Nepalo pabaiga ir žiemos kvapas

Paskutinės dienas Nepale praleidom ypač ramiai
ir ypač ramioje vietoje skambiu pavadinimu – „The Last Resort“. „Last“ turbūt
dėl to, kad iki sienos su Tibetu, t.y. Kinijos Liaudies Respublikos vos 15 km. Vieta
graži, daug didelių kalvų, mūsų akimis tai jau kalnai, juos skiria upė, o pati
poilsiavietė išsidėsčiusi ne tai kad kalno papėdėje, bet ant miškingo šlaito,
todėl teko pasikapanot nuo savo guolio iki, tarkim, dušo ar baro.

Guolio vieta
labai praktiška, kogero, tokia idėja visai neblogai veiktų ir Lietuvoje, kokiam
nors kaimo turizme, kuomet vasarą atostogautojų daugiau nei žiemą. Puikiai
visus juos galima būtų priimti štai tokioje, didelių investicijų
nereikalaujančioje palapinėje.

Aplink resort‘ą nėra jokių civilizacijos
pribumbasų, tokių kaip internetas ar parduotuvė. Bent jau buvo vieta su karštu
dušu, kas ir taip yra labai daug. O štai pramogų ir parduotuvių stygius yra ne
kas kita kaip puikaus verslo garantija poilsiavietės barui, kur kad ir alus
kainavo dvigubai brangiau nei kad Kathmandu ar Pokharoje. Nakvynė Nepalo
kontekste taip pat toli gražu ne iš pigiųjų, bet užtat buvom šeriami tris
kartus per dieną tiek, kiek vienu metu telpa į skrandį, o ir maistas tam pačiam
Nepalo kontekste buvo labai netgi neblogas. Taip pat resort‘e siūloma beveik
viskas, kas vadinama „ekstremaliu poilsiu“, t.y. „bungee jumping“, mums dar
nematyti dalykai „swing“ (dar blogiau už bunjee, nes tave pririsa prie virvės ir
numeta nuo tilto suptis ant konstrukcijos tame pačiame aukštyje ir lygiagrečiai
tiltui),

„canyoning“ (leidimasis
alpinistinėmis priemonėmis nuo olos, tik kad ta ola yra po kriokliu ar
kriokliais) ir be abejo pasiūlymu spektre yra ir raftingas. Šitam reikalui
neatsispyrė kita, ne mažiau drąsi mūsų poros pusė. Nuotraukų dėl objetkyvių
priežasčių nėra, yra tik įspūdžiai. Šiaip jau pagrindinis įspūdis, mažai kuo
susijęs su pačiais slensčiais tas, kad vanduo upėje 7 laipsnių šilumos. Dvi
dienas trukusioje pramogoje didžiausi slenksčiai buvo 4+ lygio, bet, regis, kad
tai ką jie vadina 4 lygiu Nepale, Zimbabvėje (kurią beje sveikinam su jau 15
000% infliacija) vietiniai pavadintų niekaip ne daugiau kaip 2+ lygiu. Dabar,
kai jau yra su kuo palygint, labai aišku, kodėl Zambezi vadinasi Mighty Zambezi
river.

Kol Danielius pliuškenosi, Gražina ilsėjosi.

Ilsėjosi tam, kad trečią dieną pakiltume į eilinį kalno šturmą. Lipom lipom
lipom ir lipom. Labai įdomus kalnas, iš apačios pažiūri – lyg ir matai viršunę,
užlipi iki ten, o pasirodo, kad ten jokia ne viršūnė ir reikia lipti toliau.
Taip lipom tris valandas, susidraugavom su begale vietinių ožkų, karvių ir
vaikų.

Labai sunku suprast, kodėl ir kam žmonės renkasi gyventi tokioj
aukšybėje, į kur reikia viską sunkiai užsinešti. Čia mes lipom su bambaliu
vandens ir fotiku, o tie vargšai tempiasi visokius reiklaingus ūkyje rakandus,
vištas taipogi. Arba gena neprotingų ir neklusnių karvių bandą į viršų.

Ir
mokykla yra kažkur ant kalno… būtume mes čia gimę, turbūt taip ir liktume
berasčiais, nes kabarotis kažkur su sunkiom knygulkom ir nepatogiom kuprinulkom
tam, kad išmokt pasakyt „hello, my name is bla bla bla“ nebūtų kantrybės.
Juolab, kad vienintelis savo žinių panaudojimo būdas būtų kartą per mėnesį
neaišku ko praeinančių turistų pakalbinimas. O pastarieji tiek užsikrušę nuo
lipimo į tą neaišku kur, kad vangiai ką besumykia. Taigi, mokykla ant kalno – beprasmis
dalykas.

Čia mums taip atrodo, o štai vietiniams vaikams atrodo priešingai ir
jie visi šurmuliuoja į vargingą tvartelį vardu mokykla, visi dailiai apsirėdę
žydrais marškiniais su karčia našta ant pečių. Su tuo kalnu baigėsi taip, kad
nusprendėm viršunę esant kiek žemiau nei ji buvo iš tikrųjų, pasidžiaugėm
pergalingais vaizdais

ir pasileidom žemyn pietų, tarsi buvo negana kabarojimosi
aukštyn – kelias atgal truko bene tiek pat kiek pirmyn, toks jau status
nepatogus ir keistas tas kalnas buvo.

Apibendrinant dviejų savaičių mūsų, didžiąja
dalimi, nieko neveikimą Nepale, galim pažadėt, kad dar sugrįšim, kraujo ar
pieno puta. Tegu Nepalas mūsų laukia, o mes lauksime jo, nes čia yra tiek daug
ką dar pamatyt ir padaryt ar pakartot ir viskas yra tikrai labai gražu. Tegu
tik politiniai dalykai klostosi savo vaga nekliudydami Himalajams riogsoti ten,
kur jie riogso, ir milijonui turistų spoksoti mažom akim į didelę ir gražiai
žalią Nepalo gamtą, taipogi auskaruotus ir puošniai apsirėdusius, juokingus,
kelionių autobusu nepakeliančius kalnų gyventojus. Ir tegu niekas nebrangsta. O
viešbučių kiemuose toliau žydi gėlės.

2 thoughts on “Nepalo pabaiga ir žiemos kvapas

  1. sita ,,geles" nuotrauka daryta is trecio viesbucio auksto, tad puokstes gali skintis kiekvienas viesbucio svecias:) ir mes siek tiek lapeliu pasidziovinome knygoje – kaledu atvirukams:)
    p.s. dziugu, kad Nepalo – Kinijos pasienio punkte nebuvo pasienieciu su sunimis…

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *