Spain Los Alcazares – Seville

Trečia naktis (16 d.)Fiate, jau tapusiame namais. Net nežinom,
kaip reiks išsiskirt. Toliau kelionės
tikslas – Granada, tiesa, sustojam pernakvot (17 d.), išduodam Fiatą ir
visiškai atsitiktinai Los Alcazares (netoli Cartagenos) surandam pensioną, kuriame yra laisvas kambarys. Gal kiek
ir įtartina, nes kaip tik šiuo metu Ispanijoje yra atostogų ir kelionių pikas (tuo
įsitikinom ne kartą), todėl susirasti kambarį vos atvažiavus į kaimelį buvo
neįtikėtina sekmė. Kambarys irgi nieko.

Nuo pensiono, kuriame apsistojome,

iki pajūrio buvo vos minutė kelio, kaimelio centras irgi vos už kelių žingsnių.
Paplūdimio bare galima gauti pusės litro alaus bokalą, kas išvis atrodė nerealu
(kadangi visur kitur tik 0,3 l stiklinaitės), kaip ir dar nerealesnė jo kaina –
2,5 EUR už vienetą. Aišku, nė vienas iš mūsų nežinom, kokios šiuo metu kainos
gintariniam pajury, bet kaip čia, tai siaubulingai pigu. Štai tada, besedėdami pajūrio
barelyje, ir pastebėjom kas čia ne taip. Aplinkui vien jaunimas. 100 procentų
štai tokio jaunimo.

Kai kuris jaunimas su kvepavimo
aparatais važiavo ratukuose, kuriuos stumė paeinantis jaunimas. Dar buvo daug vaikų. Išvada labai paprasta – mes ne tuo metu ir netoje vietoje. Ta prasme, po
kokių 45 metų mes tikrai grįšim į šitą kurortą. Jei jau iki galo ir atvirai,
netrukus pasijutom, kaip Santariškių onkologiniam skyriuj… kvapai ir visa
kita… Trumpai – ne ta vieta ir tikrai ne tas laikas. Nuotaika šiek tiek pagedo,
tikslesnis žodis – nuslopo. Ryte greitai išsinešdinom. Toliau į Granadą (18,19 d.), kur turėjom
rezervavę hostelį dviem naktim. Slogi ir įtari nuotaika, t.y. Los Alcazares šešėlis slinko paskui, ir
greičiausiai todėl Danieliui buvo sunku atsipalaiduoti ir matyti teigiamas šio miesto
puses.

Tiesa hostelis Granadoje nebuvo labai patrauklus.

Užtat kebabai čia – tikra piguma, džiaugėmės visą
vakarą ir kitą rytą. Džiugesys neslopo iki pietų, vėliau ir iki vakarienės,
todėl džiaugsminguosius kebabus iškeitėmė į kitokį maistą. Granada gražus miestas, jame yra keli dėmesio verti dalykai, vienas
jų – įžymioji Alhambra.

Kažkada seniai turtingas turkas ant kalno pastatė labai
gražią pilį, kur vandens, architektūros ir kvapelų galia susilieja, sukurdama
rojų žemėje. Susinervinę katalikai jam prieš langus pastatė nemaž prastesnę
katedrą, kad ir turkas nervintųsi. Tai dvi svarbiausios ir lankomiausios vietosGranadoje.

From 0821

Krikščionių katedra
lengvai pasiekiama, lengvai fotografuojama ir nemokama. Aleliuja. Kitaip yra su Alhambra. Norint į
ją patekt, reikia kopti į kalną, kuris yra kiek linksmesnis už tą, ant kurio
kunigaikštis Gediminas surentė savo geležinio vilko balsu bekaukiančius namus. Toliau
viskas dar įdomiau. Esmė tame, kad kasdien bilietų
kiekis yra ribotas, ir norint pakliūti į pilį, reikia arba stovėti nežinia kiek
valandų eilėje ir tikėtis, kad atėjus tavo eilei, dar bus likęs bilietėlis,
arba atsikleti anksti, ateiti šeštą ryto prie kasų ir iš anksto užsiimti eilę,
palaukti iki aštuonių ryto, kai pradės prekiauti bilietais, ir arba juos gauti,
arba ne. Jei ne – nieko tokio – gali pastovėti eilėje iki aštuonių vakaro,
kuomet pradės pardavinėti šimtą bilietų vakariniam lankymui, be to, nereikia
pamiršti, kad dieną stovint eilėje teks praleisti po atvira saule,
trisdešimties laipsnių karštyje. Jei ir dabar nepasisekė – teks ateiti kitą
rytą ir mėginti iš naujo. Civilizuotesnis būdas užsisakyti bilietus iš anksto.
Šiuo metu galima užsisakyti bilietus rugsėjo viduriui. Nesunku nuspėt, kad į
Alhambra nepakliuvom. Rojus mums liko už sienų. Užtat, bent sienas aptrynėm.

Granados traukiam į Tarifą,
t.y. miestas ant Gibraltaro sąsiaurio.

Ketinom pernakvoti kur nors šalia, bet viskas ten taip
nusmurgę, kad norėjosi kuo greičiau nešdintis lauk. Kadangi buvo ganėtinai vėlu,
nusinešdinom ne per toli ir, pravažiavus kelis kaimelius, sustojom nakčiai
vandenyno pakratėje, kuri pasirodo, buvo Trafalgaro mūšio vieta.

Deja, išskyrūs kelias nupiepusias
informacines lenteles (ir viena netgi anglų kalba!), ten nėra nieko, kas
primintų tą mūšį. Dar yra rekonstruotas švyturys, ir įtvirtinimų griuvenos. Gal
todėl, kad ispanai tą mūšį prakišo. Užtat kokiam Broliui bendžiui čia būtų apstu įkvėpimo. Leidžiam panaudoti šitą nuotrauką naujam rimiškio albumo viršeliui.

Palūdimys smarkiai primenatis
tėvynę brangią pagal šiukšlių kiekį. Pagrindinis skirtumas tarp gintarinio
paplūdimio ir šios pakrantės yra tas, kad čia buvo ne jūra, bet Atlanto
vandenynas. Dar buvo gyvas galas pankų su šunimis. Net baras pankiškas.

Ten ir nakvojom (20 d.),
naktį turėjom Trafalgaro mūšį su uodais, daugelis jų žuvo, bet naujos jėgos
stojo į kritusiųjų gretas. Gyvybę mums išgelbėjo nerealus išradimas, kurio
niekur nematėm pirkti Vilniuje, išradimo vardas – Mosquito Net. Esmė paprastume
– pasikabini tinklą virš guolio, ir uodų armija taves nepasiekia. Nors ir
netekę daug kraujo ir nervų išsimiegojom.

Atlanto vanduo šaltesnis nei
Viduržemio jūros, todėl labiau gaivinantis. Kiek atšalę išvažiavom į Cadiz – neblogas miestas.

Cadiz važiavom į Seville,
ten turėjom dvi lovas šešių vietų dorme (dormas – kai vienam kambary yra 4,6 ar
daugiau lovų, ir kambariu daliniesi su svetimais žmonėmis, dušai paprastai būna
bendri visam hosteliui) vienai nakčiai (21 d.).

Labai gaila, kad rezervavom tik
vieną nakvynę, nes Seville patiko, hostelis pasitaikė labai geras, tvarkingas
ir su gerais kaimynas visur aplink. Sevilleliekam antrai nakčiai.

One thought on “Spain Los Alcazares – Seville

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *