Amerika! Amerika.

Vienas iš mūsų, tiksliau Danielius, truputį bijojo skrydžio į JAV. Na, ne tai, kad bijojo, bet laukė su nerimu. O nerimas kilo iš to, kad kaip toks paprastas žmogus, iš kažkokios Rytų Europos šalelės nepasimes tokioje didingoje, internete, filmuose, knyguose, TV ekranuose, laikraščiuose ir pan. apraštytoje, išspausdintoje, parodytoje pasaulio valstybėje. Panašiai būna, kai reik susitik su žmogum, apie kurį esi daug girdėjęs ir matęs, bet anas apie tave nežino nieko. Visi žino apie Bradželinos dvynukus, bet tie nieko nenutuokia apie nė vieną jūjų nuotraukos trokštantį žmogų. Tad susitikus, tam apie kurį žymusis nenutuokia ir pačiam žymiajam, apie kurį tiek daug žinoma, pokalbį pradėt sunku.

Bet kad jau važiuojam mes čia nei dirbt, nei emigruot, nei laisvės ar laimės
ieškot, tereik atsipalaiduot, įsispirt į turisto vėžias ir dairytis aplink.

Nakvyne Los Angeles
buvom pasirūpinę – mus priemė vienas vyrukas užsiregistravęs www.couchsurfing.com. Pastarasis
pasitaikė visai normalus žmogus, kaip ir jo bendrabučiokai, čiužinį mums
patiesė irgi visai gerą, o ir pats butas buvo visai netoli visko, ko turistui
reikia. “Netoli” – sąlyginai, nes LA baisingai didelis, išsidriekęs biliakaip į
visas puses, miestas. Mitą, kad šitam mieste automobilis yra gyvybiškai būtinas
suskubsime paneigt – viešasis transportas čia veikia puikiai, reguliariai ir
patogiai. O automobilio nesinuomavom dėl to, kad nelabai žinojom ką ir kaip
ketinam veikt valstijose. Kartu dėl tos pačios priežasties ir ieškojom nakvynės
pas ką nors iš vietinių, idant patartų dėl tikslų. Per tris dienas LA susidėliojom
savo planus jau iki pat kelionės pabaigos ir dar spėjom apibėgt vietines
garsenybes.

Garsenybė numeris
vienas – Holywood. Čia netoliese yra didžiausios ir turtingiausios kino studijos,
čia susukami brangiausi ir garsiausi filmai, serialai ir viskas, kas susiję su
teliku ar kinu. Teko pastebėt, kad labai daug vietinių vienaip ar kitaip yra
susiję su vaizdo pramone. Štai net ir mus į svečius priemęs Gregas rašo ir
pardavinėja scenarijus. Scenaristų čia gyvas velnias, mat nesunku įsivaizduoti
save tokiam vaidmenyje. Aišku, didžioji dalis “scenaristų” tik patys savo
kūryba ir žavisi. Jei kas sekė “Sopranus”, tai pamena, kai Tonio sūnėnas
kažkuriame serialo sezone kaip tik ir buvo užsidegęs parašyti knygą, po to
scenarijų… Juokingai jam ten sekėsi. Visai gali būti, kad “Sopranų”
scenaristai tokiai siužeto linijai įkvėpimo pasisėmė tiesiog iš labai realaus
LA rašytojų gyvenimo.

Holywood šiaip
niekuo neypatinga vieta. Ten žmonės tiesiog dirba. O turistai atvažiuoja
pažiūrėt kaip tie žmonės dirba. Visad smagu kai darbas verda. Dar kai prie
katilo koks nors gubernatorius – terminatorius. Turai čia brukami kaip bet
kokioj trečio pasaulio šalyje – gatvėje priekabiaujant prie praeivių.
Dažniausia ką turistui siūlo – turas per studijas, dekoracijas (dar ten visokį
rekvizitą), o tada įdomiausia dalis – pasivažinėjimas po garsenybių namus. T.y.
po tų namų langais ir patvoriais. Ypač orumą žeminanti programa. Po svetimų
žmonių kiemus važinėt – kas gali būti nepadoriau?

Greičiausiai nepadoriau yra
važinėti po garsiai nuskambėjusių žmogžudysčių vietas (antras pagal populiarumą
turas). Čia gal tokio tipo žmonėms, kurie žiūri “abipus sienos”, skaito žurnalą
“Akistata” ir žavisi Grinevičiūtės žurnalistiniu nužmogėjimu. O tokių
valstijose didžioji dauguma. Susidaro įspūdis, kad garsenybių persekiojimas ir
terorizavimas čia pilnai pateisinami užsiėmimai. Kažkada seniai, kuomet Kurtą Cobainą
(iš Nirvanos) eilinį kart kažkur parišo visiškai apsinešusį, tas tik pasakė,
kad mielai sėstų cypėn, bo gal bent ten nereikėtų pasirašinėt autografų. Stebint
“žvaigždžių medžiotojų” autobusus lengvai galima suprasti tokį  nesveiką norą.

src=”http://lh5.ggpht.com/pemulux/SI1gM8j4NhI/AAAAAAAADmU/TK1BRg0tREg/s400/IMG_0074%20%28Large%29.JPG”
/>

Mes į jokius turus
nesileidom, užtat nuėjom į kinoteatrą. Tas senovinis ir žymus, pačioje šlovės
alėjoje, ten, kur jau tuoj bus 100 metų, kaip įvairiausio plauko aktoriai ir
įžimybės spaudžia savo pėdas grindinyje. Kas nori, gali pasistumdyt su minia
turistų ir pamėgint įminti į kokio H. Fordo pėdas ar pasimatuot savo batų dydį
su jau minėto, Kalifornijos gubernatoriaus įspaudomis.

Dabar apie kino
teatrą. Bilietai čia brangesni, na, bet čia juk labai senovinis ir labai garsus
pastatas. O ir viduje labai dailiai įrengtas, kaip kokie rūmai. Visur tik
raudoni kilimai, didžiuliai sietynai, o ir salė milžiniška, na ir ekrnanas
tokio platumo, kokio matyt dar nėra tekę. Daba į blog’ą įpilsim “Donskizmo” – neva
nukrypimų-palyginimų, kad protingiau būtų. Kino teatrą Holivude pritemsim iki
antikos filosofijos, kurios ekspertu, profesorius Leonidas Donskis ir vadinasi.

Toks tūlas
Platonas, seniai seniai, išgvildeno Idėjų teoriją, kurios esmė, jei trumpai,
kad visi daiktai ir dalykai, kuriuos žinom ar matom yra netobuli, o yra tik
idealaus būvio kartotinis, tas idealus būvis mums nematomas ir menkai
suprantamas. Savo teroiją Platonas iliustravo pavyzdžiu su žmonėmis oloje. Sedi
žmonės oloje, nugara į šviesą. Jiems už nugaros, tetos (ar biliakas) praeina
ant galvų nešdamos puodynes, gėles ar dar visokius dalykus. O tie žmonės oloje,
niekad nėra atsisukę ir visą savo gyvenimą matė tik daiktų šešėlius, tad ir
supratimą apie juos turėjo tik iš šešėlio. Toliau minties su Platonu nebetęsim,
nes nebeaktualu. Aktualu yra tai, kad visi kino teatrai, t.y. svarbiausia jų
dalis – ekranas ir vaizdas jame, tebuvo Platono šešėliai. Štai Holivude,
sedėdami Hellboy II premjeroje, pirmą kart pamatėm, kaip kinas atrodo iš tikro,
kaip vaizdas atrodo iš tikro, kaip garsas skamba. Štai kokia paviršutiniška
metafizika gali būti.

Pinigai ir beprasmės
materialinės gėrybės yra priešingoj pusei nei metafizika, kaip Lianzbergis yra
priešingas AMB.  O Las Vegas yra jau nebe
Kalifornijoje, o Nevadoje. Sekate mintį? Iš LA autobusu nusigavom iki, kai kas
sako, nuodėmių miesto – Las Vegas. Pats pigiausias miestas valstijose, kuriame
tik teko būti. Tai viešbučio ir maisto prasme. Jei ne savaitgalis, kokiam
prašmatniam viešbutyje visai realu rasti “paskutinės minutės” pasiūlymą.

Štai
mes gyvenom didžiuliam kambaryje, didžiuliam viešbutyje už labai juokingus 18
dolerių per naktį. Kad jau už tokią gerą kainą radom viešbutį, negaila buvo
pralošt 1000 baksų apačioje esančiame kazino… Ne, čia juokas, nieko panašaus
nebuvo. Bet, kogero, kad būtent to tikisi viešbučių menedžeriai. Žinoma, jeigu
loši, viešnagė Las Vege iš pigios greičiausiai kad pavirs į labai brangią. Na,
o jei neloši, nelabai čia yra ką veikt.

Atmosfera labai
keista. Didžioji dalis lošėjų Las Vege linksmai leidžia laiką prašvilpdami savo
socialinio draudimo išmokas. Gal dėl to, kad tokie lošėjai nėra ypač išrankūs
ar tiesiog tingi vargti prie pokerio strategijų, tad specialiai jiems Las Vege
yra milijonai margų margiausių lošimo automatų. O tie automatai dar ir
melodijas visokias leidžia, todėl didžiaja laiko dalimi jautiesi kaip kokio
polifoninio mobiliako ragelyje. Ta gatvė, kurią rodo per filmus, yra palyginus
trumpa, bet negali sakyt, kad neįspūdinga. Sunku net įsivaizduot, kiek margieji
automatai turi suėst žaliojo šieno, kad iškiltų tokie didžiuliai, auksiniai
namai. Blizgesys Las Vege yra dievas.

Čia jau nuomavomės
automobilį, aišku ne tam, kad važinėtis tarp kazino, bet tam, kad nulėkt iki
kelių parkų apylinkėse. Automobilio nuoma JAV yra su ypatumais. Pirmiausia tai
dydis. Na, viskas valstijose yra padidinta. Žmonės padidinti, maisto porcijos
padidintos, durys, kėdės, mašinos – viskas. Čia gi net ne litrais benziną
skaičiuoja, o galonais. Galonas yra 3,785 litrų

iiiir vienas galonas kainuoja
tarpe nuo 4,1 iki 5,1 dolerių. Vidutiniškai pylėmės už 4,35. Atlikime
skaičiavimus. Mintį sekate? Litras benzino (oktaniniai skaičiai čia skiriasi,
bet tarkim, kad kalbam apie 95-tą) kainuoja 2,533 litų. Vaj vaj kaip pigu, jei
tik būtų galima rast pupuliuką, kaip punto, corsa, polo ar tiek jau tos, tą
patį golfą… Niekas čia tokių keistų mašinų nenuomoja. Gavom “ekonomišką” crysler
pt cruizerį, mažo, vos 2,5 litro tūrio varikliu. Be to, niekas čia nevažinėja
su mechaninėm pavarų dėžėm. Tad visas benzino pigumas prasmenga pragarmėn, kai
su vienu galonu tegali nuvažiuoti 24 mylias. Mintį sekate? 12 litrų 100-tui km.
Ir visi amerikonai rauda, koks gi brangus pas juos kuras, kokia baisybė naciją
ištiko. Vat čia jų bruožas – skųstis ir nieko nedaryt. Persėstų iš autobusų į
mašinas – nebereiktų verkt.

Kad jau teko
pasivažinėt turistiniais maršrutais, tai pastabų turim. Amerikiečiai mėgsta
keliaut po savo šalį plačiąją (realiai, bet kokia JAV valstija yra didesnė nei,
tarkim, Vokietija, o iš rytinės pakrantės nuskrist į vakarinę užtrunka apie 6
valandas. Palyginimui – transatlantinis skyridis – 7 valandos).

Amerikonai
keliauja mašinom. Paaiškinsim. Mašina tai yra bent jau pusės autobuso dydžio
kemperis, blogiausiu atveju, mikroautobuso dydžio visureigis, geriausiu atveju
60 vietų autobuso dydžio kemperis. Natūralu, kad tokiom transporto priemonėm
visur nepravažiuosi, bo jos skirtos važiuot tik tiesiai, į posūkius sunkiai įsuka.
Tad tam atvejui nieko kito nelieka, kaip prie kemperio prikabinti lengvąjį
automobilį ir jį vilkti. O jei esi labiau “born to be wild” – tai ant stogo
užsimeti savo Harley Davidson. O jei esi ir “wild”, ir nori būt pasiruošęs
“netikėtumam”, tai pasiėmi abu. Dar kokius keturis dviračius, dėl visa ko. Tad
su savo chrysleriu atrodėm visai kukliai.

Pirmiausia
pasikinkėm vežėčias link Didžiojo Kanjono nacionalinio parko. Su parkais
valstijose gerai – tikras komunizmas. Visi parkai yra valstybiniai, įvažiavimo
kainos labai padorios, o bilietų politika labai lanksti kliento naudai.
Lankytojų irgi labai daug, milijonais per metus, tad gal ir nedaug čia biudžeto
pinigų mirkoma į puikiai įrengtus tulikus, lankytojų centrus, suoliukus ir
šiukšlių dėžes.

Dar tiesa, beveik visur parkuose yra nemokamas transportas po
teritoriją, su nuosavu automobiliu visur važiuot negalima, sunku patikėt, bet
dėl taršos jie čia pergyvena gerokai labiau, nei visa Europa kartu sudėjus.
Nežinia ar yra kur nors statistika apie vidutinę taršą gamtai, kurią daro 1000
gyventojų, bet jei tokia būtų, muset, kad Europa smarkiai pirmautų blogąja
prasme. Tik kad mes autobusais nevažinėjam. Nes pas mus nėr vietos tiek, o ne
iš ekologiškumo.

Na, taigi kanjonas.
Skeptiškai buvom nusitikeikę, bo kanjonų jau esam matę per akis, o šitas
Nevadoje nėra nei pats didžiausias, nei pats giliausias. Kanjonas mūsų skepsį
nugalėjo iš pirmo žvilgsnio. Nevalingai iš lūpų išsiveržė nuostaba.

Kanjono geologija
yra perdėm sudėtinga mums, kaip nespecialistams ir net ne megėjams, bet esmė
čia tame, kad apačioje teka Kolorado upė, kuri kanjoną ir išgraužė per daugel
milijonų metų. Dar prie viso to kažkaip yra prisidėję tektoninių plokščių
slankiojimai, ugnikalniai ir dar kažkas.

Viso prie kanjono
praleidom dvi dienas, norėjom pažiūrėti, kaip tas atrodo tiek iš pietinės, tiek
iš šiaurinės pusės. Tam reikia arba apvažiuot kanjoną, tai bus kiek daugiau nei
300 km, arba galima pereit pėsčiomis tiesiai azimutu, tai užtruks apie 22
valandas. Su sąlyga, kad visas jas žygiuosi nesustodamas. Mes važiavom.

Kelias aplink
kanjoną užsitęsia, nes yra daugybė nusukimų į apžvalgos aikšteles. Į visas net
ir nevažiavom, grubiai užsukinėjom gal tik į kas antrą. Ir visur labai gražu,
didinga, o jei šitas kanjonas būtų buvęs Naujojoje Zelandijoje, tie be abejonės
būtų pridarę kokių nors atrakcijų, kaip bungy šuolius tai kaip minimum.
Amerikiečiai per atsargūs tokiems reikalams. Jie ir be atrakcijų sugeba
nusirist nuo čia ir užsimušt (nejuokaujam).

Pietinė ir šiaurinė
kanjono pusės – skirtingos, viena visai plika dykuma, o kita gražiai mišku
apaugusi. O pagrindinis ir mieliausias skirtumas, kad šiaurinėje pusėje žymiai
mažiau žmonių. Tai dėl to, kad toliau nuo Las Vego, tad visi turai važiuoja tik
į pietinę kanjono dalį.

Kai jau privažiuoji
nesuskaičiuojamą apžvalgos aikštelę ir kai jau antrą dieną nieko kito nedarai, kaip
tik spoksai į upės išgraužtą duobę – darosi nuobodu. Net jei ir graužatis čia
vyko milijoną kitą ar daugiau metų. Kaip ten bebūtų, kuo geriausių žodžių
nusipelno kanjonas ir parkas, o laiką praleidom kuo puikiausiai.

Nakvynės klausimai
irgi nebuvo labai blogi. Mašinoje nenakvojom. Chrysleris niekaip tam
nepritaikytas, sėdynės atsilenkia labai mažai. Kita problema – karštis. Baisiai
karšta būtų mašinoje be kondicionieriaus. Labai būtų pravertūsi palapinė, bet
tokios su savim neturėjom, o ko nors normalesnio nusipirkti proga nepasitaikė.
Tad nakvojom moteliuose. Tiksliai tokiuose, kokius rodo per filmus: kažkur
pakelėje, vieno aukšto pastatas su daugybe durų. Ir visi jie kuo puikiausiai
įrengti, nors ir labai kukliai atrodo iš išorės.

Iš Arizonos,
kanjono valstijos, važiavom į Jutą, ten toks neblogas Ziono parkas. Jei kam
nors “zion” asocijuojasi su Izraeliu (nes būtent taip senajame testamente
vadinama pažadėtoji žemė, tiksliau kalnas, ant kurio Saliamono protėviai
įsikūrė), tai koks parko Amerikoje santykis su tuo nelabai aiškus. Gal šiaip,
marketingas. Kaip ir akropolis.

Ir tam Zione
užtrukom ilgiau nei tikėjomės, dėl visko kaltas takelis, kuriuo nereikėjo
pasukti. Tuomet takelis baigėsi ir teko bristi upe – viskas kaip ir buvo
parašyta informaciniame parko lankstinuke. Tik vat lankstinuko autoriai pamiršo
parašyt, kad takelis tęsiasi 17 km, tą išsiaiškinom užkalbinę atgal grįžtančius
žmones.

Betikslis gavosi pasivaikščiojimas, nors ir labai smagu buvo, brisdami
sraunia upe laiką leidom visai kokybiškai, bet betikslybė ir finišo nebuvimas
atemė trijų valandų bridimo prasmę.

Dar pasivaikščiojom
šian bei ten po parką, pažiūrėjom visokias uolas. Iš tiesų, tai Zionas yra ne
kas kita, kaip dar vienas Amerikos kanjonas, tiesiog šį kart vaikščiojom dugnu,
o ne padebesiais.

Kita vertus, nėra aiškios ribos tarp, kur dungas baigiasi ir
parsideda viršus: kanjonas toks didelis, kad sunkoka susigaudyt. Juk
nepasakysi, kad ši nuotrauka daryta iš dugno.

Kitas parkas, į
kurį dar spėjom nulėkt vadinasi Mirties slėnis. Šitas jau Kalifornijoje. Nors
iš pradžių manėm, kad pavadinimas ir mistika, susupusi mirtį, yra dar vienas
komercinis sprendimas, bet viskas čia buvo gerai. Pati ta vieta mirt. Pirmą
kart per visą kelionę patyrėm tokį siaubingai karštą orą. Gal ir neskamba kaip
nors baisiai 41 C˚. Gal baisiau skamba, tai, kad tokia temperatūra yra
šešėlyje.

Kitas reikalas yra
tame, kad vėjas karštą dieną juk turėtų gaivint? O šitoje dikynėje geriau jau
jis nepūstų, nes tai yra ne kas kita, kaip karštą orą pučiantis nematomas
galingas fenas. Jei esi veidu atsisukęs į vėją, tai net įkvėpt oro yra karšta,
kaip kokioj pirtyje.

Jeigu sekate mintį,
suprasite, kad Mirties slėnyje nemuša prakaitas, štai čia ir skirtumas nuo
pirties. O prakaitas nemuša dėl to, kad karšas fenas išdžiovina kiekvieną
lašelį ant kūno. Baisiai pavojinga, dehidratuoji akimirksniu, to net nepajutęs.
Tokiu oru reik pastoviai gert vandenį, nes organizmas vėsinasi iš visų jėgų ir
reik jam padėt.

Mirties slėnis
lankomas tikrai ne tam, kad pajaust kaip karšta gali dykumoje būti. Mirtis turi
savo vinį ir šiuo atveju tai pats žemiausias taškas visame šiaurės pusrutulyje.
Žemiausias ir neužpiltas vandeniu, ta prasme. Na, nieko labai ypatingo esant
žemumoje nepajausi, išskyrus tą patį karštį. Negyva Jūra Izraelyje yra penkis
kart žemiau, nei šita bala Amerikoje, tad norinčiam pasivaikščiot žemynų
dugnais geriau tokių vietų ieškot Eurazijoje ir Azijoje. Amerika visad aukštam
lygyje.

Kitą rytą jau
turėjom skristi į Niujorko valstiją žiūrėt Niagaros kriolių, tad tiesiai iš
alinančių karščių patraukėm link Las Vego. Iš slėnio vedė keli šunkeliai link
autostrados, visiškai nebuvo jokio eismo, todėl pamatę porelę žmonių, plušančių
prie visureigio padangos, stabtelėjom paklaust ar galim kaip nors pagelbėt. Laimei
galėjom, bo tie žmonės gyveno tikrai ne pačią geriausią dieną gyvenime –  kažkokiu būdu per vieną parą sugebėjo
susiprogdinti tris padangas. Vieną atsarginę turėjo, vieną paskolino pro šalį
važiuojantys žmonės, o trečios nebuvo kuo pakeisti, tad tiesiog perkelė iš
priekio į galą. Čia ir buvo bėda, nes ratlankis netiko, reikėjo nuimti
stabžius, o tam reikėjo antro rakto, kurį mes laimei ir turėjom. Porelė
pasitaikė iš Las Vego ir kad jau mes tokie geri buvom ir stabtelėjom padėti,
jie mums atsilygino geru ir pakvietė pernakvot. Na, mes labai ilgai dėl
pasiūlymo nesilaužėm. Išsimiegojom visai gerai, gal būtų ir dar geriau, jei ne šuva, kurio vardo nežinojom ir praminėm kiaule. Kiaulė buvo labai draugiška
kalė – buldogas. Tik knarkia grasiau nei žmogus. Naktį teko kiaulę perstumt į
kamabariuką – toliau nuo mūsų guolio.

Ryte oro uote
praėjom visa žeminančias, debiliškas ir bereikalingas neva “saugumo”
procedūras. Amerikoj net batus nusiimt reikalauja, tad purvinom, pėdų grybeliu
nukabintom grindim turi praeiti basas. Vardan tavo paties saugumo. Tos pačios
dienos vakare atskridom į Buffalo, miestą netoli Niagaros krioklių.

Miestas
labai blogas, kainos smarkiai užkeltos, žmonės nelabai malonūs ir šiaip, labai
didelė psichų koncetracija. Kad jau mašinos nesinuomavom, tai reikėjo
transportuotis autobusais, kuriais normalūs žmonės kažodėl nevažinėja. Vien
bedančiai narkomanai, besidalijantys įspūdžiais apie metadono programą, ir
panašūs. Autobuse visai smarkiai apima jausmas, kad esi kokioj tai klinikoje,
kurioje tau visai nederėtų būti.

Niagaros krioklių
miestas pats savaime nėra blogas, centras padengtas nemokamu bevieliu
internetu, kas mums labai aktualu, viskas trvarkinga, viešbutis ant viešbučio,
na ir patys kriokliai, kurie, reikia tarti, per teliką žymiai geriau atrodo.

Kitoje upės pusėje
– Kanada. Pasinaudojome ta proga, kad nuo, berods, kovo mėnesio lietuviai į
Kanadą važiuoja be vizų, ir keliom valandom užėjom, tam, kad geriau pasižvalgyt
į krioklius iš kito upės kranto. Tad techniškai, galima sakyt, aplankėm ir
Kanadą.

Buffalo vienai
nakčiai apsistojom pas merginą iš couchsurfing, šį kart grynai iš taupumo, nes
prastos kokybės nakvynė čia pigiau 100 dolerių mieste nekrenta. O už miesto
neturėjom kaip nusigauti. I

r vėl nauja pažintis buvo maloni, miegojom su dviem
katinais, t.y. katėm, kurių viena buvo labai nėščia ir kaip tik tą nakį, kuomet
svečiavomės, sugalvojo į pasaulį išleist savo pirmagimį. Išlindo tik vienas,
labai bjaurus katukas, o kitas dar liko pilve. Dar nesulaukėm žinių, kaip ten
toliau sekėsi. Pasidžiaugę kriokliais ir katinų naujagimiais naktiniu autobusu
nulekėm į New York City. Ir vat kaip nereikia, tai vietoj to, kad vėluotų,
autobusas atvažiavom dviem valandom anksčiau nei turėjo ir Niujorke buvom
penktą ryte.

Kažkaip
susiorientavom visai painiame metro ir nubildėjom į Bruklino salą, kur turėjom
nakvot vieną naktį. Tik vieną dėl to, kad kažkaip neužtaikėm su laiku ir dabar
Niujorke vasara, pats pats turistų pikas, visi viešbučiai, hosteliai ir pan.
rezervuoti toli į ateitį, o ir nakvynės kainos žiauriai bjaurios. Na, nors pats
Bruklinas, kogero, nėra ta vieta, po kurią reikia eit pasivaikščiot, bet
gyvenom visai geroj viečikėje, kažkokiam neva “užupyje”, tik vietoj senamiesčio
stovi gamyklos, o jose visokie meninkai gyven, įsirengę didelius loftus. Tad
kaiminystė buvo rami. Kitom trim naktim baladojomės į Manheteną, gyvenom labai
strategiškai geroje vietoje, prie pat garsiosios Niujorko Madison Square Garden
arenos, kuri Danieliui sukėlė kažkokius sentimentus su pauglyste, kuomet 94
metais New York Nicks finale žaidė su Houston Rockets ir tai buvo berods pati
pirma tiesioginė NBA finalų transliacija per baltijos televiziją dar kartu su
jaunu Kunigeliu.

Niujorkas nenuvilia,
jei turi kokių nors lūkesčių. Labai judrus ir visad skubantis miestas. Daugybė
visokiausio plauko emigrantų, užrašai anliškai, lygiai kaip ir Kalifornijoje,
dubliuojami ispanų kalba. Super daug tursitų ir super daug eismo. Jei judi
traukiniais po žeme, kamščiai nebesvarbūs, o čia laimei, visuomeniniu trasportu
naudojasi ne tik ligoniai. Ligoniai stovi valadomis prie parduotuvės, kad nusipirkt naują mobiliaką.

Žiopliams, kaip
mes, kurie pirmą kart Niujorke, muziejams laiko nelieka. Reikia prasibėgt per
visos Amerikos ikonas: laisvės statulą, Empire State Building 5-toje aveniu, taip
pat tai ko nėra, bet vėl bus po kelių metų (Pasaulio prekybos centras), Brodvėjų
ir Time Square. Pastarasis geriau atrodo naktį nei dieną, bet šiaip keista, kad
visi žmonės ateina paspoksoti margų reklamų, kurios ir yra esminis žavesys.

Na
gerai, gal šito skvero esmė ne reklamos, o teatrai, su gerom ir nelabai
komedijom, miuziklais ir komedijų šou. O gal šurmuliuojanti minia žmonių, be
jokios tvarkos migruojanti gatvėmis nuo vieno šviesoforo prie kito.

Vieta, žodžiu, svarbi ir žymi, kaip besuksi. Visas Niujorkas, kiekvienas jo kampas,
yra kuo nors žymus. Jei tarp miestų būtų super žvaigždžių, Niujorkas
neabejotinai mėgautųsi didžiausia šlove.

Niujorke sukako lygiai metai, kaip išvažiavom iš Lietuvos, gal jau pats laikas ir grįžti…
Važiuosim ne tiesiai namo, kabinsim Olandiją, kaip ratas pasibaigtų kaip
prasidėjęs, juk žemė apvali.

Tai ką, ta laisvės gaida, gal ir
atsisveikint reik su mielais skaitytojais, mielu pasauliu, keliu, nuotykiais ir
t.t. Reik eit susirast darbą, pradėt gyvent, grįžt prie paliktų pareigų ir
reikalų…Tad šitas įrašas yra paskutinis kelionėje. Grįšim dar, su trumpais
apibendrinimais, netikslia statistika ir iškraipytais faktais apie tai, kur
buvom, kiek ir kokių šalių aplankėm, na ir kiek pinigo kelionėje išleidom.
Susimatysim, susiklausysim, susidraugausim Europoje.

Vat rašai tas
paskutines eilutes, tiesiog galvoje Nelly Furtado suokia  …”Why do all good things come to an end”…
na na na na

Apie visus matytus majus

Buvo jau pas mus
blog’e, kaip kažkas pasakė, “gamtos pasaulyje”, dabar bus “majų pasaulyje”. Majų
civilizacija – mums egzotiška ir mistiška. Pirmiausia dėl to, kad visi majai
gyveno kitoje žemės pusėje, o antriausia, dėl to, kad net ir šiuolaikiniai
istorijos ir archeologijos mokslų pasiekimai negali atsakyti daugelio su majais
susijusių klausimų. Ir aišku, kad pats svarbiausias tų klausimų – kodėl pačiam
savo žydėjime viskas ėmė ir nunyko.

Daug labai teorijų
apie tai. Populiariausios ir moksliškiausios majų civilizacijos žuvimą sieja su
žmonių pertekliumi miestuose, maisto resursų problema bei gamtos stichijom. Ne
kaži kiek skiriasi nuo mūsų šiandienos: milijonai benamių, skurdžių ir
badaujančių, kurie vis dar dauginasi, pasaulinė maisto krizė, o prie viso to
potvyniai, uraganai, cunamiai ir sausros – kam ko labiausiai ,,reikia”.

Pasivaikščiojimą po
majų civilizacijos liekanas pradėjom dar Hondūre, Copan mieste, šalia pat
sienos su Gvatemala. II – IX a. čia buvo kažkas tarsi svarbiausias miestas
regione. Tiesa, labai aukštų piramidžių ar dar kokių architektūrinių stebuklų
Copane nėra, o nuo kitų majų miestų jį skiria didelis visokiausių raižinių ant
akmens palikimas.

Kažkur XII a. miestas
buvo apleistas, beliko keli ūkininkai, plušantys savo laukuose aplink.
Džiunglėm nereikėjo daug laiko, kad suryt viską, kas aplink, todėl Copaną iš
naujo atrado tik XVIII a. viduryje, kai keli amerikiečiai išleido iliustruotą
knygutę apie savo keliones po Centrinę Ameriką. Vargu ar kas nors įdomaus ten
matėsi tuose iliustracijuose, kažkiek ir fantazijos reikėjo, bo užžėlęs
džiunglėmis miestas neatrodo niekaip. Kusptai ir plytų krūvos.

Archeologai sako,
kad rajone (kurio plotas apie 145 km²) yra puspenkto tūkstančio visokių pastatų
ir gyveno ten koks 20 tūkst. žmonių. Šiuo metu atkasta ir paremontuota tik
pagrindinė miesto dalis, t.y. svarbiausia aikštė su svarbiausiom piramidėm,
paminklais, karalių raižiniais ir t.t.

Manoma, kad miesto
įkūrėjas yra karalius prašmatniu vardu – Didysis saulės karalius paukštis
papūga. Spėjama, kad karaliaus būta labai galingo šamano, todėl vėlesni
valdovai miesto įkūrėją sudievino ir manėsi esantys pusdievio palikuoniais. Ir nieko
čia blogo tame nėra. Vienas paskutinių Gediminaičių, karts nuo karto
prašliaužiantis Pilies gatve ir besivadinantis kunigaikščiu Urniežiumi,
neabejotinai turi mėlyno pusdievio kraujo.

Copan griuvėsiai ir
dabar atlieka daugiau nei archeologinės svarbos vaidmenį, čia karts nuo karto
susirenka kuo nors nepatenkinti vietiniai majai, užsibarikaduoja, neleidžia
turistų ir ko nors reikalauja iš valdžios. Dėl tokių protesto akcijų Copano,
kaip turistų lankomos iškasenos, darbo laikas yra sutrikęs ir lankytoju
sulaukiama vis mažiau.

Bet net ir tuo
atveju jei pagrindiniuose griuvesiuose sėdi užsibarikadavę majai, galima paėjėt
kelis km toliau ir apžiūrėt to meto kilmingųjų namus. Ten, tiesa, jokiu
piramidžių išvis nėra, šiaip tik namai namukai, kurių stogus ir interjerą reik
įsivaizduot pasitelkus visą savo fantaziją.

Bet iš esmės čia visai įdomūs ir
verti dėmesio archeologiniai kasiniai į kuriuos pažiūrėt kažkodėl nevažiuoja
jokie turai. Jei neesi pavargęs nuo ir taip netrumpo pasivaikščiojimo, tai gali
lakstyt pirmyn atgal ir šokinėt per visas sienas ir šiaip išsidirbinėt, kaip
tinkamas, nes niekur nėr nė gyvos dvasios.

Kad nebūtų vien tik
majai, prasiskiesim pasakojimą ugnikalniu. Šitas geras, buvom girdėję iš kažko
dar Pietinėj Amerikoj. Ir šią informaciją vis patvirtindavo pakeliui sutikti
keliauninkai. Ugnikalnis yra Gvatemaloje, netoli Antigua miesto.

Iš ties tai miestas
apsuptas net trim dideliais ugnikalniais ir giedrą dieną panorama visai gražiai
turėtų atrodyt. Bet mūsų vizito Antigua metu iki giedrumo buvo toli gražu.
Tačiau net nematant ugnikalnių negali nepastebėt žemės drebėjimų padarinių.
Visam mieste vargu ar surasi veikiančią bažnyčią. Visos sugriautos. Tarsi koks
Hulkas ateistas prasinešė per miestą.

Ryte važiavom žiūrėt,
kas ten per ugnikalnis, kurio nesimato. Čia nieko nepadarysi, reikia važiuot su
grupe turistų, savarankiškai ir be automobilio nusigaut iki vietos kainuotų ypač
daug laiko. Galima guostis bent tuo, kad atvažiavom vieni pirmųjų, tai dar ne
taip knibždėjo žmonių ant ugnikalnio.

O kopti teko vos ne
iki pat viršaus. Pats pats ugnikalnio viršus yra maždaug trijų km aukštyje, mes
gi užlipom apie du su puse. Tada kelias išnyksta ir reikia eiti per sustingusią
lavą paskui gidą be jokio takelio. Paskui gidą pirmiausia dėl to, kad tas turi
radijos ragelį ir jam žmonės iš stebėjimo stoties praneša, kurioj vietoj veržiasi
lava, kad turistai galėtų į ją paspoksot. Ten visa minia ir traukia. Iš pradžių
nieko, bet kiek giliau paėjus pasivaikščiojimo žavumas ima po truputį dingti.
Čia todėl, kad lava po kojomis lūžinėja ir skilinėja. Kaip koks ledas žiemą. O
po ja, toli gražu ne koks nors ledinis ežeriuko vanduo, kuris savaime gal ir
nieko gero, bet su lava lyginant yra visai nebloga alternatyva.

Kitas nemalonus
reikalas yra karštis. Ir taip oras buvo apsniaukęs, be to tokiam aukštyje yra
žvarbu, o čia toks jausmas tarsi po keptuvę vaikščiotum. Dar dūmai iš visų
žemės skylių rūksta. O ir batų padai svyla. Čia tik vargšam šunim patinka,
kurie ateina slėptis nuo šalčio. Šildoma lova seniems kaulams neregėta
prabanga, prieinama tik Gvatemalos vargetom.

Ėjom kol galiausiai
priėjom. Raudonos lavos upė, lygiai tokia, kokią per teliką rodė. Bet žiauriai
karšta, veidą svilina kaip reikiant. Čia toks karščio jausmas, kai pasilenki
prie laužo bulvę krapštyt iš žarijų ir jauti kaip antakiai svyla, tik gerokai
intesyvesnis. Bet įmanoma prieit visai arti, taip arti kad net įmerkt ilgesnį
pagalį į upę gali. Tas užsiliepsnoja aišku ir tame didelis smagumas.

Dar vieną vietą
norėjom apžiūrėt Gvatemaloje ir ta jau susijusi su majais. Per vieną dieną teko
pervažiuot beveik visą šalį, Santa Elena yra miestas netoli sienos su Meksika.
Ten yra toks ežeras, tame ežere yra sala, kuri vadinasi Flores (ispaniškai –
Gelės), ten dažniausiai apsistoja turistai, kurie susiruošia aplankyt, sako,
vieną įspūdingiausių, majų griuvenų – Tikal.

Kartu sako, kad
visas tas įspūdis yra dėl to, kad Tikalas yra palyginus nedaug restauruotas ir
iškastas iš po džiunglių glėbio, tad galimybė išvysti griuvesius taip, kaip
juos matė pirmieji europiečiai ir išskiria Tikalą iš kitų žymių majų miestų
liekanų. Štai mes ir kėlėmės labai anksti tam, nuo vienos iš piramidžių
pažiūrėtume stebuklingai gražų saulėtekį džiunglėse.

Kad jau saulė
patekėjo, tai galim pakalbėt apie miestą, kas čia per vienas. Juolab, kad ėjom
su turo grupe, su gidu, tad šiokių tokių istorijų prisigaudėm. Kaip kad, kokie
šaunūs ir gudrūs inžinieriai buvo tie majai. Visą miestą jie pasistatė ant
didžiulės milžiniškos akmeninės platformos, o ir piramidės jūjų aukštos, kai
kurios per 60 metrų. Prieš beveik du tūkstančius metų, be dyzelinio krano, juk
sunku buvo tokias konstrukcijas suregzti.

O suklestėjo
Tikalas, nes kažkur IV a. viduryje vietinis super žinys – karalius Didžioji
Jaguaro Letena įdiegė neregėtą karinę naujovę – ietį, todėl priešus nukariaudavo
dar jiems nenubėgus iki pėstininkų linijų. Manoma, kad kažkur VI a. Tikalo
rajone gyveno per 100 tūkst. žmonių, tad čia būta žiauriai didelio miesto.
Juolab, kad didžiojo XX a. karaliaus, Nikitos Vilko Ilties Chruščiovo dar
nebuvo, devynaukščiai dar nebuvo išrasti, reiškia gyvenamojo  ploto reikėjo daug.

Kas be ko, gido
pasakojime buvo be galo daug pompos ir pasigerėjimo majų pasiekimais, kaip
antai stebuklingai veikiantys akvedukai, vandens rezervuarai ir visokie kitokie
inžinieriniai stebuklai, kokių net šlovingoji ir pasikėlusi Romos imperija nebuvo
mačiusi. Na, kaip tik tuo metu, kai Tikalas stojosi savo šlovei, po Europą
lakstė Saša Makedonietis, vėliau viso pasaulio užkariautoju apsiskelbęs. Vat ir
nenuėjo jis iki Cetrinės Amerikos. Gal ir gerai, o tai būtų jį čia ietimis
užmėtę, gėda būtų.

Dar vienas
neginčyjamas majų šaunumas yra jų žiaurumas. Jei, štai pavyzdžiui, gidas
pasakojantis apie Inkus Maču Piču, didžiuojasi, kad inkai buvo kultūriškai aukštesniame
lygyje nei majai, nes matai, ne taip žiauriai ir mažiau žmonių aukojo, tai
gidas majų Tikale apie skerdynes ant dieviškojo altoriaus pasakoja kaip apie
kietą reikalą. Kaip aukai subadydavo penį arba perpjaudavo liežuvį arba
kaukolėje pragręždavo daugybę mažų skylučių.

Vat čia kažkam ant šito
akmens gyvam širdį išlupo. Va tai tau gerumas. Prie šitos temos dar reikės
grįžti, o nuotraukoje, Danieliui po dešine ir yra minėti altoriai.

Kad ir kokie gudrūs
ir galingi majai bebūtų, Tikalą maždaug IX a. ištiko tas pat likimas, kaip ir
visus likusius galingosios civilizacijos miestus. Ėmė ir nunyko. Spėjama, kad
didejant žmonių skaičiui miestuose, tam, kad prasimanyt daugiau maisto teko
užsėt didesnius plotus žemės, o tai laikui bėgant išvirto į žemės eroziją, žemė
nusistekeno, ėmė kankinti potvyniai, ligos ir galiausiai ėmė rimtai trūkti
maisto. Kad jau kiti metropoliai išgyveno labai panašų likimą, maisto importuot
greičiausiai tiesiog nebuvo iš ko.

Pačioje pradžioje
pasidalinom pastaba apie tai, kaip majų saulėlydžio išvakarės primena nūdieną.
Tos pačios problemos. Dabar reik įpilt mistikos į košę. Negana to, kad buvo
labai gerais inžinieriais, majai buvo ne ką blogesniais astronomais, sekė
žvaigždes, žinojo planetas, turėjo kuo puikiausią kalendorių iš 365 dienų.
Žodžiu, astronominiais klausimais pasiekimai buvo ne ką menkesni, nei kokių
egiptiečių ar  persų, ar graikų. Tik dar vienas dalykas, kad
majai istoriją suprato cikliškai – dievai pasaulį sukuria ir ciklui pasibaigus
sunkaikina, ciklas trunka 5200 metų, ir pasak majų kalendoriaus, mes dabar
gyvenam ketvirtam cikle, kuris pasibaigs 2012 gruodžio 23 d. Gal ir gerai, kad
ne tiek daug laukt beliko.

Kita senovinė įžymybė,
apie kurią papasakosim, yra Meksikoje. Kažkaip kelionės metu aplankėme nemažai
majų griuvėsių, nors tikrai neturėjom planų tam skirti ypatingo dėmesio. Dar
būdami Gvatemaloje atsisakėm minties keliaut žeme per Meksiką iki pat sienos su
JAV, nes tada kelionė užsitestų ilgiau nei planuota. Visokių variantų
beieškodami nusprendėm skristi į Los Angeles ir iš ten pratęsti kelionę po
valstijas. Pigiausi bilietai į LA buvo ne iš Gvatemalos, ne iš Belizes, o iš
Meksikos kurorto Cancun. Iki ten ir patraukėm, pakeliui užkabindami dar vieną
senovies miestą – Palenque.

Palyginus su Coapan
arba Tikal, apie kuriuos ką tik pasakojom, šitie griuvėsiai tikrai kuklūs
plotu, bet niekaip nenusileidžia didybe. Tiesa, Palenque klestėjo kiek vėliau,
maždaug VII a., kuomet ten gyveno apie 8000 žmonių, o miestą valdė karalius
Gyvatė Jaguaras. Gyvatės Jaguaro ir jo tėvo mauzoliejus ir yra tai, dėl ko
Palenque žymus beigi labai sutvarkytas senovės majų miestas, mat palyginus
neseniai – 1952 m. abiejų turtingos kapavietės ir buvo atrastos. O pats
mauzoliejus labai jau primena tą, kuris Maskvoje, arba tą, kur Hanojuje,
Vietname. Kažkas archetipiško žmonijos pasamonėje su tais mauzoliejais.

Vieta miestui
parinkta labai graži, žmonės su gamtišku polėkių musėt buvo. Dar vietą
patrauklia daro tai, kad čia po šiokius tokius tunelius ir po akropolio
griuvenas galima pasivaikščiot daugiau mažiau laisvai, o ne žvilgčiojant per
tvorą. Taip santykis su istorija, archologiniu paveldu ir amžinybės didybe yra
glaudesnis. Negalima sakyt, aišku, kad atsigulus ant kažkokio senovės majo
lovos jo kambaryje aplanko koks nors intesyvus išgyvenimas, bet kažkoks
išgyvenimas yra.

Palenque struktūra
labai aiški, net archeologiškai neišprususia akimi matosi pastatų paskirtis,
aišku, kad ten kur lovos buvo miegamieji, ten kur bokštas – greičiausiai kad buvo
observatorija, aplink reiškia, kas būta administracinės burtininkų patalpos. Gal
kažkoks universitetas.

Ir čia dar
nepabaiga su majų miestais. Dar vienas, labai mažiuliukas, bet labai daug
lankytojų sulaukiantis – Tulum. Apie šį juokaujama, kad kiekvienas kaimietis
svajojo būti išsiųstas darbams į Tulumą. Pastatyt piramidę kokią vieną kitą.
Šiais laikais specialaus paskyrimo nereikia laukti, galima nuvažiuot patiems,
bet vargu ar pagrindinis kelionės tikslas bus griuvėsiai. Minios čia plaukia
pasidžiaugt smaragdinio vandens Karibų jūra, pilvą svilinant ant pieno baltumo
smėlio.

Nors ir nekaži
kokios čia tos miesto liekanos, pastarojo būta visai svarbiu uostu. Vienu iš
tų, tarp kita ko, aplink kuriuos plaukiodami ispanai svarstė, kas gi pastatė
šitas sienas ir ar galingi čia gyvena žmonės. Čia reikia pasakyt, kad po
majų vardu telpa daugybė genčių, kurios tarp savęs gal neturi tiek daug bendro,
kaip gal gali atrodyt. Nebuvo didelės ir vientisos majų imperijos su
centralizuotu valdymu, gyveno (ir net iki šiol tebegyvena) daug genčių su
skirtingom kalbom, skirtingom tradicijom, prekiavusios tarpusavyje ir vargo
nemačiusios. Kad jau civilizacijos didybės vargas ištiko, tai tas buvo
nepaskutinis. Gal majai ir būtų atsigavę, bet kelią į Ameriką Kolumbas jau buvo
suradęs. O daugelį majų misionieriai į teisingas tikėjimo vėžias įstatė be
vargo, jei paviršutiniškai žiūrint, tai krikščionybė puikiai buvo suprantama ir
Amerikoje. Kai kurios gentys jau gyveno apokaliptinėmis nuotaikomis ir laukė
mesijo. Vienas toks, tūlas ispanas plieniniais šarvais, šviesiais plaukais, mėlynom
akim ir dar raitas ant demono puikiai atitiko pranašystę. Buvo vietinių
sudievintas, pagarbintas ir … garbinamas iki šiol. Tiesa, jo gyvenimas jau
apipintas gėlytėmis iš kitų pasakų, kad dieviškesnis būtų.

Pati mintis apie
mesiją nebuvo svetima ir tiems majams, kurie negarbino minėto ispanų
kolonizatoriaus. Tad istorija apie mesijo nukankinimą ant kryžiaus nebuvo
anokia naujovė. Tą jie patys praktikavo. Jei jau derlius blogas kelinti metai
ir šiaip nesiseka, kokį žynį peiliu suraityt ant altoriaus visai verta. Ir čia
toli gražu nieko gėdingo, žyniui buvo garbė tapti tokia auka, jo vardas –
užrašytas, o atminimas pagarbintas ateities kartų. Paralelės su nukryžiuotu
Jėzum čia pačios peršasi. Na, teisybės dėlei, reik tarti, kad išdėstytos mintys
yra spekuliatyvios ir labai “davinčiakodiškos”.

Tulumo smėlis ir
Karibų jūra patys savaime tokie pakankamai žinomi dalykai. Štai, kad ir
praeitam įraše vienas komentatorius giria Tulumą. Na, galim pagirt ir mes. Tik
čia lazda su dviem galais. Blogasis galas yra apie tai, kad čia labai daug
amerikiečių, kaip ir kitur Meksikoje. Kainos aukštos, paslaugų lygis žemas. Tad
gražiu paplūdymiu džiaugtis sudėtinga. Be to, kaip visur daug žmonių, tai
grožis kažkaip išblėsta. Šiaip, Karibai neišsemiami grožiu, geriu ir baltu
smėliu ir kur pirštu besi visur yra labai gerai. O tas gėris neatsiejamas nuo
nardymo. Tulumas žymus nardymu uolose, mat visas pusiasalis tarp Karibų jūros
ir Meksikos įlankos yra tokios struktūros, kaip koks sūris, su tūkstančiais
kilometrų besitęsiančiom uolom.

Tam, kad nardyt
uolose, reikalingas specialus pasiruošimas, bet yra aišku ir tokių, kur visiems
turistams prieinamos. Kai kuriems užtenka tik kaukės su vamzdeliu, o tokiems
kietiems kaip mes, kurie turi naro “teises” galima ir panardyt nenutolstant nuo
atviro vandens šaltinio toliau nei per 20 metrų. Na tai mes ir panardėm. Vanduo
gėlas, skaidresnio dar matyti gyvenime neteko. Kuomet įplaukėm į olas, lengvai
galima užsimiršti, kad plauki ir kad apskritai esi vandeny – taip gerai viskas
matosi. Na, vienas kitas žuviokas ar draugo lastas sugrąžina nuovoką. Išties,
tai viskas labai panašu į paprastą olos lankymą. Stalaktitai, stalagmitai… Čia
visas grožis tose vietose kur per plyšį patenka saulės šviesa, spinduliai
vandenyje lūžta, taip sukurdami neregėto grožio ir ryškumo haliucinaciją.
Paklausėm patarimo iš vieno keliautojo ir nėrėm tik vienoje uoloje. Kad būtų
tik pirmas įspūdis ir nebūtų antro.

Iš Tulumo patraukėm
link Cancuno, iš ten ir bus skrydis į JAV. Net penkiom dienom likom tokioje
mažulytėje, bet tankiai amerikiečių beigi prakutusių meksikiečių nusėstoje
saloje. Labai jau netoli žemyno tas žemės gabalėlis, tad jausmas, kad esi saloje,
taip ir neaplankė. Bet, nakvynė Meksikos kainom pigi, jūra gera, smėlis baltas,
žmonių pakenčiamai. Reikia gi gražiai įdegti prieš nusileidžiant pas
Džordžiką©.