Apie Peru (Tacna, Arequipa, Puno)

Čilės – Perusieną kirtom be didesnio vargo, eilinį kartą įsivežėm kontrabandos, tą kart tai buvo pomidoras ir sūris. Kontrabanda todėl, kad maisto, vaisių ar uogų gabenti iš šalies į šalį negalima. Per sieną važiavom tokiu, neva taksi, didžiuliu, šešiaviečiu, senoviniu Chevrolet, kurio vairą laikė kiek išsiblaškiusi apvalių formų tetutė. Mus ir dar tris bendrakeleives tetulytė taksistė išmetė Peru miestelio Tacna autobusų stotyje. Kažkur parašyta, kad čia pats patriotiškiausias Peru miestas, nes po Čilės ir Peru karo Tacna atsidurė Čilės teritorijoje ir kažkiek metų praėjus, patys miestelėnai surengė rinkimus ir nusprendė, kad miestas turi priklausyti Peru, o ne Čilei. Sprendimas miestiečių naudai ir norams buvo priimtas be karo, tad Tacna patenka į Peru teritoriją.

Štai Vilnių prie Lietuvos prijungė nieko nesiklausę, dabar kiekvienas vilnietis su širdgėla prisimena kokie geri laikai prie lenko buvo… Reiktų lenkų partijai dabar balsavimą iškelt, nes lenkams turi priklausyt gabalas bent jau iki Šalčininkų. Skaitėm delfi, kad ten (ar kažkur toje pusėje) gatves pervadino lenkiškai, lenkai reikalauja LR pasuose rašyti lenkiškomis raidėmis, o ir šiaip, kiek teko girdėt, tautinės mažumos Lietuvoje yra engiamos.

Tacnoje buvom sutarę trumpam susitikt su Katja ir Augustu, anie jau treti metai kruta po Ameriką. Na tai susitikom, nors ir labai trumpam, bet vistiek buvo smagumas, nes ilgai derinom ar keliai susikirs. Kelias valandas paplepėjom apie šį bei tą ir išsiskyrėm priešingais keliais: Katja ir Augustas į Čilę, o mumi gilyn į Peru. Turistine prasme neturtingoje Tacnoje nakvot neketinom, tad vakare sėdom į autobusą link ryškaus Peru turizmo perlo – Arequipa.

Lyginant su Argentina ar juolab su Čile, Peru yra varguoliai, socialinis bei finansinis skirtumas juntamas vos kirtus sieną. Jau buvom primiršę didžiąja dalimi vargingą Aziją, tad Peru suveikė kaip priminimas. Vargas pirmiausia pasireiškia betvarke: betvarke kelyje, betvarke gatvėje, architektūruoje, atrodo, kad net žmonių judesiai yra chaotiški – panašiai, kaip per teliką rodo, kaip makleriai dirba biržoje –  belenkas belenkaip, visiškas jovalas. Vargingos šalies gatvėje pastovus triukšmas, kurį sukelia siūlymai pirkti limonadą, kiosko produktų santraukos, kvietimai važiuoti taksi, mikruškės ar autobuso bilietų pardavėjas, raginatis važiuot autobusu … visi mojuoja rankomis, rėkia, šaukia.

O garsų foną užpildo kledantys grabai, neaišku kaip, bet vis dar riedantys gatvėmis, vienas kitas turės radiją ir garsiakalbį, per kurį blerbs muzikikė, na ir signalai, aritmiški visokiausių garsų ir atgarsių mašinų pypsėjimai. Viskas susilieja į triukšmo dainą ir įsiklausęs supranti, kad esi kažkur šalia vargelio. Vargelis pats savaime gan graudus dalykas, bet graudulys netrunka išsigimti į godulį, o godulys į vogimą ir plėšimą. Pasitaiko, kad ir tarpmiestinius autobusus apiplėšia. Todėl saugumo vardan, brangesnės autobusų kompanijos taiko tokią keleivių ramybės užtikrinimo priemonę, kaip kad kiekvieno nuotrauka kamerai prieš išvažiuojant. Kartą prieš įsėdant į autobusą teko net piršto antspaudą palikt, jau neminint, kad kartais, prieš įsėdant į autobusą patikrina tavo asmens tapatybę, rankinį bagažą bei patį su metalo detektorium. Suprask, kad jei esi plėšikas ir ketini užgrobti autobusą, gal suabejosi dėl savo ketinimų, jei kompanija turės tavo atvaizdą kartu su paso duomenimis. Nusifilmavę ir atlikę visas saugumo procedūras važiavom į Arequipą.

Visuose turistiniuose Peru lankstinukuose būtinai bus paminėta Arequipa – pirmiausia dėl gražios architektūros, antriausia dėl to, kad netoliese yra pats giliausias pasaulio kanjonas. Mums gi, ten bet kuriuo atveju reikėjo sustot, kad keist autobusą, tad ta proga sustojom naktelei kitai pažiūrėt, kas čia per miestas. Pradėkim nuo architektūros. Viskas, kas gražiausia, yra senamiestyje, o visas senamiestis yra pastatytas iš balto, vulkaninės kilmės akmens. Nenuostabu, nes ugnikalnių aplink Arequipą netrūksta.

Dabar apie kanjoną. Nuvažiuot iki vietos visuomeniniu transportu kažkaip įmanoma, bet tada tektų nakvot kaime netoli kanjono, po to kažkaip baladotis iki paties kanjono. Turai neprotingai brangūs. Laužėmės, laužėmės, pažiūrėjom turų nuotraukas ir nusprendėm nevažiuot. Labai daug panašių vaizdų matėm Argentinoje ir Čilėje, pamanėm, kad geriau pataupyt dienas ir judėt toliau.

Visi žmonės Pietų Amerikoje yra katalikai. Viena ar kita forma, bet katalikai. Neketiname leistis į platesnę religinę diskusiją ar atskleisti šalies/regiono religinius ypatumus – čia tik šiaip trumpai apie kančią, o tiksliau apie jos viziją. Arequipa yra pranciškoniškas miestas, o Šv. Pranciškus scholastikoje nesusigaudantiems, žinomas kaip žmogus, kuriam atsivėrė stigmos. Stigmos – tai tokios žaizdos, kurios, anot Naujojo Testamento, buvo padarytos Jėzui Kristui pastarajį nukryžiuojant. Kad jau buvom pranciškoniškam mieste su gražiu senamiesčiu, o senamiesčiai visame pasaulyje, kaip taisyklė, neatsiejami nuo religinės architektūros, tad užklydom į vieną iš bažnyčios – vienuolyno ansamblių. Ten vietiniai tikintieji pasisiūlė mums pagelbėt besidairant po vietą. Aplink šventuosius sukasi daug kultūros, kaip kad vienuolių ordinai ar net meno kryptys, ir pranciškoniškoje ikonografijoje gausu kančios. Kas savo noru, ar kokiam nors autobuse, yra matęs meninį filmą “Kristaus Kančia”, gali pamanyti, kad Melas Gibsonas yra modernusis pranciškonų meno srovės atstovas kine. Rambo IV filmas – kito, bet ne mažiau nupezusio režisieriaus šedevras, kuriam irgi būtų galima klijuoti pranciškonišką etiketę, jei ne turinio, tai meninės raiškos prasme.

Puno buvo sekanti mūsų stotelė po Arequipos. Puno yra uostas ant Titikakos ežero kranto. Yra toks multikas Beavis & Butthead. Paskutinė serija buvo nupaišyta prieš kokį dešimt metų, o vėliau dar buvo išleistas animacinis filmas su abiem šiais herojais. Dabar jau yra tekę sutikti žmonių, kurie nežino, kad Beavis & Butthead buvo labai madinga ir labai populiaru. Todėl gal nevisi supras, kad “Lake Titikaka” ir vaistų apsiryjęs Beavis yra labai juokinga. Mums Titikakos ežeras pirmiausia buvo žinomas ne dėl to, kad jis yra (kaip pasirodo – klaidingai) tituluojamas aukščiausiai virš jūros lygio esančiu laivybiniu ežeru, bet dėl apsirijusio tablečių Beavio priepuolių.

Šiaip jau Titikakos ežeras yra aukštai – 3200 metrų arčiau dangaus,  97 km pločio ir 230 km ilgio. Titikaka yra didžiausias ežeras Pietų Amerikoje, kurį beveik lygiomis dalimis dalinasi Bolivija ir Peru, tad galima sakyt, kad mes beveik viena koja pabuvom, o gal tiksliau įmerkėm koją į Boliviją.  Pagrindinė atrakcija yra net ne pats ežeras (nes, bent jau mūsų akimis, anas nebuvo niekuom ypatingas), bet jame esančios salos. Jas apankyti gali individualiai arba įsigyjant turą. Jau ne pirmą kart nutinka tokia durnystė, kad turistinis turas yra pigiau, nei kad patiems pirkti laivelio, plukdančio iki salų, bilietus. Ir šį kart kainų skirtumas bene dvigubas. Tad nebeliko nieko, kaip tik pirkti turą ir bandoje su kitais turistais apžiūrėti vietines įžymybes. Likom labai patenkinti, nes tiek gidas, tiek valties įgūla buvo labai paslaugūs, malonūs ir visaip kitaip nusipelno tik geriausių žodžių. Tai garbė jiems ir “ačiū”, kurio jie niekad neperskaitys. Bet gal kokiomis, turbomentalinėmis bangomis pagaus.

Taigi turas. Pirmiausia sustojam plūduriajančiose salose. Visai įdomu, nes žmonės čia kalba nebeispaniškai, turi savitą stiliuką ir yra siaubingai nutukę, bo nedaug juda, bet valgo nemažai…Tai, ką pasipuošusi tetutė neša rankose – nėra vištos.

Gidas sakė, kad saloje gyvena trys, keturios šeimos ir kad sala yra tinkama gyvenimui kokią dešimt metų, vėliau iš nendrių tenka meistrautis naują. Viskas salose iš šiaudų, pradenant stogais, baigiant lovomis ar puošmenomis. Turai gerai tuo, kad prisirenki informacijos, kurios nereikia skaityti. Kol mes klausėm gido istorijų apie kaimo mitybos – žvejybos ypatumus, vietinė maisto raciono dalis netruko pasivaišint turistams paruoštais eksponatais.

Titikakos ežere yra daug salų, gal ne visos jos prieinamos, bet bent jau gyvenamos salos yra pasiekiamos kažkokiu visuomeniu transortu. Tiesa, valtys labai lėtos, tenka plaukt apie porą valandų iki didesnių salų, kuriose jau gyvena žmonės. Kad kelionė būtų lengvesnė, o ežeras mėlynesnis valties – keleiviams siūloma kokos lapų arbata.

Peru, skirtingai nuo Argentinos, kokos lapai yra laisvai parduodami ir įstatymų nevaržomi. Aišku, laboratorijos, iš lapų spaudžiančios kokoiną, yra nelegalios. Bet labai daug lapų reik tam kokoino trupinėliui išspaust. Nuo kokos lapų apsinešt galima maždaug tiek, kiek nuo aguonų pieno per kalėdas, jei kas praktikuoja. Na, gal kiek smarkiau – gal, kaip nuo kavos puodo ryte.

Daug vėliau, kitame Peru gale, teko girdėt, kaip vienas britas pasakojo turėjęs nepakartojamų įspūdžių bendraudamas su Titikakos salų gyventojais. Na, greičiausiai, kad tas britas bus lankęs tą pačią salą, kurią lankėme ir mes, t.y. lengviausiai pasiekiamą, tankiausiai apgyvendintą. Vietiniai tikrai įdomūs. Visi iki vieno pasipuošę, o gal tiesiog tik tokius rūbus ir teturi.

Visos moterys, nepriklausomai nuo amžiaus, vaikšto su labai pūstais sijonais iki kelių. Išsipūtę jie dėl to, kad viršutinis sijonas yra tik kopūsto išorė, t.y. visos moterėlės apsirėdusios po kokį šimtą įvairiaspalvių sijonų (detalė – nuotraukoje kalnai už Gražinos nugaros jau yra Bolivijoje).

O vyrai vilki kepurę ir pagal jos spalvą galima spręsti ar vyrukas vedęs, ar viengungis. Baltos kepurės viengungiams, tamsesnės – vedusiems. Dar vyrai būna pasipuošę plačiu diržu, numegsto naudojant moters plaukus (nes tai tvirčiau nei avies vilna), kurio praktinė paskirtis yra saugoti nuo trūkio, sunkius daiktus kilnojant (čia kaip pas sunkiaatlečius). Dar kiekvienas vyrukas turi po margaspalvį tašiuką, kuriame tamposi ne ką kitą, kaip kuokštą kokos lapų. Nežinia kada gali prireikt. Jei atsargos išsenka – nebėda, dar šiek tiek visad būna paslėpta kepurėje. Kai pasibaigia ir tie, vienintelė viltis susitikti kokį draugą, kuris būtinai papildys kokos lapų atsargas, nes tuščiam, t.y. be kokos, būti tiesiog nepriimtina.

Kokos lapais pasiplaukiojimą po ežerą baigėmė ir mes. Visiems keleiviams susirinkus kelionei atgal, laivo įgūla kiekvienam pasiūlė po kelis lapukus galvos skausmui ir nuovargiui numalšint. Galvos skausmas malšinamas lapą prilipdant prie kaktos. Sako padeda.

Kitą ryta iš Puno patraukėm link Machu Picchu – šiai dienai, įžymiausio Inkų civilizacijos miesto griuvėsių, apie kuriuos papasakosim vėliau. Kadangi griuvėsiuose gyventi niekas neleidžia, pirmiausia reikia važiuot į tokį mietą Cuzco, kur per 7 val. autobusu mes ir atbildėjom. Kelionė buvo varginanti, nes vietoj to, kad važiuot tiesiai kur reikia, autobusas stojo kiekvienoj sankryžoj išleist ir susirinkt keleivių. Na, taip palengva, palengva ir važiavom. Pabaigai charakteringa autobusų stotis.

Čia reik isižiūrėt į smulkmenas, kaip kad antai tetulytės skybėlė, gal kiek juokingai atrodo. Bet čia toks jų tradicinis galvos apdangalas, dažna babytė turi tokį kapeliūšą. Kita smulkmena nuotraukoje – įvairių spalvų maišai. Ten ne bulvės ir net ne kokos lapai. Ten gyvos vištos (matyti kelios styrančios kuoduotos galvos). Čia tokių dalykų, kaip žiaurus elgesys su gyvūnais, neegzistuoja. Šiaip su vištom, muset, kad visam pasaulyje galima elgtis bilia kaip, todėl gal ir nėr čia kuom stebėtis. Bet svarbiausia, kad visi maišai bus pakrauti į autobusą ir keliaus kažkokio tikslo link. Štai toks autobusas būtų tikra bėda, tad nėr čia mums ko skųstis, kad važiavom lėtai, bent salone nebuvo vištų.

San Pedro de Atacama, tai vėl Čilė

Iš Argentinos išvažiuojam
į Čilę, į San Pedro de Atacama kaimą. Niekam tikusi vieta gyventi. Dėl to, kad
Atacamos dykuma yra pati sausiausia vieta pasaulyje, sausenė už Saharą ir už
visą kitą sausą turtą, kurį turi Afrika. Sausumas matuojamas ne pagal tai, per
kiek laiko išdžiūna šlapi skalbiniai, bet pagal kritulių kiekį, ir taip jau
yra, kad Atacamoj nelyja. Bet vandens kaimelyje yra, tiesa ribotai ir ne visą
parą, bet prausimuisi užtenka. Kad jau nėra lietaus, tai niekas nesiparina dėl
stogų virš namų. Visos maitinimo ir gėrimo įstaigos yra be stogų, viešbučių
galima rasti ir su normaliais stogais, arba, kam norisi būti arčiau gamtos – su
šiaudinėm pastogėm. Mes nakvojom po stogu. Iš San Pedro kaimelio teturim vieną
nuotrauką su besiilsinčiais šunimis pagrindinėje kaimo gatvėje.

Kaimas gyvena vien
iš turizmo, t.y. kiekviena molinė pašiūrė yra arba viešbutis, arba kabakas.
Maisto kainos yra visiškai neprotingos. Jei pasakot litais, tai arbatos
puodelis 4-6 Lt. Piculka vienam žmogui 25 – 30 Lt ir t.t. Vilniuj, berods,
pigiau? Be aiškios priežasties užkeltos kainos nervina, tad jei kas gyvenime
judės link San Pedro kaimo, lai nusiperka maisto atsargų.
Kitas nelabai geras
dalykas – aukštis. San Pedro yra apie 2400 metrų virš jūros lygio. Tad naktimis
ujujuj kaip šalta. Dienomis vajajaj kaip karšta. Jei ryte kur išsiruoši – reik
apsirengt žieminę šimtasiūlę, pietums atėjus tenka ją sukišt kur nors iki
sutemų, kuomet šilumos vėl prireiks. “Dieną molis, vakare ir ryte brolis” toks
yra santykis su krosnimis, židiniais ir kitais šilumos šaltiniais San Pedre. Tokios klimato salygos yra palankios žvaigždėm stebėti, ką ir siūlo už tam tikrą mokestį turizmo agentūros. Per šiokį tokį žiūroną galima visai gerami matyti Saulės sistemos dujų milžinus ir galybę kitų, plika akim nematomų dangaus kūnų.

Ir ko gi važiuot į
tokią atšiaurią vietą? Trys vinys įsmeigti aplink šitą kaimą: flamingai,
geizeriai ir smėlio kopos. Pradėkim nuo flamingų. Na, kad nuo jų pradėt pirmiausia
reikia iki jų nusigaut – čia ir vėl du variantai: turu arba išsinuomotu
automobiliu. Renkamės antrą variantą, bet yra vienas “bet” – kaina. Ir degalų
ir nuomos. Nuoma bus apie 300 Lt parai. Nieko sau, ane? Esmė tame, kad keliai (jei
tokie yra) nepravažiuojami, dažniausiai bekelė, todėl nuomai siūlomi tik
visokie Mitsubishi Pajero, Nissan Navara ir panašiai. Nauji naujutėliai. Dyzelis
kainuoja kaip mums išvažiuojant LT, t.y. apie 3,5 Lt už litrą. Kaip suprantam,
šis tas tėvynėje pasikeitė ir tokia kaina Čilėje, lyginant su Lietuva, yra
nedidelė. Kaip bebūtų, “Navara” valgo lygiai litrą dešimčiai km, todėl suma
susidaro.

Laimei susitikom
porą keliauninkų iš Austrijos, su kuriais susipažinom kažkur Argentinos
pietuose. Jie mielai pasirašė ant nuomos ir kainos per pusę, tad ekskursijas
pasidarėm patys. Pirmą dieną po visokių sudėtingų nuomos procedūrų pradėjom nuo
flamingų. Flamingai gyvena druskos dykumoje esančioje lagūnoje.

Labai keisti
paukščiai. Ir atrodo keistokai ir gyvenamą vietą keistą pasirinko. Nors ir
labai keista, bet druskinguose prūduose gyvena flamingų maistas – kažkokie mažuliukai
krabukai ir kiti beveik nematomi padarėliai. Flamingo snapas toks baisus ne
todėl, kad motina gamta sumanė pasišaipyt iš paukštuko, o todėl, kad snapas yra
sudėtingos struktūros su visokiais filtrais, kad prakošti vandenį ir sugaudyti
maistingus kirmėliukus. Taip vat ir gyena flamingai, stypsodami ant savo laibų
kojų, visą dieną įmerkę galvą į vandenį, gaudydami mikroskopinius vėžiagyvius.

Šioje
lagūnoje gyvena trys flamingų rūšys, jei neesi paukščių mylėtojas ir žinovas, tai
skirtumo vienos rūšies nuo kitos nelabai įžiūrėsi. Bet visos trys rūšys labiau
baltos nei rožinės, o mes jau galvojom, kad paukštukai bus tokie pat ryškūs,
kaip Patagonijoje, bet šie greičiausiai nuo druskos išbluko. Ryškiausia spalva
yra po sparnais ir matosi tik tada, kai flamingas skrenda iš vieno prūdo į kitą
ar kur kitur savais reikalais.

Ilgai mes kiurksojom prie flamingų, o planuose
buvo dar dvi lagūnos. Tačiau bevažiuojant pasiklydom, du žemėlapiai, kuriuos
turėjom, kartais visai prasilenkdavo su realybe, ženklų tik vienas kitas, o
dykuma labai vienoda. Kelių keliukų baisiai daug, bo vietiniai nesivargina
važinėti vėžiomis, jei galima nusukt iš kelio ir nuvažiuot kaip nors tiesiau.
Šiaip, visi keliai buvo labai tiesūs tą dieną, dykumoje gali pasukt kur nori,
kada nori, jei tik manai, kad taip bus greičiau. Galiausiai išvažiavom iš
dykumos ir prasidėjo kalnai, viskas panašu į tai, ką prieš kelias dienas matėm
Argentinoje.

Bekelė sudėtinga net su mūsų ,,autobuso” visais varomais ratais,
purtė purtė, kratė kratė. Pagrindinis landšafto skirtumas nuo jau aprašytos
Argentinos šiaurės yra ugnikalniai. Visi jie labai dideli, labai aukšti, o
labiausiai į dangų pasistiebę yra apie 6000 m aukščio. Visi iki vieno yra
neveikiantys, bet per kažkokias žinias girdėjom, kad vienas toks neveikiantis,
toje pačioje Čilėje, pradėjo dūmyti. Niekad negali žinot, ką sugalvos
ugnikalnis. Draugas iš Austrijos, vardu Simonas, sakė, kad šioje dykumoje yra
bandomi robotai, keliausiantys į Marsą. Negalėjom patikėt, todėl greitai
nuskridom į Marsą ir patikrinom. Štai viena nuotrauka iš Marso.

Grižę iš Marso atgal į Čilę, privažiavom sunkiai ieškotą
Miscanti lagūną. Saulė jau leidosi, tad oras labai sparčiai žvarbo. Pastipinėjom
šen bei ten, ir išskyrūs lamų ištryptą smėlį nieko neradom. Sėdom važiuot
atgal, kažkur pakeliui pažiūrėjom saulėlydį, po kurio labai tamsiai važiavom
nakvot į San Pedro kaimą.

Kitą rytą anksti kėlėmės
kelionei pas geizerius. Kelias žadėjo būti dar blogesnis, vingiuotesnis ir
sudėtingesnis. Taip ir buvo. Bet juk nėra to blogo, Gražina su dauge iš
Austrijos, kurios vardas Barbara, nutarė, kad mašinos vibracija yra ne kas kita,
kaip puikus anticeliulitis masažas.

Kratėmės per
dykumą, tada kratėmės per kalnus. Pirmas dalykas, iš kurio juokėmės – tai viscacha. Labai juokingi padarai lakstantys per kelią
arba pikta lemiančiomis akimis stebintys iš už akmens. Gal iš pirmo žvilgnsio
šitas padaras ir panašus į triušį, bet uodega yra kiek ilgensnė ir kojos
trumpesnės, tik greitis ir staigumas yra tas pat. Visiškai neįtikėtina, kokiu
greičiu nuo akmens ant akmens šis kailio kamuoliukas nušuoliuoja kur pasislėpti.

Kelias vis sukosi
aukštyn, stabtelėjom parytinei nuotraukai prie užšalusio prūdo. Vargšai paukšteliai
slidinėjo ant ledo su nekantrumu laukdami saulės, kuri ištirpdytų ledą ir visi
galėtų prisiėst kirmėliukų.

Neturėjom jokio matuoklio, kad susigaudyt kaip
aukštai užvažiavom, bet matyt, kad labai aukštai, nes galva šiek tiek sukosi,
apsunko vaikščioti ir Danieliui netrukus teko susileisti ibuprofeno, kad kas
žingsnį niekas vinimis nekaltų į galvą.

Visi turai iš San
Pedro, važiuoja prie geizerių keliom valandom ankščiau nei kad važiavom mes.
Čia dėl to, kad kuo šalčiau yra, tuo daugiau matosi geizerio dūmo, tad kuomet
atvažiavom iki vietos, t.y. apie 9 ryte, visi autobusai su grupėmis jau buvo
išrūkę, tad tik keturiese buvom visam geizeryne.

Nė vienam mūsų iki šiol nebuvo
tekę matyt geizerių kur nors kitur, tad sunku lygint. Faktas, kad šie nėra nei
didžiausi, nei įspūdingiausi, bet kaip ten bebūtų, labai gailėjomės nepasiėmę
kiaušinių – laisvai būtume išsivirę pusryčiams, vanduo įkaitęs beveik iki
virimo temperatūros.

Labai didelė smagumo dalis lankant geizerius yra
burbuliavimai ir panašūs garsai. Jautiesi beveik puode, dūmai aplink,
kunkuliavimas… Tik vėliau pasiskaitėm, kad gal nėra labai gerai kvėpuot tais
dūmais, kažkokių ten nuodingų dujų gali būt, na, bet likom gyvi sveiki.
Danieliui kaip tik atrodė, kad mineralai yra labai sveikia.

Todėl jis mirkė
kojas karštam vandens baseine, o draugai austrai susigundė net išsimaudyt.
Geizeriai buvo aukštai kalnuose ir oras buvo visai žvarbus net ir saulei
plieskiant. Mes minties maudytis atsisakėm – nes vandeny – šilta, bet iš išlipus
turėjo būt labai sunku. Mūsų draugai nespiegė, jie žmonės santūrūs, bet
išsidavė, kad išlindimas buvo visiškai nemalonus procesas. Na, bet jie gali
pasigirti išsimaudę kažkur 4 km aukštyje. Čia tuo atveju, jei kada nors, kur
nors užeis diskusija apie tai, kas maudėsi aukščiau…

Važiavome toliau
per Atacamos kalnus ir buvo gražu. Visokio gero matėm – aukštų kalnų, snieguotų
viršūnių, asilų ir lamų. Gal, jei kas atvažiuotų iš Čilės į Lietuvą turistaut,
tai pamatęs mūsų žalmarges imtų jas fotografuot ir šiaip džiaugtūsi tokią
egzotiką pamatęs.

Taip ir mes džiaugėmės naminėmis lamomis, kurios gal kiek
baigštesnės už lietuviškąsias žalmarges, bet fotogrofuojamos nesipriešino.
Žiūrint į bandą greitai išaiškėjo, koks lama yra viršininkas ir kokia lama yra
pati gražiausia. Iš povyzos, auskraų ir žvilgsnio buvo aišku, kad lama blondinė
labai savim pasitiki ir visoje bandoje nejaučia konkurencijos.

Kažkur smėlio
dykuma beklaidžiodami visais keturiais varomais ratais privažiavom kaimą.
Kažkokia informacinė lenta skelbė kaimo pavadinimą, kad kaime gyvena 500 su
trupučiu žmonių ir jie užsiima sodininkyste. Ką jie čia daro iš tiesų, ką
dirba, kaip gyvena, o svarbiausia, kodėl gyvena čia, liks paslaptimi. Kaip ir
liks paslaptimi, kur šitas kaimas yra, nes niekas čia tyčia nevažiuos, o
netyčia nesuras, čia tik mes tokie laimingi buvom. Kaime kaip tik buvo
sekmadienine fiesta, kaimiečiai muzikontai grojo trimitais ir nešė kažkokius
kryžius.

Dar skraidė vienas kitas kolibris, kuriuos labai jau sunku sugaut
kadre, bo jie baisiai vikrūs ir juda atsitiktinėm kryptim. Bet su šiek tiek
pastangų viskas įmanoma.

Gražina pavyko nutraukti ant šakos tupintį kolibrį ir
nesulaukus nei kaimiečių, nei kryžių ateinant arčiau, išvažiavom žiūrėt
saulėlydžio į “mėnulio slėniu” vadinamą vietą. Važiavom, lėkėm per bekeles kiek
galėjom, bet nespėjom… “Moon Valley” yra labai populiari vieta Atacamoj,
pirmiausia dėl didžiulių smėlio kopų, tik tas smėlis ne toks kaip Nidoje, bet
pilkai rudas, atrodo, kad nešvarus.

Kažkada baisiai seniai ši vieta buvo jūros
ar kažkokio priešistorinio vandens telkinio dugnas, dabar, po milijono metų ar
kažkas tokio, kai vanduo išgaravo ar ištekėjo, o dugnas liko, nudienos žmonės
pamanė, kad kraštovaizdis čia panašus kaip mėnulyje, iš ten ir slėnio
pavadinimas.

Vieta labai lengvai prieinama, todėl daugybė žmonių čia susirenka
vakarais žiūrėt kaip leidžiasi saulė. Kad jau pavėlavom, neliko nieko kito,
kaip atvažiuot dar kartą ryte, kuomet saulė pateka. Gal ir kvaila mintis, juk
saulėtekiai yra kokstai popsas, sekmadienio pageidavimų koncerto muzikiniams
sveikiniams. Kai kučinskas suokia pagal fonogramą apie meilę, jo plikę kedena
gintarinis vėjas, baltijoje pateka saulė … ir šešiolika anūkų jubliejaus
proga sveikina močiutę. Bet tarkim, kad jei esi kažkur dykumoje, aukštai ant
kalno, tai saulėtekis yra ne popsas, o graži gamta, Žemės ir Saulės santykis ar
kažkas poetiško (vėl poezija !?!).

Atvažiavom anksti
ryte (tiksliau naktį) ir kaip vėliau paaiškėjo – dviem valandom per anksti.
Buvo šalta, tamsu ir nesitikėjo, kad saulė išvis patekės. Kažkiek laiko
pasedėjom mašinoje, su šiltu vėjeliu.
Kai danguje jau ėmė
brėkšti, kopėm ant kopos, atsisėdom ant uolos ir laukėm. Kol laukėm, matėm
gražų mėnulio žiedą, labai trumpai, bet labai jau dailiai. Tada beliko laukt
kol išlys saulė. Išlindo, aišku, kaip gi kitaip.

Kadangi buvo
ankstus rytas ir dar turėjom keletą valandų iki automobilio grąžinimo,
nusprendėm aplankyti dar vieną apylinkės ,,must see” – kažkokius senovinių žmonių
gyvenvietės griuvenas. Skamba nelabai įspūdingai, tad ir vaizdas buvo
atitinkamas. Guodė tik tai, kad bent jau nereikėjo mokėti įėjimo mokesčio (10
Lt žmogui), nes atvažiavom dar iki atsidarant bilietų langeliui. Nekaži kaip
čia viskas atrodė, bet parašyta, kad iškasenos labai labai senos.

Sėkmingai grąžinę
automobilį dar turėjom keletą valandų prabimbinėti, o vakare autobusu
išvažiavom link Peru.