Amber Fort Jaipure

Spalio 13 iš Delio
leidomės į Jaipurą, Rajasthano valstijos sostinę. Indija suskirstyta
valstijomis, beveik kiekvienoje valstijoje šalia bendrai visoje šalyje
vartojamos hindu kalbos yra kita vietinė kalba. Pasak mūsų mylimo vairuotojo,
kalbos labai skiriasi, bet ne mums pastebėti tuos skirtumus. Užtat aiškiai pastebime
musulmonų tankumą, kuo jų mažiau, tuo lengviau judėti gatvėmis, indusai
smarkiai mažiau įkyrūs. Jaipure atsidūrėm kaip tik tada, kai baigiasi
ramadanas. Tad vakare buvo didelis šurmulys prie mečečių, o kitą rytą didelė
nedarbo diena. Mūsų gi tikslas – pasižiūrėti Amber Fort ir Pink Town. Ir viena
ir kita musulmonų nuopelnas. Jei Europoje miestai garsūs ir gražūs pilimis bei
katedromis, musulmoniškoje Indijos veido pusėje vietoj pilių – fortai, vietoj
katedrų -mečetės.

Amber Fort buvo
pastatytas ant kalno ir jo istorija tiek idomi, kiek jį pastačiusio karaliuko
istorija. Kuo toliau, tuo mažiau vieno forto istorijos skiriasi nuo kito. Taigis
šio ir kitų fortų istorijos panašios: buvo galingas bičas, turėjo tris žmonas –
krikščionę, musulmonę ir indusę, kiekviena turėjo po gražų kambarį ir žaidimų
aikštelę.

Kiekviename forte taip pat yra susirinkimų kambarys ir kažkas
panašaus į teismo salę. Be abejo, bus ir mečetė, jei ne pačiam forte, tai kur
nors šalia. Viskas išraizgyta ir padaryta rankomis, prabangiai ir gražiai,
persipina visų trijų religijų architektūra, kad kiekviena žmona būtų
patenkinta.

Vasarai atėjus veiksmas
persikeldavo į rūmus ant vandens, kurie dabar uždaryti rekonstrukcijai, tad
pafotkinom kiek matosi.

Kaip tik mums besilankant
Jaipure baiginėjosi ramadanas, tad visi musulmonai šventė. Švenčių
asimiliacijos vardan indusai tą dien irgi šventė kažkokios deivės dieną, todėl
miniomis pludo į šventyklą. Čia yra mums neįprastas dalykas, kad bet kokia šveta
vieta netinka, kiekvienas dievukas turi sau skirtą garbinimo namą, tad jei švenčia
kokios nors Lakšmės šventę, tai Krišnos
šventykla tam reiklalui netinka. Šventės kurią matemė esmė, nunešt prie deivės
kojų viskio butelį, blogiausiu atveju, jei esi skurdžius, gali nešt kokosą,
taip pagerbus dievaitę, ji išpildo norą. Tą dien galima prašyti ir gražaus
namo, tik pirma reikia pasistayti mažą imitaciją, tai padarius, labai didelė
tikimybė, kad dievai padės ir su tikru namu. Kai viskas šitaip paprasta
gyvenime, sunku nesitikėt grūsties.

Aplankėm astrologijos ir
astronomijos centrą. Kai kurie musulmonai garsėjo šitų reikalų išmanymu. Astronomija
ne toks praktiškai pritaikomas mokslas, kaip kad astrologija, tai vienas kitą
papildė. Iš astronomijos mokslas, o iš astrologijos pinigas. Nedaug kas
pasikeitė per du šimtus metų, tad ir dabar galima susimokėt kažkiek pinigo ir
tau mielai paaiškins, kokia ateitis tavęs laukia. Matėm didelius, įvairių
konstrukcijų saulės laikrodžius, kažkokius dangaus matavimo prietaisus, dangaus
kūnų stebėjimo prietaisus, taip pat pievą su zodiako ženklais apie kurią taip
nieko dorai ir neišsiaiškinom.

Pink Town. Rausva spalva
reiškia svetingumą. Todėl visą miestą reikėjo nudažyti būtent rausvai, nes
miestas yra labai svetingas. Tai Jaipuro senamiestis, svetingas ir laimingas,
kartu ir turgaus teritorija.

Dabar linksmoji dalis – shopping. Čia labai daug
gražių daiktų daiktelių dalykėlių. Ryškus bruožas, išskiriantis keliautojus
Indijoje, tas, kad visi arba beveik visi yra apsirėdę Indiškais rūbais. Moterys
– marškiniais, skaromis ar kelnėmis, drąsesnės netgi su sariais. Vyrai lygiai
taip pat, bent jau mažų mažiausiai su marškniais. Rūbai patogūs, gražūs ir
žinoma iš labai gerų audinių. Pirmiausia buvom vienam fabrikėlyje – audinių
parduotuvėje, išklausėms visą turistam skirtą marazmą, kaip gaminami ir po to
dažomi audiniai, po to atėjo laikas pirkti. Viskas labai paprasta – išsirenki
tinkantį audinį, ar tai šilkas, ar medvilnė, linas ar vilna, ar koks nors
mišinys, tada išsirenki spalvą, raštą ir t.t., pasakai ko nori, tave pamatuoja
ir kitą dieną ateini atsiimti gaminio. Viskas yra dvigubai brangiau nei turgui,
bet labai jau gražios ir kokybiškos medžiagos. Turgus, ar mažos krautuvės labai
geros savo kainomis, tiesa niekas čia jau nieko specialiai tau nesiūs, reikia
matuotis iš to kas yra, taip pat nėra jokios garantijos dėl spalvos po skalbimo
– čia kaip pasiseks.

Dar turguje didžiulė galybė visokio šlamšto: krepšelių,
kuprinėlių, skarų, uždangalų, pagalvių, staltiesių, karolių etc. Ir viskas
labai spalvota, marga ir vilioja. Taigi pas mus atsirado dar vienas lagaminas
pilnas skudurų. Grįžę visus namus nukabinėsim visokiu margu šlamštu, kurio
prisipirkom, ir bus labai gražu. Ką gi, gal kam įdomios kainos. Turistinė maikė
su „om“ ar kažkuo panašiu kainuoja apie 3 US$ (toliau visos kainos amerikiniais
baksais), užvalkalas pagalvei daugiau mažiau 2.5 $, mot. kelnės labai įvairiai,
nes viskas priklauso nuo audinio, bet
tokio paties pasiuvimo galima gauti nuo 0.5 $ (paprasčiausia ir ploniausia
vienspalvė medvilnė), 7 $ spalvota medvilnė, 15-20 $ šilkas maišytas su
medvilne ir iki begalybės jei šilkas, nes šilko dar visokio būna. Palyginimui,
Madride tokios pat „indiškos“ kelnės kainuoja 80 – 120 EUR. Antras labai
einamas dalykas tarp turistų – marškiniai. Pasiuvimų devynios galybės, todėl ir
kainos įvairios, bet grubiai tariant, vyriški ar moteriški kainuoja 3-7 $, iš
mandresnės medžiagos 15-20 $. Tai kaip žmogus nepirksi?

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *