Apie Peru (Tacna, Arequipa, Puno)

Čilės – Perusieną kirtom be didesnio vargo, eilinį kartą įsivežėm kontrabandos, tą kart tai buvo pomidoras ir sūris. Kontrabanda todėl, kad maisto, vaisių ar uogų gabenti iš šalies į šalį negalima. Per sieną važiavom tokiu, neva taksi, didžiuliu, šešiaviečiu, senoviniu Chevrolet, kurio vairą laikė kiek išsiblaškiusi apvalių formų tetutė. Mus ir dar tris bendrakeleives tetulytė taksistė išmetė Peru miestelio Tacna autobusų stotyje. Kažkur parašyta, kad čia pats patriotiškiausias Peru miestas, nes po Čilės ir Peru karo Tacna atsidurė Čilės teritorijoje ir kažkiek metų praėjus, patys miestelėnai surengė rinkimus ir nusprendė, kad miestas turi priklausyti Peru, o ne Čilei. Sprendimas miestiečių naudai ir norams buvo priimtas be karo, tad Tacna patenka į Peru teritoriją.

Štai Vilnių prie Lietuvos prijungė nieko nesiklausę, dabar kiekvienas vilnietis su širdgėla prisimena kokie geri laikai prie lenko buvo… Reiktų lenkų partijai dabar balsavimą iškelt, nes lenkams turi priklausyt gabalas bent jau iki Šalčininkų. Skaitėm delfi, kad ten (ar kažkur toje pusėje) gatves pervadino lenkiškai, lenkai reikalauja LR pasuose rašyti lenkiškomis raidėmis, o ir šiaip, kiek teko girdėt, tautinės mažumos Lietuvoje yra engiamos.

Tacnoje buvom sutarę trumpam susitikt su Katja ir Augustu, anie jau treti metai kruta po Ameriką. Na tai susitikom, nors ir labai trumpam, bet vistiek buvo smagumas, nes ilgai derinom ar keliai susikirs. Kelias valandas paplepėjom apie šį bei tą ir išsiskyrėm priešingais keliais: Katja ir Augustas į Čilę, o mumi gilyn į Peru. Turistine prasme neturtingoje Tacnoje nakvot neketinom, tad vakare sėdom į autobusą link ryškaus Peru turizmo perlo – Arequipa.

Lyginant su Argentina ar juolab su Čile, Peru yra varguoliai, socialinis bei finansinis skirtumas juntamas vos kirtus sieną. Jau buvom primiršę didžiąja dalimi vargingą Aziją, tad Peru suveikė kaip priminimas. Vargas pirmiausia pasireiškia betvarke: betvarke kelyje, betvarke gatvėje, architektūruoje, atrodo, kad net žmonių judesiai yra chaotiški – panašiai, kaip per teliką rodo, kaip makleriai dirba biržoje –  belenkas belenkaip, visiškas jovalas. Vargingos šalies gatvėje pastovus triukšmas, kurį sukelia siūlymai pirkti limonadą, kiosko produktų santraukos, kvietimai važiuoti taksi, mikruškės ar autobuso bilietų pardavėjas, raginatis važiuot autobusu … visi mojuoja rankomis, rėkia, šaukia.

O garsų foną užpildo kledantys grabai, neaišku kaip, bet vis dar riedantys gatvėmis, vienas kitas turės radiją ir garsiakalbį, per kurį blerbs muzikikė, na ir signalai, aritmiški visokiausių garsų ir atgarsių mašinų pypsėjimai. Viskas susilieja į triukšmo dainą ir įsiklausęs supranti, kad esi kažkur šalia vargelio. Vargelis pats savaime gan graudus dalykas, bet graudulys netrunka išsigimti į godulį, o godulys į vogimą ir plėšimą. Pasitaiko, kad ir tarpmiestinius autobusus apiplėšia. Todėl saugumo vardan, brangesnės autobusų kompanijos taiko tokią keleivių ramybės užtikrinimo priemonę, kaip kad kiekvieno nuotrauka kamerai prieš išvažiuojant. Kartą prieš įsėdant į autobusą teko net piršto antspaudą palikt, jau neminint, kad kartais, prieš įsėdant į autobusą patikrina tavo asmens tapatybę, rankinį bagažą bei patį su metalo detektorium. Suprask, kad jei esi plėšikas ir ketini užgrobti autobusą, gal suabejosi dėl savo ketinimų, jei kompanija turės tavo atvaizdą kartu su paso duomenimis. Nusifilmavę ir atlikę visas saugumo procedūras važiavom į Arequipą.

Visuose turistiniuose Peru lankstinukuose būtinai bus paminėta Arequipa – pirmiausia dėl gražios architektūros, antriausia dėl to, kad netoliese yra pats giliausias pasaulio kanjonas. Mums gi, ten bet kuriuo atveju reikėjo sustot, kad keist autobusą, tad ta proga sustojom naktelei kitai pažiūrėt, kas čia per miestas. Pradėkim nuo architektūros. Viskas, kas gražiausia, yra senamiestyje, o visas senamiestis yra pastatytas iš balto, vulkaninės kilmės akmens. Nenuostabu, nes ugnikalnių aplink Arequipą netrūksta.

Dabar apie kanjoną. Nuvažiuot iki vietos visuomeniniu transportu kažkaip įmanoma, bet tada tektų nakvot kaime netoli kanjono, po to kažkaip baladotis iki paties kanjono. Turai neprotingai brangūs. Laužėmės, laužėmės, pažiūrėjom turų nuotraukas ir nusprendėm nevažiuot. Labai daug panašių vaizdų matėm Argentinoje ir Čilėje, pamanėm, kad geriau pataupyt dienas ir judėt toliau.

Visi žmonės Pietų Amerikoje yra katalikai. Viena ar kita forma, bet katalikai. Neketiname leistis į platesnę religinę diskusiją ar atskleisti šalies/regiono religinius ypatumus – čia tik šiaip trumpai apie kančią, o tiksliau apie jos viziją. Arequipa yra pranciškoniškas miestas, o Šv. Pranciškus scholastikoje nesusigaudantiems, žinomas kaip žmogus, kuriam atsivėrė stigmos. Stigmos – tai tokios žaizdos, kurios, anot Naujojo Testamento, buvo padarytos Jėzui Kristui pastarajį nukryžiuojant. Kad jau buvom pranciškoniškam mieste su gražiu senamiesčiu, o senamiesčiai visame pasaulyje, kaip taisyklė, neatsiejami nuo religinės architektūros, tad užklydom į vieną iš bažnyčios – vienuolyno ansamblių. Ten vietiniai tikintieji pasisiūlė mums pagelbėt besidairant po vietą. Aplink šventuosius sukasi daug kultūros, kaip kad vienuolių ordinai ar net meno kryptys, ir pranciškoniškoje ikonografijoje gausu kančios. Kas savo noru, ar kokiam nors autobuse, yra matęs meninį filmą “Kristaus Kančia”, gali pamanyti, kad Melas Gibsonas yra modernusis pranciškonų meno srovės atstovas kine. Rambo IV filmas – kito, bet ne mažiau nupezusio režisieriaus šedevras, kuriam irgi būtų galima klijuoti pranciškonišką etiketę, jei ne turinio, tai meninės raiškos prasme.

Puno buvo sekanti mūsų stotelė po Arequipos. Puno yra uostas ant Titikakos ežero kranto. Yra toks multikas Beavis & Butthead. Paskutinė serija buvo nupaišyta prieš kokį dešimt metų, o vėliau dar buvo išleistas animacinis filmas su abiem šiais herojais. Dabar jau yra tekę sutikti žmonių, kurie nežino, kad Beavis & Butthead buvo labai madinga ir labai populiaru. Todėl gal nevisi supras, kad “Lake Titikaka” ir vaistų apsiryjęs Beavis yra labai juokinga. Mums Titikakos ežeras pirmiausia buvo žinomas ne dėl to, kad jis yra (kaip pasirodo – klaidingai) tituluojamas aukščiausiai virš jūros lygio esančiu laivybiniu ežeru, bet dėl apsirijusio tablečių Beavio priepuolių.

Šiaip jau Titikakos ežeras yra aukštai – 3200 metrų arčiau dangaus,  97 km pločio ir 230 km ilgio. Titikaka yra didžiausias ežeras Pietų Amerikoje, kurį beveik lygiomis dalimis dalinasi Bolivija ir Peru, tad galima sakyt, kad mes beveik viena koja pabuvom, o gal tiksliau įmerkėm koją į Boliviją.  Pagrindinė atrakcija yra net ne pats ežeras (nes, bent jau mūsų akimis, anas nebuvo niekuom ypatingas), bet jame esančios salos. Jas apankyti gali individualiai arba įsigyjant turą. Jau ne pirmą kart nutinka tokia durnystė, kad turistinis turas yra pigiau, nei kad patiems pirkti laivelio, plukdančio iki salų, bilietus. Ir šį kart kainų skirtumas bene dvigubas. Tad nebeliko nieko, kaip tik pirkti turą ir bandoje su kitais turistais apžiūrėti vietines įžymybes. Likom labai patenkinti, nes tiek gidas, tiek valties įgūla buvo labai paslaugūs, malonūs ir visaip kitaip nusipelno tik geriausių žodžių. Tai garbė jiems ir “ačiū”, kurio jie niekad neperskaitys. Bet gal kokiomis, turbomentalinėmis bangomis pagaus.

Taigi turas. Pirmiausia sustojam plūduriajančiose salose. Visai įdomu, nes žmonės čia kalba nebeispaniškai, turi savitą stiliuką ir yra siaubingai nutukę, bo nedaug juda, bet valgo nemažai…Tai, ką pasipuošusi tetutė neša rankose – nėra vištos.

Gidas sakė, kad saloje gyvena trys, keturios šeimos ir kad sala yra tinkama gyvenimui kokią dešimt metų, vėliau iš nendrių tenka meistrautis naują. Viskas salose iš šiaudų, pradenant stogais, baigiant lovomis ar puošmenomis. Turai gerai tuo, kad prisirenki informacijos, kurios nereikia skaityti. Kol mes klausėm gido istorijų apie kaimo mitybos – žvejybos ypatumus, vietinė maisto raciono dalis netruko pasivaišint turistams paruoštais eksponatais.

Titikakos ežere yra daug salų, gal ne visos jos prieinamos, bet bent jau gyvenamos salos yra pasiekiamos kažkokiu visuomeniu transortu. Tiesa, valtys labai lėtos, tenka plaukt apie porą valandų iki didesnių salų, kuriose jau gyvena žmonės. Kad kelionė būtų lengvesnė, o ežeras mėlynesnis valties – keleiviams siūloma kokos lapų arbata.

Peru, skirtingai nuo Argentinos, kokos lapai yra laisvai parduodami ir įstatymų nevaržomi. Aišku, laboratorijos, iš lapų spaudžiančios kokoiną, yra nelegalios. Bet labai daug lapų reik tam kokoino trupinėliui išspaust. Nuo kokos lapų apsinešt galima maždaug tiek, kiek nuo aguonų pieno per kalėdas, jei kas praktikuoja. Na, gal kiek smarkiau – gal, kaip nuo kavos puodo ryte.

Daug vėliau, kitame Peru gale, teko girdėt, kaip vienas britas pasakojo turėjęs nepakartojamų įspūdžių bendraudamas su Titikakos salų gyventojais. Na, greičiausiai, kad tas britas bus lankęs tą pačią salą, kurią lankėme ir mes, t.y. lengviausiai pasiekiamą, tankiausiai apgyvendintą. Vietiniai tikrai įdomūs. Visi iki vieno pasipuošę, o gal tiesiog tik tokius rūbus ir teturi.

Visos moterys, nepriklausomai nuo amžiaus, vaikšto su labai pūstais sijonais iki kelių. Išsipūtę jie dėl to, kad viršutinis sijonas yra tik kopūsto išorė, t.y. visos moterėlės apsirėdusios po kokį šimtą įvairiaspalvių sijonų (detalė – nuotraukoje kalnai už Gražinos nugaros jau yra Bolivijoje).

O vyrai vilki kepurę ir pagal jos spalvą galima spręsti ar vyrukas vedęs, ar viengungis. Baltos kepurės viengungiams, tamsesnės – vedusiems. Dar vyrai būna pasipuošę plačiu diržu, numegsto naudojant moters plaukus (nes tai tvirčiau nei avies vilna), kurio praktinė paskirtis yra saugoti nuo trūkio, sunkius daiktus kilnojant (čia kaip pas sunkiaatlečius). Dar kiekvienas vyrukas turi po margaspalvį tašiuką, kuriame tamposi ne ką kitą, kaip kuokštą kokos lapų. Nežinia kada gali prireikt. Jei atsargos išsenka – nebėda, dar šiek tiek visad būna paslėpta kepurėje. Kai pasibaigia ir tie, vienintelė viltis susitikti kokį draugą, kuris būtinai papildys kokos lapų atsargas, nes tuščiam, t.y. be kokos, būti tiesiog nepriimtina.

Kokos lapais pasiplaukiojimą po ežerą baigėmė ir mes. Visiems keleiviams susirinkus kelionei atgal, laivo įgūla kiekvienam pasiūlė po kelis lapukus galvos skausmui ir nuovargiui numalšint. Galvos skausmas malšinamas lapą prilipdant prie kaktos. Sako padeda.

Kitą ryta iš Puno patraukėm link Machu Picchu – šiai dienai, įžymiausio Inkų civilizacijos miesto griuvėsių, apie kuriuos papasakosim vėliau. Kadangi griuvėsiuose gyventi niekas neleidžia, pirmiausia reikia važiuot į tokį mietą Cuzco, kur per 7 val. autobusu mes ir atbildėjom. Kelionė buvo varginanti, nes vietoj to, kad važiuot tiesiai kur reikia, autobusas stojo kiekvienoj sankryžoj išleist ir susirinkt keleivių. Na, taip palengva, palengva ir važiavom. Pabaigai charakteringa autobusų stotis.

Čia reik isižiūrėt į smulkmenas, kaip kad antai tetulytės skybėlė, gal kiek juokingai atrodo. Bet čia toks jų tradicinis galvos apdangalas, dažna babytė turi tokį kapeliūšą. Kita smulkmena nuotraukoje – įvairių spalvų maišai. Ten ne bulvės ir net ne kokos lapai. Ten gyvos vištos (matyti kelios styrančios kuoduotos galvos). Čia tokių dalykų, kaip žiaurus elgesys su gyvūnais, neegzistuoja. Šiaip su vištom, muset, kad visam pasaulyje galima elgtis bilia kaip, todėl gal ir nėr čia kuom stebėtis. Bet svarbiausia, kad visi maišai bus pakrauti į autobusą ir keliaus kažkokio tikslo link. Štai toks autobusas būtų tikra bėda, tad nėr čia mums ko skųstis, kad važiavom lėtai, bent salone nebuvo vištų.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *