Kelionė autobusu rytine Vietnamo pakrantę (Hanoi – Hue – Hoi An)

Iš pradžių mintis
buvo viską sukišt į vieną įrašą, bet per ilga istorija gavosi, dalinsim į du.
Antrą dalį įkelsim gal poryt.
Tokie tad dalykai
dalykėliai…
Nepilni 700 km nuo
Hanojaus ir atbildam į Hue (kaip rašosi taip ir tariasi). Nedidelis miestas,
kiek daugiau nei 300 tūkst. gyventojų, tai reiškia, kad oras mažiau apdergtas
motorolerių dūmais, o žemėlapio mąstelis įkandamas kojoms. Labai pavargę nuo
autobuso sedynės prasiėjom iki viešbučio. Nusprendėm gyventi prabangiai, ne
kokioj nors skylei, o viešbutyje. Už naktį reikia paklot atitinkamai – 13 USD,
mums tai pasirodė brangu, bet leidom sau tą prabangą. Turėjom kambarį šeštam
aukšte, su daug langų, tiesa nesandarių, todėl truputį šalom vakare, nors oras
kur kas šiltesnis nei Hanojuje, bet lijo ir drąskė vėjas. Mieste nėra jūros ir
nėra gero baro, bet užtat yra prašmatni architektūra. Kažkada XVII a. šalia
dabartinio Hue buvo pastatyta citadėlė, kurios sienos ženklino pietinio
Vietnamo sostinės ribas.

O 1968 m. Hue buvo žiaurių skerdynių – žūdynių vieta,
daug žmonių žuvo, o pastatai griuvo nuo bombų. Šis bei tas liko ar buvo
atrestauruota, todėl dar yra kai kas, į ką galima paganyti akis. Pirmiausiai, tai,
aišku, pati citadėlė. Smarkiai nukentėjusi nuo karo, todėl netekus dalies
žavesio. Apjuosta dviejų metrų storio ir dešimties km ilgio siena, šen bei ten
iškasti kanalai.

Tarp kita ko, jei žiūrėt į paradinį įėjimą, kartu galima
džiaugtis didžiausiu Vietname vėliavos stiebu. Kuris, tiesa, šimtą kartų buvo
nugriauta, perstatytas ir dar pailgintas. Paradinis įėjimas ir yra gražiausia
citadėlės vieta, nepatyrusiai akiai labai sunku atskirti šituos
architektūrinius šedevrus nuo viso to didelio grožio, kurį jau buvome matę
Kinijoje ir labai dideliais mąstais.

Beje, Vietnamas, t.y. dabartinė jo
teritorija, daugiau nei tūkstantį metų buvo po Kinijos priespauda. Mes, t.y.
lietuviai, po 50 metų okupacijos pastoviai painiojami su rusais, turbūt nieko
keisto, kad tūkstantis metų yra riebus pėdsakas. Kaip ten bebūtų, vieta turi savotišką
šarmą, kurį pagavus citadelė tampa savotiškai miela. Net jei lyja ir visiškai
neaišku, kur eiti ar ką žiūrėti.

Čia dėl to, kad daug dalykų tiesiog stato iš
naujo, kaip kokius valdovų rūmus. O kai kurie dalykai palikti taip, kaip jie
liko po karo. T.y. palikta tai, ko neliko. Blogas oras trukdė ramiai
pabimbinėti, tad ilgai neužtrukom. Šlapom Hue gatvėse pirmomis vasario
dienomis, čia reikia pasakyti, kad visas Vietnamas gyveno labai naujametinėmis
nuotaikomis. Kinų naujieji metai (tie, kur pusantro mėnesio vėliau nei mūsų). Šventė nieko nesiskiria nuo įprastinių naujų, išskyrus ,,eglutes”
(kodėl kabutėse aišku taps pažiūrėjus nuotrauką). Jei atvirai, kinų variantas
mums atrodo žymiai mielesnis (ir skanesnis).

Už prašmatnius 4
USD užsisakėme ekskursiją po Hue apylinkes, keliavom siukiužusiu laiveliu su
šiokia tokia kompanija. Nors transportas ir pigus, bilietukai į lankytinas
vietas ne tokie jau pigūs, t.y. dažniausiai daugiau nei 3 USD, o tą dieną
lankėm net penkias vietas (taip galima iki skurdo ribos nusiristi).. Pirmiausia
ir svarbiausia, tai budistų šventyklėlė, kurią kai kas net vadina Vietnamo
simboliu.

Sunku pasakyt kodėl. Na, tai svarbus religinis simbolis, svarbus tuo,
kad stovi nesunaikintas bereliginio komunizmo. Tiesa, XXI a. religija super
komunistiniam Vietname jau egzistuoja. Vienuoliai yra legalūs. O beveik
kiekvienoje šventykloje yra koks nors paminkliukas ar monumentas
nusižudžiusiems vienuoliams. Visi tie savižudžiai mirė protesto vardan,
susidegindavo kur nors viešoje vietoje išreikšdami atsidavimą religijai. Šalia
šitos šventyklos eksponuojama savižudžio, ,,nelegalaus” vienuolio automobilis. Joje
jis ir susidegino.
Turo valtimi
grafikas nepaprastai intensyvus, vienoje vietoje teturėdavom vos valandą ar net
mažiau. Dėl to labai apmaudu, teks pasikartoti – vietnamiečiai yra kretinai.
Lankėmės imperatoriaus Tu Duc mauzoliejuje, labai graži vieta, gražiai viskas
pastatya, gražus parkelis ir didingi kapeliai.

Bėgte begom per teritoriją, kad
bent dirstelt į visus grožius, bet net ir pasiutusiu tempu į turo valtį vėlavom
sugrįžti beveik pusvalandžiu.

Ne mes vieni, tarp kita ko. Kretinas gidas, kuris
yra daugiau kretinas negu gidas, jau buvo parašęs kažkokia špargalkę, kurią
bruko pasirašyti laiku atėjusiems keleiviams. Špargalkės tekstas buvo apie tai,
kad keleiviai neprieštarauja dėl to, kad tenka išplaukti nesulaukus vėluojančių
turo keleivių. Aišku, kad niekas nieko nepasirašė, o mes (t.y. visi turo
dalyviai – ne vietiniai) smarkiai barėmės su turo gidu. Priežastis dėl kurios
laikas lankytinose vietose smarkiai sukarpytas yra labai paprasta – taip jam
yra liepta. Kaip pats, nesuklysim pavadinę jį komunistine lerva, išsireiškė:
“man svarbi nuomonė tų, kurie man moka atlyginimą”. Trumparegiškas, besąlyginis
paklūsimas vadui. Saldusis komunizmas.
Kol nebuvo komunizmo viskas buvo gražu,
akis išdegę lėkėm po kitų Nguyen dinastijos imperatorių mauzoliejus. Ne taip
svarbūs mums jų vardai, ne juos įsiminsime. Prisiminsim ekstravaganciją, kuria
alsuoja kiekvienas paminklas.

Kapams ne tiek jau daug metų, Nguyen dinastija
valdė nuo 1802 ir buvo paskutinė Vietname, nutrūkusi ties komunistine
revoliucija. Ir mažiau nei šimto metų paminklai mirusiems kažur miške atrodo
niūriai, kartu didingai. Jei skaitant kokią beletristiką apie zombius, mumijas
ir vampyrus reikia įsivaizduoti pastarųjų gyvenamają aplinką, šitų imperatorių
kapai yra labai gera vizualizacija.

Pelėsiais ir kerpėm apaugę
aukštai obeliskai simbolizuoja imperatoriaus didybę. Kuo didesnis, tuo
didingesnis. Pelėsiai ir kerpės labai gerai dirba niūrumo naudai. O niūrumas,
keistos, senos džiunglės ir kažkokie dirbtiniai prūdai – puikus penas
vaizduotei. Oras buvo ir vėl nekoks, todėl ir tursitų mažiau. Mažiau turistų ne
visad gerai. Mažytė panikos gerklė pradeda rėkti smegenyse, kai nuklysti kur
nors toliau ir lieki vienas akistatoje su pelėsiais ir kerpėm. Tamsiam miške.
Bet mes turim vienas kitą, todėl nieko nebijojom ir džiaugemės aplinka.

Paskutinis kapelis,
kurį lankėm, ir liko pats ypatingiausias mums. Pastatytas visiškai neseniai, na
t.y. maždaug tada, kai A.Smetona Lietuvoje pradėjo kelti šurmulį.

O atrodo ne
ką blogiau, nei kokio grafo Drakulos pilis Transilvanijoje. Štai kaip gražiai
susiję mūsų tėviškėlė (jos niekas nepakeis), Rumunija ir Vietnamas. Taigi
tęsiant Vietnamo temą… Vienas paskutiniųjų imperatorių kapas, dekoruotas juodu
akmeniu.

Smulkmeniškai, preciziškai išraižyti drakonai ir visokie kitokie
gyviai puošia kažkuo europietiškus namukus. Nepraleisim progos pasidalint
išmintimi, kad visi šitie mauzoliejai yra visiškai vienodi tuo, kad sudaryti iš
penkių elementų (kas ir padaro kapavietę labai didele).

Pirmiausiai turi būti
paviljonai, kurie šlovina ir skelbia imperatoriaus puoselėtas vertybes,
atliktus darbus bei atspindi jo didingumą. Dažniausiai, tai tokia didelė
akeminė lenta, kuri kiūrkso specialiai jai pastatytame namelį. Lygiai kaip ir
Kinijoje.

Kitas dalykas, būtinas kapavietėje – šventykla imperatoriaus
šlovinimui (čia reikėtų paminėti, kad didžioji dauguma vietamiečių garbina savo
protėvius). Taip pat turi būti sodelis ar koks kiemas, kurį saugo akmeniniai
kareivėliai arba drambliai.

Dar būtinai reikalingas prūdas ir jame turi būti
lelijos. Kapavietė nebūtų kapaviete, jei didingame pastate nesiilsėtų anapilin
iškeliavusio imperatoriaus palaikai. Labai įdomu ir baisiai apmaudu, kad
turėjom taip mažai laiko deramai įsižiūrėti į viską.

Kiek šiauriau virš
Hue yra svarbus dalykas Vietname – siena, t.y. liekanos, kurios dalino šalį į
pietinį ir šiaurinį Vietnamą. Kažkas panašaus į Berlyno sieną, kurią Gorbačiovas
leido sugriaut. Niekaip negalėjom aplankyt sienos, dėl to labai gaila, o kaltas
yra lietus ir potvynis.
Iš Hue keliavom
toliau į pietus, kur vos 150 km kelionė truko daugiau nei šešias valandas. Tiesa,
didžią laiko dalį praleidi ne kelyje, o greičiau pakelėj. Reikėtų paminėti, kad
klasikinis turistų maršrutas Vietname yra būtent tas, kuriuo sekam ir mes, t.y.
Hanojus – Saigonas (arba atvirkščiai). Verslūs vietnamiečiai paleido autobusą,
kuris ir važiuoja tokiu maršrutu, sustojantį turistiniuose taškuose, tokiuose
kaip Hue ir pan. Esmė ir patogumas tame, kad tereikia nusipirkti vieną bilietą
su kuriuo gali važiuoti Hanojus – Saigonas maršrutu, pats pasirinkdamas vietas,
kur nori sustoti ir datas, kuriomis nori važiuoti. Mintis apie tokį autobusą
gera, todėl kiti, nemažiau verslūs vietnamiečiai netruko kopijuoti paslaugą.
Dabar kompanijų, kurios siūlo vadinamus “open bus ticket” yra ne viena, ne dvi,
o gal koks dešimt. Konkurencija komunizme – dalykas keistas, bet įvykęs, todėl
“open bus ticket” nuo Hanojaus iki Saigono kaina yra apie 23 USD. Pigiau nebent
pėsčiomis. Kartu smagu, nes keliauji ir skirtinguose miestuose susitinki, tai
su vienais, tai su kitais, keliavusiais kartu autobusu. Nauji draugai – labai
gerai.
Dar toliau į rytus
– Hoi An. Net ne miestas, o gal koks kaimas, vos 80 tūkst. be perstojo ant
motorolerių dūzgiančių vietnamiečių. Miestukas ypatingas savo senamiesčiu,
kuris įtrauktas į visus įmanomus pasaulio paveldus. Be senamiesčio daugiau
nieko čia nėra, taigi, galima sakyt, kad čia senovinis miestukas.

Na, dar yra
jūra, bet už kelių km. Dėl jūros ir dėl to, kad yra, grubiai matuojant, tiesiog
Vietnamo vidurį – Hoi An visad buvo svarbus administracinis centras. Net karo
su amerikonais metu mažai nukentėjęs, nes pakaitomis sėkmingai tarnavo abiem
kariaujančioms pusėms. Hoi An’e baisiai daug turistų, o kiek teko girdėti
nuomonių, tai daugeliui šits miestuks yra geriausia vieta Vietname.

Sunku dėl
to ginčitys, o ir šiaip, kam tie ginčai. Miestukas tikrai gražus, ramus ir smagus
bimbinėti. Gerai ir tai, kad kuo toliau į pietus, tuo vietnamiečiai darosi
sukalbamesni ir mandagesni.

Ir linksmesni. Hoi An yra Vietnamo žvaigždė dar ir
dėl virtuvės, toks mažas, bet labai gurmaniškas miestas. Viena iš vietinės
virtuvės ypatybių yra banano lape įvyniota mėsa ar žuvis, kepta ant grilio.
Gražina ragavo, per barzdą varvėjo – burnoj neturėjo (ghm…gerbiamieji, tai
sparnuota frazė – Gražina neturi barzdos..na, bent jau kol kas:). Kitas
nepaprastai malonus dalykas – alus. Vietinės gamybos, ,,gyvas”. Lengvas ir
visai neblogas. Kaip Vietnamui tikrai labai neblogas. Dar ir pigus. Nuotraukoje
matoma pinigų suma Vietnamo Dongais yra maždaug 0,60 Lt.

Susižavėję vietinių
kulinariniais gabumais surizikavom ir nusipirkom namų gamybos raugintų agurkų,
kurių jau šitiek laiko burnoj neturėjom. Mintis buvo bloga. Paragavę gardėsio,
agurkus padovanojom viešbutyje dirbančiai mergaitei. Be klaidžiojimo gatvėmis,
valgymo bei gėrimo yra dar šis tas nuveikt. Kažkada seniai seniai, vietnamiečių
protėviai buvo visai galingi ir didingi. Ir kaip dideli kariavo su kaimynais iš
dabartinės Kambodžos (tais pačiais, kurie pastatė Angkorą). Super smarkiai
sumažintas vietnamietiškas Angkoro varinatas stūkso 45 km nuo Hoi An, vadinasi
truputį keistai – My Son (čia nėra nieko bendro su “mano sūnus”, tik sąskambis).
Pasikinkėm išsinuomotą motorolerį ir ėmėm ieškoti griuvėsių. Motoroleris ne
toks geras, kaip atrodo – šita Yamaha greičiausiai yra padirbta ir kainuoja
turbūt penkis kartus pigiau, nei originalas.

Kelionė buvo smagi, nežinojom kur
važiuot, nuorodų buvo minimaliai, todėl ieškot, bendraut su kaimiečiais buvo visai
įdomu. Ir radom nė kart nepasiklydę ir nenuklydę. Atvažiavom jau besibaigiant
darbo laikui, todėl galėjom ramiai džiaugtis ir fotografuot, nes beveik nebuvo
turistų, visi turai važiuoja iš ryto.

Griuvenos nelabai kuo skiriasi nuo
Angkoro, bet aplinka: džiunglės, kalnai, sunkus dangus čia buvo žymiai geresni.

Labai gaila, bet karas sugadino pagrindinį šventyklų kompleksą. Vietnamiečiai,
kuriuos medžiojo amerikonai, sumanė pasislėpti ir prisidengti jau tada žymiu ir
vertinamu My Son palikimu. Amerikiečiai be skrupulų subombardavo viską. Na,
jiems labai reikėjo iškrapštyt niekadėjus ir apsaugot pasaulį nuo blogio. Taigi
ten, kur stovėjo pagrindinis kompleksas, dabar tik plynė. Su keliom
aptrupėjusiom sienom. Blaškėmės po vientinelę likusią vietą, viskas labai įdomu
nors ir labai mažai.

Čia bus konkursas mįslė – koks paminklas pas mus čia
nuotraukoje?

Konkursas baigiasi
ir nesvarbu ką kas galėjo pagalvoti, bet čia yra didžiulis akmeninis penis.
Kultūringi žmonės šitą paminklą vadina “linga”. “Linga” yra induistino dievo
Šivos simbolis. Tarp kita ko, pamatas ant kurio stovi “linga” yra ne kas kita,
kaip moters genitalijų simbolis, jei kultūringai – tai griovys režiantis tą
pamatą vadinasi “yoni”. Šventikai lipdavo į šventą kalną, pasemdavo švento
vandens iš švento šaltinio, tada pildavo tą vandenį ant “linga” “galvos”, o
vanduo nutekėdavo per “yoni”. Sprendžiant iš to, kad “linga” sutikom ne vieną,
matyt ceremonijos būta išties labai svarbios.
Čia, Vietnamo
viduryje, pertrauksim pasakojimą. Pratęsim netrukus. Kol kas siūlom nepamiršti
elementarių vištos pešiojimo higienos normų.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *