Peru III: Nazca, Paracas, Lima. Stebuklingi piešiniai ir pelikanai

Visai neseniai
turėjom progą pasižiūrėti naująją Indiana Jones seriją, kuri kaip, didžiąja dalimi, yra apie Peru
(tiesa, atpažinome ir Iguazu krioklius, esančius Argentinoje). Filme, senis
Fordas su nepaprastais archeologiniais reikalais atsibeldė į Cuzco, o nuo ten iki
Nazca reikia baladotis visas 15 valandų, kurios filme išnyko ir Nazca linijas
Fordas, Indianos Jones
vaidmenyje, galėjo stebėt tiesiai iš Cuzco, dargi, tiesiai nuo kažkokios
kalvos. Nėra ten jokių kalvų. Kaip ir nėra jokio būdo stebėti linijas stovint
ant žemės. Na, yra šiokia tokia konstrukcija – iš ten galima susidaryti vaizdą,
kaip tos linijos atrodo. Čia štai nuotrauka su dviem piešiniais ir pastoliais,
nuo kurių žmonės gali dirstelt, kas čia prie ko.

Mes, kadangi
Spielbergo neparežisuoti, sėkmingai autobusu atsikratėm tiek, kiek priklauso,
ir atvažiavom į siaubulingą miesteliūkštį, kuris išvis niekam nerūpėtų, jei
prieš tūkstantį metų kažkas nebūtų išpaišęs laukų. Bet laikas praleistas
autobuse, ne pats baisiausias dalykas kuris išnyko filme.

Gražina kažkada yra
skraidžiusi malūnsparniu bei ,,paraglidinus”, o Danieliui tai buvo pirmas
kartas su tokiom mažom skraidyklėm. Visas skrydis truko 35 minutes, už visas
nuotraukas galima dėkoti tik Gražinai, Danieliui gi, didesnė dalis skraidymo
buvo kankynė kaip reta. Čia tokią keistą šypseną pavyko išspaust.

Tas neaikšu kas
(linijų autorius), mokslo žmonių vadinama Nazca kultūra, kuri gyvavo kažkur nuo
200 metų pr.m.e. iki 700 metų. Kodėl ir kam, taip seniai kažkas pribraižė
didžiulių linijų taip ir nėra aišku, todėl pilna visokių spekuliacijų, kaip
antai, kad žmonės pribraižė piešinių iš religinių sumetimų, kad dievai iš debesėlių
budindami svietą, žmonių darbais kasdieniniais, galėtų džiaugtis.


href=”http://picasaweb.google.co.uk/pemulux/PeruNazcaParacasLima02/photo#5210281214697086754″>
src=”http://lh4.ggpht.com/pemulux/SE6jKNXpHyI/AAAAAAAADIg/3SRRctMvb5c/s400/40d_180508_4924%20%28Large%29.JPG”
/>

Piešiniai gan
lengvai suvokiami, didelės abstrakcijos, kubizmo ir siurrealizmo stygius būdingas
tiems laikams. Voras, šuo, beždžionė, kolibris, rankos ir pan. Viskas paprasta,
kad dievai, dirsteldami žemėn, nesuktų galvos dėl meno, kai reikia žiemos
trūsus pargriaunat juoktis ir žoleles visokias iš numirusių šaukti, kaip kad
išsireikštų Donelaitis, katekizmo autorius, gyvenęs kažkur Prūsijoje smarkiai
po to, kai paskutinis Nazcas rudens bjaurybei numirė verkdams. Kuris taip ir
neišmoko nieko apie save užrašyt, tad mums ar dabar, ar pirmojo “Katekizmo”
leidimo laikais gyvenatiems, būtų aišku, kodėl voras, o ne tarakonas, kodėl
šitam lauke, o ne kitam, o ir apskritai – kam?

Akylai pažiūrėjus
ir mintį suaudus, nesunku suprast, kad piešiniai yra skirti ne kam kitam, bet
ateiviams iš kosmoso, kurie prieš porą tūkstančių metų gan dažnai lankė Žemę.
Kurie, niekam nepaslaptis, padėjo Egipto faraonams suręsti piramidę vieną kitą,
kurie pastatė, o vėliau nuskandino Atlantidą, kuriems ir skirta Machu Picchu
formų personifikacija, tie patys, kurie įkvepė Gediminą įkurti Vilnių, kurie
atrodė štai taip, kaip mums pasakoja incognito likęs Nazcos linijos brėžėjas.

Be piešinių yra ir
abstraktesnių formų, kurios greičiausia, kad yra ne kas kita, kaip
rodyklės  kosmonautams link artmiausio
oro uosto ar kitos vietos, kuri tiktų skraidančiai lėkštei partupdyti. Dabar
jau žemės erozija ir visos kitos, dažniausiai su žmonėmis susijusios, negandos
apgadino ženklus ir rodykles, todėl ateiviai nebegali nutūpti Žemėn, jau ne
vienas yra prapuolęs Roswelte, Šiaurės Amerikoje.

Jei važiuot
autobusu, ne skraidančia lėkšte, iš Nazca iki Limos viso labo penkios valandos
kelio. Pakeliui dar stabtelėjom būsimam Peru kurorte – Paracas, kuriam kurortu
trukdo tapti žemės drebėjimai, negailestingai sugriaudami, visas kurortui
reikalingas, prabangos pastangas. Paskutinį kart žemė drebtelėjo spalio mėnesį,
tad žmonės čia eilinį kart iš naujo tiesia gatves, komunikacijas, kanalizacijas
ir stato viešbučius.

Paracas visai
neturi ilsėtis tinkamo paplūdymio. Viskas baisiai purvina. Užtat visai
netoliese, yra kelios uolos labai turtingos paukščiais. Tuos uolos netgi
salomis vadinamos. O šaipydamiesi žmonės sako, kad šitos salos yra ubagų
Galapagai. Reiškia, jei žmogus vairuoji ubagišką Ferrari, t.y. Fiat Coupe, Balestas
salos, pati ta vieta, kur tau reikia būti. Čia, netgi nuo kranto, ubagas
būdamas, gali pamatyti pelikanus. Mums tai buvo pirmas kartas, kai pamatėm šiuos
liūdnų akių paukščius už zoologijos sodo ribų.

Kad jau tokie
liūdni pelikanai nebūtų, pamanėm pašersim juos sena duona, kuria jau tampemės
ilgai, laukdami progos sutikti ką nors ypač alkaną. Bet pelikanai duonos
nevalgo.

O kai meti kokį gabalą, tai išsigąsta ir nuskrenda šalin. Kažkokie
mažesni paukštukai, gal kokios žuvėdros, ragavo duoną, bet ir joms nepatiko.
Kad jau taip, susiradom laukinius šunis, mėginom būti gerais ir jiems, bet net benamis
sabaka spjovė mums atgal tą duoną ir nubėgo savais reikalais. Ne toks jau
šuniškas gyvenimas. Visi čia gyvena gerai.

Daba apie uolas
t.y. salas. Plaukėm valtimi kartu su didžiule grupe, dar nebuvo tekę tokiam
masiškam ture dalyvaut. Koks trisdešimt žmonių valtyje ir tų valčių aplink gal
penkios. Visi plaukėm žiūrėt paukščių. Prieš tai sustojom prie vietinio stebūklo,
kurį vadina kandeliabru, jei labai lietuviškai – ,,didelė žvakidė”.
Kandeliabras yra iš tos pačios operos, kaip ir Nazcų linijos, neaišku kam,
neaišku kas, neaišku kodėl. Vėlgi, labiau įtikimas variantas yra susijęs su
religija. Neva, čia šamanai susirinkę, šamaniškas tūsovkes darė. Prie žvakidės.
Bet tūla akis įžiūrės, kad tai ne kas kito, kaip dar viena Gediminaičių stulpų
variacija, kas tik patvirtina teiginį, kad kunigaikštis Gediminas buvo susijęs
su kosmonautais iš kitų pasaulių.

Dabar arčiau paukščių.
Apie kuriuos nėra kaži ko daugiau pasakyt, kaip kad tai, kad štai tas juodas
kleckas ant uolos yra ne kas kita kaip paukščiai. Jie ten gyvena.

Dar ten gyvena pingvinai,
bet jų čia nėra taip gausiai – viena kita gausesnė šeimyna.

Tiesa, yra vienas
dalykas, kurį per Animal Planet nutyli. Čia žiauriai smirda. Kitaip vargu ar
gali būti, kai tūkstančiai paukščių vienu metu daro tualetą. Bet ne vien
paukščiai čia dergia ir nuodyja orą.

Dar su visa galybe
prisideda ruoniai. Jų čia gyvena keli tūkstančiai. Sveria jie tiek pat, kiek ir
žmonės. Peršasi išvada, kad ir dergia tiek pat. Bet čia jau kelintą kart per
kelionę kartojasi įžvalga  – motina gamta
smirda.

Prisidžiaugėm
paukščiais ir kvapais, per nepilną valandą, labai lėtai apiplaukėm visas uolas,
visus pažiūrėjom ir įvertinom. Pakeliui link kranto, labai žavingas, ryškiai
žydras mūsų valties gidas Carlosas sušuko: “delfinai, žiūrėkite, ponios ir
ponai, tai yra delfinai!!!” Taigi delfinai.

Diena kartu su
Carlosu nesibaigė. Dar vienas turas – pilnam žioplių autobuse važiavom
pasidairyt po nacionalinį parką. Nacionalinę druskos dykynę, norint būti
tikslesniems. Plynė, kurioje labai lengva pasiklyst, jei vairuoji, o pėsčiomis
labai jau lėtai keičiasi vaizdas. Carlosas visai gerai ir entuziastingai
vadovavo žioplių grupei, maloniai atsakinėjo į klausimus, lėkštai juokaudavo ir
pats iš savo juokų krizendavo ar žavingai nusikvatodavo.

Kaip antai, vienas
iš nesusipratimų. Žemiau nuotraukoje yra uolos gabalas, kuris kažkodėl vadinams
“katedra” ir visokiuose lankstinukuose pažymėtas, kaip turisto traukos
objektas. Danielius ir klausia Carloso: “Carlosai, o kodėl šita uola vadinasi
“katedra?”. Karlosas reikšmingai mirktelėjo, nuryjo seiles, suprask, jau ne
primą kart tokį klausimą girdi ir turi gerą atsakymą, tada paaiškino, kad vardus
vietoms čia sugalvoja žvejai ir tie vardai vietoms taip ir ,,prilimpa”, bet
šiaip jau, čia yra visiškai ne katedra, katedrų dykumoje niekas nestato. Čia
Carlosui pasirodė labai juokinga, ką jis pasakė, tad paskutinę mintį palydėjo
žydras juokas. Taigi, čia nuotraukoje “katedra”, ji netikra, tai labai
juokinga.

Dar pabendravę su
pelikanais, vakare jau sėdom į autobusą link Limos, Peru sostinės. Dabar per
delfi, kaip tik ritasi straipsnių apie Peru ciklas, mums čia ypač sunku būt
originaliems ir nedarius turo raudonam autobuse po miestą, papasakot apie
nepaprasto grožio aikštes ir senamiestį.

Šiaip jau Lima
pasirodė kaip baisus, didelis miestas. Be abejonės, kaip ir kiekviena trečio
pasaulio sostinė pilna kontrastų, yra čia ir milijonas ubagų, milijonas vagių
ir milijonas blizgančių mercedesų. Ir dar penki milijonai neapibrėžiamo,
trečiapasauliško sluoksnio žmonių, į kuriuos pro brangias grotas iš balkono
žiūri aristokratai.

Mums, kaip ,,gamtos
vaikams”, pastatų architektūra, šiūkšlės ar smarvė skirtinguose miestuose mažai
skiriasi, tad Limoje nuėjom į kiną, žiūrėjom filmą “Iron Man”. Dubliuotas
ispaniškai. Kažkaip nepasitikslinom prieš pirkdami bilietus. Gerai, kad tai
nėra toks filmas, kuriame būtina idealiai suprast dialogus, siužetas aiškus.
Pažiūrėjom kiną ir kitą rytą išvažiavom į Ekvadorą. Žadėjo būti bjauri kelionė:
15 valandų iki sienos, nuo ten dar 5 iki miesto. Sieną kirtom bjauriai
sudėtingai, autobusas į kurį persėdom irgi buvo bjaurus ir viskas išsitempė iki
25 valandų kelio. Ekvadore nekeliavom, nulekėm į Galapagų salas, apie kurias
dar papasakosim ir patraukėm link Centrinės Amerikos. Sekantis įrašas bus apie
Galapagus. O kūjagalvis ryklys čia ne šiaip sau, ten tokie plaukioja ir čia mumi kaip tik tokį matėm po vandeniu.

Pabaigai, futbolo
tema. Džiaugiatės ten dabar visi, Europos taurę žiūrit… Rungtynės Europoje
Amerikos spaudoje plačiai nušviečiamos, bent jau taip galima spręst iš
nuotraukų, nes ispaniškai neskaitom. O mačų laikas išpuola rytais ir kol kas dar ne
kart nepasitaikė proga atsidurt reikiamu laiku prie teliko su reikiamu
televizijos paketu. Tad, muset taip ir nepavyks pažiūrėt nė vienų varžybų.
Kagi, reikia džiaugtis tuo, kas yra. Copa Libertadores yra tai, kas jau atsirito
iki finalo arba vis dar ritasi Amerikoje. Futbolas, aišku, kad
geresnis Europoje, bet komentavimo stilius Amerikoje turbūt yra nepralenkiamas.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *