Tibetas. Žiema!!!

Lapkričio 17 dieną iš resort‘o mus pagriebė autobusas, pilnas, kaip paaiškėjo vėliau, rimtų, savęs kankinimo sutrikmų turinčių, baltaodžių, kurių didžioji dalis iš Europos. Krūva kaimynų lenkų, draugų vokiečių, jaunų olandų, pagyvenusių ispanų, taip pat iš už jūrų marių atsibeldusių bešypsančių brazilų, amerikonų, australų, kanadiečių ,taip pat turistė iš Singapūro, marginanti ir taip labai margą kompaniją. Visi drauge, pamesti prie Kinijos sienos, žengėm į Liaudies Respubliką pėsčiomis ir sėdom į Land Cruiser‘ius savaitę truksiančiai kelionei į formalią Tibeto sostinę – Lhasą. Be to, kad tikra palaima po beveik trijų mėnesių sedėti automobilyje ir vairą matyti kairėje pusėje, nieko gero automobilinėje kelionės dalyje nebuvo. Vėjelis neveikia, kasetinis magelis veikia, prikurkė neveikia (reiškia nesigaus pajungti iPod‘o), mašinoje sedim penkiese, tas penktas – angliškai nieko neraukiantis, žemo ūgio, atlėpusiom ausim, riebaluota galva, šlykščių veido bruožų, rimtų spragų smegeninėje turintis, infantiliai hyperaktyvus kitajozas. Jis taip pat apdovanotas neįtikėtinai debilišku muzikiniu skoniu ir magnetinėmis kasetėmis, kuriose buvo įrašyta pati baisiausia kadanors sukurpta garsų kombinacija, pagrinde basirementi alia 2unlimited, prieš tūkstantį metų išrastu techno (?!) beat‘u. Dalykas, kuris neparašytas jokiam kelionių gide – visi kitajozai per dieną surūko maždaug 250 cigarečių. Savajam neleidom smaradint mašinoje, kaip kad neleido niekas aštuonių visureigių karavane, todėl kas valandą stojom „tualetams“, kad kitajcai spėtų sutraukt bent po tris cigaretes ir ketvirtai besmilkstant dantyse sėstis už vairo.

Tuoj šalia Kinijos pasienio strigom šešiom valandom dėl kažkokių kelio remonto darbų, kurių taip ir nepamatėm. Na bet nebuvo taip blogai, pasivaikščiojom po miestelį, nieko gero, aišku, bet vis ne per vidurį kokių laukų. Galiausiai pajudėjom link vietos nakvynei tokiam niekuo nereikšmingam kaime, vardu Neylam. Ir štai tada žiema kando.

Termometro neturėjom, bet pagal savo lietuviškai žieminį charakterį galim spėti, kad lauke buvo apie -5. O tai juokas, ar ne? Juokas yra nejuokas tada, kai kambariai nešildomi, durys ir langai tokie, kad kūno šilumos sulaikyt nepadeda, na ir savaime aišku, kad nėra karšto vandens.

Apie tualetus daug plėstis neverta, apibendrinant tik verta paminėt, kad jie yra gerokai blogesni nei Indijoje, nes dažniausiai juose nėra vandens, nei bakelyje, nei kibirėlyje ir šiaip, kanalizacijos išradimas Tibeto dar nepasiekė.

Taip pat tik priminsim, kad šauniuosiose mūsų kuprinėse nėra nei super šiltų miegmaišių, nei super striukių, nei super kojinių ir išvis nieko tokio į ką vasarą reikia prikišti naftalino tablečių. Antra naktis buvo lygiai tokia pati tik, kad vieta kitaip vadinosi – Latse. Ir štai tada kirto antras po šalčio dalykas – high altitude sickness (neišku kaip čia bus lietuviškai, gal kokia „aukščio liga“). Ir tai dėl to, kad žmogus yra toks aparatas, kuriam sunku būti 4 km aukštyje. O mes savo kelionės metu niekaip nenusileidom žemiau 3,650 km. Tokioje „žemumoje“ tebuvo paskutinis kelionės taškas Lasha, iki tol kelias vingiavo 4500 m – 5050 m.

Gal tai, kad prieš Tibetą kelias naktis praleidom Last Resort‘e poros km aukštyje, padėjo mums aukštį pakelt kiek lengviau nei daugumai bendrakeleivių, kurie skundėsi baisingais galvos skausmais, svaiguliais ir labai daug vėmė. Galvą, tiesa, skaudėjo ir mumi, ir skaudėjo visai rimtai. Bet ne taip rimtai, kad 600 mg ibuprofenas nepaimtų.

Be svaigulio, nuo kurio ibuprofenas nepadeda, šlykštus dalykas yra greitas nuovargis ir dūsimas. Štai, kad ir pavydžiui, jei ir labai norisi į tuliką, už krūmo nenubėgsi. Lėtai ir palengva nueisi. O jei šalta ir norisi pastrikinėti ar rankom pamosikuot – geriau du kart pagalvot prieš besidarkant – jėgų ir oro užteks dviem trim šuoliukam, po to širdis pasiunta, plaučiai drąskosi ir kvėpuoji, kaip karpis maksimoje akvariume.

Šaltis kando, galva svaigo (nuo oro stygiaus ir nuo vairuotojo muzikos), bet užtat akys džiaugėsi. Dabar, kai viskas taip žviežia, nesinori vertinti patirtų kančių ir to, ką matėm, santykio. Įdomus dalykas ir tame, kad jei nori pamatyti kalnus taip, kaip matėm mes, jei nori pakeliauti Tibete – nėra jokio kito būdo, nei kad tai darėm mes.

Ir tame nėra visai nieko didvyriško, kas dvi savaites iš Kathmandu į Lhasą pasileidžia tokie patys turistų karavanai. Dar didesni karavanai eina pėsčiomis prie Everesto iš Nepalo pusės.

Pats banaliausias pateisinimas tokiam elgesiui – kalnai. Tokiu pasiteisinimu naudosimės ir mes ir lai jis būna pakankamas šiuo momentu, tad tarkim, kad verta kankintis šaltyje ir retame ore tam, kad pabūti arčiau kalno ir suprasti apie ką jis galvoja po savo balta kepure.

Retas oras, skurdus landšaftas ir mintis, kad esi baisingai aukštai, o dar negana to ir labai retos lietuvių tautybės, atgina pompastiškas mintis ir kyla baisingas noras šaukti Lietuvos vardą kažkur Himalajų plynėje (ghm..pilietiškumas prabunda tik vyriškai poros pusei..).

Po pirmų dviejų košmariškų naktų su vemenčiais kaimynais ir lediniais kambariais privažiavom kažką panašaus į miestą. Miestas vadinosi Xigatse, pastatė jį žmonės keturių km aukštyje ir ten turėjom progą susipažinti su pirmuoju budistų vienuolynu. Tiesa, viešbutis jau buvo visai nieko, su visokiais muiliukais, šepetukais ir „skoningais“ kambariais. Viskas būtų gerai, jei tik būtų bent vienas radiatorius, nes iš esmės tai koks skirtumas kur šalt – ant tibetietiško kilimo ar ant gražios ir baltos lovos. Na bet šalom tai naktį, o dieną ėjom į vienuolyną.

Apie visus aplankytus Tibete vienuolynus galima papasakot vienoje vietoje, bo nepatyrusiai nebudistiškai akiai labai sunku pamatyti skirtumus tarp skirtingų, skirtingos reikšmės vienuolynų. Nuotraukos iš jų irgi vienodos.

Pirmiausia, kas yra kiekvienoje šventoje vietoje, tai tokie ratilai, kuriuos reikia pasukti tam, kad dievai išgirstų tave, einantį melstis.

Kai eini melstis būtinai su savim turi neštis termosą ar bent jau maišelį riebaus jako (karvės dydžio padaras (žinduolis), atliekantis agrikultūrinį karvės vaidmenį Tibete) sviesto ir kiek tik gali sau leisti pinigėlių kuo smulkesniais nominalais (pats smulkiausias kinijoje apie 3 lietuviškus centus).

Kiekvienam vienuolyne rasi keletą šventyklų, kai kuriuose dar ir svarbių asmenų mauzoliejų, dar būtinai bus kambariai vienuolių užsiemimams, kambariai su svarbių žmonių statulėlėmis, taipogi kambariai su laaabai svarbių žmonių statulomis.

Pinigėliai reikalingi tam, kad kaišiot juos visur, kur tik rasi plyšį – padeda prisišaukti laimę.

Jako sviestas (gali jausti svaigų jo kvapą vos įžengęs į uždarą patalpą) reikalingas deginimui. Tibete nėra parafino, nėra bičių, tad nėr ir vaško, užtat sviesto prineša per akis. Degink ir degink. Visus vienuolynus (šventyklas juose) puošia savotiško skonio ir braižo piešiniai, kurie gal ir atrodo juokingai, bet tik dėl neišprūsimo. Štai čia, pavyzdžiui, visatos ratas, kuriame atsispindi visa, kas yra visatoje, ir visas tas ratas yra dievo burnoje, nes kaip tik iš ten visata ir kilo.

Čia krikščionys matyt nukosėjo: „…pradžioje buvo žodis, ir žodis buvo pas dievą, ir dievas buvo žodis…“

Tibeto budizmui perkąsti vien apsilankyti šventyklose ar vienuolynuose nepakanka, baisingai sudėtinga dalyko nežinančiam kastų sistema, baisingai sudėtinga hierarchija tarp šventų. Su Indijos budizmu tibetietiškas budizmas teturi bendro tiek, kad abu sutaria dėl to, kad buvo princas Sidharta ir kad jis tapo Buda. Daugiau svetimais religiniais klausimais doram žmogui plėstis nedera, nes mes, krikščionys, turim vieną Dievą ir daugiau neturim jokių dievų.

Religiniams klausimams pasibaigus, krekerių ir čipsų atsargoms išsekus, kalnai nebežavi ir retas oras pakerta greičiau, jei tik esi tuščiu skrandžiu. O ką valgyt Tibete?

Tas kelias dienas maistas kelią į skrandį skynėsi sunkiai. Niekas kavinėse angliškai nekalba, meniu angliškai nėra, tibetietiški rašmenys nė kiek negeresni už kinietiškus, todėl gauti ką nors valgomo yra sunku.

Ai, dar tarp mūsų yra vienas, kur mėsos nevalgo. Po kelių mėginimų jau žinojom koldūnų ir makaronų simbolius, beigi kaip pasakyt, kad nedėtų mėsos. Šiaip ne taip sukomės. Tarp labai gražių ir labai šiuolaikiškų bronzinių skulptūrų.

Sekanti stotelė Tibete – Gyantse, žymus tuo, kad ten trūko plyšo kantrybė ir Gražina nusipirko mažą, kompaktišką, stilingą bei lengvą šildytuvą, kuris likusiomis dienomis Tibete buvo tikras brolis, o dabar jis ne tai kad molis, bet plastmasė, bereikalingai užimanti vietą. Negali žinot – gal dar prireiks…

Gyantse aplankėm dar vieną budistams šventą vietą, apie kurią pasakytina tas pats, kas pasakyta aukščiau. Ryte jau traukėm į didžiausią ir gausiausią kas yra Tibete – Lhasa. Džiugu pasigirt, kad rytais tik mes vieninteliai nezyzėm, kaip yra šalta ir kad norisi kuo greičiau dingt iš Tibeto kalnų, mes puikiausiai šildėmės eiliniame viešbutyje be šildymo.

Pagrindinis kultūrinis vinis Lhasoje yra Potala Palace VII a. pastatyti rūmai ir XVII a. išplėsti iki dabartinio – tūkstančio kambarių tūrio.

Pirminė rūmų paskirtis – Lamos rezidencija. Dabar joks Lama ten negyvena, dėl prastų santykių su oficialia Kinijos valdžia – jam yra pavoginga būti savo šalies teritorijoje, tad dabar čia tik muziejus. Rūmuose labai daug visokiausio vertingo gėrio: šventyklos, mauzoliejai, statulos, vienuoliai, mantros ir dar visokio šventų švenčiausių gėrio.

Fotografuot viduje nieko negalima, tad ir įspūdžiais pasidalint sunku. Įspūdingiausia, turbūt, buvo du po 4 tonas sverentys sarkofagai, prismaigstyti perlais ir brangiais akmenimis. Dar iki šiol komunistų neišgrobstyti ir per „kultūrinę revoliuciją“ privačios kariuomenės apsaugoti (kaip beje ir visi rūmai). Šiaip begalė įdomių dalykų Potaloje, daugumos jų paskirtį trukdė suvokti žinių stygius, bet nepaisant to, viskas labai skirtinga nuo ten iš kur mes esam.

Likusią kultūrinę programą Lhasoje sudarė trijų vienuolynų lankymas, apie kuriuos galima pasikaityti aukščiau.

Dar keli dalykai apie kuriuos norisi užiminti. Pirmas – šunys. Tibete jų daug ir įvairiausių veislių, visi draugiški ir gražūs.

Antras – katės. Dar kol kas neišsiaiškinom, bet regis yra geras ženklas turėti katiną savo krautuvėje, bo kiekvienoje parduotuvėje yra po katiną. Pririšta už kaklo prie kokio nors strypo.

Trečias – žaidimai. Tibete visi ką nors žaidžia. Gatvėje, parduotuvėje ar interneto kavinėje. Gyvenimas ne toks jau blogas, jei žaidimams laiko užtenka.

Ketvirtas – internetas. Tibetas – Kinijos teritorija, Kinija – komunistinė valstybė, kuri siekia savo piliečius apsaugoti nuo nesantaiką kurstančios ir samonę klaidinančios informacijos. Tarp tokios informacijos atsiduria ir mūsų blogas, kaip spėjame, dėl žodžio „travel“ adrese. Wikipedija irgi yra žalinga, kaip ir žalingos naujienos iš BBC World, negali sakyti, kad gėda buti tarp tokių grandų Su cenzūra reikalo kol kas neprakandom, nes kai kur ji veikia, kai kur ne, net kai 10% informacijos internete yra oficialiai uždrausta, kiekvienas gali paguglint kaip prieit prie „neprineinamos“ informacijos. Nepatogu, bet nėra nepasiekiama.

Rolex, Adidas ir iPod – penktas dalykas. Tiesa ne tik šitie trys pasaulyje, taip pat ir Kinijoje, garsūs ženklai, bet ir visi kiti, ne mažiau garsūs, taip pat brangesni ir pigesni čia yra prienami pigiai ir pigios kokybės, ir regis visiškai legaliai pas bet kurį turgaus prekiautoją. Smūgis žemiau juostos Danieliui – padirbtas World Of Warcraft, kurį ir dideli ir maži žaidžia interneto kavinėse.

Juste, jeigu jau paklausei – atsakau:  taip, žaisti pasiilgau, pirmą mėnesį (čia Ispanijoje) buvo ypač ilgu, bet užsimiršau su laiku. Šiaip čia labiausiai mano pasiilgtas daiktas išvykus. Netgi labiau už kokius bulvinius blynus.

Nepalo pabaiga ir žiemos kvapas

Paskutinės dienas Nepale praleidom ypač ramiai
ir ypač ramioje vietoje skambiu pavadinimu – „The Last Resort“. „Last“ turbūt
dėl to, kad iki sienos su Tibetu, t.y. Kinijos Liaudies Respublikos vos 15 km. Vieta
graži, daug didelių kalvų, mūsų akimis tai jau kalnai, juos skiria upė, o pati
poilsiavietė išsidėsčiusi ne tai kad kalno papėdėje, bet ant miškingo šlaito,
todėl teko pasikapanot nuo savo guolio iki, tarkim, dušo ar baro.

Guolio vieta
labai praktiška, kogero, tokia idėja visai neblogai veiktų ir Lietuvoje, kokiam
nors kaimo turizme, kuomet vasarą atostogautojų daugiau nei žiemą. Puikiai
visus juos galima būtų priimti štai tokioje, didelių investicijų
nereikalaujančioje palapinėje.

Aplink resort‘ą nėra jokių civilizacijos
pribumbasų, tokių kaip internetas ar parduotuvė. Bent jau buvo vieta su karštu
dušu, kas ir taip yra labai daug. O štai pramogų ir parduotuvių stygius yra ne
kas kita kaip puikaus verslo garantija poilsiavietės barui, kur kad ir alus
kainavo dvigubai brangiau nei kad Kathmandu ar Pokharoje. Nakvynė Nepalo
kontekste taip pat toli gražu ne iš pigiųjų, bet užtat buvom šeriami tris
kartus per dieną tiek, kiek vienu metu telpa į skrandį, o ir maistas tam pačiam
Nepalo kontekste buvo labai netgi neblogas. Taip pat resort‘e siūloma beveik
viskas, kas vadinama „ekstremaliu poilsiu“, t.y. „bungee jumping“, mums dar
nematyti dalykai „swing“ (dar blogiau už bunjee, nes tave pririsa prie virvės ir
numeta nuo tilto suptis ant konstrukcijos tame pačiame aukštyje ir lygiagrečiai
tiltui),

„canyoning“ (leidimasis
alpinistinėmis priemonėmis nuo olos, tik kad ta ola yra po kriokliu ar
kriokliais) ir be abejo pasiūlymu spektre yra ir raftingas. Šitam reikalui
neatsispyrė kita, ne mažiau drąsi mūsų poros pusė. Nuotraukų dėl objetkyvių
priežasčių nėra, yra tik įspūdžiai. Šiaip jau pagrindinis įspūdis, mažai kuo
susijęs su pačiais slensčiais tas, kad vanduo upėje 7 laipsnių šilumos. Dvi
dienas trukusioje pramogoje didžiausi slenksčiai buvo 4+ lygio, bet, regis, kad
tai ką jie vadina 4 lygiu Nepale, Zimbabvėje (kurią beje sveikinam su jau 15
000% infliacija) vietiniai pavadintų niekaip ne daugiau kaip 2+ lygiu. Dabar,
kai jau yra su kuo palygint, labai aišku, kodėl Zambezi vadinasi Mighty Zambezi
river.

Kol Danielius pliuškenosi, Gražina ilsėjosi.

Ilsėjosi tam, kad trečią dieną pakiltume į eilinį kalno šturmą. Lipom lipom
lipom ir lipom. Labai įdomus kalnas, iš apačios pažiūri – lyg ir matai viršunę,
užlipi iki ten, o pasirodo, kad ten jokia ne viršūnė ir reikia lipti toliau.
Taip lipom tris valandas, susidraugavom su begale vietinių ožkų, karvių ir
vaikų.

Labai sunku suprast, kodėl ir kam žmonės renkasi gyventi tokioj
aukšybėje, į kur reikia viską sunkiai užsinešti. Čia mes lipom su bambaliu
vandens ir fotiku, o tie vargšai tempiasi visokius reiklaingus ūkyje rakandus,
vištas taipogi. Arba gena neprotingų ir neklusnių karvių bandą į viršų.

Ir
mokykla yra kažkur ant kalno… būtume mes čia gimę, turbūt taip ir liktume
berasčiais, nes kabarotis kažkur su sunkiom knygulkom ir nepatogiom kuprinulkom
tam, kad išmokt pasakyt „hello, my name is bla bla bla“ nebūtų kantrybės.
Juolab, kad vienintelis savo žinių panaudojimo būdas būtų kartą per mėnesį
neaišku ko praeinančių turistų pakalbinimas. O pastarieji tiek užsikrušę nuo
lipimo į tą neaišku kur, kad vangiai ką besumykia. Taigi, mokykla ant kalno – beprasmis
dalykas.

Čia mums taip atrodo, o štai vietiniams vaikams atrodo priešingai ir
jie visi šurmuliuoja į vargingą tvartelį vardu mokykla, visi dailiai apsirėdę
žydrais marškiniais su karčia našta ant pečių. Su tuo kalnu baigėsi taip, kad
nusprendėm viršunę esant kiek žemiau nei ji buvo iš tikrųjų, pasidžiaugėm
pergalingais vaizdais

ir pasileidom žemyn pietų, tarsi buvo negana kabarojimosi
aukštyn – kelias atgal truko bene tiek pat kiek pirmyn, toks jau status
nepatogus ir keistas tas kalnas buvo.

Apibendrinant dviejų savaičių mūsų, didžiąja
dalimi, nieko neveikimą Nepale, galim pažadėt, kad dar sugrįšim, kraujo ar
pieno puta. Tegu Nepalas mūsų laukia, o mes lauksime jo, nes čia yra tiek daug
ką dar pamatyt ir padaryt ar pakartot ir viskas yra tikrai labai gražu. Tegu
tik politiniai dalykai klostosi savo vaga nekliudydami Himalajams riogsoti ten,
kur jie riogso, ir milijonui turistų spoksoti mažom akim į didelę ir gražiai
žalią Nepalo gamtą, taipogi auskaruotus ir puošniai apsirėdusius, juokingus,
kelionių autobusu nepakeliančius kalnų gyventojus. Ir tegu niekas nebrangsta. O
viešbučių kiemuose toliau žydi gėlės.