Indonezija toliau: ugnikalniai Bromo parke ir Bali kurortas

Bromo parke toli gražu ne patys aukščiausi Indonezijos ugnikalniai, bet čia reikalas ne dydyje. Sako, kad jei Borobuduras yra kultūrinis Javos vinis, tai Bromo yra gamtos Borobuduras, t.y. gražiausia ugnikalnių virtinė visoje saloje. Tinkamu atostogom metu gausiai lankoma ir sausakimša. Dabar ne sezonas, tad buvom nusiteikę ramiai, kad tik nelytų… Kelionė iki ugnikalnių sudėtinga ir iššaukianti, važiavom traukiniu, tada autobusu, tada mirkuške ir vėl mikruške. Viskas per vieną dieną ir išviso važiavom 12 valandų. Taip jau yra, kad sunkiai pasiekiamos vietos kartu bus ir brangios. Nakvynė kaimelyje su trimis viebučiais kainuoja kaip reikiant, maitintis irgi nėra kur, tad reikia valgyt viešbutyje. Tiesiog nėra iš ko rinktis.
O miegojom labai trumpai, reikėjo keltis apie 4 ryto, kad iki saulėtekio spėt nueit iki gražių vietų. Atsikėlėm be didelio vargo ir nupėdinom. Buvo tamsu, virš galvų blankiai mirksintis priešpilnis mėnulis buvo menkas pagalbininkas. Pakeliui susitikom dar apie dešimt rytinių vaizdų entuziastų, kurie lygiai taip, kaip ir mes, nelabai žinojo, kur eiti ir ką žiūrėti. Taip ir nukulniavom visi į skirtingas puses. Žinojom tiek, kad eiti reikės apie valandą, lygiai tiek buvo ir iki aušros, o kuomet pradėjo švisti, supratom, kad esam kažkur, bet tikrai ne ten kur reikia. Nors negali pykt, aplink gražu. Stovi vidury kažkokios dykumos, šalia didelio, randuoto ugnikalnio, nejauku, bet gražu. Kažkur dar išgirdom žmonių balsus, kurie lygiai kaip ir mes, jautėsi kažkur ne ten, kur reikia ir barėsi kažkokia kalba, regis vokiškai. Po to pralėkė vienas džipas – transportas tinginiam ir širdies ligas turintiems, bet lygiai taip pat norintiems pamatyt gražių vaizdų. Sprendžiant iš to, kad mašina nesustojo ten kur buvom mes, galutinai supratom, kad kažkur ne ten nuėjom. Dar pasiblaškėm pirmyn atgal, niekaip nerasdami kokio nors kelio.

Reikėjo grįžti. Greitu žingsniu patraukėm iš kur atėję, neilgai taip teko eit, nes iš tolų toliausiai pribėgo keli vietiniai su nedideliais arkliais ir už nedidelį mokestį pasiūlė nujodinti ten, kur mums ir reikia. Arklių gal ir gaila, tokia jų nelengva dalia tampyti turistus ant kupros. Lengva ristele, mumi nunešė iki ten, kur ir reikėjo. Nebuvo taip jau toli, tiesiog buvom praleidę posūkį, kai ėjom pėsčiomis dar neprašvitus.

Iki kraterio krašto dar teko palipėt stačiais laiptukais, nėra labai jau lengva, bet kad jau buvom pražiopsoję saulėtekį, tai labai nesidrąskėm. O užlipus gražu. Pirmiausia ir įdomiausia yra pats Bromo krateris, teberūkstantis pieno baltumo dūmais.

Visai nežemiškai atrodo užšalusi lava, kažkoks mėnulis ar koks filmas apie kosmosą. Na ir tekančios saulės nutviesti ugnikalniai daro įspūdį. Čia buvo pirmas kartas, kada iš taip arti ir taip gerai matėm šitokio didumo kraterius. Be jokios abejonės, jei stovėt labai ramiai ir įsiklausyt, galima girdėt kaip negiliai po žeme tekanti lava degina tavo batų padus.

Kas link saugumo, tai tokio jausmo nėra. Lavą kalnas gali spjauti bet kada, tai, kad čia dar niekas nebuvo apspjautas, nereiškia, kad nebūsi pirmas. Na, bet statistinė tikimybė lygi nuliui. Tad tarkim, kad dėl lavos saugu. Bet pats kraterio kraštas – tai slidus reikalas. Tiesiogine prasme. Tokia kieta slidi masė, kaip koks akmuo, kurį nuzulinus tampa slidu. Kažkas panašaus į akmens masės laiptus senovinių namų laiptinėse.

Padėk ne taip koją ir išsisuksi kokią čiurną. Jei paslysi ant kraterio baigsis šūdinai, nugarmėsi tiesiai į skylę, kaip koks tarakonas, skandinamas klozete. Vaikščiojom su atsakingu atsargumu ir toliau nuo krašto su juoda, dūmine skyle dungne. Nugarmėjus į kitą pusę atsipirkutm keliais lūžiais ir apdraskymais geriausiu atveju, bet vis geriau nei motinos Žemelės liepsna.

Apie septintą ryto atvažiavo keli autobusai tursitų, saulė ėmė svilint, tad nešdinomės lauk. Dabar pėdindami atgal matėm visą slėnį, po kurį blaškėmės naktį. Iš kur bežiūrėsi gražu, visokių mėnuliškai kosminių nuotraukų atsiveria.

Turint laiko šitam slėnyje reiktų pasilikt tris – keturias dienas, yra dar kitokių kelių gražiems vaizdams, tik pėdinti tektų dvi valandas ar daugiau į vieną pusę. Taip par yra galimybė kopti į patį aukščiausią kalną parke, t.y. maždaug 3500 m, tas užimtų bene 14 valandų. Esant norui pasikankint reikės dar čia sugrįžti, dabar norėjom ilsėtis.
Čia filmas apie tai kas išdėstyta aukščiau.

Indonezijoje apstu vietų kur galima ilsėtis. Maga buvo pasižiūrėt vienu geriausių pasaulio kurortų tituluojamu Bali. Bali t.y. nelabai didelė sala šalia pat Javos. Pirmiausia galvojom, kad galėsim į Bali tiesiog nuskristi, būtu patogu ir greita. Bet nebuvo pigių bilietų, o laukti kelias dienas niekuo neypatingam mieste nebuvo verta. Labiau buvo gaila laiko nei savęs, todėl sėdom 14-kai valandų į autobusą, kuris mus turėjo nuvežt iki vietos. Visiškai kvailas ir mums nesuprantamas dalykas, kad autobusai iš soties nepajuda tol, kol neužsipildo bent pusę vietų. Tad jei biliete buvo parašyta, kad turim išvažiuot 19 valandą, išvažiavom apie 21:30, visą tą laiką reikėjo kiurksoti stotyje. Nepapaprastai kvaila sistema, nes tuo pačiu maršrutu vienu metu ketina važiuot koks dešimt autobusų, natūralu, kad visi jie niekaip neprisipildo. Tada vairuotuojai pora valandų derasi dėl keleivių, kol galiausiai iš trijų autikų išvažiuoja vienas, susirinkęs pas save visus keleivius. Ir išvis antžeminis transportas Javoje palyginus brangus. Dar niekur, kur tik esam buvę, neteko matyti, kad benzas kainuotų maždaug 1,15 Lt už litrą (išsiuntėm pora cisternų namo, kam reikės – kreipkitės, po 2,5 Lt atiduosim). Bet absurdiškai maža degalų kaina, niekaip neišskiria Indonezijos trasporto paslaugų kainos.
Iki Bali atvažiavom. Pavargę, purvini, bet atvažiavom. Tiesiu taikymu nurūkom į patį geriausią pliažą saloj.

Tas pats geriausias nelabai patiko, kaip ir nakvynės kainos, tad lėkėm į antrą pagal gerumą. Ten jau nakvynė įkandama, nors toli gražu ne ant jūros kranto. Pirmiausiai susiradom viešbutį, labai jau reikėjo dušo kuo greičiau. Tada ėjom ieškoti jūros. Turbūt nelabai geras kurortas, jei jūros reikia ieškoti. Bet kaip radom, tai nė kiek nepradžiugino.

Kažkoks dirvožemis ant kranto, šiukšlės, smirda, Klaipėdos molas, o ne jūra. Pats kaimelis irgi nieko gero, jei tik nesiruoši pirkt kokių nors vietinių dirbinių. Visas krantas labai tankiai užstatytas, apraizgytas keliais, kažkokia neva Palanga. Nieko gero, tad kitą rytą jau kėlėmės į kitą mažytę salą, per valandą pasiekiamą valtimi nuo Bali. Čia jau radom kurortą.

Nusibaladojom į atvirukiškai gražią vietą su bambukiniais namais. Vienam jų ir likom dviem naktim. Ryte ir dieną oras buvo nuostabus, kepino saulė ir pūtė gaivus vėjelis, o vakarop apsiniaukdavo ir lydavo. Dvi dienos atostogų nuo atostogų, pats tas ko reikėjo.

Tiesa, pirmą kart įbridom į vandenį, kuris tinka banglentininkams. Yra skirtumas nuo įprastos jūros. Bangos gal ir nedaug didesnės, bet tokios galingos, kad visai lengvai išmuša iš kojų ir nutraukia maudymosi kostiumą. Tada traukia gylyn ir spjauna vėl į krantą kaip kokį šapelį … ir nelabai ką gali padaryt. Tai nuo kranto toli niekas ir neeina, nebent tie, kas moka elgtis su tokiu vandeniu. Bet maudytis labai smagu ir linksma. Kaip ir labai smagus kurortas, neveltui liaupsinamas. Ypač šiuo metu laiku, kuomet dėl nesezono, nakvynės kainos kritusios kartu su žmonių kiekiu. Mūsų viešbutyje išviso apie dešimt namukų, o svečių kartu su mumis buvo vos keturi, antrą dieną šeši, na, toks kiekis nesijaučia, šurmulio prasme. Vietiniai sakė, kad vieta, kurioj apsistojom, yra geriausia visoje saloje, t.y. pajūrys pats gražiausias ir visai ramus. Tai gal dėl to, dieną su motoroelriais atrūkdavo žmonių tik šiaip pasidegint ar pasimaudyt. Bet labai nedaug, vienu metu ant pajūrio daugiausia koks dešimt žmonių.

Nors ir negirdi kalbos, rusus prie jūros lengva atskirt iš dideliausių auksinių kryžių ant auksinių grandinių. Tai ir šį kart pirmas įspūdis buvo teisingas – iš tolo žiūrėdami supratom, kad atvažiavo rusai. Rusai buvo naujieji. Naujieji, gal neturtų, bet kultūriniu aspketu. Du vidutinio amžiaus, gruziniškų bruožų ir plaukuotumo vyrukai dideliais pilvais su (greičiausiai) žmonom. Matyt žmonės keliaujantys ir atostogaujantys, liberaliai nusiteikę, bus kažką girdėję apie nudistus, todėl savo kultūrinį modernumą demonstravo nuogu pimpalu po dideliu pilvu (Danielius buvo ypatingai pasipiktinęs tokiu elgesiu). Bepigu jam, per savo pilvą pats nieko nemato. Galima būtų nekreipt dėmesio, jei čia būtų nuogalių pliažas nemuslmoniškoje šalyje. Netgi galima būtų nekreipt dėmesio, jei kur toliau atsigultų ir ramiai sau degintųsi, o ne slampinėtų pirmyn atgal po visą perimetrą demonstuodamas savo menamą atletiškumą, kol įsitikins, kad visi pamatė, koks jis modernus. Nedrįsdami eiti degintis, prie baro kokteilius siubiantys poilsiautojai murmėjo “… russians, russians …“ Butų buvę geriau jei pliažas būtų uždaras, t.y. skirtas tik viešbučio svečiams, bet toks jis nebuvo, o ką darysi, modernumą reik suprast ir pateisint nesusigaudymu. Galiausiai drovumas nugalėjo laisvę nuogybei ir pilietis apsirengė.

Dvi dienos rimto poilsio ir važiavom, t.y. plaukėm žiurėt koralų. Vėl galėjom pasidžiaugt tuo, kad mažai yra atostogaujančių, tad visos žuvys buvo mūsų. Povandeninis juostinis fotikas kiek nuvylė, bet teks patikėti mūsų žodžiu, kad buvo gražu, spalvota, marga ir įdomu.

Gerai pasiilsėję ir smarkiai įdegę grįžom atgal į šurmuoliuojantį Bali. Čia ir atsisveikinsim su Indonezija, o kartu ir su visa Azija. Tikrai gaila, kad neadekvačiai pasiskirstėm laiką ir per mažai jo turėjom, kad pamatyt daugiau Indonezijos, čia dar yra daug ką veikt: išmokt naudotis banglente, pamatyt oragutangus, įkopti į kokį kalną, išsigąst milžiniško varano ar pabėgiot su Gvinėjos papuasais. Matyt, kad reikės dar čia dar užsukt kada. Dabar važiuojam greita akim dirstelt kaip atrodo Pietų Amerika. Bet prieš tai, labai trumpam reik sustot Austalijoje ir Naujojoje Zelandijoje.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *