Kelionė autobusu rytine Vietnamo pakrante II (Nha Trang – Dalat)

Iš Hoi An’o labai
ilgam sėdom į autobusą iki kito miesto, dar labiau į pietus – Nha Trang. Dar 14
valandų autobuse. Pasisekė bent tiek, kad už šiokią tokią priemoką (14 USD) sėdimą
autobusą iškeitėm į miegamą. Tokio dar nebuvo tekę matyti. Vietoj kedžių – trys
juostos dviaukščių lovų. Ne liuksas, matyt, kad pritaikyta mažaūgiams
aziečiams, bet kur kas patogiau, nei kankintis ant kedės.

Nha Trang yra
Vietnamo kurortas. Oras kurortinis, šilta, gera, vėsus vėjas, skaisti saulė,
žydra jūra, didelės bangos, viskas labai gerai. Ir radom šaunų viešbūtį už dar
šaunesnę kainą. Langai gal ir ne į jūrą, bet kaip už 10 USD tai buvo visai
neblogai. Pats miestas – keistokas.

Viena vertus laukinis, kita vertus labai
urbanizuotas. Taip ir nesupratom koks jis iš tikro. Tai spindi, tai smirda.
Veidmainis. Kai tik baigiasi pakrantė ir neskoninigi bei grėmėzdiški viešbučiai,
prasideda tas tikrasis Vietnamas, su šiukšlėm visur, bjauriais kvapais ir
lekiančiais motoroleriais.

Mes lindom giliau į miestą pažiūrėt vienos iš labai
nedaugelio miesto atrakcijų (pagrindinis reikalas Nha Trange – pliažas ir
jūra).

Budistų šventyklėlė su dideliu baltu Buda ant kalno.

Vargu ar buvo verta
baladotis kažkur labai toli ir nuodytis užterštu oru. Na bet jei jau nuėjom,
tai kaip nepaminėsi…

Tiesa, pakeliui
matėm žiauriai kietą vietnamietiška išradimą – online’niniai batai. Tik
apsiauni ir iškart guglas atsidaro, gali meilą tikrintis. Jėga.

Visa diena kaip ir
kvaila ir labai eilinė, bet vat ateini atgal prie jūros vakare ir viskas
gražiom spalvom nušvinta, nusiramini žmogus, planus apie dar vieną invaziją į
Vietnamą atideli šalin… Keistas miestas.

Nenorėjom keistam mieste pasilkti
ilgiau nei dvi naktis, bet teko. Nauji metai, suprantate. Išeiginė, autobusai
nevažiuoja, nes vairuotojai nedirba. Ką gi, pasinaudojom proga palankyti dar
vieną atrakciją – keturių bokštų ant kalno.

Jų autoriai tie patys vietnamiečių
protėviai, kurie pastatė My Son prieš tūkstantį metų. Sakoma, kad visas
kompleksas buvo iš dvylikos bokštų, išliko tik keturi ir dar tokia kolonų
aikštelė. Ten reikėdavo sustot ir medituot prieš einant melstis į šventyklas.
Po Angkoro labai jau sunku stebėtis keliais bokštais.

Čia dieną praskaidrino
gyvatė, kuri buvo atėjusi pasimelst ir todėl kabojo ant šventyklos sienos.
Gyvatė buvo visai didelė, gal pusės metro ilgio ir labai knietėjo ją paliest, be
bijojom. Galiausiai pati gyvatė mūsų išsigando ir pabėgo. Labai norėtųsi
sužinot nuodinga ji buvo ar ne. Gal kas turi draugų, pažįstamų biologų?

Kita atrakcija –
cable car, būdelė ant lyno, kuriomis jau yra tekę važinėti. Šita, trijų km
linija tiesiasi į salą, kurioje nėra nieko gero tik kažkoks vietnamietiškas
disneilendo variantas.

Nesusigundėm jokiom supynėm ir išvis nelabai supratom,
ko ten atvažiavom. Na, nebuvo ka veikt, naujų metų išvakarės. Švetinės
nuotaikos nebuvo. Ta prasme, laukimo atmosferos ar šurmulio gatvėse kaip ir
nebuvo. Vakare į gatves išlindo daugiau prekeivių, išsidėliojo savo ,,plastmasinius
restoranus”, pasikabino daugiau džiovintų kalmarų ant prekystalio ir pasiruošė
cukraus vatos.

Šventė pasireiškė karaokė dainomis ir kukliu fejerverku
vidurnaktį. Su Naujais metais.

Kai tik visi
pailsėjo nuo šventimo, sėdom autobusan. Sekantis miestas – Dalat, ypatingas
tuo, kad yra apie 1,5 km aukštyje. Tai reiškia, kad dienos labai šiltos, naktys
labai šaltos. Bet ne tai blogiausia, blogiausia yra siaubulinga minia
atostogaujančių vietnamiečių. Jų buvo tiek daug, kad net viešbutį sunkiai
radom. Bet ilga paieška tą kart pasiteisino ir gavom labai jaukų kambarį su
teliku, šaldytuvu ir karštu dušu (pastarasis svarbiausias!). Tą patį vakarą
susidūrėm su šiokia tokia problema – Dalat’e nėra ką valgyti.

Na, aišku nėra
jau taip blogai, makaronų radom. Kitą dieną, kiek ilgiau pasisukiojom gatvėse
ir radom kelias vietas, skirtas neišlavintiems vakarietiškiems skrandžiams su
pusnormaliu maistu. Viena bėda visam vietname – porcijos labai mažos.
Vietnamiečiai neūžaugos, tokie pat kaip kiniečiai, bet pastarieji bent apetitą
neblogą turi, nors ir valgo marazmą, bet bent jau dideliais kiekiais. Vietname
žmonės visai kuklučiai maisto atžvilgiu. Dažniausiai užsisakom tris
pagrindinius patiekalus. Pavalgėm ir nuėjom miegot. Sušalom kaip reikalas,
todėl abejonių neliko, kad Dalat’e neužsibūsim. Visas įžimybes reikėjo aplėkti
per vieną dieną, tad užsirašėm į turą. Programa vėlgi buvo pakankamai intesyvi,
bet nebuvo taip blogai, kaip pirmus kartus.
Kažkur šalia Dalat’o gyvena
kalniečių gentys, kažkoks neva Vietnamo “Tibetas”. Na bent jau šitie kalniečiai,
kuriuos matėm, vargu ar kuo besiskirtų nuo Šalčininkų rajono kalniečių. Taip
pat verda brogą, sekmadieniais, tie, kas paeina, susirenka į bažnyčią, o laisvu
nuo pašalinės veiklos metu, eina dirbti žemės. Po “kalniečių” buvo kiek įdomiau.

Kol buvom Dalate matėm
parduodant keistus dalykus, vis spėliojom, kas per jovalas čia galėtų būti. Na,
bent jau norėjosi sužinot gyvūlinės ar augalinės kilmės šits reikalas yra.
Išsiaiškinom, kad čia kažkas, kas auga (greičiausia kažkokia samana). Jei
teisingai supratom, kažkur ant medžio. O naudojamas šitas reikalas yra
tradicinės medicinos tikslais, sako, kad tas rudas ,,kailis” labai gerai stabdo
kraujavimą. Įsigyti šitą gniužulą galima beveik visur, kad ir parke skambiu
pavadinimu – Meilės Slėnis.

Gidas sakė, kad dėl pavadinimo kalti romantikos pagauti
vietiniai studentai. Žmonių buvo gal milijonas, o pats parkelis kažkokuo
primena Sereikiškes vasarą, t.y. išsibarstę atrakcionai, loterijos ir ledų
kioskai. Tik čia, kur ne kur sūkso nepaprastos vietnamietiškos beskonybės liudijimai.
Bet vietiniai, regis, tikrai pagauti romantikos, pasisupuodami graužia
šašlykus.

Tarp kita ko, apie šašlykus. Tik Dalate sužinojom, kad maždaug 80%
vietnamiečių mielai valgo šunieną. Labai suklydom pamanę, kad egsiztuoja
kažkokios specialių, maistinių šunų fermos ar kokie tvartai. Nieko panašaus.
Maistui tinka bet kuris didesnis šuo. Kaip mums paaiškino gidas, paprastai
viena šeima turi tris – penkis šunis. Visi jie maistui. Paliekama tik kalė,
kuri sėkmingiausiai atsiveda palikuonių. Tada mums viskas susidėliojo į savas
vietas … iki tol stebėjomės – kodėl Vietname tiek daug palaidų šunų ir kodėl
vis tie šunys yra tokie jauni. Viskas maistui.

Štai kad ir šis šunėkas, netruks
suaugt, kai kraujo ištroškęs vietnamietis uždaužys jį pagaliu (mėsa žymiai
skanesnė, jei prieš mirtį kūnas pritvinksta adrenalino) ir sučirškins ant
keptuvės. Keli mūsų turo bendrakeleiviai jau buvo ragavę šunienos. Prancūzas
sakė, kad labai skanu, o meksikietis sakė, kad labai bjauriai dvokė. Turo gidas
vietnamietis sakė, kad šunys yra jo mėgstamiausias maistas. Tai, kad Vietname
niekur nepamatysi balandžių ir tik labai retai kur nekur praskris pavienis
žvirblis, irgi paaiškinama vietinių ėdrumu. Ant grotelių skrudintų žvirblių
galima nusipirkti bet kurioje lauko kavinėje.
Gerai, kad turo
programa niekaip nesilietė su maistu. Aplankėm kelias labai įdomias vietas.
Pirmiausia – tai neveikianti XIX a. pab. traukinių stotis. Svarbi ji tuom, kad
buvo pirmoji pietryčių azijoje. Subombintas geležinkelis niekad nebuvo pataisytas,
bet prancūzų statyta stotis niekad nebuvo apleista. Dabar čia visai smagus
muziejus su baisingai dideliais eksponatais.

Toliau lankėm
šventyklą. Šventykla kaip šventykla, ypatinga savo dekoru. Visas margumas ir
visi puošmenys yra ne kas kita, kaip kiniško porceliano šukės.

Visos sienos ir
piešiniai iš šukių. Drakonų žvynus, akis, nagus vietnamiečiai ,,gamina” iš
alaus butelių. Žalius, nuo heinekeno arba rudus, nuo vietinio alaus.

Viskas
atrodo labai spalvingai ir gražiai. Nors šventykla yra sena, dekoruoti ją
pradėjo tik 1999 metais, dar daug darbo prieš akis – reikės išlipdyti visą bokštą.
Sako, kad darbai pasibaigs po poros metų.

Dabar į bokštą galima užlipti ir
pasidairyti iš aukštai po Dalat’o apylinkes. Visiems dekoruotuojams linkim
kantrybės ir sekmės. Įdomu ar kur nors pasaulyje dar yra atliekomis dekoruoti
šventoriai. Jei ne, tai tegu pasaulis mokosi iš darbščiarankių vietnamiečių.

Toliau lėkėm prie
kriokio. Aplink Dalat’ą yra daug krioklių, deja šiuo metų laiku veikia tik
vienas vienintelis, visi kiti nusekę. Tai reiškia, kad visi atostgautojai
susirenka prie vieno nelabai didelio kriokliuko. Masė žmonių.

Šalia pat kriokio
yra labai naujai pastatytas meditacijos centras.

Vietnamo budizmas labiausiai
susitelkęs ties meditayviniais klausimais, todėl tam reikalui skirti keli
pastatai – turistams, vietnamiečiams ir vienuoliams, visiems po atskirą namą
medidacijai.

Ramiai aplinkai pasirinktas labai vaizdingas ir liūliuojantis
kraštovaizdis, visur prisodinta bonzų, šitas kur nuotraukoje net trijų šimtų
metų senumo.

Paskutinis kultūros
taškas Dalat’e – Crazy House. Pavadinimas labai vykęs, vargu ar parinksi
tinkamesnį. Namas visiškai išprotėjęs. Jau 18 metų statomas ir vis dar
nebaigtas. Namo autorė su šeima gyvena šitam name, pati pardavinėja bilietukus
lankytojams.

Moterėlė yra labai kilminga, buvusio šalies prezidento dukra,
kažkada, dar tarybinės Rusijos metais, įgijusi architektūrinį išsilavinimą
Maskvoje. Ir kaip spėjama, tik dėka giminystės ryšių šis namas stūkso ir niekam
netrukdo. Kažkoks kitas menininkas, norėjęs statyti namą su tūkstančiu stogų,
na, kažką irgi crazy, turėjo nutraukti darbus ir sugriauti kas pradėta, nes
visas jo menas neatitiko komunistinės paprasto žmogaus koncepcijos. Bent jau
gerai, kad kai kurie menininkai lygesni už kitus. Įdomus dalykas, kad Crazy
House yra kažkas tipo viešbučio, galima išsinuomoti kambarį, o ir kaina visai
prieinama, nuo 20 USD. Kambariai irgi Crazy. Sutarėm, kad jei kada kartu
statysim namą, turėsim kur nors vieną nekontekstinį kambarį (kuriame Danielius
gyvens vienas:).

Vietnamo pietūs
maždaug šimtui metų buvo okupuoti prancūzų ir nors mažai jau kas iš vietinių
kalba ar supranta prancūziškai, frankų palikimas labai ženklus, trys dalykai,
neįprasti Azijai rėžia akį Vietname.

Bagetės, visur ir
visąlaik su viskuo. Mums, kurie neturėjo batono burnoj jau kelis mėnesius,
bagetės maloniai nuspalvino gyvenimą. Kaip ir senoviniai Citroenai ar Renault
Labai prašmatnios
krikščioniškos bažnyčios, kurias jie prakilniai vadina katedromis. Kuo piečiau,
tuo jų daugiau. Bent po vieną kiekvienam mieste. Dalatas neišimtis, čia irgi
stūkso viena. Norėjom užeit į vidų, bet kažkodėl visad bažnyčios būna
uždarytos.

Iš Dalato šiaušėm į
pietų Vietnamo sostinę Saigon’ą, kurį šiais laikais derėtų vadinti Ho Chi Minh
City, nes tai ir yra oficialus, niekaip neprigyjantis miesto pavadinimas.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *