Apie tai, kaip mes lekiam per Centrinę Ameriką

Gal su geografija ne visiems taip gerai, kaip kad norėtų prisipažint,
todėl įžangai reik tarti, jog Centrinė Amerika apima laibą žemės ruožą
jungiantį didelius šiaur
ės ir pietų amerikos žemynus. Į nedidelį gaublį
pažiūrėjus, greičiausiai ant tuo ruožo net šalių pavadinimų įskaityti nelabai
būtų įmanoma. Panašiai kaip ir neįskaitomi rytinėje Baltijos jūros pusėje
esančių šalių vardai. Štai pavyzdžiui Panamoje gyvena vos daugiau nei trys
milijonai žmonių. Jei Mikutavičius išleistų “Trijų milijonų” ispanišką versiją,
šlovė Panamoje garantuota, tie irgi niekaip netampa čempionais.

Panama City yra šalies sostinė, kurios bankoautomatai spjovė mums
į veidą kreditines korteles, kurias vis kišom ir kišom jiems į gerklę. Ir užuot
davę pinigų, ekrane užsidegdavo užrašas siūlantis kreiptis į kortelę išdavusį
banką. Lygiai taip pat spjaudėsi ir kasos aparatai parduotuvėje, tad kartą,
akis nudelbus, reikėjo palikt pirkinių maišelį parduotuvėje, bo niekaip
negalėjom susimokėt ar išsiimt grynųjų. Dar gerai, kad Panamos valiuta yra JAV doleris
(juos čia vadina “balboa”) ir gerai, kad dar turėjom gryno pinigo iš Ekvadoro,
kur irgi atsikaitoma doleriais. Tiesa, vėliau ant durniaus pamėginom bankoautomatą
pašerti debetine kortele ir tas išspjovė pinigų, tad reikalai kaip ir
išsisprendė, bet jei kas važiuoja į Panamą ir ruošiasi vežtis hansabanko
kreditines, tepalieka jas namie ir Panama
City senamiesčio kontrastais grožisi už debetinės kortelės
pinigą. Šiaip jau, sostinės senoji dalis labai primena Vilniaus senamiestį
prieš kokius penkioliką metų.

Panama, kaip ir visa Centrinė Amerika, yra JAV auto sąvartynas.
Dar vienas panašumas su Baltijos šalimis, kurios utilizuoja vakarų Europos
autoparką. Visuomeninio transporto funkciją atlieka buvę mokyklų autobusai, kai
kurie jų tokie seni, kad gal koks Džordžas Bušas į mokyklą (jei tokią lankė) su
jais važinėjo. Greičiausiai dėl
to, kad šie autobusai labai garsiai dirba, išmeta labai juodus dūmus ir dažniausiai
yra perdažyti labai margom spalvom, Panamoje jie skambiai pravardžiuojami
“raudonaisiais velniais” (red devils).

Nepabūgę visuomeninio transporto, vienu tokiu velniu dardėjom iki to, kuo
Panama
ir žinoma pasauliui – kanalo. Kanalą prieš beveik šimtą metų iškasė JAV. Tik ne
savo, o pigios darbo liaudies iš Kinijos ir Jamaikos rankomis. Darbas buvo
nemenkas, darbo sąlygos ypač sudėtingos, tad dabar kiekvienas, lopeta talžęs
Panamos uolas ir išgyvenęs maliariją, drugį, karštinę ir kitas ligas, miręs ar
gyvas, yra šalies didvyris.

Darbo prasmė paprasta – vandeniu sujungti Atlanto ir Ramujį vandenynus,
tad laivui, tarkim iš Japonijos, gabenančiam sony magnetafonus į kokį Niujorką,
nebereikės apiplaukti didžiulių Amerikos žemynų, kanalu galima praplaukti
tiesiai ir patogiai, taupant laiką ir degalus. Įdomus dalykas, kad visam
pasaulyje, visi dideli laivai statomi tokių išmatavimų, kad reikalui esant galėtų
pralysti pro kanalą.

Tiesa, dabar Panamos žmonės referendumu nusprendė plėsti kanalą, kas
šiais laikais šaliai kainuos apie penkis milijardus balboa’u. Tada per kanalą
galės plaukti dar didesni laivai. O praplaukt nėra taip jau paprasta, kaip gali
pasirodyt, nes vandens lygis vandenyne (vienam ir kitam) skiriasi nuo to, kuris
yra dirbtiniam ežere, per kurį plaukia laivai. Pasirodo, kad yra paprasčiau
kiekvieną laivą pakelt ir nuleist specialiuose užtvankose, nei iškapoti ir
išsprogdinti uolas iki vandenyno lygio. Tai kaip laivas nusėda užtvankoje čia
ir iliustravom nuotraukose.

Panamoje ilgai neužsibuvom, laikas jau pjauna mums kelionės maršrutą, tad
jei oro sąlygos netinkamos, nelaukiam geresnių laikų ir judam toliau. Taip ir
atsitiko prie vieno Panamos ugnikalnio – kai atvažiavom lijo, ryte atsibudus
lijo, tad teko atsisakyt tolimesnių planų Panamoje ir tą pačią dieną kirtom sieną į Kostą Riką. Nuo
pasienio nulekėm tiesiai į Korkovado nacionalinį parką, tas yra iš Ramiojo vandenyno
pusės, t.y. žiūrint į žemėlapį, kairėje Kosta Rikos pusėje yra toks mažiuliukas
pusiasalis, tas pusiasalis ir yra parkas.

Kosta Rika labai patinka amerikiečiams (iš JAV) ir europiečiams, nes ten
jau ilgą laiką stabili politinė padėtis, ekonominė situacija nėra bloga (bet
vis dar galima papirkt reikalingus pareigūnus), žmonės gyvena neblogai, niekas
nekariauja ir tvyro taika. Kosta Rikoje daug paplūdymio, daug miško, daug
papūgų ir bezdžionių. O žemė vis dar sąlyginai pigi ir prakutusiems
vakariečiams puikiai įkandama.


Migracijos politika šalyje dar nėra griežta
(arba paperkama), todėl įsigijus žemės ant Karibų jūros kranto galima ramiai
sau gyvent kaip nors ypatingai nesirūpinant dėl savo migracijos reikalų. Kad jau tokios
palankios aplinkybės, tad amerikonų, kanadiečių, europiečių gyvenančių Kosta
Rikoje, yra sočiai. Reiškia sočiai yra ir vakarietiškam poilsiui pritaikytų viešbučių,
prabangos ir patogumų. Tai nėra taip jau gerai, nes vietiniai neturi tiek
pinigų, kad galėtų konkuruoti su turtingais investuotuojais, tad kas buvo
vargšas ir toliau skursta. Dar vienas blogumas – žala gamtai, kurią daro
kertami miškai, didelis eismas, oro uostai ant kiekvieno kampo ir šiukšlių krūvos,
kurios yra neatsiejama prabangos dalis.

Keista, bet šalies valdžia yra
susirūpinusi gamta ir jos likimu, todėl visaip stengiasi, kad parkai nebūtų
išparduoti ir šalia kiekvienos gražios vietos neišdygtų po daugiaukštį viešbutį
su baseinais, golfo laukais ir aikštelėmis malūnsparniui. Vienas iš kovos su
industralizacija būdų – neasfaltuoti keliai. Ir tai, pasirodo, veikia. Kol iki
kokio nors gražaus kalno ar paplūdymio nėra asfalto, tol galima sureguliuot
žmonių srautą. Ir šiaip, dažniausiai iki kokio nors gražaus taško nusigauti yra
sudėtinga arba labai brangu. Paskutinę kelio atkarpą iki Korkovado parko
prieigų galima atvažiuoti sunkvežimio priekaboje arba išsinuomotu automobiliu,
kurio nebus kur palikt privažiavus parką. Tad lieka sunkvežimis ir dvi su puse
valandos priekaboje per neasfaltuotą kelią. Už tai dar ir susimokėt reik. Kai
privažiuoji kelio galą tenka dar kelis kilometrus paplūdimiu pėdint iki įėjimo
į parką ir šalia pat jo įsikūrusio ekologinio palapinių viešbučio. Tiesa, jei
kas turi dideles kurprines, tai jas iki vietos gali nuvežti arklys.

Kaip galima spėti, nakvynė palapinėse kainuoja žymiai daugiau negu
įprasta – 25$ žmogui, paprastai mokam niekaip nedaugiau nei 20$ už kambarį.
Maisto, kaip ir nujausdami, kad čia bus baisiai brangu, atsivežėm. Ir gerai,
nes maistas palapinių viešbutyje kainuoja žiaurai neprotingai (pusrytis – 10
usd, pietūs – 20 usd, vakarienė – 25 usd žmogui). Mums su dabartiniu biudžetu
tai netinka. Bet šiaip, vieta graži, Ramusis vandenynas visai ne ramusis, o
audringas, tad maudytis nebuvo galima.

Planavom nakvoti tik vieną naktį, todėl atvažiavom ankstų rytą ir tik
pasidėję kuprines prašmatnioje palapinėje išbėgom į džiungles gamtos žiūrėti.
Žmonės, kurie turi daugiau laiko ir kuriems patinka vaikščioti po pusiasalį,
būna vaikšto apie savaitę ar bent jau tris dienas, nes per tiek laiko galima
nupėdint iki artimiausių kaimų. Kaip kokie tinginiai, apsiribojom tik 8 km
pasivaikščiojimu po džiungles. Bet jei pasigirt, tai tikrieji tinginiai, kurių
dauguma čia ir atvažiuoja, eina apie tik 3 km, tad, mes visai toli buvom nuėję.

Kelias vingiavo palei krantą, miškas, t.y. džiunglės yra labai drėgnos ir
toli gražu nelabai vaizdingos. Taip jau yra su tom džiunglėm, kad jokio
ypatingo grožio, kaip kad lietuviškas grybų pilnas beržynėlis ar uogomis
nusėtas samanotas pušynas, ten nėra. Tik didelės žolės, bruzgynai ir bjaurios
lijanos. Ne pagal grožį gyvūnija renkasi kur gyvent, tad jei Lietuvoje kur
pamatai šerną ar kokią stirną, tai visos vasaros (jei tokia buvo), įvykis.

Bezdžionėmis šitam miške kaip ir neknibžda, palyginus su Tanzanija,
Indija ar kad ir Tailandu. Ir gyvena jos čia labai aukštai medžiuose, tad jei
kokia nusileidžia pasiskint bananų ir pasitaiko proga pamatyti bezdžionę iš
arčiau, galima vadinti tai sėkme.

Juokingas, apsiseilėjęs padaras, kurį iš pradžių palaikėm už bezdžione,
buvo skruzdėda. Tupėjo sau medyje ir niekaip negalėjo apsispręst ar čia reikia
mūsų bijot ar ne. Kai jau prisėlinom visai arti tas pradėjo prunkšti ir
nerangiai, ir matyt visą vikrumą pasitelkęs, spruko į palmės lapus.

Visą kelią per džiungles lydėjo bjaurių krabų šnaresys. Bjaurūs jie dėl
to, kad bjauriai atrodo, kaip kokios musės aplipę visus šūdus ir dvėselėnas. Ir
gyvena jie iš sraigių pavogtuose namuose. Įdomu, kiek per savo gyvenimą sraigių
iš namų išvaro vienas vidutinio bjaurumo krabas.

Kiti bjaurūs krabai gal ir gyvena harmonijoje su sraigėm, bet jie bjaurūs
dėl to, kad visad negyvi. O jei gyvi,
tai vos kruta ir atrodo, kad tuoj nudvės. Tai susidaro toks įsūdis, kad visi
jie yra nesveiki, kaip ir nesveikas jų margumas. Kur matyta violetinės žnyplės
pas krabą?!

Be bjaurių palydovų buvo ir gražių, bet balsu, pakenčiamu tik stiprių
nervų asmenims. Korkovado parkas yra ta
vieta Kosta Rikoje, kur gyvena didžiausias macaw papūgų kiekis. Truputį keista
matyti tokio dydžio paukščius, atrodo kaip kokie dinozaurai. Macaw, kaip ir
daugelis papūgų, gyvenime išsirenka vieną partnerį, su kuriuo visur kartu
skraido ir gyvena be skyrybų, tad sprendžiant iš skleidžiamų garsų atrodo, jog
palmėje neišvengiami rimti šeimyniniai konfliktai ir muštynės.

Jau kuomet apsisukę žygiavom atgal link palapinių, tiesiog ant pakrantės
sutikom visai didelį ir sako, visai retą pamatyti padarą – tapyrą. Jei dėl
krabų bjaurumo gal kiek ir perlenkėm, na ir išvis, gal čia skonio reikalas, bet
labai būtų įdomų sutikt žmogų, kuriam tapyras atrodytų gražus ar mielas
padaras. Su tokiu kailiu, t.y. beveik plika, pilka oda, mažom juodom akytėm ir
pusiau šnipu, pusiau straubliu tapyras grožiu galėtų varžytis nebent su degla
kiaule.

Bet nei tapyrai, nei kiaulės grožio konkursuose nedalyvauja, tad koks
jau tas padaras yra, toks reiškia motinai gamtai jis ir reikalingas. Preiti
prie gyvūno pavyko labai arti, ir atrodo, kad kokiai porai minučių mes jam
buvome įdomūs lygiai tiek pat, kiek ir jis mums. Bet vėliau iš vieno vietinio
išgirdom, kad tapyrai gali būti labai pavojingi ir net šuniui oda nudirti gali.
Kažkaip mažai tikėtina, nes gyvūnėlis nepasirodė nė kiek grėsmingas.

Kita istorija yra apie meškėnus. Lygiai tokie patys gyvena prie Iguazu
krioklių Argentinoje, kur pirmą kart juos ir matėm. Čia, Kosta Rikoje, meškėnai
ne ką mažiau drąsūs nei jų broliai – giminaičiai Argentinoje. Ne mažiau alkani
taip pat. Visad laksto gaujomis ir nė kiek neibaimina ar kuklinasi prie žmonių.
Dar ne taip blogai, kad reiktų pagaliais vaikyt, bet netoli to.


Ir netgi su
malonumu su rykšte per uodeguotą užpakalį užvažiuotume meškėnui, kuris pavogė
mūsų paskutinius sausainukus, kol buvom išėję pasivaikščiot po džiungles antrą
dieną.

Išvakarėse buvom pastebėję apie palapines besisukiojančius meškėnus,
todėl prieš išeidami ėmemės visų atsargumo priemonių. Kaip vagis sugebėjo
atsisegti palapinę, atitraukti kuprinės užtrauktuką ir rasti dar dviejuose
maišeliuose paslėptus mūsų sausaunius pusryčiams – mes nežinom, kaip ir nežino
daugiau niekas.

Viešbučio darbuotojai sakė, kad užtrauktukai meškėnams nėra jokia kliūtis
– juos lengvai atsega. Ir į gyvūno nežalojančius spąstus niekaip nepapuola ir
nusikaltimo vietoj nė vieno nėra pavykę pagaut. Mistika ir tiek.


Kol kažkas kažkur krūmuose graužė mūsų sausainius mumi irgi neblogai
leidom laiką trumpam pasivaikščiojime po džiungles. Geriausia, ką matėm, buvo
papūga didžiuliu snapu – toucan. Paukštį matėm per saugų jam atstumą, toli
gražu iki geros nuotraukos, bet labai džiaugemės, bo kaip tik šitą paukštį
ir norėjom pamatyt labiausiai. Smagu, kad ir pamatėm.

Dar labai norėjom pamatyt jaguarą, kurio taip ir nepametm, aišku. Vienas senukas
sakė, kad parke dirba kažkur nuo 1975, yra atlikęs virš 3000 žygių su turistų
grupėmis ir per visą tą laiką jaguarą jis yra matęs keturis kart. Būtų tiek pat
nesąžininga, kaip ir nerealu, jei katę būtume radę kur miegančią ant šakos.
Dabar ant šakos radom tik varlę. Labai nedidelė, bet nuodinga.

Jei jau apie mažus gyvius prakalbom, tai reik tart, kad džiaugemės visokiais
nematytais driežais, drugeliais, vabalais ir laumžirgiais ar skruzdelėm, kurios
nešioja lapukus. Jos taip ir vadinasi, lapukus nešiojančios skruzdelės. Ką jos
daro su tais lapais taip ir neaišku, skruzdėlyno nebuvo matyti, gyvena jos kažkur
skylę žemėj išsikasusios, kur ir dingsta nešinos lapuku.

Gal ir linksmai atrodo skruzdelės, bet nelinksma medžiui, bo taip po
gabaliuką visus lapus ir nugraužia. Medis kaip ir žūna po to. Tad šitos skruzdelės
toli gražu ne miško sanitarai.

Dar vieno medžio drevėje atradome gaują šikšnorsparnių, kurie skleidė
juokingus cypiančius garsus.

Prisivaikščioję po vienas džiungles važiavom į kitas. Nežinia kaip čia
išverst į lietuvių kalbą “rain forest” ir “cloud forest”. Bet iš pavadinimo
skirtumas aiškus, vienas yra miškas, kur dažnai lyja, kitas yra bent kilometru
aukščiau jūros lygio. Tokio skirtumo užtenka, kad pasikeistų augmenija ir gyvūnija.



Pakeliui iš vieno miško į kitą, turėjom stabtelt nakvynei Kosta Rikos
sostinėje San Chose. Čia bus pirmas miestas šitoj kelionėje, kuriame buvom, bet
neturim nė vienos nuotraukos. Tiesa sakant, niekur labai toli ir nenuėjom, tai
ir fotografuot nebuvo ką. Atvažiavom vakare, pernakvojom ir išvažiavom. Buvom
maisto parduotuvei ir vienam “book exchange” (padevėtų knygų krautuvėj), tiek
to San Chose. Tiesa, ir vėl, kaip paaiškėjo, nakvojom kurvyne. Na, ne pirmas
kartas, be to nei darbuotojų, nei klientų nebuvo labai daug, tad galėjom
normaliai apsimest, kad nieko nesuprantam. Visgi išvažiuot toli gražu nebuvo
gaila. O važiavom mes į vietą vardu Monteverde. Dar viena gamtos užuoveja, iki
kurios tikslingai nenutiestas ir nebus tiesiamas asfaltas.


Ko nors įpatingo Monteverde kaip ir nėra, tiesiog labai gražus, labai
paukščiais turtingas miškas. Vieta turistinė, tankiai apsėsta emigrantų iš
Šiaurės Amerikos, kurie tiesiog niekaip negali be prašmatnių kažko tipo “kaimo
turizmo” sodybų. Bet turistų nebuvo tiek daug kiek galima buvo tikėtis iš
viešbučių skaičiaus. Gal būt kaltas bjaurus oras. Kai išėjom pasivaikščiojimui
po miška debesyse, tai jis tiesiogine prasme ir buvo debesyse. Nors gal keliom
minutėm saulė ir buvo išlindus.

Šiaip miškas žymiai gražesnis nei tas iš kurio atvažiavom, tik su
gyvunija labai jau skurdu. Gal čia ir knibžda paukščiai ir papūgom, bet nieko
negalėjom pastebėt, bo viskas šlamėjo braškėjo nuo lietaus ar nuo varvančio
vandens per lapus. Taip ir ėjom sau taku svarstydami plastinės chirurgijos
etinius aspektus. Kaip ta tema išlindo sunku dabar prisimint, esmė tame, kad
žadą atimantys vaizdai tikrai netrukdė plepėt apie bilia ką, bet ne apie tai ką
matai (arba, ko per debesis nematai).

O sako, kad giedrą dieną galima matyti net vandenyną, ugnikalnius ir net
už kelių šimtų kilometrų išsidriekusią Nikaragvą. Mums diena pasitaikė toli
gražu ne giedriausia. Nuotraukoje Danielius pirštu rodo ne kokius tolius, bet
ant medžio bezujantį paukščiuką.

Tam miške gyvena daug labai mažų, gal pusės žvirblio dydžio paukštukų.
Visi jie gal skirtingų porušių, skirtingų margumų, vieni kiek didesni už kitus,
bet visi iki vieno nepaprastai vikriai juda ir visi jie bendrai vadinami “huming
bird”. Kad žmonėm butų lengviau pasidaryt nuotrauką, vienoj vietoj yra
pakabintos kelios saldinto vandens vazos, suprask nektaro imitacija. Aplink tas
vazas ir dirba mažuliukai paukštukai.

Plika akim niekaip neįmanoma matyt kaip jie plazda sparnais. Lygiai kaip
nesimato musės ar kokio uodo sparnų. Tuo metu kai siurbia tau kraują iš kojos,
aišku, gali įsižiūrėt geriau. O šitie paukščiai net maistui beveik nesustoja ir
juda visiškai chaotiškom trajektorijom. Nežinom ar kas juos medžioja, bet jai
ir yra gamtos sugalvotas padaras kuris jais minta, tai musėt visad būna
alkanas, nes sunku suvokt, kaip galima tokį vikrumą sugaudyt.

Paskutinis dalykas,
kuriuo įspūdžiu norim pasidalinti, yra visai nedidelė varlė. Varlė karalienė,
galima sakyt. Tik laižyt jos nereikia – į princą/princesę nepavirs, o
palaižiusiam liūdnai baigsis. Tad naivumą į šalį. Juolab, kad šiai varlei
nereikia būti princu, kad sulaukti dėmesio. Visa Kosta Rika pilna įvairiausių
suvenyrų su tokios varlės simbolika, čia kažkas neva nacionalinio simbolio.
Reik pripažint, kad gyvis tikrai gerai atrodo. Bet ką jau kažkada ankščiau
rašėm apie įžymybes, tas tinka ir šitai įžymiai varlei – dydis nuvilia.
Didžiausia, kokią matėm, buvo gal degtukų dėžutės dydžio.

Toliau mūsų kelionė
nusitiesė į šiaurę per Centrinę Ameriką, galutinis tikslas yra Meksikos Karibų
jūros pakrantė, iš kur jau skrisim į JAV. Bet apie tai kitame įraše.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *