Afrikos Epilogas

Trumpa introdukcija į situaciją. Iš Afrikos mūsų maršrutas linksta į Indiją, žeme ar vandeniu atstumas per didelis ir per sudėtingas net pagalvot, tad skrendam lėktuvu. Tadgi, vėl kirtom Zimbabvės – Zambijos sieną, tiesa šį kart pėsčiomis, dar kartelį susimokėjom už Zambijos vizas, sėdom į taksą iki Livingstono, o nuo ten sėdom šešiom valandom į autobusą, kuris mumi atbogino į Lusaką (Lusaka yra apie 600 km nuo Vic Falls Zambijoje).

Atvykome jau visiškai sutemus, todėl per daug neišsidirbinėdami sėdome į taxą, kuris nugabeno į iš anksto užbookintą hostelį. Ir jau iki gyvo kaulo pradėjo įgrįsti Afrikietiškas bukumas. Apie rezervaciją viešbutyje niekas nežinojo, greičiausiai, kaip mums paaiškino priimamajame, kažkas iš darbuotuojų neatvežė informacijos apie rezervacijas, bet greičiausiai, kad mes nieko ir neesam užsibookinę ir šiaip čia drąskom akis. Bet kadangi jiems neužtenka proto net normaliai apgaudinėt – už kambarį mokėjome vietine valiuta ir tai buvo mažiau, nei kad buvo nurodyta mūsų rezervacijoje US doleriais. Negalėjome suprasti, kodėl kambarys, kuriame buvo tik dvi lovos, buvo vadinamas triviečiu, ir kodėl turim būti dėkingi personalui už tokią prabangą. Ir čia nėra išskirtinis Zambijos ar šito viešbučio bruožas, baltas žmogus afrikoje yra išsikalinėjantis debilas, tiesa, labai turtingas, todėl gudrus afrikietis nesunkiai gali prasimanyt greitų pinigų. Bet čia net ne apie pinigus, o apie jų gudrumą. Štai jei nusipirksi fantos, o ji dėl bala žino kokių priežasčių bus išsigazavus, barmenas tau ramiu tonu pasakys, kad fanta yra gėrimas be gazo ir tu turbut iš mėnulio nukritai jei manai kitaip. Ir tokie, kiekvienoj vietoj kur benueisi – vietoj juodo yra balta, o vietoj balto yra juoda, tikrai varo į neviltį.

Spalio 10 nusiboginam iš Lusakos iki Dar Es Salaamo ir pakeliam sparnus su Emiratų avialinijom į Delį su kelių valandų stodele Dubajuj.

Zimbabvės mikroklimatas

Victoria Falls kaimelyje likom trim naktim, Spalio 6 d. oficialiai baigėsi turas, taigi išsiskyrėm su didele grupės dalimi, ateityje pažadėjom susitikt ir t.t. viskas tas pat, kaip ir per kiekvieną išsiskyrimą. Dar keli žmonės iš mūsų autobuso liko tęsti turą iki pat Cape Town‘o Pietų Afrikoje. Pirmą naktį dar nakvojom visi kartu su grupe kempinge, likusiom dviem naktim mudu persikraustėm į kitą kempingą (netikslus žodis, angliškai skamba „lodge“, bet nežinia kaip išversti) šalimais, ten turėjom kambariuką su dušu ir tualetu.

Zimbabvės vietinė valiuta vadinasi doleriais. Metinė infliacija dabar siekia apie 1000%. Tarkim, kokokolos buteliukas kainuoja maždau 130 tūkst. dolerių. Smagumas tame, kad beveik kiekvieną dieną keičiasi US$ ir ZIM$ kursas, todėl jei atvažiavę už vieną US$ gavome 350 tūkst. vietinės valiutos, jau kitą dieną už tą patį US$ buvo galima gauti apie 400 tūkst. ZIM $. Dar kvailiau yra tai, kad oficialus, t.y. valstybės nustatytas kursas yra griežtai 30 tūkst. ZIM $ už vieną US $. Bet kadangi šalyje visiškai nėra jokios kitos užsienio valiutos, todėl yra juodoji rinka, kuri ir siūlo šimtą kartų didesnį valiutų santykį. Keisti pinigus kur nors kitur nei banke yra griežtas nusikaltimas, už kurį tupdo į kalėjimą, todėl jokiems turistams jokiu būdu nerekomenduotina keistis pinigus gatvėje pas pirmą pasisiūliusi žmogų, nes gali būti, kad tai yra policininkas, kuris tave patupdys cypėn. Niekas nenori atsidurti Zimbabvės kalėjime. Kitaip tariant, valsybė yra tiek nudurnėjus, kad neigia esant juodają rinką. Tas pat ir su degalais, kurių nėra, bet mašinos šen bei ten šmirinėja. Pagal įstatymą, ne Zimbabvės piliečiai už paslaugas ar maistą turi atsiskaityti tik užsienio valiuta, nebent turi kvitą iš banko, kuris įrodytų, kad pinigus išsikeitei pagal valstybinį kursą. Niekas šio įstatymo nepaiso. Bet kiekvienoj kavinėj kainos nurodytos vietine ir US valiutomis. Formulė pagal kurią skaičiuojamas santykis nežinomas niekam, todėl kišenei reikia turėt milijona kitą ZIM $ ir būtinai kažkiek smulkių US $. Štai apsilankėm miestelio pačiuose prabangiausiuose pramogų rūmuose, kuriuos rekomenduoja Lonely Planet gidas. Apsilankėme su mintimi pavalgyti, meniu vartyti nėra didelės prasmės, geriau iš kart padavėjo paklaust, kokio maisto jie dar turi, ir jei, kaip kad mes, užsisakinėji picą, tiesiog susitari, kuo pakeisti trūkstamus komponentus. Tiesa, paskutinę dieną neliko nieko išskyrus sūrį. Betgi apie kainas, štai vegetariška pica kainuoja arba nepilnus du milijonus ZIM  $ arba 7 US $. Už penkių žmonių pietus paklojom 11 mylikų dolerių.

Bet pagal vieną kabaką nereikia spręsti apie kitus, buvo situacijų kuomet pigiau yra mokėti USD, tad visad reikia skaičiuoti. Gal kam įstrigo, kodėl ne kartą paminėtas didžiojo koncerno saldusis gėrimas, priežastis paprasta – Zimbabvėje geriamo vandens niekas neparduoda, o kam? Iš čiaupo irgi geras.

Kaip ir bet kur Afrikoje, taip ir Zimbabvėje, ramiai gatve nepasivaikščiosi, nes apspitę vietiniai būtinai kabinėsis su pasiūlimu pirkti medinį dramblį ar begemotą. Šita šalis truputį kitokia tuo, kad vietiniai siūlo ne tik pirkti, bet ir prašo mainytis, štai už Danieliaus visko mačiusius sandalus galima kaip minimum gauti batų dežės dydžio medinį begemotą.

Na ir dar vienas dalykas Zimbabvėje yra, ko kitur niekur nėra, ir tas mažas šalies mastu dalykas šeria visą nelaimingą valstybę – Viktorijos Kriokliai.

 

Dėl aiškumo reikia pasakyti, kad Zambezi upė ir yra ta vieta, kur ponas Livingstonas pamatė krioklius ir pavadino juos Vikrorija. Taip pat Zambezi atlieka valstybinių sienų tarp Zambijos ir Zaimbabwės funkciją, po Viktorijos krioklių, jei plauksi upe palei srovę, visad iš kairės bus Zambija, o iš dešinės – Zimbabwė.

O štai mes, kaip tik ir susirinkom pasiplaukiot valtyse. Atkarpa, kurią turėjom įveikti, yra apie 30 km ilgio ir joje yra 21 slenkstis. Dar smagiau yra tai, kad kai kurie slenksčiai yra ilgi, todėl susideda iš kelių mažesnių, štai kaip kad pavyzdžiui 12 atkarpos slenkstis „Three Ugly Sisters“ yra ne vienas, o A, B ir C. Dėl objektyvių priežasčių fotiko neturėjom, todėl tenkinames valties bendrakeleivio, vandeniui atsparios kameros nuotraukomis ir trumpais video, iš kurių galima susidaryti įspūdį kas vyksta.

Apie raftingą mudu turim kiekvienas po savo nuomonę. Upės atkarpa, kuria plaukėm yra padalinta pusiau, 10 slenkstis yra šešto lygio, todėl normaliems žmonėms, netgi ir nenormaliems žmonėms, sunkiai įveikiamas ir švelniai tariant pavojingas. Aplink jį apėjome, o likusios upės dalies Gražina jau nebeplaukė.

Pirmoje atkarpoje (1-9 slenksčiai) virtom aukštyn kojom tris kartus, sunku suprasti ir numatyti, kad apvirsi, kaip ir kur tai atsitiks, ir visai neaišku, kur tave srovė nuneš. Jeigu Danieliui sekėsi visai neblogai ir labai smagiai, Gražinai viskas buvo atvirkščiai. Pastaroji, net du kartus mane, kad jau atėjo paskutinioji…Iš tiesų, jei žmogus niekada esi neskendęs, tai sunku perpasakoti užplūstančius jausmus ir pojūčius.