Kolkata – viso gero Indija!

Turo finišo juostą kertam Kolkatoje, Vakarų Bengalo valstijos sostinėje, buvusioje britų Indijos sostinėje, dabartinėje Indijos komunistų citadelėje. Atvykstam pačiu metu – pašauta opozicinės partijos lydėrė, todėl įvyks streikas, visi bijo susiremimų, dėl to parduotuvės su muziejais yra uždaryti ir apskritai niekam nepatartina (o ypač turistams) kišti nosies į gatvę.

Vargas mums, nes atvažiavom tik vakarop, eismas Kolkatoje yra ne kas kita, kaip vienas didelis kamštis. Judėti automobilyje buvo nuobodu ir ilgu: įvažiavus į miestą iki Victoria Memorial atbildėjom tik per kokias dvi valandas. Vizito Kolkatoje metu kol streikas dar nebuvo prasidėjęs tikėjomės aplankyti bent vieną muziejų, bet ir tai nepasisekė, nes pirmadieniais galerija lankytojams uždaryta, tad teko pasitenkinti pasivaikčiojimu parke.

Vakarop atsisveikinom su savo vairuotuoju beigi mašina. Rodėsi, kad atsisveikinimas po kartu praleistų trijų savaičių bus kaip ir visi tokie atsisveikinimai – ilgas, su dideliai palinkėjimais ir pasižadėjimais dar susitikt, bet viskas buvo maloniai paprasta – mes jam: „va tau arbatpinigiai, sekmės darbe“, jis mums – „sekmės tolimesniam kelyje, rūpinkitės savimi“ ir viskas. Taip paprastai likom be jokios priežiūros Indijoje. Ir po didelės pertraukos turim sau patys organizuoti kelionę ir pramogas toliau. Vakare padarėm labai netradicinę atrakciją – nuėjom į planetariumą. Neaišku, kodėl Lonely Planet pavadino Kolkatos planetariumą vienu didžiausių pasaulyje, gal tai kokia nors spaudos klaida, nes mūsų akim šis ne ką didesnis, nei tas kur prie univermago Vilniuje, kurį, jei tas dar veikia, visai rekomenduojam apsilankyt, kai nebus ką veikt – visai smagu, kiek primena mokyklą, tik šį kart dairėmės ne po Vilniaus, o po Kolkatos nakties skliautą ant gipso plokščių.

Visiems palengvėjo, kad nuogastavimai dėl streiko perlenkti, mes vangiai išlindom iš viešbučio kelios valandos prieš vidurdienį, o kartu su mūsų pusryčiais vangiai atsidarė krautuvės ir gatvėn išlindo prekeiviai. Tiesa, akivaizdu, kad biznis sekėsi nekaip.

Miestas kiek skiriasi nuo to, ką pastarąsias savaites matėme Indijoje. Čia nesišlaisto karvės (bent jau tam rajone, kur šlaistomės mes), teko pastebet tik vieną veikėją tvarkantį tualeto reikalus viešai, bet ir tai beveik nesiskaito, nes veiksmas vyko parke. Ir parkai visai nieko, jei dar kas šiukšles sušluotų, tai išvis nebūtų prie ko prikibti, dabar toks padidintas Vingio parko variantas. Vilniuje, berods, bent karts nuo karto šlavėjai prasineša. Parke indusai labai masiškai ir labai intensyviai žaidžia kriketą, o tie kas nežaidžia, laido celofaninius aitvarus iki pat debesų (ar smogo, kaip pavadinsi – nepagadinsi). Beje, labai bjauru yra susipainioti į nukritusio aitvaro siūlus – pjausto kojas.

Kolkata primena nelaiku ir nevietoje esančią užuominą į vakarietišką gyvenimą, prekybos centrai kvailai atrodo vargetų – gatvės kioskelių fone, naktiniai barai dvelkia geležinkelio stoties kavinės atmosfera.

Užtat čia, pirmą kart po išsiskyrimo su Europa radom normalios kavos, labai geras dalykas, labai gerai pakelia nuotaiką, kaip ir literatūra, reikalinga laiko stumdymui Kinijos traukiniuose.

Čia gal reikia užsiminti apie artimiausius planus. Iš Indijos traukiam į Kiniją, labai gaila, bet Kinijos ir Indijos siena yra uždaryta, šalys kaimynės ne kaip sutaria. Žeme iš Indijos į Kiniją yra du keliai: per  Nepalą ir per Butaną, mes renkames maršrutą per Kathmandu, t.y. per Nepalą į Tibetą, kas kaip žinia, jau yra Kinija. Iš Tibeto aukščiausiai pasaulyje nutiestu geležinkliu važiuosim į Xi‘an, kelionės pikas – 5072 metrai, t.y. vos vos aukščiau, nei aukščiausia Kaunas – Klaipėda autostrados vieta. Iš kart, kai tik pažiurėsim Terracottos karių armiją šalia Xi‘ano, traukiam į būsimą olimpinių žaidynių sostinę Pekiną, iš kur traukiniais (iš viso vagonuose ketinam praleisti virš 120 valandų) per lankytinas vietas vakarine Kinijos pakrante nusileisim iki Hong Kongo, kur užbaigsim pažintį su liaudies respublika.

Kalkutoje turėjom, kaip pasirodė, nemenką užduotį – surasti budą kaip nukeliauti iki Kathmandu. Ne taip lengva kaip tikėjomės, netgi kai sumanėm išleisti tam atstumui daugiau nei planavom ir skristi, kad tik praprasčiau būtų – paaiškėjo, kad artimiausi lektuvų reisai išpirkti. Teko grižti prie pirminio varianto – traukinio, bet ir ten nera laisvos vietos iki pat lapkričio 9 dienos.

Kaip iš Kolkatos nusigauti iki Kathmandu? – neįmanoma, vienintelis mums likęs variantas važiuoti autobusu iki Indijos – Nepalo sienos, pereiti postą pėsčiom, o iš ten pasigauti kitą autobusą iki Kathmandu.

Indijoje online bilietus iš principo pirkti įmanoma, tik ne iš visų taškų kur yra transportas. Tai galioja tiek kelionėms oru, tiek žeme, todėl jei nori keliauti, reikia kreiptis į kioskelį kur „kelionės agentūros“ „agentas“ padės rezervuoti bei įsigyti reikiamus bilietus. Iš tokio vieno kioskelio su autobuso bilietais ir labai laimingi išėjom ir mes.

Pats geriausias medis Indijoje

Spalio 25 diena ir mes
kaime vardu Bodhgaya. Kaimas labiau primenantis kokytai budistiško Taize
variantą ar biliakokią internacionalinę religinio susibūrimo vietą. Reikalas
tame, kad čia yra ta vieta, kur ponas Sidharta, kurį laiką pameditavęs, nušvito
taip skaisčiai, kad tapo Buda.

Kartu niekas nesiginčyja, kad ponas Sidharta yra
dievo Višnu persikūnijimas, niekuo nekitoks, kokiu buvo Krišna ir dar kiti likę
Višnu užgimimai, kurių dėl išsilavinimo spragų čia neįmanoma paminėti. Taigi ir
tas pats medis, po kuriuo maždaug prieš du su puse tūkstančių metų sėdint
princui Sidhartai ant pečių užgriuvo šlovė žmonių pasaulyje, auga Boghgaya
kaime. Tiesa, ne visai tas pats, nes tikrasis medis jau nuvyto, bet laimingo
atsitiktinumo dėka budistai nuo originalaus medžio skiepo jau buvo užsiauginę
kitą Bodhi medį Šri Lankoje, tad nuvytus pačiam tikriausiam, jį vėl pasodino iš
naujo, šį kart atvežę sodinkuką iš Šri Lankos. Įžymusis medis aptvertas ne
viena stambia tvorele, tik niekaip negalėjom suprasti, kodėl ta tvora
apkarstyta skudurais taip, kad net medžio kamieno nesimato.

Bent jau žinojom,
kad už uždangos slepiasi sostas, pastatytas toje vietoje, kur kadaise žolę
lietė princo užpakalis. Šalia pat sosto išdygo ir šventykla, senovinė ir
didelė, bet akivaizdu, kad išorinis blizgesys budistams nė motais, todėl viduje
visai nieko nėra, išskyrus žymaus pono statulą. Aplinkui šventyklą pažymėtas
beveik kiekvienas Budos žingsnis, kaip ir tai, ką ir kelintą savaitę po
nušvitimo jis darė.

Atvykėliai iš Tibeto, kaip dideli ubagai, turi išskirtinę
galimybę pasitiesti gultus parkelyje ir nakvoti po atviru dangumi tokioje
šventoje jiems vietoje.

Čia pat ir šlykštus prūdas su šlykščiomis žuvimis. Tai
simbolis ir kartu paminklas laukinei gamtai, pagrinde didelei kobrai, kuri,
pasak istorijos, paslėpė Sidhartą nuo žaibo ir lietaus anam medituojant.

Kaip
bebūtų apmaudu, šventumo nepajutom, to, kad gyvenimas yra kančia (kaip kad
skelbia pirmas budismo punktas) čia neišgyvnom, negalima sakyt, kad nė vienasnemėginom. Vienok, tikrai įdomu pabimbinėti po budistų Meką.

Daugiau kaime nieko ypatingo,
viskas įprasta – karvės, šunys, šlapimas ir srutos.

Sekanti stotelė, kartu ir
finišo tiesioji Indijoje (Spalio 28) – Shantiniketan, vėlgi kaimas, šį kart ,,nepaprastai
įdomus“ tuo, kad jame gyveno Indijos himno autorius, daugelio stebuklingo
grožio poezijos kūrėjas, Nobelio premijos laureatas literatūros klausimais,
Anglijos „ser‘o“ titulo protesto vardan atsisakęs veikėjas, štai toks visoks
koks ir anoks labai svarbus žmogus. Lankymosi dieną jo vardo muziejus buvo
uždarytas, miestelio universitetas taip pat uždarytas, tad visiškai nieko
neveikėm.

Išskyrus tai, kad eilinį kartą pabuvom didele atrakcija vietiniams prekeiviams
ir indų tautybės turistams.

Vienintelis geras dalykas šiame kaime buvo tai, kad
ši vieta yra švariausia ir estetiškiausia, kurioje buvom apsistoję iki šiol. Pramoga,
kurią turėjom
neišeidami
iš ,,viešbučio“ teritorijos – vietinės genties šokis beigi dainos. Ir viena ir
kita (šokis, dainos) vargu ar verti savo vardo, bo reikia gerai apsinešt, kad
ritmas iš kiekvieno būgno ir burnos susigulėtų į kažką, kas vadinama melodija. Labai
panašu į bet kur pasaulyje gatvėmis lakstančius raudonskudurius krišnaitus ir
jų skleidžiamą triukšmą.