Naujoji Zelandija, pietinė sala

Pasakojimą apie
Naująją Zelandiją padalinsim į dvi dalis, po vieną kiekvienai salai. Pradėsime
nuo pietinės salos, nes ten atskridom ir nuo ten prasidėjo kelionė po šalį. Be to pietuose įdomiau.
Pirmoji
pažintis su šia šalimi nebuv iš maloniųjų: negana to, kad atskridome vėlai
naktį, dar užstrigom migracijos tarnyboj -Danielius pasirodė įtartinas. O
istorija buvo tokia – iškart po pasų kontrolės (kur pasus tikrinančiai
pareigūnei Danielius pasirodė įtartinas), jį šalin pasivedęs pasienietis
klausinėjo kvailų klausimų, kaip antai, ko čia atvažiavom, už ką atvažiavom,
kas pirko bilietus ir kada paskutinį kart vartojom herojiną. Kuomet pasienietis
viską užsirašė, atėjo laikas kitam tardymo etapui, įskaitant daiktų patikrinimą.
Kad Gražina nenuobodžiautų prie įtartinų pasodino ir ją. Viskas baigėsi tuom,
kad Gražina pareigūnei, kuri užsidėjusi gumines pirštines, kėsinosi kratyti
mūsų kuprines, nemirktėldama pasakė, jog esam labai turtingi, turim banko sąskaitoje
200 tūks. Zelandijos dolerių ir išvis čia durna tvarka, nes gauti šalies vizą
yra mažiau žeminanti orumą procedūra, nei kiurksoti kaip nusikalteliui šalies pasienyje,
į kurią mums kaip ir nereikia vizų. Kai paaiškėjo kokie mes turtingi, viskas pakankamai
greit baigėsi – daiktų neiškratė ir net atsiprašė už nesusipratimą. Toliau
sekėsi geriau. Spėjom į paskutinį autobusą miestan, netrukus likom vieninteliai
keleiviai, todėl vairuotuojas maloniai nusuko nuo maršruto, kad pametėt mus iki
pat mūsų hostel’io. Kaip koks taksi, atvežė tiesiai iki vietos. Va tau ir
svetingumas. (Gal čia padėjo tai, kad mes vairuotojui pasiguodėm dėl nemalonių
oro uosto procedūrų:)
Ryte hostelio
šeiminkas nustebo, kai pasisakėm esantys lietuviai, sako, vat kokia reta
tautybė, o dabar net dvi poros lietuvių vienu metu. Štai taip, pirmą kart nuo
to laiko, kai palikom Europą, susitikom tautiečių. Tiesa, pora buvo mišri, tik
mergaitė lietuvė. Labai maloniai paplepėjom ir pasidalinom kelioniniais
patarimais. Esam dėkingi ir skolingi už alų, kuriuo negailėdami mums vaišino.
Dar kaip paaiškėjo, oro uoste lietuvaitę kratė lygiai taip kaip ir mus. Et, ta Rytų
Europa…
Naujojoje
Zelandijoje gyvena vos 4 milijonai žmonių (per dvi salas, kurios bendrai kiek didesnės nei UK). Ir pietinėje saloje gyvena viso labo apie milijoną, visi kiti šiaurinėje saloje. Tad pietinėje saloje nėra eismo, nėra kamščių, nėra
didelių miestų, kur bebūtum ar bevažiuotum, niekaip neatsidursi toliau nei 140
km nuo vandenyno.  Christchurch
Zelandijos mastais didelis, netgi pats didžiausias miestas visoje pietinėje
saloje. Lyginant su Lietuva, tai priminė kokią nors Ignaliną, tik kad gyventojų
apie pusę milijono. Iš esmės miestas su viena gatve, viena aikšte ir viena bažnyčia.
Bažnyčia anglikonų, prie jos išprotėjęs bičas su svarbiu pranešimu rankose.

Nevisai
čia tiesą apie Christchurch sakom, yra dar viena gatvė ir dar viena bažnyčia,
šį kart Romos katalikų. Dar yra turistinis tramvajus ir labai geras nemokamas
autobusas važinėti miesto centre. Bet provincialumas tvyro ore.
Kaip ir
Australijoje, čia nesiruošėm nuomuotis automobilio, nes nesiruošėm vairuot. Bet
skirtingai nuo Australijos, Naujojoje Zelandijoje nepaprastai gerai išvystytas
turizmas. Visiems poreikiams. Mums šiuo atveju, puikiausiai tiko Backpacker
Bus, į kurį bilietus nusipirkom už super gerą kainą, pataikėm ant geros akcijos
(50 proc. nuolaida:). Autobusas važiuoja tam tikru maršrutu, aplink abi salas.
Autobusai važiuoja tam tikrais maršrutais, kasdien sustodami viename ar
keliuose miestuose ar kaimeliuose. Pakeliui gali išlipti belekur ir ten būti
kiek nori. Autobusai važinėja kasdien po vieną kartą.  Vienintelis apribojimas, kad negalima judėti
atgal. Mes pirkom bilietą su 14 sustojimų, tad reiškia, kad marštuas įveikiamas
per minimum 14 dienų. O iš viso Naujoje Zelandijoje mes galėjom prabūti 16
dienų, tad kelionė buvo labai intesyvi – kiekvieną dieną autobuse, kievieną
naktį kitam hostelyje. Tiesa, turėjom tas dvi papildomas dienas laiko, tad
galėjom kažkur pasilikti ilgeliau. Vietų pavadinimai Zelandijoje nebuvusiam
žmogui tikrai neiškalbingi, todėl čia nupaišėm marštutą, kuriuo keliavom, kad
geografiškai įsivaizduot padėtį saloje.

Po Christchurch
pirmiausia pakliuvom į Kaikoura, čia ne tai kad miestu, bet vargu ar kaimu
bepavadinsi. Vieta atsiradusi ne dėl turizmo, bet dabar visiškai tik jam
skirta. Kaip paaiškėjo vėliau, taip bus su dauguma vietų, kuriose sustojome.
Turizmas čia idealiam lygyje. Sunku įsivaizduot ar galėtų būti dar patogiau. Ir
švariau. Ir gražiau.

Zelandijos gamta užburia pariedėjus vos kelis kilometrus už
miesto. Per televizorių gal kažką ir esam matę, bet per teliką ir Lietuvos
reklama gražiai atrodo. O čia ne reklama ir ne televizorius, o didelis autiko
langas ir tavo paties akys, ryjančios vaizdą. Viskas taip gražu, kad norisi
suvalgyt. Atgijusi pasaka, kurios net įsivaizduot negalėjai. Kaip dabar
paprasta patikėket P. Jackson’u,
kuris dar būdamas 18 metų, kažkuriame iš per N.Zelandiją dardančių traukinių skaitė
Žiedų Valdovą ir pamąstė, kad visa istorija laisvai galėjo nutikti šitoje
šalyje.

Ta istorija vėliau ir nutiko kino ekrane, kur akiniuotas, pilvotas,
garbanotas režisierius, Naujosios Zelandijos kraštovaizdį pateikė žiūrovams,
kaip Middle Earth. Greičiausiai filmo prodiuseriai nepervargo ieškodami vietų
ekranizacijai. Prieš atskrendant į N.Zelandiją nums atrodė, kad yra kažkokie
gamtos ,,perlai” – super vaizdai, super miškai ir kalnai, kur reikia važiuot ir
žiūrėt kaip gražu. Pasirodo, kad niekur nereikia važiuot, visur “milijono
vertos” panoramos, visur laksto Golumai ir skraido drakonai, o jei nepabijosi
bristi tankmėn per bruzgynus, neabejotinai sutiksi miško elfus. Čia jų pilna.

Taigi Kaikoura. Danielius
nuplaukė žiūrėti banginių, Gražina nuplaukė kartu su ruoniais. Įdomu kuriam
buvo geriau… Abu įspūdžių turėjom apsčiai. Tiesa, Danieliui didesnį įspūdį
padarė ne banginiai, o išprotėję delfinai. Kažkur jūroje, netoli Kaikouros
krantų, turistams savo kupras ir uodegas demonstruoja banginiai, kurie
angliškai vadinasi Sperm Whale, rusiškai, dar iš “V mire žyvothnyh” laikų šituos padarus žinom, kaip
,,kašylotus”.

Žodžiu, esmė ta, kad banginis turi dantukus. Kita esmė, kad jei
nori apžiūrėti banginį iš visų pusių, reik važiuot į Antarktiką, kur kažkokie
kiti banginiai šokininėja iš vandens ir pasirodo visu ūgiu (ilgiu) ir dermai
išgąsdina vėpsančius turistus. Dabar, bedirbant su fotiku, dar reikėjo
įtempinėt vaizduotę ir mintimis pagaut kas čia per padaras po vandeniu
plaukiuoja.

Su delfinais gi buvo smagiau, nors Zelandijoje jie yra vieni iš
pačių mažiausių, bet užtat jų daug, žmonių nebijo, šokinėja, taškosi ir visaip
kitaip šėlsta. O ir tas mažumas sąlyginis.

Dabar apie ruonius. Kaikouros
parantėse ruonių labai daug, todėl surasti nedidelę jų koloniją nebuvo sunku. Taigi
aptikus ruonius šoki į vandenį ir bandai juos sudominti, kad jie su tavimi
pažaistų.

Nedidelė smulkmenėlė – jūros vanduo buvo vos 15 laipsnių šilumos, tad
labai gelbėjo specialūs šilti nardymo kostiumai, kartu su lastais bei
snorklinimo įranga. Vandeny Gražina praleido šiek tiek daugiau nei valandą, bet
nepaisant šalto vandens laikas praėjo labai greitai. Ruoniai pasitaikė smalsūs,
tad Gražina su ruoniais susipažino iš labai arti. Ruonių liesti negalima,
kadangi jie gyvūnėliai laukiniai ir nenuspėjami, tačiau tai dar nereiškia, kad
ruoniai tavęs negali liesti. Nebuvo visai jauku, kaip į pasiplaukiojimo pabaigą
vandeny belikus trim žmonėms (įskaitant ir Gražiną) ir penkiems ruoniams,
pastarieji sugalvojo pažaisti ir dantukais pagaudyti lastus.  Tada ir kilo klausimas, kas kam pramoga: ar
mums ruoniai, ar mes jiems?

Toliau važiavom į
Nelson miestelį, ten žmonės turintys daugiau laiko stringa mažiausiai trim
dienom. Ne dėl miesto, o dėl netoliese išsidriekusių stebuklingo gražumo parkų,
kurių neturėjom laiko aplankyti, tad mums Nelson tik stotelė tam, kad dardėt
toliau. Pačiam mieste visai nieko gero nėra, nebent tai, kad netoliese yra
senovinės aukso kasyklos. Auksas didžiąja dalimi ir yra kaltas dėl europiečių
invazijos į Naujają Zelandiją, tuomet vietinių dar vadinamą Aotearoa.

Toliau važiavom į
Greymouth, kuris irgi tarnauja vartais į kitus nacioanalinius parkus, o mes ir
vėl neturėjom laiko. Bet pakeliui į kitą vietą pasitaikė gražūs vaizdai, tad
vairuotojas maloniai stabteldavo valandikei, kad butų laiko paklaidžiot ir
padaryt gražių nuotraukų.

Pirmiausia, tai prasiėjom labai jau vaizdingu takeliu
palei jūrą. Jei nerealiai gerai matytume, galėtume pamojuoti kokiai nors koalai
vos už 2000 km nuo mūsų, nes šitas Zelandijos krantas kaip tik atsisukęs į
Australiją. Bet koalos nieko nesupranta apie gyvenimą, tai mes joms ir
nemojavom.

Bandėm mojuot draugams Londone, bet iš jų nebuvo jokio atsako. Gal
nematė… Be to, kad mojavom, sunkiai galėjom atsižavėti aplinka: baisingo
dydžio bangom, talžančiom uolas, ir žaliom pievom su avių bandom.

Bangos tokios
didelės, kad atrodė, jog jos dūžta sulėtintai. Kinas tiesiog.

Džiaugsmai su jūros
krantu nesibaigė, nes netrukus stabtelėjom prie “Pancake Rocks” pavadintų uolų.
Kažkokio sudėtingo sluoksniavimo proceso dėka, susiformavo tokie štai akmenai,
kurie kai kam panašūs į stulpais sulibdytus blynus.

Kad jau taip sudėtingai
formavosi uolos, tai susiformavo ir skylės tarp jų, kur telkšo pliūkšo vanduo,
gal kiek primena gigantišką skalbimo mašinos cetrifugą, tose skylėse darsi biliakas,
ten tikrai nesinori nugarmėt. Teko matyt, kad N.Zelandijoje yra tokia
atrakcija, kai tave įkiša į burbulą iš permatomo plastiko, kažkaip pririša ir nustumia
ridentis nuo didelio kalno. Kaip čia jiems pritrūko išradingumo tą patį burbulą
su žmogum įmesti į vieną tokių skylių, būt labai smagu. Galėtų dar maisto ir
vandens įdėt ir palik likimo valiai. Išplauktum kur nors Japonijoj, ar ne
smagu.

Toliau lėkdami per
Naująją Zelandiją sustojom kaime, pavadintu Frank Jozef. Anas buvo kažkoks
Austrų imperatorius. Tai galima spėti, kad pirmieji europiečiai šioje vietoje
buvo austrai.

Vieta įžymi savo ledynais, to čia visi ir susirenka pažiūrėt. O
žiūrėt niekaip neatsibosta, kiekviena vieta skirtinga nuo prieš tai matytos,
kas kart nustebina. Ledynai susifromavo kažkada seniai, ledynmečiu.

Beje, čia
filmavo filmą “Ledynmetis 2”, ir būtent nuo šio kalno ir nukrito voverė su
riešutu. Praeidami matėm ją netoliese, vis dar beieškančią giliukų. Nufotkint
nespėjom – pabėgo. Mamutus irgi matėm, bet tie irgi pabėgo. Kad jau visa fauna
išsilakstė, išėjom pasivaikščiot netrumpu taku po labai gražų mišką.

Finale
priėjom ledynus, kurie niekaip nenutirpsta nuo kalno viršūnės. Visur kur yra
ledynai bus ir upės. Ir kažkokios jos keistos spalvos. Tokia balta, kaip pienas
koks. Upės yra ne kas kita, kaip tirpstantis ledas, kriokliais drimbantis į
apačią, kasdien lede suardamas naują vagą.

Paranojiški parko šeimininkai visur
pritvėrė tvorų ir grąsinančių skelbimų apie baisingą, pavojingą upę ir apie
drimbatį ledą nuo kalno. Galėtų jie prasieit kokia Vilniaus gatve atėjus
pavasariui, pas mus nuo stogų dar ne tokie ledai drimba. Ir ką – ir nieko.
Nemirštam.

Visų įspėjimų potekstė paprasta – nori eiti saugiai, tai eik
užsisakyk turą. Turai dalykas neblogas, nuveda iki pat ledo, bet ir kainuoja
neblogai, nepilnam pusdieniui paklot 450 Lt pagailėjom.

Gal ir nebereikalo, nes
labai gražiai pasivaikščiojom patys, nors ir ne po ledą, bet po ledinę upę.

Vanduo žiauriai šaltas, kaip vietiniai dar nepastato kokio kabako ant upės
kranto, galėtų taupyt ant šaldytuvo elektros.

Ir ant ledukų gėrimuose irgi
galėtų taupyt, nes galima prisigaudyt visai neblogų ledukų tiesiai iš upės.
Pasmulkini šiek tiek ir tiesiai į kokteilį.

Jau pakeliui namo
sutikom didelę papūgą. Mus ji pralinsmino, o mes ją sunervinom, štai koks
puikus santykis su gamta. Mums pasirodžius ji nebegalėjo ramiai kapoti
graužtuko, visaip krenkšė ir bėgiojo, tada pamiršo kur paliko graužtuką ir visa
pikta nuskrido. Ko gero pyktį išliejo namie.

Kitą rytą judėjom
toliau, link pasaulio pramogų sostinės… ne neteisingai, ne Maksimos
akropolio, bet Queenstone. Pakeliui stabtelėjom šalia tokio labai gražaus
kalno, kurio tą ryt dėl didelio rūko nesimatė. Nebėda, šalimais kavinėje
nusipirkom atviruką su vaizdu saulėtą dieną.

Vietoj buvom, kaip atrodo žinom,
ko daugiau reikia. Baisus rūkas niekaip nepaslėpė grybų. Tokių nesąmonių dar
nebuvo tekę matyt. Grybai – flomasteriai.

Dėl Queenstone
nemelavom, kai kas tikrai tituluoja mažulytį miestuką, kaip pasaulio pramogų
sostinę. Pramoga pramogai nelygu, bet liečia ekstremalius dalykus – čia gali išbandyti
viską, kas tik yra išrasta pasaulyje. Pirmiausiai tai bungy. Naujoji Zelandija
yra šito išmislo tėvynė. Čia ir pirmoji komercinė bungy vieta.

Po to vandens
pramogos. Visos kokios tik gali būti, kokias tik teko girdėti ir dar daugiau.
Oro pramogos, vėlgi pilnas, neišvardyjamas spektras. Ir pensininkų pramogos,
t.y. tai ką ir pasirinkom – kelionė autobusu po gražias vietas. Naujoje
Zelandijoje yra daug privalomų pamatyti dalykų, tai tarsi geriausia iš
geriausių, vienas tų dalykų Milford Sound, nepaprsatai vaizdinga viečikė. Ir
vėl neturėjom pakankamai laiko. Normalūs žmonės čia eina žygiuoti, trim
keturiom dienom, mes gi, žygiavom ant autobuso sedynės.

Vėl vaizdingi,
vaizdulingi, vizualingi vaizdai, kuriuos sunku ne tik kad nupasakot, bet ir
nufotkint. Reik dainuot apie tokias vietas, bet poezija nė vienam iš mūsų
nesilieja. Milford Sound reikia plaukioti laivu, plaukioti ir viską
fotografuoti. Tiesą sakant, pati kelionės vinis nuvylė. Na taip – gražu, labai
gražu, bet tai visur čia labai gražu. Truputį fotošopo ir kiekvienas gali
spausdint atvirukus.

Bet baladotis 5 valandas autobuse dėl tokio grožio vargu
ar buvo verta. Ypač žinant, kad teks baladotis dar tiek pat laiko atgal. Kitą
kart kai atvažiuosim, būtiniai žygiuosim.

Sekantis maršrute
buvo miestas Dunedin, sako, kad pats škotiškiausias miestas visoje Naujojoje
Zelandijoje. Suprask, kad pirmieji čia įsikūrė škotai. Pat miestas toks
nemažas, turi kelias katedras, niekuo nesiskiriančias nuo savo europietiškų seserų,
bet Zelandijoje tokius statinius matyti neįprasta. Dar vienas architektūrinis
grožis – traukinių stotis, dabar jau veikianti ne daugiau nei turistinė
atrakcija, kelis kilometrus galima pasivėžint senoviniu vagonu.

Toliau važiavo prie
Tekapo ežero, pakeliui dar stabtelėjom vienam iš pliažų, pasigrožėti
besimėtančiais akmenimis.

Čia, kažkada seniai seniai milžinai žaidė žaidimuką
su kamuoliais, tai nuo to laiko jie čia ir pūpso, taip niekas ir nepatraukė, o
milžinai kažkur išėjo. Atvažiavom į tą vietą ryte ir dėl kažkokio mankštos stygiaus
šokinėjom nuo rutulių šen bei ten. Ypač vertingu užsiėmimu to niekaip negalima
pavadinti.

Kita sustojimas
tualeto reikalams buvo susijęs su didžiausiu kalnu Naujoje Zelandijoje. Ne toks
jau jis ir aukštas, nepilni 4 km, vadinasi jis Cook (čia garsaus keliautojo
atradėjo garbei).

Kalnas gražus, į jį galima įlipti, jei esi kietas alpinistas.
Sako, kad ne taip jau paprasta ten užsikabaroti, labai permainingas oras supa
kalną. O su alpnizmu buvo taip, kad prieš daugiau nei du šimtus metų du šveicarai
mėgino būti pirmieji įkopę, bet apsilažalino, tada netrukus jau vietiniai imigrantai
nušluostė nosis europiečiams. Taip pat sako, kad čia labai gerai treniruotis
jei nori kopti į Everestą.

Vėlgi buvo galimybė
nuvažiuoti prie pat paties kalno ir tada pažygiuot kokią dieną, bet vėl mums
užpaklį spardė laikas. Važiavom toliau.

Tad prie ežeriuko. O pats Tekapo
ežeras yra labai populiarus tarp atostogaujančių vietinių ir turistų, kaip
graži viečikė. Graži dėl to, kad ežero vanduo labai mėlynas, skaidrus ir
gražiai spindi. Viskas dėl to, kad vanduo yra iš ištirpusio ledo, kuris vis dar
teka nuo kalnų ledynų.

Visuose paveikslėliuose ir atvirukuose kalnai, kuriuos
fotkinom, yra su sniego kepurėm. Kai mes atvažiavom viskas buvo nutirpę. Gal čia
globalus atšilimas kaltas. Tą dieną mankštinom kojas vienu iš informaciniam
lankstinuke pasiūlytų maršrutų. Kelio neradom, o gal pasiklydom, bet nuėjom
ryškiai, kad ne taip, kaip reikėjo. Teko kabarotis per uolas, ieškant pirmos
pasitaikiusios progos iškopti iš paežerės.

Po šiokio tokio alpinizmo per ežero
pakrantės uolas, įkopėm į kalvą, tikėdamiesi rasiti takelį namo. Radom, aikšu,
bet ne iš karto ir ne ant pirmos kalvos į kurią įsikapanojom. Tankus bruzgynas
pažeme draskė kojas ir lipino miniatiurines, bet labai spygliuotas varnalėšas.
Mums su sandalais tai visai netiko. Laimei čia gyvena gyvas galas triušių,
kurie išmindė visai normalų takelį, kuriuo ir sekėm. Sekėm, sekėm, lipom, lipom,
o kalva niekaip nesibaigė.

Galiausiai išėjom į taką, kuris džiugino puikiomis
panoramomis. Kaip vėliau paaiškėjo, šitam kalnų masyve filmavo kažkurią iš Žiedų
Valdovo trilogijos scenų. Tai čia reiškia, kad vieta graži.

Dar teko paėjėt
valandikę kitą, kol užlipom į jau tikrai pačią aukščiausią vietą ir toliau
kelias ėmė leistis. Kad vieta aukščiausia galima spėt ir iš šalia pūpsančios
observatorijos, tad buvom labai netoli žvaigždžių, vėliau jau išsiaiškinom, kad
net kiek daugiau nei kilometro aukštyje.

O manėm, kad mažiausiai bus kokie du.
Bet visvien, pasivaikščiojom labai vykusiai.

Toliau važiavom
atgal į jau lankytus miestus, t.y. Christchurch ir Kaikoura, tiesiog taip
sukosi autobuso maršrutas, o norint prašokt jau lankytus miestus, tektų pirkti
kito autobuso bilietus, o transporto bilietai čia žiauriai brangūs. Prasukę pro
ten kur jau buvom, kelsimės į šiaurinę salą, į Naujosios Zelandijos sostinę –
Welingtoną.

Keli žodžiai apie Australiją

Aišku, bus daugiau nei keli žodžiai… Pirmiausia reik išsiaiškint, ar
Australija yra sala, ar žemynas. Dėl tokių abejonių pirmiausia kalta pati
Australija, kaip šalis, t.y. labai jau neįprasta, kad viena šalis išsidriektų
per visą žemyną. Antriausia, gali klaidinti šalies (kartu ir žemyno) gyventojų
skaičius – niekingi 20 milijonų. Kažkokioj Brazilijoje gyvena šimtą kart daugiau
žmonių. Bet kiekvienam pakliuvusiam į Australiją, greitai tampa aišku, kad čia
yra žemynas, dargi, visai nemažas.
Iš Bali išskridom kovo 5 d., Sidnėjuje nusileidom kovo 6 dieną. Tik
išsikabarojus iš lėktuvo ir praėjus daugybę visokiausių patikrinimų patyrėm
kultūrinį šoką. Po Azijoje praleistų pusės metų, visiškai neįprastai pasijutom,
kad oro uoste nesikabinėja taksistai, apskritai niekas nesikabinėja. Ir šitiek
daug baltų žmonių aplink, kurie į mus nespokso ir išvis nekreipia jokio
dėmesio. Gatvės nebešiukšlinos, automobiliai važinėja mandagiai, pagal
taisykles, yra pėsčiųjų perėjos ir šviesoforai. Čia tik keletas dalykų, kurie
siaubingai sutrikdė. Sunku buvo apsiprast prie tokios tvarkos. Dar sunkiau buvo
apsiprasti prie kainų šuolio. Susiraukę nusipirkom transporto nuolatinius bilietus
savaitei, po maždaug 125 Lt.

Sidnėjus sąlyginai nedidelis miestas, t.y. Lietuvos masteliu, aišku, kad
čia kažkoks super metropolis, bet kaip eilinė sostinė kažkur pasaulyje, Syndėjus
yra kuklutis kaimelis su 4 milijonais gyventojų. Pirmą dieną truputį vargom,
nes baigėsi tie laikai, kai kur nors nuklydęs gali pasigauti taksą ar kokį
tuktuką, kuris nuveš ten kur reik. Blogiausiu atveju, bent jau rikšą. O Sidnėjuje
rikšų nėra. Taksai, tiesa, yra. Gide buvo parašyta, kad pasivažinėjimas kaskart
vidutiniškai atsieis per 70 Lt. Ką gi, pasivažinėsim gal kitą kart, tą kartą
teko perkąsti visuomeninio transporto sistemą. Nieko ten nebuvo sudėtingo,
traukiniai ir keltai važinėja tiksliai pagal grafiką, visur yra nuorodos ir viskas
labai aišku. Nakvot sugalvojom rajone, kuris vadinasi Manley, ne dėl to, kad
ten yra papludimys ir jūra, o dėl to, kad ten yra vienas iš pigios nakvynės
taškų. Pigių… Reik nukrypt į temą apie mažabiudžetinį keliavimą po
Australiją, kas ir kaip. Iliustruojant Sidnėjum.

Nemalonu konstatuot, nes tikėjomės esant kitaip, bet vienintelis
normalus keliavimas po Australiją įmanomas tik automobiliu, kurį gali
išsinuomuoti arba nusipirkti (skelbimų apstu). 15 – 20 metų grabas kainuos apie
10 000 Lt, jei tas grabas yra taip vadinamas “kemperis”, reik pridėt dar 3-5
tūkt. Automobiliai labai brangūs, bet jei keliauji mėnesį ar du, kas būtų pats
tas, pirkti verta. Automobilis reikalingas tam, kad nuvažiuot į parkus, miškus,
kanjonus ir t.t. Ten jokie traukiniai ar autobusai nevažiuoja. Kai kur važiuoja
turai, tokiu atveju, dienai reik pasiruošt mažiausiai 400 Lt. Traukiniais kuo
puikiausiai gali nusibelst iki bet kokio miesto, bet miestuose visiškai nėr ką
veikt. Na, jei alaus gerimo, atsitiktinių dauginimosi ritualų, poravimosi
žaidimų ir paplūdimių nelaikyti už veiklą.
Automobilį nuomuotis ar pirkti nesistengėm, bet regis, kad teoriškai tai
net nebūtų įmanoma, nes lietuviams, norint vairuoti Australijoje, reikia turėti
tarptautinį vairuotojo pažymėjimą, kurį reikia pasidaryti kažkur kitur, nes VĮ Regitra
jo neišduoda. Tiesa, vienas sutiktas keliautojas dėl tokios problemos nusijuokė
ir pamokė, kad Tailande galima pasidaryti labai daug įvairiausių dokumentų.
Klastočių kas be ko. Bet toks šūdpopieris, kaip tavo vairuotojo teisių
vertimas, tarsi ir nėra labai rimtas dokumentas.

Dabar apie nakvynę (čia tuo atveju, jei nakvosi mieste, nemašinoje.
Hosteliai Australijoje vadinasi Backpackers. Pigiausias stogo virš galvos
variantas yra dormo tipo kambariai, kuomet už vieną lovą, 4 – 6 (o kartais ir
10) žmonių kompanijoje teks pakloti apie 60 Lt. Kambarys dviems, be tūliko ir
dušo kainuos apie 200 Lt. Tas varinatas už 60 Lt per galvą, yra ne kas kita,
kaip gyvenimas bendrabutyje. Yra bendra virtuvė, dušai, tūlikai, skalbykla,
valgomasis ir t.t. Kitas dalykas, kad realiai tai ir yra bendrabučiai, tik ne
studentams, bet studentiško amžiaus jaunimui, kuris dirba kokius nors darbus.
Jaunimas susirenka tiek iš pačios Australijos, tiek iš Europos. Daug prancūzų.
Jiems čia gerai, nes gali išmokti kalbėt angliškai ir sako – atlyginimas
neblogas. Gal ir ne blogas, kiek supratom iš skelbimų, kokioj nors fermoj
rinkdamas uogytes ar kokiam nors ofise kilnodamas ragelį per savaitę užsikalsi
apie 1300 Lt. Jei esi ne Australas, tai išvykęs iš šalies, jei tik dirbai
legaliai, susigražinsi dalį sumokėtų mokesčių. Skamba neblogai, bet be
baisingai jau brangi nakvynė. Butą nuomotis ne ką pigiau gaunasi, be to, labai
jau sudėtinga išsinuomot kokiam pusmečiui. Maistas irgi brangus, tikrai brangiau
nei Ispanijoje, bet vienas sutiktas britas sakė, kad jam čia pigu. Palyginimui
kainos tokioj neva vietinėje maksimoje: papuvę pomidorai ~ 15 Lt/kg, bulvės ~
10 Lt/kg, batonas ~ 6 Lt, patys patys pigiausi makaronai ~ 2 Lt, alus ~ 0.7
l/10 Lt, kokios nors “akcijos” galima susisukt kiek pigiau. Pigiausia, kas gali
būti kabake, t.y. kebabinėje – kebabas ~ 20 Lt. Bet visur jie neskanūs. Tai kad
maisui ir lovai, taupiai būnant, išleidi ~ 700 Lt per savaitę. Dar reikia
pridėti transporto ir kokias nors kitas išlaidas. Taip tad visi ir dirba,
dirba, po to savaitę pakeliauja kur kitur, savaitę ieškosi darbo ir vėl dirba,
dirba, dirba… Work and Travel. Jeigu tu tik Travel, nelabai kas tave čia
supranta. Atmosfera hosteliuose yra bendrabučio tipo. Žmonės tiesiog gyvena ir
dirba, nekeliauja. Ir gyventojų amžius yra labai jau studentiškas… 28 metų
Danielius jautėsi nejaukiai. Pirmą kart gyvenime dėl to, kad yra per senas.
Išvada – reikia keliauti automobiliu, ten kur žmonės nedirba, ten kur
laksto kengūros.

Pabaigus nukrypimą, dabar apie Sindnėjų. Geras miestas. Labai paprasta
suprasti tuos, kuriems Australija yra kas nors, neva, svajonių šalies.
Neperkrautas, ramiu eismu, gerai organizuotu visuomeniu transportu, pilnas
veiklos ir užsiėmimų. Apsuptas gražios aplinkos tiek pačiam mieste, tiek
įkandamais atstumais aplink. Bet juk turi būti koks nors “bet”… Šiuo atveju
tas “bet” – labai paprastas ir labai mažas. Ką Sidnėjuje žino, ten niekad
nebuvęs žmogus? Turbūt 9 iš 10 pagalvos apie Sindėjaus Operos rūmus.

Toks dalykas,
tarsi pasaulinė ikona, kuria kiekvienas yra matęs per TV ar iš paveikslėlio.
Vienas iš dalykų, kuriuos būtina pamatyti Žemėje. Kaip taisyklė, tokie
“pasaulio perlai” nuvilia. Da Vinčio “Mona Liza”, Egipto piramidės, Eifelio
bokštas arba Tomas Kruzas. Visi jie panašūs. Visi jie mažiuliukai savo vardo
garsumo atžvilgiu. Sidnėjaus Operos dydis smarkiai nuvilia. Tas kriaukliukas
lengvai tilptų kokiam Karoliniškių kieme, galėtų būt pavėsine besisupantiems
vaikams.

Rajonas, kuriam gyvenom gražutis, nepasiginčysi. Tvarkingas pliažas,
gražios gatvės, nedaug žmonių, viskas labai gerai. Šalia pat parkas, kur
driekiasi 10 km takelis per akis šokdinančius vaizdus. Keista, kad tokia gamta
gali sugyventi kartu su miestu. Čia vaikštant galima sutikt tokius gražius driežus,
prie kurių dydžio neesam pripratę.

Drakonai tiesiog. Šleivom kreivom kojom.
Labai juokingai bėga, kai išsigąsta. Parkeliu bimbinėjom gal ne tiek ilgai,
kiek derėtų, bet viskas, ką matėm buvo labai vaizdinga.

Lengva ranka pasiekiama, vos dvi valandos kelio nuo Sidnėjaus, yra vieta,
kur gali džiaugtis dar didesniais vaizdais. Blue Mountains ta vieta vadinasi. Iki
nematėm savo nuotraukų, tol nelabai supratom, kodėl čia kažkas pavadinta
mėlynai (Blue Mountains lietuviškai – Mėlynieji Kalnai). Nuotraukos iš
tikro mėlynos. Fizika kažkokia atsitinka. Kalnai baisingai gražūs, nieko
panašaus neesam matę.

Maršrutai pasivaikščioti patenkins bet ką, jei kas mėgsta
vaikščiot, tai reikės kelių dienų viskam apeiti, jei kas tingi ar negali – yra
autobusas, kuris nuveš į vaizdingiausias vietas.

Yra šiokių tokių nesąmonių,
kaip kad asfaltuoti keliai miške, tai visiškai ne į temą ir bjauroja vaizdą.
Dar labiau bjauroja tokia atrakcija, kaip kažkoks keltuvas, kuriuo galima
pavažiuot gal šimtą metrų, bet nelabai aišku, kam tą daryt. Pati karieta,
laidai kuriais ana čiuožia, o labiausiai stotys su varikliais žiauriai bjauroja
vaizdą ir tik reik tikėtis, kad daro minimalią žalą gamtai.

Blue Mountains mums
labai patiko, kaip ir labai patiko vaikščiot purvinomis kelio atkarpomis, tai
leistis tai kilti taku, žiūrėti kriokliukus, nematytus medžius, nematytas uolas
ir akmenius. Viskas čia labai skiriasi nuo to, ką matėm kur nors iki šiol.
Visiškai kitas pasaulis.

Vėl kitas pasaulis yra labai žymiame Sidnėjaus akvariume, be jokios
abejonės, geriausias, kuriam iki šiol teko lankytis. O gal pats geriausias
pasaulyje? Bent jau kai kas taip sako, turbūt tas ,,kai kas” žino.

Įvairūs
žuviokai, medūzos ir kitas “šlamštas” tik įžanga pagrindinėi atrakcijai –
tuneliams po akvariumu su rykliais. Jei ne daugybė šurenančių žmonių aplink, būtų
visai nejauku. Dar ant informacinių lentelių parašyta, kad rykliai atrodo
mažesniais negu yra iš tikro.

Gerai, kad akvariumas. Nors šitie neva minta
smulkiu maistu. Tik neaišku, kam tokie dideli dantys. Dantys susiję su valgymu,
todėl laikas dar vienam nukrypimui nuo temos.

Keistas dalykas, dažniausiai pripaišomas JAV, tai žmonių masė. T.y. tai,
kiek žmonės sveria. Pirmą kart iš arti matėm nutukimo epidemiją. Iš arti –
visai nieko gero. Kone gali jausti, kaip lašiniais besirintančios bangos kelia
vėją. Dar nežinia, kaip svorio suvokimas susijęs su apsirėdimo drabužėliais pajautimu.
Gali būti, kad ryšys labai tiesiognis ir labai paprastas – niekas niekad nesako
pastabų dėl svorio, niekas niekad nesako pastabų dėl rūbų. Niekas niekad nesako
pastabų dėl to, kaip atrodai. Estetika ar vaizdo etika baisiai plati tema,
sukalta iš oro daugeliu atveju. Logiką pasitelkęs neįrodysi, kad banginis, teliuskuojantis
lašiniais, ryškiom aptemtom drapanėlėm susipaudęs besiritančius 130 kg,  yra normalus dalykas. Statistiškai
nenormalumo neįrodysi, taip pat, kaip ir logiškai. Dėl to, kad hamburgeriniu
planktonu mintanys, koloje plaukiantys lašinių rieduliai yra smarkiai paplitęs
žmonių tipas. Taip niekas ir nepastebėjo, kaip nutuko iki nepaėjimo. Todėl vis
dar apsitempia suknelę ir magiškai kliunksi kūno, kur jau nebesurasi pilvo,
rankų ar kojų, rinkėmis. Vienintelis arumentas prieš tokią išvaizdą tik tas,
kad didelis svoris nesveika kaulams, širdžiai ar dar ten kažkam. Žodžiu,
argumentas prieš tokį viršsvorį neturi nieko bentro su išvaizda. Kai kas sako,
kad jei esi nesveikas, nesveikai ir atrodai. Tai sutikim, kad nesveikas
atrodymas yra kartu ir negražu. Tada sutiksim su tuo, kad australai yra
negražūs, nes nutukę. Ir dažnu gatvėje prasilenkt yra pavojinga, nes didelės
masės kūnai sukuria aplink save gravitacinį lauką, todėl lengvesnis praeivis
gali tiesiog būti įsiurbtas storosios negandos.

Kita maisto reikalo pusė, apie kurią sunkiai susiturės Danielius. Čia
rojus bet kam, kas nevalgo mėsos. Dar didesnis rojus tiems, kas nevalgo jokios
gyvulinės kilmės produktų. Parduotuvėse apsčiai yra veganiško sūrio, jogurtų,
visokiausių pusfabrikačių, mėsos pakaitalų ir ko tik nori. Kiekvienoje
parduotuvėje po nemažą, specialiai tam skirtą skyrių. Labai paprasta skaniai
gyventi.
Kitas dalykas – kalba. Australija yra pirma anglakalbių šalis, kurią
lankėm. Nė vienas neesam buvę Britų salose, kažkoks, lengvai pasiekiamas taškas,
iki kurio niekaip nenuvažiuojam. Tai ir pažintį su anglakalbiais pradedam nuo
Australijos. Keista, kad supranti ką žmonės kalba tarp savęs. Keista, kad gali
eiti bet kur ir susikalbėti. Anglų kalba, kuri dabar jau atrodo normali. Bet
kartais susimąstai ir išverti ką tik girdėtą poklabį sau mintyse, lietuviškai.
Pvz…


Ei, draugeli.


O, labas.


Kaip
einas?


Gerai,
puikiai. Kaip tu?


Jo,
fainai.


Tikrai?


Jo, kas
vyksta?


Jo,
mergike. Viskas puikiai.


O, kaip
nuostabu.


Jo..


Taip
gražiai čia gamini (maistą).


Taip,
maže, turiu skonį…


O,  tikrai?


Jo,
tikrai, mažule.

Na ir taip toliau, bereiklalingas marazmas, norint tiesiog pasisveikint.
Sugaišti, gal kelias minutes niekams tam, kad prasilenkt. Prasilenkiant dar
atsiprašai dėl to, kad prasilenki. Tuščiažodystė. Baisus dalykas.

Apie atsiprašymus. Atsiprašyt reikia dėl visko ir visada. Kartą, labai
vėlai vakare, vispariniam makdonalde paprašėm obuolių pyrago (tas dalykas yra
valgiaraštyje), pardavėjas atsiprašė, kad neturi, tada paprašėm salotų (tokių
irgi yra) jis ir vėl atsiprašė, kad neturi. Netrukus ėmė atsiprašinėti
nepertraukiamai. Sakėm jam, nusiramink, čia ne tavo kaltė, kad kažko nėra, o
jis atsakė, kad blogai jaučiasi negalėdamas mums duoti to, ko mes prašom. Tai
bėdžius. Jam didesnė problema yra tai, kad negali mums parduoti kažkokio
pyrago, negu tai, kad pats jis dirba makdonalde. Išvis, visa Australija primena
tarybinį multiką apie tai, kaip yra svarbi kiekvieno profesija. Ir kiekvienas
bičas, kuris riša virves kelte, gaisrininkas, autobuso vairuotuojas, netgi
valytojas atrodo apsišiks iš garbės, kad dirba tokį darbą. Kiekvienas praeivis
pasisveikins, padėkos ir palinkės geros dienos šlavėjui, tas išdidžiai atsakys.
Visi darbai vertingi. Gražu. Gražu, jei būtų nuoširdu.
Iš Sidnėjaus važiavom į nepertoliausiai esantį Newcastle. Čia nėra
didelio išradingumo su vardais, daug miestų ar vietų vardų įkvėpti Britų Salų
vietovardžių.

Tam mieste, kuris pasirodė beesąs visišku kaimu, ėjom į koalų ir kengurų
rezervarą, kuris buvo ne kas kita, kaip zoologijos sodas. Tad didelės prasmės,
ko mes ten važiavom, kaip ir nėra. Rezervate pažiūrėjom koalas ir dar kelis
gyvius, pagrinde paukščius. Dėl koalų Australai išprotėję, visas jas sugaudė ir
sukišo į tokio neva “rezervatus”, kur jas veisia. Kai kuriose valstijose koalos
dar gyvena laisvėje, bet kažkas ten negerai yra, kad jos nyksta. Keista, kad
tokie padarai išvis gyvena. Nėra paslaptis, jog koalos yra, jei ne pats
durniausias, tai vienas durniausių padarų pasaulyje. Kai savo beprasmiškai
lakstančiom akim atsisuka į tave, žvilgsnio neiškalbingumas ir bukumas tik
verčia stebėtis, kaip jos dar neužmiršta kvepuot ar laikytis už šakos.

Musės
akyse šviečia daugiau intelekto. Su koalom reikalas tas, kad jos beveik neturi
smegenų. Motina gamta patupdė meškinus į eukalipto viršunę, kur negyvena jokie
plėšrūnai, tad galvot, kaip nuo ko pabėgt nereikia. Užtat reikia ėsti maistui
netinkamus lapus, juos suvirškint ir kažkaip detoksikuotis. Šitam reikalui ir
skirta visa koalos energija, smegenų veiklai jėgų nebepakanka. Rezervate šalia
koalų gyvena nuo durnos kompanijos nudurnėjusi pelėda.

Paukštį galima glostyti,
tąsyti ir viskaip kitaip judinti, o jam, regis, tai patinka. Arba visiškai
nerūpi. Galvojom, gal jam kas su sparnais ir negali paskrist vargšiukas, bet
skristi paukštis pelėda moka. Gal tingi be priežasties, o žmonės jam per menkas
akstinas.

Iš Newcastle važiavom į Brisbane – miestą šiaurės rytuose, nutolusį per
beveik 800 km.  Nevažiavom, bet skridom. Dar
nebuvo tekę matyt tokio kainų marazmo, 12 val. kelionė traukiniu kainavo
gerokai brangiau, nei valandos su trupučiu skrydis. Ir kokios nors nuolaidos
čia niekuo dėtos. Skrydžio baimės kaina labai didelė.
Brisbane turėjom neperdaugiausiai laiko, tiesa, neperdaugiausiai ten veiklos
ir įmanoma. Pirmiausia važiavom dar į vieną rezervarą, kuriame buvo smagiau.
Dideliam garde galima buvo už ausų tampyti kengūras. Įdomus padaras kengūra.
Peraugęs triušis.

Bet labai miela su tokiais triušiais voliotis ar tūcyt juos
visaip. Žmogus šitom kengūrom ne kas kita, kaip kažkoks padaras, kuris ateina
pakasyt, paglostyt ir atneša kokio nors maisto. Nevertas dėmesio padaras. Buvo
įdomu dėl tokio požiūrio. T.y. kad to požiūrio visiškai nėra.

Gali daryt
kengūrai ką nori ir kaip nori, nelabai jai įdomu. Seni kengūrinai labiau
aikštingi, susierzina, atsisuka nepatenkinti jei palieti, taip pažiūri, kad
atrodo tuoj apibars. Visai ilgai tąsėmės su kengūrom, buvo smagu.

Be kengūrų rezervate buvo daug daug koalų. Jų liesti negalima, nebent
nusifotkint už mokestį. Tarp kita ko, čia didžiausias ir seniausias koalų
rezervatas pasaulyje. Eksponuojamos nuotraukos, kuriose su koalom įsiamžino
įžimybės: Sher, M. Manson, B. Gorbočiovas, Jonas Paulius II ir dar ten visokie.
Žymus, reiškia, rezervatas. Be koalų dar yra šunų dingo, smulkių žinduolių  ir sterblinių dargi visokių papūgų.

Vombatai ilsėjosi, savo dėmesiu niekaip nepamalonindami. Juokingai miega, vienok.

Nors
pagrindinis rezervaro akcentas buvo koalos, mumi žymiai labiau patiko kengūros,
todėl pas jas į gardą nuėjom dar kart ir sedėjom beveik iki rezervato darbo
pabaigos.

Brisbane dar atlikom pilną kultūrinę programą su muziejų ir meno
galerijų lankymu, prasmės tame nedaug, mene reikia nusimanyt, kad suprast kuo
Australų kubizmas geresnis už kokį nors kitą. Pabimbinėjom Brisbane dar šiaip,
visai jaukus miestas, kuriame nėr ką veikt.

Neatsargiai suplanavom laiką ir maršrutą Australijoje, todėl nėr ko
stebėtis, kad įspūdis mums liko mažas. Kitą kart Australijoje reikės keliaut
mašina ar motociklu, nes gamtos jie čia turi parodyti labai daug ir dar labai
daug ką reik padaryti ir pamatyti. Bet neverta čia važiuoti be plačiai atvertos
piniginės ir daug laiko kišenėje, mėnesis būtų mažų mažiausia.

Iš Brisbano skridom į miestuką, kažkokiu keistu pavadinimu Christchurch.
Tas miestas yra Naujojoje Zelandijoje ir pareigingi Austalai niekaip nenorėjo
įsodinti mūsų lėktuvą, kol neturėjom skrydžio iš Zelandijos. Tokie mat
tionykštės migracijos tarnybos reikalavimai. Greičiausiai ne mes pirmi buvom prastai
susipažinę su taisyklėm, nes specialiai tam reikalui oro uoste yra aviabilietų
kioskeliai. Nepasidžiaugėm, kad reikia pirkti bilietą taip staiga, juolab, kad
mum reikalingas bilietas brangus ir pastaruoju metu kaip tik skirdavom nemažai
laiko variantams, kaip atsidurti Pietų Amerikoje, paieškoms. Bet čia pasisekė,
neaišku, kodėl gavom pigiausią iš iki tol matytų bilietų iš Naujosios
Zelandijos į Čilę. Tad nebuvo to blogo, tą kart. Įleido mus į lėktuvą ir
nuskridom į Kristaus Bažnyčią.