Galapagų salos Floreana ir Isabella

Floreana yra maža
ir plika sala, ten nėra visiškai ką veikti, tad niekas ten nieko ir neveikia. Visiškai
priešingai jei atvažiuoji prie Floreanos nardyti, tada ir veikt yra ką, ir viskas
gražu. Mes ir dar penki likimo draugai iki salos plaukėm valtimi. Kelias
netrumpas ir labai banguotas, užsupo nerealiai, jei kam nors rūpi pasitikrint
savo santykį su jūros liga, tai Galapagai kaip tik pati ta vieta. Plaukti
kateriuku reikėjo apie dvi valandas, pusantros iš jų žliaugiant šaltam
prakaitui ir pamėlusiu nuo supimo veidu. Bent jau tokie Danieliaus įspūdžiai,
Gražina sūpavimus pakėlė gerokai lengviau. O vienas bendrakeleivis išvis
atsisakė nardyt, nes jam buvo visiškai bloga. Jam bloga, o mums gera, nes jei
jis neneria, lieka atliekamas oro balionas, kurį kaip tik mes ir sunaudojom, nors
mums priklausė nerti tik vieną kart (nes neturim naro sertifikato), atsiradus
atliekam balionui, instruktorius leido šokt vandenin dar kart.

Nardymas be
sertifikato yra gėdingas ir juokingas dalykas, nes po vandeniu tave kaip mažą
vaiką velka instruktorius. Na, bet kad jau po vandeniu niekas nemato, tai ne
taip ir gėda, be to patogu – nereik nieko daryt tik dairytis. Nėra ten taip
paprasta plaukti, t.y. sunkiausia išlaikyt pusiausvyrą arba kitaip plūdrumą
(angl. buoyancy): nei skęst, nei kilt į paviršių. Kaip tik tom akimirkom, kai
kažkodėl kaip burbulas imi plaukt viršun, instruktorius, nutempiantis už rankos
žemyn, yra labai geras draugas.


Nardyti Galapaguose
smagu. Net ir tempiamam už rankos. Kaip naujokai, negalėjom nert giliau nei 12
metrų, o tam kad matyt vėžlius ar ryklius kaip tik ir reikia nert giliau. Tai
vėžlių taip ir nematėm. Na ir kūjagalvius ryklius matėm ne taip gerai, kaip kad
iš kolegų nuotraukų būtų galima spręsti. Kaip ten bebūtų ryklius matėm, tik
kiek iš toleliau.


Ar baisu? Ne, nelabai. Pirmiausia, tai sunku susivokt, kad iš
tikro matai ryklį, po vandeniu kitoks pasaulis ir viskas labai primena kokias
nors laidas apie gamtą ar atvirukus, nesitiki, kad viską matai čia ir dabar,
savom akim. Ir ne ryklys yra baisu, o baisu, kai pro tave praplaukia debesis
žuviokų ir būna akimirkų, kad kur tik nepasuksi galvą visur akys, tūkstančiai didelių
ir mažų akyčių ir visos jos tave seka. Užeina durnos mintys apie šprotų kerštą
už visus tavo suvalgytus jų brolius koncervuose.


Atgal grįžom pavargę
nuo kelionės, bet pilni gerų įspūdžių iš povandeninės gamtos, pradėjom svarstyt
apie narų kursus, kad niekas už rankos netemtų ir kad galėtume nerti giliau.
Užbėgant įvykiams už akių prasitarsim, kad kaip tik dabar sėdim Hondūro salose,
kur per savaitę išsilaikėm mokslus ir turim net po tris pažymėjimus (apie tai
plačiau papaskosim vėliau). Tai, esam setifikuoti narai, škes. Na, bet mes čia
apie Galapagus. Grįžom po nardymo, pailsėjom ir jau kitą dieną išsiruošėm į
salą, kuri vadinasi Isabella. Nors sala yra didžiausia Galapaguose, bet tai dar
nereiškia, kad labiausiai apgyvendinta. Didžioji dalis, t.y. beveik visa sala,
yra ne kas kita, kaip tik šabakštynai ir ugnikalniai. Kelionė iki salos ne
mažiau pasakiškai afigenai nuostabiai maloni, nei kad apturėjom dieną prieš. Bet reik
pasakyt, kad antrą kart buvo žymiai lengviau. Būtų ir visai lengva, bet
išmetamosios variklių dujos plūdo į valties saloną, tad buvo labiau bloga nuo
tų dūmų, nei nuo sūpimo. O kai kuriems keleiviams buvo bloga ir nuo to, ir nuo
kito – perbalusiais veidais ir paklaikusiom akim skaičiavo minutes iki košmaro
pabaigos. O košmaras ir vėl ne toks trumpas, plaukėm daugiau nei dvi su puse
valandos. Atplaukus dar kurį laiką reikėjo spjaudytis, nes atrodė, kad visa
burna pilna saliaros. O ir rūbai pradvokė kažkokiais benzininiais smirdalais.


Isabella smagi
vieta, nes žmonių buvo mažai, saulė švietė skaisčiai, paplūdymio smėlis baltas,
per kelią laksto iguanos, žodžiu, gera vieta jei norisi pabūt ramiai.


O ir
nakvynė pigesnė, pas kažkokia babytę radom visai gerą kambarį už 20 USD. Ir
maistas pigiau, per vieną dieną išeina 9 USD žmogui. Na, jei dar alaus norisi,
tada jau bus kiek brangiau, bet jei nesinori, tai visai gražioje saloje, galima
visai pigiai gyvent ir džiaugtis iguanų kompanija.


Dar vienas įdomus gyventojas
yra pingvinas. Tie veisiasi netoliese, tik pėsčiom ten nenusigausi, reik prašyt,
kad koks dėdė su valtim pametėtų. Bėda, kad visi dėdės yra prakutę
verslininkai, tad už 10 min. kelią tenka paklot 15 USD. Ir čia po derybų.


Bet buvo tikrai verta, nes
kur daugiau galima plaukiot su pingvinais, pelikanais ir ruoniais. Prašom
pamatyt ruonio galvą nuotraukoje.


Pingvinai, kaip ir
bet koks paukštis, neblizga išmone ar protu, beto, visai nebijo žmonių vandenyje.
Gal nebjo dėl to, kad nemato, nes kelis kart vos neatsitrenkė į galvą. Keisti
tie pingvinai. Pelikanai žmonių bijo, žvejojo padoresniu atstumu nuo mūsų. Bet
vis po vandeniu galėjom matyt, kaip vargšas pelikanas pagauna žuvelę, o
pingvinas niekadėjas atplaukia kaip žaibas, stveria žuvį pelikanui iš snapo ir
pabėga, tiksiau – nuplaukia. Nesiseka tiems pelikanams. Iš žuvies turgaus
ruonis išveja, vandenyje pingvinai maistą atima. Ir ką vargšas paukštis čia
gali padaryti.


Be pingvinų kartu
su mumis maudėsi kokie penki ruoniai. Maži (apie 1.30 m) gal dar vaikai kokie.
Su tais tikrai linksma žaist, galima juos vytis, tada jie tave vejasi,
plaukioja aplink, žiūri ir visai gražiai bendrauja. Taip ir plaukiojom kokią
valandą su ruoniais ir pingvinais, kol storas valties vairuotojas tarė, kad jau
gana. Gana, tai gana. Plaukėm atgal.


Vakare labai
pasisekė, mat išsiveržė ugnikalnis. Sėkmės formulė paprasta – būti kur nors
toliau nuo to kalno, kuriam stogas praplyšo. Vietiniai džiaugėsi vaizdu – ne
taip dažnai išsiveržia tas kalnas.


Sako, kad paskutinį kart buvo pratrūkęs
lygiai prieš dešimt metų, tad čia mums kaip ir pasisekė būti tokio įvykio
liudininkais. Tiesa, iš labai saugaus atstumo, bet bus dar Centrinė Amerika,
kur mes ketinam žiūrėti lavą ir ugnikalnius iš arčiau, tad dabar tiesiog buvom
patekninti ,,apšilimu”. Kitą rytą išsiruošėm į ilgelesnį pasivaikščiojimą po
salą, pažiūrėt kas dar saloje gyvena ir veisiasi.


Visai ilgo (14 km)
tai dienai pasivaikščiojimo esmė, apžiūrėti kokias nepaprastas grožybes dar mums
siūlo sala. Pagrindinė
grožybė­ – ramusis vandenynas, taškantis bangas į salos krantus. Kai vandenyno nesimato,
visas grožis buvo krūmai ir šabakštynai. Kokiam nors lietuviškam eglyne ir tai
įdomiau.


Na, bet čia sutikom
net du vėžlius, kurie suprask, jau išleisti iš gardo ir gyvena laisvėje.
Vėžliai ant išnykimo ribos atsidūrė pirmiausia dėl jų medžioklės. Įdomu, ar ką
nors pasaulyje yra lengviau sumedžioti nei vėžlį. Visiškai lėtas, didelis,
nerangus ir triukšmingas. Bo per bruzgyną braunasi neieškodmas lengvesnio tako,
bet atkakliai šliauždamas per viską, kas pasitaiko ant kelio. Labai lėtai.


Nuo kelio vingiavo
daugybė takelių, visi jie vedė ne į nuklydimą, bet į kažkokią ypatingą vietą.
Kažko tose vietose trūko, t.y. to, kas vietą daro ypatinga. Kaskart priėję
kokio takelio galą, rasdavom kokį suoliuką, kuriame sedint gali atsipūsti ir
pasigrožėt kažkuo tokiu, kas džiugina akis, prieš grįžtant į pagrindinį taką. Vieno
takelio gale radom tą kažką, nuo ko vieta ypatingesnė – lavos tuneliai. Na,
tuneliai kaip tuneliai…keisti tokie. Bristi per pus susilenę gilyn
nesumąstėm, prasiėjom šian bei ten, įvertinom gamtos grožybę iš ėjom link
kitos.


Kita grožybe buvo
kalva, t.y. lavos kupstas, nuo kurio gerai matosi sala. Tai vat nuo to kupsto
štai taip matosi neiškalbingas salos landšaftas. Ant horizonto matosi kitos
salelytės, aplink kurias yra geros vietos nardyti, jei tik moki. Naktį
išsiveržęs ugnikalnis buvo pasilėpęs kažkur dūmuose, tad daugiau nelabai ką ir tematėm.



Kelias baigėsi
betiksliu žmonių dirbiniu, kuris vadinasi “ašarų siena”. Beveik kaip ašarų
pakalnė. Čia toks pavadinimas dėl to, kad prieš maždaug 60 metų Ekvadoras į
salas gabeno kalinius, suprask, didelis kaleimas. O kad jiems (kaliniams) čia
būtų bloga gyvent, verė iš lavos akmenų statyti sieną. Čia tokia bausmės forma.
Laimei, kvailystes su beverčiu darbo švaistymu ir visais nusikaltėliais nurungė
unikali salos gamtinė specifika, tad sienos statybos neilgai tęsėsi.


Sekančią dieną jau
plaukėm atgal į Santa Cruz salą, kur tikėjomės nuvažiuoti dar į kokią nors iš brangiųjų
ekskursijų. Bet dėl vietinės verlo specifikos tą padaryt taip ir nepavyko.
Specifika tame, kad prieš savaitę, į jokią ekskuriją užsirašyt neįmanoma, ne
čia žmonės neplanuoja taip toli.


Dieną prieš užsisakyti irgi neįmanoma, nes jau
būna išparduotos vietos. O ir išvis, kiekvienas apsilankymas pas kokį turo
organizatorių nesibaigia greičiau nei per valandą. Paprasto klausimo:”ar
važiuojate ten ir ten” jie nesupranta, tuoj pat puola kažką derint, skambint
penkiais telefonais kažkam kažko pasiklaust – taip ir ieško kokio nors varianto
apie pusvalandį. Tada galiausiai jau išsiaiškina kainą. Tada tu sakai, kad tau
ta kaina per didelė ir jie dar pusvalnį ieškos, kaip čia tą kainą sumažint.
Tada, kai jau sulygai ir su tuo, paaiškės, kad diena kada jie važiuoja į turą
tau yra netinkama. Jau visą savaitę buvom Galapaguose, tad kad jau taip viskas
sudėtinga, o ir brangu, tad važiavom mes iš ten. Gerai, kad pasikeist lėktuvo
bilieto datą ir išsikrist pasisekė tą pačią dieną.


Viskas Galapaguose yra gražu, įdomu ir labai smagu, bet reikalą komplikuoja komplikuotos susisiekimo galimybės. Sunku susidaryt vienareikšmę nuomonę apie salas. Tai pirmiausia dėl Ekvadorui paliekamos dolerių sumos, bo judėti šian bei ten Galapaguose yra žiauriai brangu, kita vertus, gyventi ir valgyti galima vidutinėm kainom, kas kiek apmalšina piniginės kauksmą, bet ne tiek, kad ana nekauktų. Nors viskas ką matėm buvo tikrai verta ir pastangų, ir pinigo, bet jei kartais turi tik kelias savaites atostogų ir jas ruošiesi praleist Galapagų salose, tai vargu ar galima vadint geru pasirinkimu.


Grįžom atgal į Guayaquil, neišėję iš oro uosto,
kuris visas pilnas nemokamo bevielio interneto, nusipirkom bilietus į Panamą
City, kas jau iš pavadinimo aišku, yra Panamoje. Ties Ekvadoru ir baigiame
vojažą per Pietų Ameriką, praskrendam Kolumbiją ir lekiam į Centrinę Ameriką.
Skrendam ne tik dėl to, kad autobusais tektų kelias paras važiuoti, bet ir dėl
to, kad kirsti Kolumbijos – Panamos sienos žeme – neįmanoma (tik laivu arba lėktuvu). Na, sako teoriškai
įmanoma, bet greičiausia kad baigsis liūdnai, nes būtent per tą vietą prasideda
kokso kelias iš Kolumbijos, kartu ir iš Pietų Amerikos. Būtent ten, kur
auga kokos lapai ir stovi laboratorijos, vyksta dideli karai tarp gaujų ir
kariuomenės. Sako, kad ten pirma šauna, tada aiškinasi, jei aiškinasi iš viso. Tad
saugiuoju būdu kirtom pasienį oro uostuose.


Galapagų salos – dėdės Darvino pėdomis

Galapagų salos yra
ta vieta, kur Donelaitis parašė evoliucijos teoriją. Jam didžiąja dalimi talkino
perspektyvus biologas megėjas, vėliau tarybinių vadovėlių pamiltas hipis –
Čarlzas Darvinas.  Darvinas Donelaičio
Metus išvertė iš hegzametro ir prisiėmęs autorystę, veikalą išplatinio kaip
savo. Gražų pavadinimą “Metai” pakeitė sausas ir lėkštas “Rūšių atsiradimas”. Šitokį
patencialą kūrybai suteikia galybė gyvių, besiveisiančių salose. Daugelis kurių
yra prisitaikę gyvenimui saloje ir skiriasi nuo savo giminaičių žemyne. Štai,
kaip kad Galapagų salų ikona – Juodz Driežs arba Marine Iguana, kaip vėliau
pervadino Darvinas ir taip prigijo visam pasaulyje.

Marine Iguana iš
Galapagų, minta jūros kopūstais, nes vulkaninės kilmės salose nėra medžių. Tik
krūmai ir kaktusai. Iš didelio noro ėsti iguana išmoko plaukti ir rado ko
užkrimst jūroje. Iguanos žemyne yra kitokios.

Didesnės, žalios ir
vietoj to, kad plaukiot ir ėst kopūstą, maisto susisranda užsikabarodamos į
medį. T.y. čia taip turėtų būti natūraliomis sąlygomis. Iguanos miesto parke
ėda tai, ką pavagia iš turistų ir į medžius kopia ne maisto ieškot, o slėptis
nuo žmonių.

Į Galapagų salas
eiliniai žmonės gali patekti tik lėktuvu, valandos skrydis pirmyn – atgal kainuoja
virš 300 USD. Neeiliniai žmonės, kurių marškinių saga kainuoja daugiau nei 300
USD, į salas gali patekti privačiais laivais beigi lėktuvais. Mums iki nuosavo
burlaivio dar reikia padirbėt, todėl į salas skridom kolektyviai su kitais mirtingaisiais.
Skristi galima tik iš dviejų miestų Ekvadore, t.y. sostinės – Quito arba
didžiausio šalies miesto (kas nėra sostinė), pačiu geriausiu pasaulyje
pavadinimu Guayaquil. Tariasi maždaug “kua-kil”. Būtent iš čia skridom ir mes. Tai reiškia, kad
tam mieste dar ir pasisvečiavom dieną kitą. ,,Uoj” teištarėm atvažiavę, nes
jovalas šitam mieste dar didesnis nei matėm Peru.

Susidaro toks Pietų
Amerikos vaizdas, kad kuo šiauriau, tuo kontrastai miestuose didesni. Nors
Ekvadoras nėra turtinga šalis vidutinės gyventojo pajamos apie 250 USD/mėn, čia
tuo atveju, jei pastarasis turi darbą. Bet aikšu, kad nemaža ir labai turtingų.
Harmonijos nėra, tik juoda arba balta. Tuoj už prašmatnaus dangoraižių kvartalo
prasidės mėšlynas su purvinais vaikais balose, o šalia supuvusio taksi žigulio
sankryžoje gali išvysti tokį pat geltoną Hummerį. Kadangi dabartinis mūsų
kelionės biudžetas šiek tiek prasilenkia su visokiom prašmatnybėm, tai apie
miesto gyvenimą galim spręst tik iš pigesnių vietų ir penkiažvaigždutinė
gyvenimo pusė yra ta, kurios negalim vertint. Gal turčiui čia ir neblogai.

Nors negalima
sakyt, kad labai nusipiginom šį kart. Štai mūsų viešbutis “Milenium”, pačiame
miesto centre, dideliu veidrodiniu fasadu ir polerizuotais stiklais. “Milenium”
naktį žiba mėlynu neonu, o kambarys su langu į gatvę kainuoja bene 12 USD. Mūsų
kambario langas praviras, tas kur žemiau.

Plika akim matosi,
kad kambaryje turėjom kondicionierių, ko nesimato, kad buvo ir šiltas vanduo
(gal tai ir skamba neįprastai, bet čia dušas su karštu vandeniu yra gan retas
dalykas). Dar matosi du geltoni žiguliai. Visos geltonos mašinos yra taksi, bet
labai jau stebino tarybinių mašinų kiekis mieste. Netgi teko pasivėžint kartą.
Tas kartas buvo į oro uostą, iš kurio jau lėkėm į Galapagus pas iguanas.

Galapagų salos yra
labai griežtas rezervatas su griežtom taisyklėm. Šiukštu negalima atsivežt
maisto ar kokių organinių dalykų. Dažniausiai žmonės atskrenda į salytę pavadinimu
Baltra, kur amerikiečiai antro pasaulinio karo metais pasistatė nedidelį oro
uostą. Labiausiai apgyvendintas ir išsivystęs (paslaugų prasme) yra Puerto
Ayora miestelis Santa Cruz saloje, kur ir praleidom daugiausia laiko
organizuodamiesi išvykas ir bimbinėdami po pačią salą.

Puerto Ayora
niekaip nepavadinsi kurortiniu miesteliu, nepaisant to, kad yra turisto miego
ir maitinimo vietos, parduotuvės, kelionių agentūros. Miesteliukštis yra
totaliai nepatrauklus ir neįdomus, vienintelė vieta verta dėmesio yra nedidelis
žuvies turgus. Ten kas dieną gali stebėti, kaip dėl išdarinėtos žuvies likučių
pešasi pelikanai ir vienas ruonis. Gal peštynėmis čia nelabai pavadinsi, nes pelikanai
nėra labai vikrūs su tokio dydžio snapu, o ruonis, nors ir pats gudriausias (bo
kažkaip atšliaužia iki turgaus) ant žemės nėra toks vikrus kaip kad norėtusi.
Beto ir kaulų pakanka beveik visiems.

Pelikanai šiaip jau
neminta didelėmis žuvimis, kaip ir neturi dantų ar burnos, kad susimulkint
grobį iš žuvies turgaus. Todėl didenis kąsnis stringa snape. Išspjaut ir ryt iš
naujo – bloga mintis, nes kaulą tuoj pat nugvelbs kas kitas. Šiaip jau, net
klegėt ar karsėt yra pavojinga, nes kitas pelikanas įkiš savo snapą į žabtus ir
pastvers skanųjį kaulą.

Santa Cruz saloje
netoli miestelio yra didžiųjų vėžlių veisykla. Šie vėžliai yra labai seni –
jiems daugiau nei šimtas metų.

Žmonių atvežti
gyvūnai padarė ir vis dar daro didelę žalą salų ekosistemai. Norint, kad
Galapaguose vėžliai neišnyktų, reik juos veist nelaisvėje. Vėžlių kiaušiniams
pavojingos žiūrkės bei skruzdelės, kurios mielai juos valgo. Kol vėžliukai dar
maži, jų kiautai lengvai pažeidžiami šunų, karvių ar ožkų, kurios
papraščiausiai juos gali sutrypti. Iki šiol yra kovojama su
atvežtiniais…keista, kaip dar nesugalvojo kokios pramogos turistams
,,medžioti” ožkas ar karves.

Santa Cruz, kaip ir
visos kitos salos Galapaguose yra vien lava ir smėlis. Kraštovaizdis yra labai
skurdus. Bruzgynai, kažkokios piktžolės ir juodi lavos akmenys. Ir yra dvi
didelių kaktusų rūšys, kas ir yra pagrindinė salos augmenija. Paplūdymiai yra
kitas reikalas. Smėlis baltas, vanduo žydras, bangos didelės, o juodi akmenys
gražiai kontrastuoja su smėliu.

Ant juodų akmenų
saulėje šildosi daugybė iguanų. Dar yra daugybė krabų. Tiek iguanos tiek krabai
žemynė susilaukia liūdno likimo virtuvės puode. Galapaguose gyvius draudžiama
net liesti, jau nekalbant apie medžiojimą ir valgymą. Todėl ir krabai, ir
Iguanos jaučiasi pakankamai ramiai drybsodami ant akmenų. Tuo smagiau turistui.


Kitas smagumas yra
tas, kad Galapagai nėra kurortas, nors maudytis čia smagu, turistų trauka yra
ne vanduo ar smėlis, bet gyvūnai. Ekvadoro valdžia visaip stengiasi, kad taip
ir liktų, ir kad ant salos kranto niekas nepradėtų statyti vilų ar viešbučių
prašmatniam poilsiui.

Kol kas taip ir yra, visiems kas nori pažiūrėt iguanas
pro penkių žvaigždučių langą siūlomi ypač brangūs kruizai, ypač brangiuose
laivuose. Ir tai yra labai gerai, nes kol ponulis laive, nereikia tiesti saloje
asfalto, kad pravažiuotų limuzinas.

Belieka tikėtis, kad ponulis taip ir liks
savo penkių aukštų jachtoje, kur per auksinį žiuroną be vargo galės spoksoti ne
į manekenes bikiniuose, bet į juokinga paukštį mėlynais batais. Blue Footed
Boobie angliškai vadinasi šitas keistas paukštis, kurio giminaičius pirmą kart
matėme Peru, Balesto salose, tik ten jie atrodė normaliai, ne mėlynom kojom ir
snapais. Turbūt dėl dviprasmybės su “boobie” (angl. boobs – papai), o ne dėl
keistos spalvos kojyčių, šitie paukščiai yra ne ką mažesnė Galapagų ikona, nei
iguanos.

Rykliai nėra kas nors labai neįprasto Galapaguose, jų čia pilna ir įvairiausių rušių. Naivu tikėtis, kad patys didžiausi ir įspudingiausi plaukios kažkur prie kranto ir gaudys pelikanus. Normalūs rykliai gyvena giliai ir reik nert, jei nori pamatyt. Nelabai normalūs, maždaug metro ilgio rykliukai ilsisi netoli kranto, todėl tereik truputį sekmės, kad vieną kitą užtikt plaukiojant vien su kauke. Tą kart povandeninio fotiko neturėjom, tad ryklio nuotraukos neturim. Nufotkinom tik vietą kurioje plaukiojom. Šiaip, čia seklu, dugnas smelėtas ir čia ilsisi whitetip reef shark. Mažiukės tokios.

Dabar šiek tiek
bendrai apie turistinę veiklą. Nepriklausomai, t.y. pačiam užsigeidus galima
lankyti tik tris salas, norint nuplaukti iki kitų salų, reikia imti turą ir
eiti su gidu. Dėl pastarosios priežasties, labai populiarus salų lankymo būdas
yra savaitės ar trumpesnis kruizas. Pigiausi variantai prasideda nuo 550 USD
žmogui penkiom dienom, bet kur kas realiau, kad teks pakloti apie 1000 ir net
daugiau baksų. Na ir vėl mums per brangu.

Tikėjomės susiorganizuot kažką neva
“last minute”, bet tas nėra taip paprasta ir vėlgi, kalba sukasi apie nemažus
pinigus. O Ekvadoras lieka Ekvadoru, čia tave gali apgauti: pažadėti puikų
laivą su puikia įgula, o atėjus laikui, išplauksi dyzeliu prasmirusia gelda su
neveikiančiu tuliku. Lieka “pasidaryk pats” variantas, kas nėr taip jau blogai,
kaip kad rašė kelionių gide.

Nemažai istorijos
gavosi, kad nebutų taip nuobodu skaityt, dalinam pasakojima apie Galapagus į
dvi dalis.