Kruvinoji Kambodžos žemė, Phonm Penh

Kambodža tikrai
nekelia asociacijų su tviskančiais paplūdimiais, prašmatniais kurortais ar
linksmom atostogom. Kokia tai šalis ir norėjom pažiūrėt. Čia būtina įvažiuot į
istorinį kontekstą, nes Phnom Penhas yra ne kas kita, kaip istorinė kraujo dėmė.
Kažkada Kambodža vadinosi kitaip – Angkoru, kurią valdė galinga Khmerų
civilizacija. Ir tai yra vienintelis jų pasididžiavimas, nes tuo metu, mažiau
nei prieš tūkstantį metų, jie buvo tokie galingi, kad visa Azija drebėjo, jau
nekalbant apie artmiausius kaimynus – Vietnamą ir Tailandą. Viskas labai
panašiai kaip ir su Lietuva bei kažkada labai didele ir galinga LDK, kurios
dabar nė pėdsako neliko. Angkoro pėdsakų liko, apie juos vėliau ir iš kito
miesto.


Didžiausia
Kambodžos tragedija nutiko visai neseniai, tuo pat metu kai Amerika “gelbėjo”
Vietnamą nuo komunistų. Pagelbėjo ir Kambodžai – slapta pabombardavo komunistų
štabus, nužudydama ketvirtį milijono žmonių. Kaip tik tuo metu, Kambodžoj atsirado
toks veikėjas, kaip Pol Pot, Khmer Rouge (Raudonieji Khmerai) režimo autorius,
revoliucionierius, dar iki šiol gyvas, be vargo su sąžine gyventis senis.
Revoliucijos tikslas buvo paversti Kambodžą kažkuo neva žemdirbių kraštu,
radikaliai pertvarkant visuomenę, iš esmės keičiant (naikinant) socialinę
santvarką, t.y. dar didesnė durnystė, nei Mao Dzedongo kultūrinė revoliucija
Kinijoje.


Politinės šaknys čia iš to paties vargšo barzdylos Markso, tik eilinį
kartą iškreiptos iki baisybių, kurių geriau nei matyt, nei girdėt. Susirinkt
rekrutų armiją jokių problemų nebuvo, po amerikonų bombardavimo savanorių buvo
apsčiai. Khmer Rouge labai greitai jėga pavergė visą šalį, išardė šeimas,
ištampė žmones po laukus, liepė jiems dirbi po 15 valandų per parą, o po to dar
žygiuoti ir garbinti režimą. Khmer Rouge įžigiavus į Phnom Penh, pasauliui tapo
aišku, kad tai daugiau nei trumpas konflitkas, tapo aišku, kad Khmer Rouge buvo
neįvertintas. Be reikalo.


Bet koks
nepaklusimas režimui baigdavosi toj pačioj vietoj mirtimi. Bet koks įtartinumas
baigdavosi mirtimi. Pol Potas savo revoliuciją vadino Year Zero, dviprasmiškas
pavadinimas. Režimo lyderiai tikėjo pradėję naują erą, viskas nuo nulio, nauja
pradžia, kita vertus, per labai trumpą laiką jie suniokojo šalį ir sugniuždė
žmonės iki pirmykštės santvarkos, iš visko kas pasiekta – liko nulis. Automatus
įbruko į vaikų rankas, nes vaikai, neva, nesugadinti istorijos, todėl esą
pasaulį mato teisingai. Vaikai automatais naudojosi šaudydami visus be
atvangos. Šalis virto panaši į didelę nacistinę koncentracijos stovyklą.


Maža
to, Pol Potas sumąstė, kad reikia užpult Vietnamą, kas netrukus baigėsi tuo,
kad Vietnamas okupavo visą Kambodžą, Phnom Penhe paliko sau lojalią valdžią ir
tada jau naujas pilietinis karas persikėlė į džiunglės. Khmer Rouge toliau
sėkmingai skerdė visus, kas papuola. Realiai visos nelaimės aprimo ne daugiau
nei prieš dešimt metų, kuomet Khmer Rouge nužudė keliolika atsitiktinių turistų
keliaujančių po Kambodžą. Tuomet buvo įvykdyda ekzekucija busiam Khmer Rouge
gynybos vadui, taip ir jo šeimai, nes visi jie buvo nurodyti kaip atsakingi už
tursitų žudymus, atpirkimo ožiai. Dabar šalis valdoma korumpuotos “Kambodžos
Liaudies Partijos”, tame tarpe ir tų pačių pakalikų iš Khmer Rouge režimo,
kurių ryšio su masinėmis žudynėmis iki šiol niekas taip ir nenustatė. Padėtį
galima vadinti stabilia. Atmosfera nepaprastai niūri ir slogi.


Sakoma, kad
Khmer Rouge režimo metu buvo nužudyta apie du milijonai žmonių. Kaltų nėra. Čia
panašiai, jei koks Stalinas ar Hitleris dabar būtų gyvas ir niekas jų neteistų.
Nepaisant to, kad galima nuvažiuot ir pačiam pažiūrėt, kur tūkstančiais buvo
kankinami ir žudomi žmonės – revoliucijos priešai. Keliom kartom pasikeitus
vakaruose atsirado atstmas tarp nūdienos ir Antrojo Pasaulinio karo, Kambodžoj
dar iki šiol ore jaučiasi kraujo tvaikas (na, ne tiesiogine prasme). Aplankėme ,,Žudynių
Laukus”, kuriuose 1975-1978 m. buvo nužudyta ir masinėse kapavietėsė palaidota
daugiau nei 17 tūkstančių vyrų, moterų, vaikų ir kūdikių. Nuotraukoje matyti aukų
atminimui pastatyta stupa, viduje jos surinko apie 8000 žmonių kaukolių.


Aplankėm
ir kalėjimą, t.y. buvusią mokyklą, kuri buvo paversta kalėjimu revoliucijos
priešams, kur nukankinta, paskersta ir mirti išvežta minios žmonių. Buvusiame
kalėjime eksponuojamos kalinių nuotraukos, dauguma jų mirė. Taip pat
eksponuojamos nuotraukos ir po egzekucijų, gerai, kad juodai baltos.


Gretimoje
patalpoje, šalia aukų nuotraukų bei kankinimo įrankių ekspozicijos, galima
pažiūrėti į tų veidus, kurie vykdė skerdynes. Kažkoks europietis menininkas
surengė parodą iš dabartiniais laikais gyvanenčių ir kažką gyvenime veikiančių
Khmer Rouge revuliucionierių. Savaime aišku, ne režimo vadų, bet daugiau mažiau
eilnes pareigas užemusių, kieno rankomis buvo žudoma ir kankinama. Po
nuotraukom pastarųjų pasisakymai, yra tokių, kurie nesigaili padarytų darbų,
tiesiog laukia ir nori būti nusteiti, kiti kasdiena neša smilkalus į kapavietes
prašydami dvasių atleidimo. Viskas verčia mąstyti kas per padaras esi, koks
tavo santykis su tokia informacija.


Phnom Penhe daugybė
elgetų, daugybė karo sužalotų žmonių. Netekę galūnių, nieko nemokantys, niekam
netinkami jie bastosi gatvėse prašydami išmaldos. Sunku yra praeiti pro
bekojus, berankius, tiesiančius kepures išmaldai. Kai kurie neturi kojų, kad
pakilt nuo žemės, kai kurie neturi rankų, tad prašo pinigų akimis. Valgant
kavinėj vaikas priveža vežimėlį su bedžium, netekusiu ir rankų, ir kojų. Sunku
matyt žmonės tokius. Sunku smegenim suspaust didelę mintį, kas per dalykas yra
karas. Dašyla ir tai, kas iki šiol dedasi Irake ir kaip tavęs tai nekaso, kai
žiuri per teliką. Kita vertus, kodėl stebėtis Khmer Rouge lyderių laisve, Bušo
ar Bleiro, karo Irake iniciatorių juk niekas ir neteisia, kas nors prisimena
priežastį dėl ko ten viskas prasidėjo? Kažkokius ginklus Huseinas pagamino –
grėsmė vakarams. Tų ginklų taip niekas ir nepamatė. Kažkas apsiriko, mirė
keliasdešimt tūkstančių žmonių, kažkas be tėvų, kažkas be vaikų, kiti lieka
akli, skeveldrų iškabintom akim, kiti niekada nebepaeis nes neturės galunių ir
t.t. Labai banalu – karas yra siaubas. Visą tavo žmogišką orumą sukišantis tau
į subinę. Reikia prismint, nepamiršt bei neleist užmiršt, kas per košmaras yra
karas, kokia baisybė yra sužaloti žmonės, kaip tragiškai karai suniokojo ir iki
šiol niokoja asmenį, tautą ir žmoniją. Karas Irake, karas Afganistane … kada
nors galėsim nuvažiuot į Iraką ir pažiūrėt, kokią šventą misiją atlikome. Didžiuokimes
kariais, didžiuokimės vakarų pasaulio saugumu, didžiuokimės Bušu, ir prikalkim
dar dugiau amreikoniško populizmo ant rotušės sienų. Pamanyk, bomba ne ten
nukrito, pamanyk keli šimtai ar tūkstančiai aukų … Viskas skamba svetimai. “Manęs
tai nekaso, ne aš atsakingas, man nerūpi”. Užtenka pamatyt konclagerį ir darosi
silpna, baisu.

Gėda gyventi.

3 thoughts on “Kruvinoji Kambodžos žemė, Phonm Penh

  1. sukrečiantis pasakojimas, kokie mes esam laimingi gimę savo laiku ir dar sakyčiau vietoj.

  2. jei su akiniais – prie sienos, jei krikščionis – ant kryžiaus, jei turi knygą – į konc. lagerį. Tą man pasakojo kambodžietis, kaip įrodymą parodė randus. Jam buvo gal kokie du metai,kai Polpoto raudonieji khmerai sunakino visą krikščionių benduomenę.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *