiaurę nuo Saigono.

Labai neišsiplečiant kas, kaip ir kodėl: tunelius nuo kaimo iki kaimo
Vietnamiečiai pradėjo kasti dar Prancūzų okupacijos laikais, o karo su
amerikonais ir Pietų Vietnamu metu tie tuneliai pavirto į baisiai
sudėtingas 8 m po žeme komunikacijas. Tuneliai yra žymūs tuo, kad amerikonai niekaip negalėjo įsitvirtinti Saigone, nes Vietnamo partizanai
išskersdavo iki ausų ginkluotas jų armijas. O amerikonai niekaip negalėjo partizanų
išgaudyti, nes visi jie pasislėpdavo tuneliuose. Sunku patikėti, nes
labai kvaila, bet taip jau buvo. Iš pradžių ginkluoti vien babuko
ietimis partizanai prisiplėšė vis daugiau ginklų. Vėliau, kuomet Tarybų
Sajunga ir Kinija sumanė padėti savo komunistiniam broliukui Vietnamui,
amunicija ir ginkai šitam rajone buvo gabenami tais pačiais
tuneliais. Sakoma, kad čia žuvo ar dingo virš 30 tūkst. amerikiečių. Ir
jiems visvien niekaip nepavyko iškrapštyti vietnamiečius iš tunelių. Kaip ir kurį laiką amerikiečiai, įkūrę stovyklą tiesiai virš požeminių kanalų, niekaip negalėjo
suprast, kas ir kaip išžudo kareivius. Viskas baigėsi tuom, kad CuChi rajonas yra
daugiausiai sprogmenų ir napalmo gavusi vieta pasaulyje. Vis vien
tunelių liko pakankamai, kad dabar demonstruot turistams. Vieta yra
visiškai makabriška. T.y. keliukas džiunglėse, aplink apkasai ir bobų
sprogimo duobės, kur ne kur turistams atidengti tuneliai.

Taip pat eksponuojami spąstai žmonėms, minos ir kaip visa tai buvo
ruošiama. Ir kiek vietnamiečių gavo medalius, pavadinimu “už amerikiečių
žudymą”. Tarp kita ko, mūsų gido versija apie jau uždraustas visam
pasaulyje pėstininkų minas yra tokia, kad jos (minos) išsaugojo daug
gyvybių. Vietnamiečiai nesistengė nugalabyti amerikonų, bet tik juos
nepagydomai sužalot, tokiu būdu persipildo ligoninės, Amerika turi
baisingų išlaidų ant gydimo, bet nepaisant nutrauktų kojų ar rankų,
amerikietis lieka gyvas, kas yra labai kilnu ir labai gerai. Nereikia
pamiršti ir to, kokį spaudimą, neįgaliais ir be priežiūros po karo tapę
kareiviai (jie patys ar jų artimieji, ar tiesiog visuomenė matydama
sužalotus žmones), darė Amerikai dėl karo Vietname nutraukimo. Tuneliai
smarkiai prie to prisidėjo.

Dabar turistams siūloma aplankyti kelias likusias tunelių raizgalynes.
Dar galima palandžioti kokį šimta metrų po žeme. Baisokoka. Tamsu
(visiškai tamsu), tvanku ir labai mažai vietos. Stumiesi apgraibomis.
Kaip kad gidas mums sakė ,,dabar galit pašliaužioti ramiai, karas baigėsi, nėra
jokių spastų ir niekas jūsų nenušaus”. Sunku net įsivaizduot, ką turėjo
jaust amerikietis, lysdamas į tunelį kariaut. Ir koks turi būti durnas
vadas, įsakydamas savo kareiviams lįsti tiesiai mirčiai į nasrus.

Tuneliai siauri, skirti žemaūgiams vietnamiečiams be jokios
ekipiruotės. Negana to, jie ne vienam lygyje, leidžiasi tai kyla,
kartais susiaurėja tiek, kad tik šliaužte pralysi. Jei esi
vietnamietis. Amerikiečiai bandė pjūdyti tunelius šunimis. Greit ir
šunų neliko (maistas į namus?). Na, bent keliasdešimt tūkstančių tonų sprogmenų reikalus
kaip ne kaip išsprendžia.
Dar buvom nukeliavę į pačius Vietnamo
pietus – Mekong Delta. Nėra nieko ypatingo toje vietoje, kadaise graži
gamta dabar užpildyta fabrikais ir visokiais keltais.

Pasitrynėme keliose salose, kadangi buvom su turu, tai viskas sukosi
pakankamai lėtai ir po visokias turistų “atrakcijas”,  kaip kad
kokosinių saldainių gamyklėlė.

Bent jau buvo įdomu sužinot, kad žiurkės labai mėgsta kokosus, todėl
lipa į palmę ir ten padaro žalos derliui. Puikiai veikia tokia paprasta
apsauga į kurią žiurkės nagai neįsikabina.

Dar plaukiojom dirbtiniais kaimiečių kanalais ir važinėjom dviračiu po niekuo neypatingus kaimus.

Flora ir Fauna visad pralinksmina. Dideli, kaip paukščiai, drugiai arba maži skiauterėti driežai palmėje.

Saigonas – paskutnis mūsų mietas Vietname. O Vietnamas – ne ta
šalis, kuri labai patiko. Iš visos turistais nutryptos pietrytinės
azijos, Vietnamas atšiauriausias svetingumu, su vietiniais čia tikrai
sunku. Tiesa, šiaurė nuo pietų skiriasi, pietuose lengviau (moraline
prasme). Bet pats Vietnamas nėra patogus keliauti. Kitas ir labai blogas
dalykas – komunizmas. Jei komunizmas yra iš esmės netinkama žmonėm
gyventi santvarka, tai Kinijoje bent jau taip smarkiai to nesijaučia .
Drausmė yra drausmė, tvarka yra tvarka, kažko žinot negalima, ir
valdžia nuspręs už tave, kas yra žalinga. Vietname komunizmas yra
propoganda. Mažesniuose kaimukuose karts nuo karto gatvėse įsijungia
garsiakalbiai, iš kurių plyšauja kažokie briedai. Visur, ant
kiekvieno kampo, kūjai, pjautuvai, žvaigždės ir raudonos vėliavos.
Vietnamiečiai savim patenkinti, komunizmas išgujo prancūzus, nugalėjo
amerikiečius. Lygiai kaip Tarybų Sąjunga išgelbėjo Europą nuo
nacistinės Vokietijos. Dabar tokios šalys, kaip Lietuva, gelbėjasi nuo
praeities jungo. Jei dar per mūsų amželį komunizmas Vietname nežlugs,
meskit į Danielių akmenį, jis tiki, kad šitas marazmas čia netvers
daugiau nei dar dvidešimt metų.
Nepaisant kartais blogos nuotaikos
ir to, kad mums čia ne taip patiko, kaip kad norėtųsi, atsitiko likimo
ironija. Vietnamas yra šalis, kurioje ilgiausiai užtrukom, o Saigonas
yra miestas, kuriame ilgiausiai gyvenom. Viskas dėl to, kad po Vietnamo
galvojom skristi į Filipinus, tam buvom morališkai ir fiziškai
pasiruošę ir, regis, turėjom prisikaupę pakankamai informacijos bei naujų
maudimukų. Tik vienas neapdairumas – jei 150-čiai pasaulio šalių (tame
tarpe ir Zimbabvei) ir visai Europai nereikia vizų į Filipinus, trims
Baltijos seserims ir Slovakijai reikia (2008 metai). Lietuvos URM’as ne toks geras,
kaip Zimbabvės. Galėtų mainų programas daryti. Vizas galėjom pasidaryt
Saigone, bet tas truktų mažiausiai penkias darbo dienas, kas ten žino,
kas gali būti ilgiausiai. Reikėjo sugalvoti (ir labai greitai) ką daryti
toliau, nes Australų vizos dar neturim, nors ir užpildėm paraiškas, bet
nėra aišku, per kiek laiko jas peržiūrės. Sugalvojom važiuoti ten, kur
vizos nesunkios – Indonezija.

Kelionė autobusu rytine Vietnamo pakrante II (Nha Trang – Dalat)

Iš Hoi An’o labai
ilgam sėdom į autobusą iki kito miesto, dar labiau į pietus – Nha Trang. Dar 14
valandų autobuse. Pasisekė bent tiek, kad už šiokią tokią priemoką (14 USD) sėdimą
autobusą iškeitėm į miegamą. Tokio dar nebuvo tekę matyti. Vietoj kedžių – trys
juostos dviaukščių lovų. Ne liuksas, matyt, kad pritaikyta mažaūgiams
aziečiams, bet kur kas patogiau, nei kankintis ant kedės.

Nha Trang yra
Vietnamo kurortas. Oras kurortinis, šilta, gera, vėsus vėjas, skaisti saulė,
žydra jūra, didelės bangos, viskas labai gerai. Ir radom šaunų viešbūtį už dar
šaunesnę kainą. Langai gal ir ne į jūrą, bet kaip už 10 USD tai buvo visai
neblogai. Pats miestas – keistokas.

Viena vertus laukinis, kita vertus labai
urbanizuotas. Taip ir nesupratom koks jis iš tikro. Tai spindi, tai smirda.
Veidmainis. Kai tik baigiasi pakrantė ir neskoninigi bei grėmėzdiški viešbučiai,
prasideda tas tikrasis Vietnamas, su šiukšlėm visur, bjauriais kvapais ir
lekiančiais motoroleriais.

Mes lindom giliau į miestą pažiūrėt vienos iš labai
nedaugelio miesto atrakcijų (pagrindinis reikalas Nha Trange – pliažas ir
jūra).

Budistų šventyklėlė su dideliu baltu Buda ant kalno.

Vargu ar buvo verta
baladotis kažkur labai toli ir nuodytis užterštu oru. Na bet jei jau nuėjom,
tai kaip nepaminėsi…

Tiesa, pakeliui
matėm žiauriai kietą vietnamietiška išradimą – online’niniai batai. Tik
apsiauni ir iškart guglas atsidaro, gali meilą tikrintis. Jėga.

Visa diena kaip ir
kvaila ir labai eilinė, bet vat ateini atgal prie jūros vakare ir viskas
gražiom spalvom nušvinta, nusiramini žmogus, planus apie dar vieną invaziją į
Vietnamą atideli šalin… Keistas miestas.

Nenorėjom keistam mieste pasilkti
ilgiau nei dvi naktis, bet teko. Nauji metai, suprantate. Išeiginė, autobusai
nevažiuoja, nes vairuotojai nedirba. Ką gi, pasinaudojom proga palankyti dar
vieną atrakciją – keturių bokštų ant kalno.

Jų autoriai tie patys vietnamiečių
protėviai, kurie pastatė My Son prieš tūkstantį metų. Sakoma, kad visas
kompleksas buvo iš dvylikos bokštų, išliko tik keturi ir dar tokia kolonų
aikštelė. Ten reikėdavo sustot ir medituot prieš einant melstis į šventyklas.
Po Angkoro labai jau sunku stebėtis keliais bokštais.

Čia dieną praskaidrino
gyvatė, kuri buvo atėjusi pasimelst ir todėl kabojo ant šventyklos sienos.
Gyvatė buvo visai didelė, gal pusės metro ilgio ir labai knietėjo ją paliest, be
bijojom. Galiausiai pati gyvatė mūsų išsigando ir pabėgo. Labai norėtųsi
sužinot nuodinga ji buvo ar ne. Gal kas turi draugų, pažįstamų biologų?

Kita atrakcija –
cable car, būdelė ant lyno, kuriomis jau yra tekę važinėti. Šita, trijų km
linija tiesiasi į salą, kurioje nėra nieko gero tik kažkoks vietnamietiškas
disneilendo variantas.

Nesusigundėm jokiom supynėm ir išvis nelabai supratom,
ko ten atvažiavom. Na, nebuvo ka veikt, naujų metų išvakarės. Švetinės
nuotaikos nebuvo. Ta prasme, laukimo atmosferos ar šurmulio gatvėse kaip ir
nebuvo. Vakare į gatves išlindo daugiau prekeivių, išsidėliojo savo ,,plastmasinius
restoranus”, pasikabino daugiau džiovintų kalmarų ant prekystalio ir pasiruošė
cukraus vatos.

Šventė pasireiškė karaokė dainomis ir kukliu fejerverku
vidurnaktį. Su Naujais metais.

Kai tik visi
pailsėjo nuo šventimo, sėdom autobusan. Sekantis miestas – Dalat, ypatingas
tuo, kad yra apie 1,5 km aukštyje. Tai reiškia, kad dienos labai šiltos, naktys
labai šaltos. Bet ne tai blogiausia, blogiausia yra siaubulinga minia
atostogaujančių vietnamiečių. Jų buvo tiek daug, kad net viešbutį sunkiai
radom. Bet ilga paieška tą kart pasiteisino ir gavom labai jaukų kambarį su
teliku, šaldytuvu ir karštu dušu (pastarasis svarbiausias!). Tą patį vakarą
susidūrėm su šiokia tokia problema – Dalat’e nėra ką valgyti.

Na, aišku nėra
jau taip blogai, makaronų radom. Kitą dieną, kiek ilgiau pasisukiojom gatvėse
ir radom kelias vietas, skirtas neišlavintiems vakarietiškiems skrandžiams su
pusnormaliu maistu. Viena bėda visam vietname – porcijos labai mažos.
Vietnamiečiai neūžaugos, tokie pat kaip kiniečiai, bet pastarieji bent apetitą
neblogą turi, nors ir valgo marazmą, bet bent jau dideliais kiekiais. Vietname
žmonės visai kuklučiai maisto atžvilgiu. Dažniausiai užsisakom tris
pagrindinius patiekalus. Pavalgėm ir nuėjom miegot. Sušalom kaip reikalas,
todėl abejonių neliko, kad Dalat’e neužsibūsim. Visas įžimybes reikėjo aplėkti
per vieną dieną, tad užsirašėm į turą. Programa vėlgi buvo pakankamai intesyvi,
bet nebuvo taip blogai, kaip pirmus kartus.
Kažkur šalia Dalat’o gyvena
kalniečių gentys, kažkoks neva Vietnamo “Tibetas”. Na bent jau šitie kalniečiai,
kuriuos matėm, vargu ar kuo besiskirtų nuo Šalčininkų rajono kalniečių. Taip
pat verda brogą, sekmadieniais, tie, kas paeina, susirenka į bažnyčią, o laisvu
nuo pašalinės veiklos metu, eina dirbti žemės. Po “kalniečių” buvo kiek įdomiau.

Kol buvom Dalate matėm
parduodant keistus dalykus, vis spėliojom, kas per jovalas čia galėtų būti. Na,
bent jau norėjosi sužinot gyvūlinės ar augalinės kilmės šits reikalas yra.
Išsiaiškinom, kad čia kažkas, kas auga (greičiausia kažkokia samana). Jei
teisingai supratom, kažkur ant medžio. O naudojamas šitas reikalas yra
tradicinės medicinos tikslais, sako, kad tas rudas ,,kailis” labai gerai stabdo
kraujavimą. Įsigyti šitą gniužulą galima beveik visur, kad ir parke skambiu
pavadinimu – Meilės Slėnis.

Gidas sakė, kad dėl pavadinimo kalti romantikos pagauti
vietiniai studentai. Žmonių buvo gal milijonas, o pats parkelis kažkokuo
primena Sereikiškes vasarą, t.y. išsibarstę atrakcionai, loterijos ir ledų
kioskai. Tik čia, kur ne kur sūkso nepaprastos vietnamietiškos beskonybės liudijimai.
Bet vietiniai, regis, tikrai pagauti romantikos, pasisupuodami graužia
šašlykus.

Tarp kita ko, apie šašlykus. Tik Dalate sužinojom, kad maždaug 80%
vietnamiečių mielai valgo šunieną. Labai suklydom pamanę, kad egsiztuoja
kažkokios specialių, maistinių šunų fermos ar kokie tvartai. Nieko panašaus.
Maistui tinka bet kuris didesnis šuo. Kaip mums paaiškino gidas, paprastai
viena šeima turi tris – penkis šunis. Visi jie maistui. Paliekama tik kalė,
kuri sėkmingiausiai atsiveda palikuonių. Tada mums viskas susidėliojo į savas
vietas … iki tol stebėjomės – kodėl Vietname tiek daug palaidų šunų ir kodėl
vis tie šunys yra tokie jauni. Viskas maistui.

Štai kad ir šis šunėkas, netruks
suaugt, kai kraujo ištroškęs vietnamietis uždaužys jį pagaliu (mėsa žymiai
skanesnė, jei prieš mirtį kūnas pritvinksta adrenalino) ir sučirškins ant
keptuvės. Keli mūsų turo bendrakeleiviai jau buvo ragavę šunienos. Prancūzas
sakė, kad labai skanu, o meksikietis sakė, kad labai bjauriai dvokė. Turo gidas
vietnamietis sakė, kad šunys yra jo mėgstamiausias maistas. Tai, kad Vietname
niekur nepamatysi balandžių ir tik labai retai kur nekur praskris pavienis
žvirblis, irgi paaiškinama vietinių ėdrumu. Ant grotelių skrudintų žvirblių
galima nusipirkti bet kurioje lauko kavinėje.
Gerai, kad turo
programa niekaip nesilietė su maistu. Aplankėm kelias labai įdomias vietas.
Pirmiausia – tai neveikianti XIX a. pab. traukinių stotis. Svarbi ji tuom, kad
buvo pirmoji pietryčių azijoje. Subombintas geležinkelis niekad nebuvo pataisytas,
bet prancūzų statyta stotis niekad nebuvo apleista. Dabar čia visai smagus
muziejus su baisingai dideliais eksponatais.

Toliau lankėm
šventyklą. Šventykla kaip šventykla, ypatinga savo dekoru. Visas margumas ir
visi puošmenys yra ne kas kita, kaip kiniško porceliano šukės.

Visos sienos ir
piešiniai iš šukių. Drakonų žvynus, akis, nagus vietnamiečiai ,,gamina” iš
alaus butelių. Žalius, nuo heinekeno arba rudus, nuo vietinio alaus.

Viskas
atrodo labai spalvingai ir gražiai. Nors šventykla yra sena, dekoruoti ją
pradėjo tik 1999 metais, dar daug darbo prieš akis – reikės išlipdyti visą bokštą.
Sako, kad darbai pasibaigs po poros metų.

Dabar į bokštą galima užlipti ir
pasidairyti iš aukštai po Dalat’o apylinkes. Visiems dekoruotuojams linkim
kantrybės ir sekmės. Įdomu ar kur nors pasaulyje dar yra atliekomis dekoruoti
šventoriai. Jei ne, tai tegu pasaulis mokosi iš darbščiarankių vietnamiečių.

Toliau lėkėm prie
kriokio. Aplink Dalat’ą yra daug krioklių, deja šiuo metų laiku veikia tik
vienas vienintelis, visi kiti nusekę. Tai reiškia, kad visi atostgautojai
susirenka prie vieno nelabai didelio kriokliuko. Masė žmonių.

Šalia pat kriokio
yra labai naujai pastatytas meditacijos centras.

Vietnamo budizmas labiausiai
susitelkęs ties meditayviniais klausimais, todėl tam reikalui skirti keli
pastatai – turistams, vietnamiečiams ir vienuoliams, visiems po atskirą namą
medidacijai.

Ramiai aplinkai pasirinktas labai vaizdingas ir liūliuojantis
kraštovaizdis, visur prisodinta bonzų, šitas kur nuotraukoje net trijų šimtų
metų senumo.

Paskutinis kultūros
taškas Dalat’e – Crazy House. Pavadinimas labai vykęs, vargu ar parinksi
tinkamesnį. Namas visiškai išprotėjęs. Jau 18 metų statomas ir vis dar
nebaigtas. Namo autorė su šeima gyvena šitam name, pati pardavinėja bilietukus
lankytojams.

Moterėlė yra labai kilminga, buvusio šalies prezidento dukra,
kažkada, dar tarybinės Rusijos metais, įgijusi architektūrinį išsilavinimą
Maskvoje. Ir kaip spėjama, tik dėka giminystės ryšių šis namas stūkso ir niekam
netrukdo. Kažkoks kitas menininkas, norėjęs statyti namą su tūkstančiu stogų,
na, kažką irgi crazy, turėjo nutraukti darbus ir sugriauti kas pradėta, nes
visas jo menas neatitiko komunistinės paprasto žmogaus koncepcijos. Bent jau
gerai, kad kai kurie menininkai lygesni už kitus. Įdomus dalykas, kad Crazy
House yra kažkas tipo viešbučio, galima išsinuomoti kambarį, o ir kaina visai
prieinama, nuo 20 USD. Kambariai irgi Crazy. Sutarėm, kad jei kada kartu
statysim namą, turėsim kur nors vieną nekontekstinį kambarį (kuriame Danielius
gyvens vienas:).

Vietnamo pietūs
maždaug šimtui metų buvo okupuoti prancūzų ir nors mažai jau kas iš vietinių
kalba ar supranta prancūziškai, frankų palikimas labai ženklus, trys dalykai,
neįprasti Azijai rėžia akį Vietname.

Bagetės, visur ir
visąlaik su viskuo. Mums, kurie neturėjo batono burnoj jau kelis mėnesius,
bagetės maloniai nuspalvino gyvenimą. Kaip ir senoviniai Citroenai ar Renault
Labai prašmatnios
krikščioniškos bažnyčios, kurias jie prakilniai vadina katedromis. Kuo piečiau,
tuo jų daugiau. Bent po vieną kiekvienam mieste. Dalatas neišimtis, čia irgi
stūkso viena. Norėjom užeit į vidų, bet kažkodėl visad bažnyčios būna
uždarytos.

Iš Dalato šiaušėm į
pietų Vietnamo sostinę Saigon’ą, kurį šiais laikais derėtų vadinti Ho Chi Minh
City, nes tai ir yra oficialus, niekaip neprigyjantis miesto pavadinimas.