Tai, kas liko Phnom Penhe

Visai kita tema nuo
karo baisybių, todėl ir atsikras postas. Phnom Penhe būtų naivu tikėtis kokios
nors architektūros ar miesto vizualumo. Čia net gatvių pavadinimų nėra, tik
numeriai, štai pavyzdžiui mes gyvenom gatvėj Nr. 141. Pagrindinės ir
vienintelės miesto atrakcijos sutelktos prie Tonli upės. Smirdanti ir užteršta,
vis dar tarnauja kai kuriems vietiniams, kaip maisto šaltinis.

Žmonės ieško
maisto brūdo upėj šalia pat plazdančių šilkinių vėliavų, kurios gal reiškia
kokią tautų draugystę.

Visuomeninio transporto čia kaip ir nėra, kaip ir
nelabai yra šviesoforų, didžioji eismo dalis yra sukiužę motociklai. Turistams
pagrindinė susisiekimo priemonė toks, alia tuktukas. Iš tikro tai yra priekaba
pritvirtinta prie motociklo. Tokiam mechanizme ir baladojomės visą vizito
laiką.
Pirmas paminklas,
kurį pamatėm – nepriklausomybės monumentas. Pastatytas 1958 m. nepriklausomybės
nuo Prancūzijos proga. Kartu tai yra ir monumentas karo aukoms. Kaip parašyta
kelionių gide – “bent jau toms, kurias Kambodža nori prisiminti”.

Kitas dalykas –
karaliaus rūmai. Gražūs ir prašmatnūs, bet visai ne kas, palyginus su
Tailandietiškais. Šiaip jau, nepatyrusiai akiai, nelabai ir skiriasi tie rūmai
vieni nuo kitų.

Nors bimbinėjom rūmuose visai ilgai, nėra apie ką išsiplėst,
nes iš esmės nieko naujo: vėl Budos, vėl stupos.

Vienas namukas pasirodė labai
keistas, na, jis ir yra keistas šitam kontekste ir styro visai ne į temą –
Napoleono III paviljonas. Pastatytas kažkur Prancūzijoje specialiai kažkokiom
iškilmėm. Napoleonas III visą namuką XIX a. pab. padovanojo Kambodžos karaliui,
čia jį kažkaip pervežė ir surinko iš naujo.

Rūmai nesunaikinti
dėl labai paprastos priežasties, jie tarnavo Khmer Rouge, kaip ženklas to, kaip
jis rūpinasi Kambodžos kultūriniu palikimu. Nepasiant to, kad brangenybes
išvogė.

Nacionalinis
muziejus – kuriame labai daug eksponatų, bet labai mažai informacijos apie juos
bei nėra jokių gidų.

Muziejuje sutelkta didžiausia Khmerų civilizacijos
skulptūrų kolekcija, bet reikia būti budistu, kad tau ta kolekcija ką nors
reikštų.

Dar nudardėjom prie
kažkokio parkelio su dar viena stupa ant kalno viršaus. Čia bėda, kad
vietiniams nereikia mokėt už įėjimą, jų čia daug ir visi numelžinėja tursitus.
Buvom priblokšti dar viena turistine atrakcija bei būdu užsidribti pinigų –
prigaudai pilną narvą nedidelių paukštukų, jie ten kankinasi ir sparnus
išsisukioja, o tu, mielas turiste, gali sumokėt pinigėlį ir išlaisvint
paukštuką – mat, laimę neša. Gerai, kad dar neprašo pingų už tai, kad kokiam
katinui gerklės neperrėžtų. Daug elegetaujančių karo suniokotų neįgaliųjų
suglumina visiškai. Toje vietoje neužtrukom.

Atsiskaitymai
mieste vyksta vietine valiuta – realu ir US doleriais. Nevisai aišku, kodėl
taip yra, nes realas pririštas prie bakso ir kaip mums sakė, kursas nesikeičia.
Visur kainos rašomos ir sakomos baksais, jei nori atsiskaityt vietiniai tubrikais
– jokių problemų, abi valiutos maloniai priimamos. Gal baksais jiem gyvent
paprasčiau, nes kitaip tektų dideliais skaičiais skaičiuot ir nešiotis daug
popieriukų. Vienas doleris yra 4000 realų, normalūs, t.y. dideli pietūs,
padorioje užeigoje dviems kainuoja apie 13 baksų, o didžiausia realo kupiūra
yra tik 10 000, tad jei per dieną planuoji nueit į kelis muziejus, kelis kart
pavalgyt ar užkąst ir turėt dar kokių išlaidų, pvz. nusipirkt autobuso ar
lėktuvo bilietą, reikia nešiotis krūvą kupiūrų, nuo kurių kiekio net piniginė
nesusilenkia. Doleriais patogiau. Labai nustebino, kad iš banko automatų (bent
jau iš tų, kuriuos mes išbandėm) pinigus išsiemi US doleriais, o ne vietine
valiuta.

Vietiniai kolkas dar
nesugadinti ir turisto nelaiko vien tik už vaikščiojantį bankautomato, iš kurio
reikia ištraukt kiek galima daugiau pinigų. Tuktukų kaina nuo taško A iki B
visą laik vienoda, gal turistams ir didesnė nei vietiniams, bet bent jau
nereikia kas kart derėtis. Ir šiaip, regis, visi čia labai stengiasi patikti
turistui, bando aptarnaut kaip galima maloniau ir būti kaip įmanoma
mandagesniais. Šiet kiek primena vaikus, kurie žaidžia suaugusių manieras –
kvailai atrodo, bet negali pykt – jie dar mokosi, kas yra malonu ir
sveikintina, nors kartais ir įkyroka. Tuo tarpu vietinė valdžia turistuose mato
gerą pajamų šaltinį ir kartu galimybę išspręsti skurdo problemas. Nemokamuose
giduose pilna raudų apie sunkią Kambodžos dalią, vargšus žmones ir pagalbos
jiems stygių. Todėl, jei esi žmogus, būk malonus paaukok benamiams vaikams,
neįgaliesiems, vargšėms mamoms ir dar kam nors. Su prekeviais nesiderėk ir
maloniai sutik mokėti tiek, kiek tik jie užsiprašo. Nes vargšė valdžia taip
stengiasi išsijuosusi po devyniais prakaitais. Pastangos ryškiai matosi, kai
pro vos riedančių motorolerių minią kelią prasiskina koks nors už “aukas”
nupirkas miersas ar land roveris. Dar sako, kad arti prie lovio esantys leidžia
sau dažnas komandiruotes į Europą, kur gyvena apartamentuose su septyniom
voniom ir dalyvauja šaliai “svarbiose” konferencijose. Ne viskas, aišku, yra
taip blogai, kuo toliau, tuo daugiau veikia nevyriausybinių organizacijų ir
joms leidžia dirbti ir leidžia padėti, ir to dėka Kambodža bent jau nustojo
būti pedofilų kurortu. Tereikia tikėtis, kad reikalai taisosi, kada nors
atsigaus ir Kambodža. Niekaip nesinori baigti vizitą Phnom Penhe liūdnom
gaidom, bet labai jau liūdnas čia miestas. Su viltim, kad Khmerų civilizacjos
iškasenos pakels slogią nuotaiką, pas jas ir nuvažiavom.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *