Delis per vieną dieną

Visa kita diena – Delhi sight seeing, maksimumas ką galima pamatyti per dieną Delyje. Sėdom į mašiną ir pasileidom. Miestas skirstomas į tris dalis: New Delhi, Central Delhi ir Old Delhi ir atrakcijų akims yra visose trijose vietuose, per dieną aplėkėm tik centrinę dalį, truputį užkabindami New Delhi.

Kažiko čia nepripasakosi, visiškai normali ir organizuota turistinė diena, štai čia Delhi Gates – didelė arka ant kurios priraizgyta daug žuvusių kareivių vardų, čia memorialas jiems. Tad ir jaunų karo būrelio kareivėlių apstu. Su jais buvo visai smagu, nes kaip tyčia, mes buvom vieninteliai baltieji besitampantys aplink tuos vartus, o jaunieji kareivėliai, matyt, dideliu autobusu iš kokios Indijos glūdumos atboginti į mus žiurėjo su pilnom akim nuostabos ir smalsumo, todėl mes, kaip mandagūs žmonės, negalėjom atsisakyti nuotraukose pozuoti su jais, paspausti rankas kiekvienam bei trumpai pabendrauti.

Tuoj privažiavo dar vienas dautobusas kareivėlių tokiomis pačiomis akimis, tad pats laikas buvo nešdintis. Sekantis taškas – Indira Ghandi muziejus. Vyrensioji mūsų poros dalis, t.y. 1980 m. gimimo Danielius emė išgyventi kažkokius seniai užmirštos atminties prisilietimus, todėl ir Indira Ghandi pavardė lyg ir girdėta, lyg ir senam senam „Izvestija“ laikraštyje matyta, tad šlakelį tarybų sąjunginės atminties galima buvo atgaivinti muziejuje, gausiame asmeninių veikliosios moteriškės daiktų, laikraščių iškarpų, garbės raštų bei lozunginių minčių. Toliau, tiems kas minetos tetos nežino, turbūt neįdomu (išimtiniams atvejams – wiki), o tie kas mena Ghandi laikus ir bičiulyste su tuometine tėvyne, supranta apie ką ir kodėl tas muziejus.

Sekantis sight‘as Delyje, kartu vėl flashbackas į 1985 „Izvestija“ – Indijos parlamento, prezindento, premjero darbo vietų kompleksas. Saugomas gausybės kariūnų, su ribotom galimybėm žvalgytis ir spoksoti.

Toliau pasižvalgymas po seniau turtingų musulmonų mauzoliejus. World Heritage, tadgi dalykas svarbus, nors ir apie mirtį. Istorijos skirtingos, vieni statėsi gyvi būdami, kitiems liūdintys artimieji ant kapų susimetė.

Matyt, norėjo prašmatniai pabūt, todėl kapeliai yra 30 kv.m ploto parke, neprastuose rūmuose, žodžiu, kad anapilyje su Egipto faraonais galėtų kalbėtis kaip lygus su lygiu.

Sekantis must see – Bahai Temple. Visai nauja šventykla, jei atmintis neapgauna, užbaigta ir atidaryta 1984, didinga kartu ir grakšti, didžiulė lotoso žiedo imitacija. Bahajai yra religinė organizacija, pavadinimą gavusi nuo įkūrėjo pavardės, susikūrusi, kaip ir daugelis New Age religijų, prieš maždaug šimtą – šimtą penkiasdešimt metų. Pagrindinis Bahajų principas yra tai, kad dievas yra vienas ir visos religijos yra skirtingos to paties dievo interpretacijos, visos religijos turi daugiau bendrumų nei skirtumų, todėl geriau ties bendrumais ir susitelkt, tada žemėje bus taika ir draugystė.

Pasaulyje yra septynios reikšmingos Bahajų pastatytos šventyklos ir visos jos yra ,,must see“, jei keliauji tame kontinente ir toje šalyje. Ir visos jos yra „worship temple“, taigi melstis, medituot ar susikaupt, nepriklausomai nuo religinės orentacijos, visi eina į tą pačią vietą. Taip Bahajai skelbia pasaulio vientisumą ir kosmopolitiškumą, taip pat siūlo išsižadėti išankstinių prietarų vieniems apie kitus švietimo pagalba, nes mokslas ir religija yra neprieštaraujantys, o vienas kitam padedantys dalykai. Čia gražioji medalio pusė, apie tai koks yra nario menesinis mokestis (tokios šventyklos statomos iš aukų), kur ir kaip reikia melstis ir ką reikia dirbti savo bendruomenės labui informacijos neturime.

Tiek su Bahajais ir toliau lėkėm pas musulmonus į dar vieną pasaulinio garso viečikę – Qutub Minar. Qutub Minar yra komplekso pavadinimas, tukstantį metų ten buvo Induistų šventykla, bet apie XI amžių atėjo afganai ir nukariavo visus indusus, tam įvykiui pažymėti pastatė savo stulpą šventoje indusams žemėje.

Negana to, ant stulpo užrašė tris kažkokias šlovingas istorijas. Deja užsakymo autorius nesulaukė statybų pabaigos, bet bent jau palikuonys užbaigė stulpą. O štai kitas karaliukas norėjo prašokti pirmtaką ir pastatyti dvigubai didesnį bokštą. Ta mintis niekam nepatiko, todėl po jo mirties niekas ir netesė statybų.

Qutub Minar mumi įsimins dar ir dėl kito dalyko, štai viena nuotrauka su selftimeriu, kuri nepavyko. Bandymas pakartoti kainavo fotiko kainą, bo pakilęs vėjo gūsis trenkė vargšą pentaxą ant žemės, po ko jis nebeprisikėlė. Labai apmaudu, nes savo situacijoje be fotiko likti negalim, o Indijoje kainos gerokai didesnės, nei pvz. tėvynėje (netgi juodosios rinkos kainomis), modeliai senesni, na bet ką darysi… Nuo šiol kelionę iliustruos muilinis canon‘as, sekmės jam darbe, stiprybės ir tvirtumo, lai tik jis atitarnauja iki Hong Kongo, ten tikimės didelio technikos shopingo.

Šiam kartui turime konkursą. Čia nuotrauka su mįsle dvigysle, užduotis išaiškinti skirtumą. Kad būtų paprasčiau – nuotraukoje oro uosto Delyje moterų tuliko foje.

7 thoughts on “Delis per vieną dieną

  1. Gal Indai nenaudoja tuoaletinio popieriaus ir yra kraneliai nusiplauti subines? 🙂
    Kad nesukelti nedidelio šoko išlepusiems europiečiams, įrengtos dvi kabinos su skirtingais išdėstymais.

  2. manoakys – esu tikras, kad abudu su kraneliais, indai popieriaus nenaudoja:)
    Jolita – tu isijausk i japono ar amerikono kaili. Jei butum kuriuo nors is ju, kokias duris pasirinktum?:))))

  3. ta ash juokavau ten:) nors gerai pagalvojus, amerikons neis, kur jam negalima, jis elgsis tik taip, kaip nurodo taisykles:)
    o visa kita labai idomu, skaitau ir dziaugiuosi:)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *