Girona – Valencija

Po savaitės tylos tęsiame metraštį. Pirmiausia apie tylos priežastis – išsikrovusios batareikos, ne žmogiškos, bet kompiuteriškos, fotiškos ir mobiliakiškos. Apie viską nuo pradžių t.y. nuo rugpjučio 13, kuomet sėdome į Rainair lėktuvą ir išskridome į Gironą Ispanijoje. 

Girona. Iškart 28 laipsniai šilumos, gražūs žmonės, paslaugi mergina Turistų Informacijos Skyriuj (visur toliau bus TIS) ir nuotaika tapo labai gera. Autobusas nuo Rainair oro uosto Gironoje iki paties miesto, viso labo 2 EUR, miestas nors ir nedidelis, bet labai malonia atmosfera ir kažkur debesyse tvyrančia gera aura.

Nakvynės nebuvom suplanavę, todėl ieškojom tą patį vakarą, po šiokio tokio pasibastymo mieste, skambinimo į pensionus (taip Ispanijoje vadinasi 2 ir mažiau žvaigždučių nakvynės vietos), radom puikų guolį.

Tą patį vakarą pavyko susisiekti su 45 km nuo Gironos gyvenančiu Couchsurferiu, kuris maloniai sutiko pasidalinti stogu su mumis, todėl jau kitą dieną išlėkėm į tokią vietą, kuri vadinasi Saint Feliu de Guixols.

Saint Feliu ir aplink praleidom dvi naktis (12,13 d.) ir iš ten lėkėm traukiniu į Barceloną, kur mūsų turėjo laukti užsakyta Pežo 207 ar panaši mašina. Pežo pasirodo yra ne kas kita, kaip Fiat Punto su eiklia 1.3 litro darbo tūrio, dyzelinu alsuojančia metaline širdimi. Tikras asfalto plėšrūnas. Eriukas vilko kailyje. Danielius, vos ne vos sutramdydamas plėšrią Fiato prigimtį, vairavo šį kelių monstrą toliau nuo Barcelonos, idant pamiegot.

Nėra lengva vairuot Barcelonoje, kai pirmą kart esi tame mieste. Ir ypač naktį ir ypač kai neturi mieto žemėlapio. Kuomet be žemėlapio tau reikia netoli Barcelonos surasti vietą kur galėtum pernakvot automobilyje. Ir tu net nenutuoki kur ta vieta galetų būti. Važiuoji žmogus sau mokamais keliais, po to tais pačiais keliais grįžti, nes ne toje vietoje pasukai į kažkokį, nakvynei netinkantį, kaimą. Klaidi ir nervinga naktinė Katalonija. Kaimas po kaimo, kelias liejosi su tamsa ir štai, kai jau beveik nebeliko vilties, Cunit pakraštyje žvaigždžių šviesoje žvitri Gražinos akis pamatė kemperių siluetus (kemperiai – baisios mikrūškes, dažniausiai baltos spalvos, kuriose yra virtuvė, wc ir dar daug kas). Kepmerių siluetai galėjo reikšti tik gera – ta vieta yra tinkama miegoti. Pirmasis mūsų ir Fiato naktinis seansas praėjo puikiai. Katalonijos, kaip ir visos likusios Ispanijos teritorijos, paplūdimiai įrengti puikiai – tualetai, dušai, puikus paplūdimys. Ne, tik nepagalvokit, kad jie nors kiek geresni nei Palangos…

Ryte (14 d.) maudomes jūroje, prausiamės po pliažo dušu ir į Taragoną. Pakeliui aplankome vieną pilį, pažiūrime kaip žmonės gyveno ~300 metų prieš Kristų.

Laiko ir noro stygius sutrukdo aplankyti ne per seniausiai archeologų atkastą miestą.

Taragona. Gražus, labai senas miestas, menantis Romos laikus. Aplankome Romos Imperjos laikų miesto dalį, kiek susipažįstam su istorija. Čia vienos, ankstesniais laikais skirtos pramogoms, griuvenos fragmentas.

Nakvojam Cambrils, eilinis kurortas, eilinė pigaus kebabo paieška, antra naktis su Fiatu. Čia pankai prasimano duonai meistraudami iš smėlio, jei kam patinka – gali palikti pinigėlį prie laikinų skulptūrų. Danieliui prieš akis vis iškildavo girtų panevežiečių, beniokojančių Simsonus Palangos smėlyje, vaizdas. Vien dėl to reikės grįžus kažką panašaus sulipdyt mūsų gintariniam kurorte.

Kita diena (15 d.) ir ilgas kelio gabalas iki Valencijos. Ne pati geriausia kelionės diena: kelias ilgas, ilgos ir nesėkmingas bandymas surasti vietos aplink Valenciją palei pakrantę esančiuose campsite‘uose. Galų gale sumąstę, kur galėtume pernakvoti, vakare trumpai pasivaikščiojom po Valencijos centriuką.

3 thoughts on “Girona – Valencija

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *