Dangų raižantis Šanchajus ir gražiosios Suzhou sodų liekanos

Gruodžio 5 prašmatniu traukiniu, išsidrėbę
prašmatniame kupė (tiesiog pigesni bilietai buvo išparduoti) be jokių sustojimų
ir baisingu greičiu, bėgiais čiuožėmė iš Pekino į Šanchajų. Anksti rytą,
vargais negalais susiradom rezervuotą viešbutį, kuriame tegalėjom palikti
bagažą, bo kambarys dar nebuvo paruoštas. Tad gruodžio 6 aštuntą ryte pradėjom
susipažinimą su, kaip kažkas sakė, Azijos Paryžiumi.
Dieną geriausia pradėti
mankšta, kartu su draugais kiniečiais, nemokamuose, po atviru dangumi
įrengtuose treniruoklių salėse. Juolab, kad visi treneruokliai šalia pat
autobuso stotelės, todėl vietoj to, kad laukiant švaistyti savo brangų laiką,
kur kas geriau laisvas minutes skirti kitajcų ilgaamžiškumo paslaptims įminti.


Kelionė autobusu link centro pavyko pukiai, be
vargo radom reikalingą autobusą, be vargo įlipom ir gavom sėdimas vietas. Oras
buvo vėsokas, autobusas šiltas, o ir metas ankstus, todėl prisnūdom valandžiukei
iki pasiekėm paskutinę stotelę. Pabudę nuo staiga pasibaigusio sūpavimo greitai
atgavom nuovoką ir išsirapštę lauk kioskelyje nusipirkom kavos. Tuomet šokom
atgal į tą patį autobusą, vairuotojas – konduktorius maloniai sutiko pavežti
mus toliau (t.y. atgal) už pirmojo bilieto kainą, tad vėl pradėjom kelionę link
centro. Dar autobuse išsiaiškinom, kur mums derėtų išlipti, nes vizualiai centras
nuo necentro nesiskiria. Draugiški draugai kiniečiai mielai nurodė reikiamą stotelę.

Šanchajus didelis, gausiai apgyvendintas
miestas, atstumai taip pat jaučiasi, kaip ir transporto kamščiai, taigis,
kiekviena kelionė atima marias laiko. Per tas marias ir oras gali pasikeist, iššokom
iš autobuso ir nuo lietaus bėgom slėptis makdonalde. Daugiau nei būtina toj
vietoj sedėti sunku, tad nuslinkom per bjaurią dulksną žiūrėti centro. Deja per
debesis ir rūką dangoraižiai
nelabai matėsi..


Miestą į dvi dalis
dalina Wusong upė, o centru vadinama vieta yra aplink TV bokštą ir tai nėra
senamiestis, bet krūva, mums kaimiečiams, sunkiai suvokiamo aukščio namų. Tuose
namuose vyksta dideli sandoriai ir dideli verslai, žmonės aplink laksto
kostiumuoti ir ,regis, pilnom nuo sudėtingų reikalų galvom.
Tam, kad pakliūti į miesto centrą, reikia
perplaukti upę, bet oras buvo šaltas, o ir Danielius nelabai moka plaukti, reikėjo ieškoti
alternatyvų. Viena iš jų yra metro, tačiau pirmą dieną mieste mes
niekaip negalėjom surasti reikiamos metro stotelės. Antra alternatyva plaukimui – turistinis
tunelis, kaip kvailai tai beskambėtų. Jį ir radom atsitiktinai, bėgdami nuo
lietaus, blogas oras – geras metas žiurėti, kas yra po žeme. Pirmiausia, tai pats
tunelis po upe, tokia neva diskoteka, o tavo kabina, kurioje važiuoji, gal šokių
aikštelė ar kažką. Mirga, marga, raibuliuoja, ten turbut kokia nors
„koncepcija“ yra, kurios neperkandom ir papildomai nesidomėjom.


Kitas dalykas po žeme yra Kinijos sekso
muziejus. Pati ta vieta seksui komunistinėje šalyje. Užtat muziejus visai
neblogas, yra įdomių eksponatų, aprašytų ne tik kiniškai, bet ir angliškai. Ekspoziciją įdomia daro ne pats sekso faktas, bet atropologinė reikalo pusė,
kurios link ir pasukta parodos tematika. „Poreikis seksui yra žmogaus
instinktas, toks pat kaip noras gyventi, ar noras kvėpuoti“ maždaug taip skelbia
parodos autoriai. Taigi instinktas ir nieko daugiau. Iki pat komunistinės
šviesos galvose, žmonės buvo tamsūs ir
neišprusę beigi vergavo savo pojučiams, taip pat primitiviems instinktams,
taigi, apie tuos vergavimus ir yra paroda.


Kita paroda apie žuvis, vėžlius ir varles.



Tiesiog akvariumai su visokiais daugiau ar mažiau šlykščiais gyviais ir
tiek.



Šanchajus yra mietsas – uostas (su 15 milijonų
gyventojų), kurio krantus skalauja Kinijos jūra ir Ramusis vandenynas. Viskas
šitam uoste pasirodė daugiau kinietiškos inžinierijos stebuklas, negu vieta
žmonėms gyventi. Trijų aukštų viadukai ir aplinkeliai, iškelti kažkur į padanges, eismą Šanchajuje
daro įmanomą. Be mašinos geriausias būdas
judėti yra metro – naujas ir modernus viešasis transportas. Mes požeminio
patogumo deja neturėjom galimybės pajusti, nes kaip tik aplink mūsų viešbutį
kelios stotelės buvo uždarytos remontui. Štai dėl tos priežasties kas kart namo
grįždavom vis kitokiais būdais, nes autobusų sistema yra labai paini ir mes
težinojom kaip nusigauti iki centro, bet ne atgal. Arba – nors ir atvažiavom iš geležinkelio stoties iki viešbučio autobusu, niekaip ir niekur neradom stotelės į priešingą
pusę. Galiausiai taksi pasirodė beesą pigi paslauga, na jei ne pigi, tai tikrai
įkandama, todėl kas kart pasiklydę tiesiog sėsdavom į taksą, kad parvežtų mus
namo.


Vieną dieną turėjom skirti vėl tam pačiam
cetrui, tik šį kart antžeminiai reikalo pusei.


Štai labai didelis namas, vienas didžiausių,
kokie stovi žemėje. Buvo įdomu kelintas jis pasaulio reitinge pagal aukštį, bet
pasirodo visai painu rasti kokį nors aiškų reitingą, pasikliaujant tuo, kuris
yra wikipedijoje, šitas namas yra šeštas pasaulyje. Šalia stovi dar nebaigtas
statyti namas, kuris atvėręs duris bus vadinamas antru pagal aukštį pasaulyje. Dabar
ten, kažkur 420 metrų aukštyje vyksta stroikės, dirba
žmonės .
Į tą, kuris dabar yra šeštas (Jin Mao Tower),
už maždaug septynis eurus galima pakilti ir pasidairyti iš 80 aukšto.


Visai neaiškus dalykas ką norėta pasakyti
tokiais užrašais, prikaltais ant Jin Mao bokšto, netoli paradinio įėjimo. Gal
kitaicai bijo, kad spaidermenas gali nusisukti sprandą.
Liftas bokšte tikrai kietas, lekia 9 m/s
greičiu, mirktelt nespėji, o jau esi 400 m aukštyje, tik reikia kiek atsigaut,
kol viduriai susikrato į vietas, kur jie turi būti. Kai viskas tvarkoj ir
jauties gerai, apsidairai kas dedasi mieste.


Nors visai įdomu pažiūrėt ir į darbo žmones,
plušančius tiesiai už lango. Keistai ir nepriimtinai atrodo.


Greičiausiai šiems statybininkams ir buvo skirtas tas užrašas ant lentelės apačioje, o
spaidermenas iš tikro neegzstuoja. Užtat egzistuoja parduotuvė juokingu
pavadinimu, gaila nematėm pačios parduotuvės, nežnim ką jie ten stumdo taip
pasivadinę, todėl nepažįstamos tetos maišelio turinys taip ir liko mįsle.


Likusi kultūrinė programa Šanchajuje buvo
senamiestis. Iki senamiečio pusvalandį važiavom taksu, kol sulūžo mašina (kažkas
nutiko akseleratoriaus pedalui) Pakeitėm taksą ir važiavom dar kelio gabalą.


Tas senamiestis – tai yra tokia, kaip Piliovkė Vilniuje, tik kad baisiai daug
žmonių, kažkokia kaziuko mugė, tad senamiestį apėjom ratu.


Kol ėjom tai ir praalkom. Besikultūrinančių
kiniečių skaičius niekaip neleido rasti vietos kokiam kabake, teko improvizuoi
ir ekperementuoti su gatvės maistu. Pirmiausia tai vafliai, gaminami tokia
dyzelinu varoma mašina, skonis primena tai ką lietuviai parduoda kaip
„duoniukus“ dietos besivaikantiems žmonėms.


Kitas eksperementas buvo kaštonai, kurie buvo nelabai skanūs, skoniu primenantys virtą pupą su cukrumi.
Turbūt tas pat kas ir lietuvišką iškept. Ar išvirt.


Taip pat ragavom ir tokio didelio vaisiaus,
kurio kvapas priminė šiukšlyno aromatą. Na, bet pelėsinis sūris irgi smirda ir kuo
labiau smirda – tuo geresnis sūris. Skonis nebuvo toks blogas kaip kvapas, kažkas
labai panašaus į džiovintus bananus.


Gražiausia senamiesčio dalimi reikia vadinti
šią vietą, kur kažkoks, švarku apsirėdęs kitaicas, kažką trynė apie matematiką
aplink susirinkusiams žiūrovams, o netoliese rimti vyrai pliekė kortomis.


Tai ir buvo kultūrinės vizito dalies
Šanchajuje pabaiga. Vieną ankstų rytą čiuožėmė į netoliese esantį miestuką
platesniam kultūros spektrui.


Vietos vardas – Suzhou, dabartiniai čia
gyvenantys 6 milijonai, Kinijos mastais yra jei ne kaimas, tai mažas miestelis.
Europinės invazijos į Kiniją metu, Suzhou vadintas rojumi žemėje. Rojus dabar
smarkiai nunykęs ir iš prieš keletą šimtų metų
spindejusio obuolio
teliko tik graužtukas. Suzhou rojumi tapo dėl gausybės labai gražių parkų bei
sodų, kurių prisodino europiečiai iš kinietiško miesto išvagoto upėmis darydami
Veneciją. Dabar visus sodus, vieną po kito keičia fabrikai ir grožis virsta
tokiom vietom ,kaip kad Šanchajaus senamiestis su tuo matematiku.
Mūsų tikslas buvo per vieną dieną aplėkti
viską, kas liko gražaus. Pirmiausia ir svarbiausia vieta, netgi įtraukta į
Pasaulio Paveldą, vadinasi Tiger Hill (Tigro Kalva).


Kalva yra dirbtine ir yra
ne kas kita, kaip miesto įkūrėjo kapas, sukastas kažkada VI a. prieš Kristų. Sakoma,
kad po kalva yra užkasti tūkstančiai kardų, ir jie saugo miesto vadą, o ant
kalvos gyveno baltasis tigras (irgi sargas), iš ten ir
kilo kalvos pavadinimas. Kiek
laiko praėjus, ten dar pastatė šventyklą, kuri dabar kiek kreiva, bet visvien
tokia nieko, simpatiška.


Ant pačios kalvos ir aplink ją yra gražus sodas su
upeliukais, gera vieta pasivaikščiot, jei turi laiko, o mes laiko neturėjom, tad lėkėm
toliau. Pasiplaukioti kanalu.


Nė vienas nebuvom
Venecijoje, todėl sunku lygint, na bet pramoga gera, paplaukiot gražu, namai
styrantys iš vandens įdomūs, atrodo keistai, žodžiu įspūdžiai geri. Veneciją
Kinijoje užskaitom.


Sekantis sodas kadaise buvo skirtas ligonių
reabilitacijai. Įkurtas daktariuko, kuris labai rūpinosi savo pacientais.
Smulkmeniškas, gražus sodelis, pirminiam variante išsidriekęs per tris hektarus
dabar tilptų kokio turčiaus kieme.


Daug keistų akmenų, visi jie labai prasmingi
ir kažką reiškia, matyt padeda sveikti. Net grindinys išklotas su kantria
precizika ir niekaip negalima nepagirti akmenų deliotojo už margus raštus po
kojom.


Toliau lėkėm į šilko muziejų, kuris yra nieko
gero, išskyrus tai, kad galima pažiūrėti, kaip atrodo šilko lervų kokonai ir kur
jos gyvena, taip pat galima pažiūrėti, kaip tos lervos ėda lapus, kad būtų
storos ir suktų gera kokoną. Fotografuoti muziejuje buvo draudžiama, bet
kadangi ekspozicija mokama ir visai neadekvati bilieto kainai, ir išvis buvom
vieninteliai lankytojai, pamanėm, kad lervos neprieštaraus.


Šalia muziejaus stovėjo didelis, kuris
pasirodė beesąs budistų šventykla.

Į bokštą buvo galima užlipti ir padaryti
pora kaimo nuotraukų.


Lipti reikėjo atsargiai, nes lubos žemos ir galima
susitrenkti galvą. Bet atidūs kiniečiai rūpinasi neatsargiais lankytojais
visose įmanomose vietose prikabinėję įspėjimų. Bet visa esmė tekste.


Aplink šventyklą dar vienas gražus sodas su
upeliais, tilteliais ir gražiais medžiais bei namukais, taip pat telefono
budelėm.


Paskutinė vieta, į kurią spėjom prieš
sutemstant, buvo sodas su daugybe spalvotų karpių. Čia pat kioskelyje galima
nusipirkti žuvų maisto ir juos šerti, kad būtų dar storesni ir didesni, labai
smagi atrakcija, nors ir truputį baisu, kad riebus karpis gali iššokti ir
suėsti tave patį – žmogų maitintoją.


Aišku kaip dieną, kad ne pačiu geriausiu metų
laiku blaškėmės po sodus, jei jie gražūs žiemą, tai vasarą pražydę turėtų išvis
atimti žadą. O dabar žado neatima, tik gražūs.


Taip pat norėtusi kiekvienam jų
skirti daugiau laiko, nei vien tik lakstyti iš vietos į vietą, bet pats Suzhou
tikrai nevertas to, kad jame nakvoti.


Kita vertus, jei kada (turtingi,
kostiumuoti ir su milijonų vertais reikalais) atsibelsim į Šanchajų vasarą,
būtinai dar kart nulėksim į Suzhou pažiūrėt ar liko bent vienas sodas. Juolab,
kad lėkti tokiais traukinais, kurie 210km/h greičiu laksto Kinijoje, vienas malonumas.


Su Šanchajum pusiau baigiasi mūsų vizitas
Kinijoje, nes sekanti stotelė buvo Hong Kongas, kuris tarsi yra Kinija, tarsi
ir nėra.


2 thoughts on “Dangų raižantis Šanchajus ir gražiosios Suzhou sodų liekanos

  1. "Visai neaiškus dalykas ką norėta pasakyti tokiais užrašais prikaltais ant Jin Mao bokšto, netoli paradinio įėjimo."

    Taig yra koks tai ten prancūzas, kuris laipoja į visus iš eilės pastatus, net ir į mūsų savivaldybė lipo, hehe. Za adno, yra ir jo pasekėjų nemažai ir tipo kuo į aukštesnį pastatą tu įsiropštęs, tuo tu mandresnis.

  2. Grazke,
    Sveikinam tave su gimatdieniu labai labai!!
    Ir toliau jumi geru ispudziu ir saugios keliones!
    Linkejimai!
    A&S&G

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *