Xi‘An ir palaimintoji civilizacija

Iš Tibeto ištrūkom traukiniu. Smagi 38 valandų kelionė į Xi‘Aną, prasidėjusi lapkričio 24, nė kiek neprailgo, nes nė vienas neleidom laiko veltui, turėjom daug reiklaų. Danielius – miegoti, Gražina – fotografuoti.

 Fotkinti buvo ką, traukinys dardėjo 5 km aukštyje tarp kalnų, upelių, slėnių džiuginančių akis ar sapnus. Geležinkelį iki Tibeto Liaudis nutiesė vos prieš metus, tad ir traukiniai, dardantys daugybės pastangų pareikalavusiu inžinieriniu stebuklu, yra nauji ir gražūs.

 Vagonuose ir koridoriuose purškia deguonis, kad keleiviai neuždustų pritrūkę oro, šaunus restoranas 7 vagone neleis nuobodžiauti ilgos kelionės metu. Į pastarajį pakliuvom tik iš trečio karto, nes darbo liaudžiai reikalingas poilsis, tad apsilankę du pirmus kartus teradom personalą bemiegantį ant stalų, o trečią kartą jau pavyko užsisakyt maisto iš gausaus valgiaraščio, tiesa, restoranas – vagonas nebuvo toks turtingas kaip, kad skambėjo pasiskaičius siūlomą racioną, iš miegų pažadinta vagono padavėja pasiūlą sutrumpino iki keturių patiekalų. Na, o jei netinka restorano prašmatnybės, visada galima nusipirkti „bomžpaketą“ (čia, suprask, greito paruošimo makaronų sriuba) iš traukinio palydovės ar bet kurioje rimtesnėje traukinio stotelėje. Taigi nebadavom. Sotūs ir laimingi lapkričio 30 vėlai vakare išlipom Xi‘Ano traukinių stotyje ir nubildėjom į viešbutį. Dar važiuodami traukiniu nežinojom ko tikėtis iš sekančio Kinijos miesto. Nežnijom ar Tibetas yra ta vieta iš kurios galima susidaryti bendrą nuomonę apie visą Kiniją, ar galima tikėtis kiek patogesnio gyvenimo. Kad ir su tokia smulkmena kaip šildymas žiemą. O gal net ir tualetą su vandeniu. Štai, pavydžiui, Indija –tikrai ta šalis, kur iš Mėnulio nukritus į bet kurį tos azijos šiknaskylės plotelį galima greitai pasidaryti išvadą, kad esi ne kur kitur, bet šiknoj. Ar tai būtų Delis, ar koks kaimas be pavadinimo. Xi‘Ano su Tibeto nusmurgimu (negali dėl to kaltint Tibetiečių, Lietuva irgi buvo nusmurgus Tarybų Sąjungoje) neturi nieko bendra. Paskutinis tokio lygio miestas, kurį matėm, buvo Madridas.

 Tiesa ispanų sostinė kiek didesnė, nes Xi‘Ane gyvena tik 3,25 milijono žmonių. Bet tai miestas, kuris nuo bet kurio Europos didmesčio skiriasi tik žmonių išvaizda, čia gatvėmis zuja galybė kitajozų (keista, ar ne?) Na, aišku dar architektūra skiriasi, kitajozai būtinai užraito kiekvieno namo stogą – taip žymiai gražiau. Bet jau iki galo atviraut, tai ir kinietiškų restoranų čia yra daugiau. Pats laikas iškelti klausimą: ką valgyt Kinijoje?

 Pirmiausia, tai kur valgyt. Galima rinktis vieną iš milijono ,,skylių“, kur visad verda kažkokie puodai ir pilna dūmų, bet ten ypač sudėtinga, nes meniu jie niekad neturi, o ir kam, jei bet koks mėginimas užsisakyt maisto baigiasi tuo, kad neša viską, ką turi valgomo virtuvėje ir pirštų badymo metodika išsirenki ką tau paruoš. Nieko gero, mes einam ten, kur yra meniu ir tuoj pat apsisukam, jei tame meniu nieko nera lotyniškom raidėm (bet buvo ir išimčių:). Tada bent jau kainos aiškios. Kitas, prašmatnesniai darbo liaudžiai skirtas, restoranų tipas yra Hot Pot. Sistema tokia – išsirenki ingridientus kurių, kiekvienas turi savo kainą, tarkim išsirenkam kalafiorą, špinatus, grybus ir kokia nors mėsą ar žuvį. Tada tau atneša tokį puodą su sultiniu (būtina pastaba – ant kiekvieno stalelio restorane yra po viryklę), deda tau ant stalo, postalei pareiguliuoja liepsną (jei viryklė dujinė) arba elektrą (jei viryklė elektrinė) ir puodas užverda. Toliau labai paprasta – dediesi savo išsirinktus ingredientus į puodą ir verdi. Kai išverda suvalgai, tada vėl dediesi ir verdi. Čia esmė tame, kad viskas labai šviežia, todėl labai skanu. Štai, jei pageidauji valgyti žuvį, tau ją iš pradžių atneš visą spurdančią, kad galėtum pažiūrėt į apsiblaususias akis to, ką netrukus sukaposi. Kuo šviežiau – tuo skaniau. Kitas to pačio Hot Pot tipas yra kai atsisėdi prie baro, tau po nosim padedą puodą, o prieš nosį ant kiniško technologinio suktuko ratu keliauja tavo būsimos sriubos ingridientai, kuriuos vėlgi esi laisvas pasirinkt.

 Vienam iš mūsų yra tikra bėda žiaurus šakučių stygius Kinijoje. Nors visą likusį pasaulį nuogalvos iki kojų galėtų užpilt šakutėm, Liaudį Respublika maitina pagaliais. Net ir pagalių šalyje tūlas lietuvis nepasimes, kaip kad nepasimeta Danielius ir visą laik savo kelioniniam krepšyje turi pasiruošęs šakutę kiniško maisto atakai. Kita, pilkoji maitinimosi pusė yra ta, kad po kiekvienos vakarienės ar pietų kiniškoje užeigoje dažnai mūsų keliai nusuka į KFC ar Makdonaldą. Gėdos čia tame tiek pat, kiek kad gėdingas yra noras pavalgyti. Tie kiniško maisto restoranai, kurie yra kokiam Vilniuje, visiškai nieko bendro neturi su tuo maistu,kurį čia valgome mes. Jei kas netikit, prašom, kviečiam atvažiuokit, užkrimskit kokio jovalo iš Hot Pot, tada visi kartu galėsim šiaušt link Makdonaldo ir pasidalint įspūdžiais apie maistą.

Kultūrinė vizito dalis Xi‘Ane didžiąja dalimi priklausė nuo to, ką pamatysim vieno valstiečio laukuose. Tas valstietis dar gyvas, tiesa, tebegyvena prie savo laukų, kur besiknisdamas gūdžiais 1974 metais netyčia atkasė molinių kareivėlių armiją. Reikalo priešistorė yra tokia, kad XiAnas ilgus metus buvo Kinijos sostinė, kartu ir imperatorių dinastijų namais.
Štai tūlas Qin Shi Huang be to kad buvo despotas ir tironas, pirmasis suvienijo
visą Kiniją (nukariaudamas kitus žemvaldžius), standartizavo raštą, matų
sistemą, valiutą, sukūrė centralizuotą valdymo sistemą beigi nutiesė naujus
kelius juosiančius visą Kiniją, ir ėmė statyti didelę sieną netoli dabartinio
Pekino. Visa tai atsėjo visai nepigiai, todėl imperatoriui teko sudegint ar
pasmeigt visus nedėkingus nepatenkintus burnotojus, taip pat vieną kitą šimtą tūkstančių
įdarbint vergais ir šiaip, rodyti tvirtą charakterį panašiai metodais.
Nenuostabu, kad laikmečio metraštininkai visai nemėgo niekadėjo tirono, todėl
rašė ne daugiau nei būtina. Taip ir pamiršo parašyt, kad dar gyvas būdamas
šlovingasis imperatorius nutarė pasistatyti sau kariauną, kad ši saugotų jį po
mirties, neleistų piktiems priešams, t.y. netašytiems mongolų barbarams,
sutrikdyti valdovo ramybės.

 Viso tokių molinių kareivėlių apie 10 tūkstančių. Visi jie pasiruošę kovai, visi iki vieno skirtingi, pradedant šarvais ar batais, baigiant veidais ar plaukais, mums sakė, kad žemiausias yra 160 cm ūgio, o didžiausas kažkur apie 200 cm ūgio. Visai kaip tikri žmonės. Žmonės, kurie čia dirba, tikri puzlų (liet. dėlionės) fanatai, tik nuo normalaus puzlo skirtumas tas, kad detales reikia išsikasti. Archeologai vis kasa ir kasa, todėl ekspoziciją vis papildo naujai surinkti kariūnai, šiai dienai eksponuojama kiek daugiau nei 6000.

 Pats tironas, priminsime vardą – Qin Shi Huang, mauzoliejų sau drioksteliojo už 20 km nuo armijos, už kalvų masyvo, kalvos tam atvejui, jei nepakatų armijos priešam sulaikyt, ar ne logiška? Mauzoliejus – tai didžiuliai rūmai su didžiuliais turtais, gyvsidabrio upėm ir viskas pastatyta po žeme, o statė sakoma 700 tūkst. darbininkų, kuriuos visus po to tuose rūmuose ir nugalabijo. Šita visa istorija reikia tikėt arba ne, nes dar kinai nerado pinigų, kad iškasti ir pažiūrėti ar tiesą legendos byloja. Dabar čia tik kalnas ir kažkokie sodai, kuriuos lankyti derėtų kokiu nors kitu metų laiku.

 Tiesa, viena informacinė lenta byloja, kad legendos byla tiesą sako, ir kad įmantriausiais kiniškais beigi europietiškais aparatais praskanavus irgi prašvitinus imperatoriaus kapo vietą, gauta duomenų, jog tironas ilsisi ramybėje, nė kart neapiplėštas, ir kad dideli metalo kiekiai (kas kalba gyvsidabrio upėms esant tiesą) vis dar telkšo giliai po žeme. Žadėjo artimiausiu metu ką nors iškasti. Kol kas, kol nėra ko parodyti, patys kinai smagina turistus pasirodymais, reikia pagirti juos visus ir padėkoti už gražų spektaklį ir už gražią nuotrauką.

Likęs kultūrinis paveldas, kurį lankėme, buvo
pačiame mieste ir pirmiausia tai du bokštai iš Mingų dinastijos laikotarpio.
Vienas bošktas vadinasi Bell Tower (liet.varpo bokštas), kitas, už kelių šimtų
metrų – Drum Tower(liet.būgno bokštas),
be to kad labai gražūs, jie dar turėjo ir praktinę paskirtį: pirma – pranešti
gyventojams koks paros metas, antra – linksminti liaudį būgnais bei varpų
gaudesiais. Šiandien liaudies jie nelinksmina nė kiek daugiau, nei kad apsikabinėję
raudonais burbulais, stūkso užriestomis į viršų nosimis. Mes turistiškai
paslapinėjome po bokštus ir atsargiai patapšnojome būgnus.

 XiAnas taip pat žinomas kaip Kinijos musulmonų citadėlė, kad ir kaip neįprastai tai skamba – kinas musulmonas.

 Neįprastai skamba ir mečetė kinijoje, bet labai jau ji nepanši į lyg šiol matytas ir jei ne arabiški raštai kur ne kur, nepatyrusi akis vargiai beatskirtų kinišką mečetę nuo kokio nors kito kiniško architektūrinio stebūklo.

 Viskas tas pat – parkas, namukai, nameliukai, akmenys, akmenukai, vartai, varteliai. Be gražios mečetės musulmonų kvartalas XiAne garsus turgumi. Ten visokio gėrio rasi. Kiekvienas, kas 90aisias metais ieškojo, tarkim, žieminės striukės gariūnuose, te labai lengvai įsivaizduoja, ką mes čia norime pasakyti „visokio gėrio rasi“.

 Tiesa, vienas skirtumas nuo senovinių gariūnų pastebimas, čia tarp versace apatinių, nike megztinių ir rolex laikrodžių yra daug kiniško turistino šlamšto t.y. dėžutės, laikrodukai, šimtai sumažintų terakotos kareivėlių (įvairiuose pavidaluose – atidarytuvai, raktų pakabukai, žiebtuvėliai), visokie šilkai, žinoma, paveikslai, paveikslėliai. Galėčiau vardinti ir vardinti. Galima sakykit, kad visam tam šlamštui pakankamai didvyriškai atsispyrėme ir beveik nieko, kas neprakatiška (Calvin Klein apatiniai juk praktiška). Tam pačiam turgui yra ir maisto skyrius, labai spalvingas maisto skyrius, užėjom vien akis paganyti.

 Bendrai paėmus praleistą laiką XiAne galima jį apibendrinti, kaip smaginimąsi kiek primirštais civilizacijos teikiamais malonumais. Mitas apie didmiesčių užterštumą Kinijoje niekaip nepasitvirtino: oras normalus, kvėpuoti galima kiek tik nori.

 Ir keistas dalykas yra tas, kad gatvėje labai daug elektra varomų motorolerių, kurie išvaizda niekuo nesiskiria nuo benzininių savo brolių, bet nekelia visiškai jokio triukšmo, todėl kartais išgąsdina prašvilpdamas pro šoną. Ir išvis, reikia pastebėti, kad eismas XiAne tylus, todėl kelias dienas nesusigaudėm kas čia netaip, tik kai įsiklausai į gatvę, į autobusą, kuris, regis, turėtų barbėti ir girgždėti, tampa aišku, kad visi automobiliai, motociklai, autobusai skleidžia neįprastai mažai triukšmo, kur kiniai jį paslėpė – aiškinsimės. Eismas toks, kad gali dainuoti gatvėje. Kaip kad dainuoja Liaudies eismo sargas aplink švilpiančiams vairuotuojams, saugiai prisiglaudęs po kapitalistinio šedevro skėtuku.

 Šiek tiek ne į temą, bet apie jausmus…jau niekam nepaslaptis, kad mes keliaujam ne pirmą ir ne antrą mėnesį, tad prakeliavus tokį laiką su vienu lagaminu moteriška poros pusė jaučiasi šiek tiek nesmagiai. Jau vien tik pažiūrėjus visas mūsų darytas nuotraukas nesunku pastebėti, kad ne pirmas mėnuo dėvi tuos pačius džinsus, tuos pačius marškinėlius ar batus. O šaltuoju sezonu turint tik vieną šiltesnį paltuką – megztuką (kuris, beje, irgi baigia nutriušti nuo kasdienio naudojimo) jau net ir nebesinori pozuoti nuotraukose. Trumpai tariant, po ilgo laiko tarpo vėl patekus į ,,civilizaciją“, kur žmonės atrodo tvarkingai ir stilingai, norom nenorom pasijauti…sutre arba kitaip nusmurgelė (kaip pavadinisi, taip nepagadinsi). Greičiausiai suprasti gali tik dailiosios lyties atstovės, kaip sunku atprasti nuo tokių procedūrų, kaip manikiūras, pedikiūras, veido valymas ar plaukų dažymas/kirpimas. Tiesa, pirmus mėnesius, kai dar buvome Europoje, buvo galima prisižiūrėti, bet patekus į Afriką ar vėliau Indijoje – tampa nebesvarbu. Juk kiek moteris gali tvarkytis nagus – jei miegi palapinėse ar pan. ir net nevisad vakarais būna dušas (jau neminint kaštą vandenį). Paskutinis lašas buvo ataugusios dažytų plaukų šaknys: nei Indijoje, nei Kinijoje su žiburiu nerasi šviesių plaukų dažų (mhm…Gražina juk ne naturali blondinė:P). Taigi nusprendžiau surizikuoti ir patikėti savo plaukus Kinijos meistrams. Patikrinus keletą miesto centre įsikūrusias ir padoriai atrodančias kirpyklas, paaiškėjo, kad ir čia blond spalva nėra labai populiari, beto ir angliškai niekas nesupranta. Likimui nusišypsojus radau vietą, kur yra užsilikusių blond dažų ir vienas iš 20 kirpykos darbuotojų moka angliškai. Šiuo atveju anglų kalbos žinios apsiribojo ,,yes, no, colour, hair, blond, thank you, ok“, bet to pakako:) 2 val. procedūra nebuvo labai skausminga: plaukus dažė ir šukavo du berniukai, o ir galvą plovė ir masažavo nepadoriai ilgai…ir vos už 100 lt. Taigis nusidažius plaukus pasidarė šiek tiek geriau, belieka tik atnaujinti garderobą:)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *