Ranthambore Nacionalinis parkas su tigrais

Iš Jaipuro spalio 15 išvažiavom į Ranthambore nacionalinį parką, ten mūsų atrakcija yra safaris po džiungles. Po Tanzanijos į visą šitą reikalą žiūrėjom labai skeptiškai, tikrai aikšu, kad geriau nei Afrikoje su laukine gamta Indijoje būti negali, todėl mums didesnis
tikslas buvo ilsėtis, juolab, kad vieta nakvoti pasirodė visai tinkama,
kambarys šviesus ir geras, netgi su karštu vandeniu. Jokios daugiau nei
numatyta veiklos prasimanyti neįmanoma, nes viešbutukas išsidėstęs prie pat
parko, t.y. toliau nuo miesto.

 Ką gi, leidomės į safarį. Visi įtarimai pasitvirtino, tai ką matėm Tanzanijoje nėra niekaip palyginama su kuklia Indijos džiunglių gyvūnija (reikia pridurti, kad kaina irgi sunkiai lygintina 380 US$ Tanzanija ir 15 US$ Indija).

 Ir vis tik mums labai pasisekė, nes radom ant kelio išsidrėbusį tigrą. 1334 km² plote surasti vieną iš 42 (2003 metų duomenys) tigrų, jei ir ne tas pat, kas rasti adatą šieno kupetoje, tai kažkas panašaus.

 Tigrai čia vienintelė atrakcija, juolab, tai nacionalinis Indijos žvėris, tik dėl siaubingai nunykusios populiacijos (visus tigrus sušaudė kiniečiai, nes gamina kažkokius pseudo stebuklingus vaistus, kad seniems vyrams atsitiktų erekcija), todėl dažniausiai per dvi dienas turistai safarį kartoja du – tris kartus. Mums užteko ir vieno.

 Kitas dalykas Ranthambore parke – fortas. Didelis ir ant aukšto kalno, juosiantis ir saugantis daug XX–XI amžiaus hindu šventyklų.

Čia į temą paminėti vieną idiotiškiausi su turizmu susijusį dalyką
Indijoje. Jei lankaisi kokioj nors svarbioj ir gražioj vietoj dažniausiai turi
nusipirkti bilietą (čia suprantama), bet jei kartu nešiesi savo muilinę video
kamerą, turi pirkti bilietą ir jai, fotikui nereikia. Dažniausiai tas mokestis
simbolinis, 1 – 2 US$, bet užkinsa tai, kad net nusipirkus tą bilietą reikia susigaudyti
kur galima filmuot, o kur ne. Štai nuotraukas daryti galima visur, filmuoti –
toli gražu ne. Nors 99% mobiliaku ir fotikų filmuoja, jais gali naudotis be
parkių, o vat kamera ne. Lygiai tas pat ir šitam forte, kur tiesa įėjimas
nemokamas, bet filmuoti pasirodo negalima ne tik šventyklose (kas jau įprasta,)
bet ir pačio forto teritorijoje besikabarojant į kalną. Todėl gavom velnių nuo
kažkokio vietinio religingo diedo, kuris apžiurėjęs kamerą nustatė, kad tai
aparts, kuris filmuoja, todėl pradėjo bartis. Bent jau neatemė. Nes čia tvarka
yra tokia, kad jei ir negalima filmuot, o kai kur ir fotografuot ir yra apie
tai informuojančios lentelės – mažai kas kreipia į jas dėmesį. Stovintys
apsaugininkai taip pat. Ir taip visi pleškina, pleškina, vis drąsiau ir drąsiau
ir štai tada rėkdami įbėga staiga sunerimę kariūnai, visus pakeliui apdaužydami
ir atima tiek fotikų, kiek spėja, kol visi išsilaksto ir susislapsto. Kiek
girdėjom, už tam tikrą mokestį vėliau fotiką galima susigražinti.

 Taigi fortas ir šventyklų kompleksas. Labai nejaukus ir visiškai apleistas reikalas. Jei atmintis neapgauna, Mauglis – džiunglių karalius, dėl valdžios kariavo būtent Indijoje. Dar tigras ten buvo kažkoks piktas ir negeras. Ir iš to multiko ryškiai įsiminė, kaip Mauglis bimbinėjo po kažkokias šventyklas džiunglėse, toks baugus prisiminimas.

 Bet dabar aišku, kad tarybiniai animatoriai viską nupeckino ne tik fantaziją pasikliovę, matyt, kokia nors Indira Gandi buvo suoraganizavusi darbo liaudies kultūrinę mainų programą, nes kiek per rūką išlenda vaizdiniai iš multiko, tai jie nė kiek nesiskiria nuo tos vietos, po kuria pasivaikščiot išėjome mes. Seni ir dideli vaiduokliai.

 Tiesa, vietiniai dar iki šiol lipa į šitas šventyklas pabendraut su savo dievais ir palieka ryškius savo buvimo pėdsakus – prišika, primyža ir apipeckina visas sienas. Toks elgesys visai prasilenkia su logika, nes kaip žinia, bent jau šiais laikais krikščionys nedergia pačiam šventoriuje ar ant jo sienų. Indusams dvokas ir vaizdas religinės nuotaikos negadina, kaip ir logika čia mūsų negalioja. Hinduizmas bent tris kartus senesnis už krikščionybę, todėl visai gali būti, kad Vakarai dar tiesiog nepribrendo prie tinkamo santykio su aplinka ir savo kūno.

Pažiūrėsim, gal po 4 tūks. metų ir mes pamazgas laikysim katedrų aikštėse, o kokia nors naujai

užgimusi religija svarstys apie mus netinkamai. Taigi mums, kaip nebrandžios
kultūros atstovams, visiškai nejauku, šalta sieloje ir drumzlina širdyje buvo
blaškytis po tokios didingos ir senos, kvapais ir šiukšlėmis rusenančios
religijos palaikus džiunglėse. Čia dar tik pirmas mūsų santykis su tokiu
objektu, dar kelyje laukia ne viena didesnis ir lygiai taip pat apleistas
šventorius. Reiks būtinai savo trumpu protu suprasti, kodėl jie paliko be priežiūros
šitas didžiules ir neitikėtinas darbo pastangas kainavusias šventyklas. Dabar
žinom naują vietą, kur nė už ką nėsinorėtų atsidurti sutemus. Baisu…

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *