Dideliu greičiu per Indoneziją. Rytinė ir centrinė Java

Per pastaruosius
keletą metų Indonezija buvo smarkiai apšviesta anglakalbiškuose laikraščiuose.
Prasidėjo viskas nuo bombos 2002-ųjų spalį vienam iš labiausiai lankomų kurortų,
nusinešusiam per du šimtus, mažiausiai trisdešimties skirtingų tautybių žmonių.
Netruko reikalai aprimt, kai 2004 m. cunamis nupūtė visą ramybę velniop. Tada,
2005 metais, dar du teroro išpuoliai tam pačiam kurorte ir šalies sostinėje
prie Austalijos ambasados, protesto prieš karą Irake vardan. 2006 m. dar vienas
cunamis ir žemės drebėjimas pražudęs virš 30 tūkst. žmonių, jau nekalbant apie nuniokotas
gyvenvietes. Praeitais metais, kuomet atrodė, kad paukščių gripas jau
pamirštas, nuo šios ligos Idonezijoje mirė virš šimto žmonių ir dar iki šiol
medikai negali nustatyti ligos šaltinio. Tada dar 6,5 balų žemės drebėjimas,
tiesa, be cunamio. Na ir prieš keletą savaičių prasidėjęs potvynis ir žemės
nuošliaužos. Dar būtina paminėt, kad Indonezija yra ketvirta šalis pagal
gyventojų skaičių pasaulyje, besirikiuojanti už Kinijos, Indijos ir JAV. Taip
pat, tai yra didžiausias pasaulio salynas su maždaug 70 tūkst. salų, salelių.
Kaip ir kiekviena didelė šalis, suskirstyta kažkuo neva į valstijas, kurios
ankščiau buvo ne kas kita, kaip atskiros karalystės. “Kosovų” čia ne vienas ir
ne du, ir gerokai didesnėmis teritorijomis. Pilietiniai karai verda visai
smarkiai. Nieko keisto, kad Indonezija griežtai pasisakė niekad
nepripažinsianti Kosovo atsiskyrimo nuo Serbijos. Amerikos, Britų ir Australų
URM’ai griežtai perspėja prieš keliones į Indoneziją. Daugeliu atveju, tas
griežtumas yra ne kas kita, kaip užsienio politika ir pikta propoganda. Ypač
dėl teroro ir dėl pilietinių karų. Šiaip jau, teroro išpuolių ir aukų nuo jų
skaičiumi, Europa (užtektų vien Ispanijos ir Anglijos) gerokai lenkia
Indoneziją. Tad dėl fizinio religinių ar teritorinių fanatikų smurto
Indonezijoje gali būt ramus tiek, kiek esi bet kur kitur Azijoje. Bet tai, kad
labiausiai paplitusi religija yra Islamas, Indoneziją paverčia tikru siaubu
vakarams. Dar (anot tų pačių, jau minėtų URM’ų) šita šalis yra labai bloga tuo,
kad nesugeba savo piliečių bei šalies svečių laiku perspėt apie cunamius, žemės
drebėjimus ar ugnikalnių išsiveržimus. Tikra tiesa yra tai, kad šimtą kartų
turtingesnei, labiau išsivysčiusiai, civilizacijos pirmūnei Amerikai puikiai
pavyko apsisaugot nuo Katrina
praminito uragano, kuris praktiškai nepadarė jokios žalos New Orleans miestukuiJAV. Blogos vakarietiškos propogandos internete gausu. Kaip ir gausu tų,
kurie iš jos šaiposi, kaip ir iš kiekvieno, kuris klausia “ar saugu keliauti
Indonezijoje?”. Jei kas paklaus mūsų, atsakymas bus – saugu ir smarkiai verta.
Tik prieš tai būtina pasiskaityt orų prognozes, tame tarpe apie žemės
drebėjimus ir ugnikalnius.

Oro prognozė, kurią
skaitėm prieš atvykstant į šią šalį, nebuvo gera. Indonezijoje yra du metų
laikai: liūčių ir sausasis. Mes atvykom tokiu laiku, kai pliaupia maždaug tris
dienas per savaitę, gerai tik tai, kad lietus paprastai užklumpa naktį. Nepaisant
globalaus nesezono dėl propogandos, Indonezijoje nesezonas ir dėl metų laiko.
Skridom į salą pavadinimu Java (reiktų tarti Džiava). Java labiausiai išvystyta
sala, nemaža tokia, su šimtu milijonų gyventojų. Pati Java dar skirstosi į
rytinę, centrinę ir vakarinę, Džakarta (Jakarta – Indonezijos sostinė) yra
rytuose ir kaip tik ten mumi ir nusileidom vasario 19 dieną. Be jokio vargo už
25 USD oro uoste įsiklijavom 30 dienų vizas. Atskridom vėlai, buvo tamsu, todėl
buvo baisu. Bet viskas pasisekė gerai, taksas nors ir brangus, bet smarkiai
neapiplėšė, keliai mieste pasirodė beesą labai geri, o ir pats miestas nieko neblogesnis,
nei koks Bangkokas, t.y. šviesos, dangoraižiai ir intensyvus eismas. Po Saigono
tai labai didelė civilizacija. Pigios nakvynės kvartalas nenudžiugino taip,
kaip pirmasis įspūdis. Ir išvis nakvynė pasirodė beesanti visai brangi (turint
omenyje nesezoną ir apskritai rajoną). Kambarių kokybė prasta, smirda, drėgna,
purvina ir plešia už tai maždaug 15 USD. Tai čia tokiam vidutinio pigumo
viešbutyje. Skirtumas tarp viešbučio ir kambario ,,skylės“ nedidelis, o pastaroji
pigesnė daugiau nei per pusę, tad nutarėm taupyti (vis tiek jokio konforto).
Dviem naktim apsistojom tokioj skylei, kad vien užėjus į kambarį juokas suėmė.
Ką darysi, kartais ir taip tenka. O gal jau buvom išpuikę po Vietnamo ar
Kambodžos.
Išsimiegojom gerai,
na beveik gerai. Kažkaip buvom primiršę, kad musulmonams reikia melstis penkis
kartus per dieną. Pirma malda lygiai puse penkių ryto. Kad melstis jiems
reikalingas “zavadyla”, todėl ant kiekvienos mečetės, kurių ir taip nemažai,
iškelti didžuliai garsiakalbiai, iš kur paryčiais trykšta šlovė Alachui.

Vėliau
pripratom (Gražinai rytinės dainos buvo bepradedą patikt:) Kai atėjo normalus
rytas, ėjom dairytis po Džakartą. Tada realiai pastebėjom, kad baltų turistų
mieste visiškai nėra. Turbūt dėl to susilaukėm milžiniško dėmesio. Tiesą sakant,
gerokai daugiau nei Indijoje.

Tai reiškia, kad vėl reikia su kiekvienu
pasisveikint ir pakalbėt arba bent jau nusifotografuot. Tiesa, vietiniai žmonės
gerokai malonesni nei, kad indai. Ir kur kas linksmesni. Dėl linksmumo tai
išvis fenomenas, dar nebuvo tekę sutikt tokios linksmos tautos. Bet kuriuo
atveju, keista, kad jiems linksma gyvenant ugnikalnių papėdeje ir skalaujamiems
cunamio atstatinėt namus po žemės drebėjimo. Optimizmo jie turi tiek, kad
galėtų pasidalint su visu likusiu pasauliu. Kitas keistas dalykas, kad
vietiniai dažnai stengėsi kaip nors padėti, pagelbėt susigaudyt nesitikėdami
jokio atlygio. Iki Indonezijos visad galiojo taisyklė, kad kiekvienas pokalbis
su vietiniu baigsis kvietimu apsilankyt jo (arba jo brolio, dedės, ar blia ko)
parduotuvėje ar bet kur, kur reikia mokėti pinigus. Indonezijoje, bent jau
Javoje, yra kitaip. Atmosfera, kurią kuria aplinkiniai, verta pačių geriausių
komplimentų. O gal čia tinka patarlė iš cha.lt banerio: “optimizmas yra
informacijos trūkumas”.
Pirmiausia kur
nuėjom Džakartoje, tai nepriklausomybės monumentas. Na, ir nepriklausomybės
aikštė, žinoma. Iš nuotraukos matosi, kad lankytojų milijonas. Sunku
prasigrūsti. Betoninis stulpas su metaline ugnim pastatytas maždaug prieš
penkiasdešimt metų, nepriklausomybei nuo Olandijos okupacijos pažymėti. Maždaug
du šimtus metų vos ne visa dabartinė Indonezija buvo po Nydelandų karalystės
padu.

Kur ne kur buvo atplaukę ir prancūzai, bet tie patys olandai juos
išgrūdo. Kiek supratom, okupacijos būta sunkios, su daug kraujo, daug sukilimų.
Tik praeito amžiaus viduryje, kuomet karo atsikandusi Europa nebesugebėjo ar
nebenorėjo išlaikyti savo kolonijų, susikūrė dabartinė Indonezija. Su valdžia
sekėsi nelabai gerai, valdė despotai ir tironai. Iki 1998 metų Indonezija teturėjo
du prezidentus. Paskutinysis, valdė kažkur apie 40 metų, o per savo valdymą
prikrėtė galą eibių, nuo kurių dabartinė Indonezija šiaip ne taip tiesiasi ir
niekaip neišsitiesia. Kaip ten bebūtų, tas pat tironas ir pastatė šitą
nepriklausomybės monumentą. Nepaisant istorijos šiuo metu Indonezija yra
demokratinė respublika, kur vyksta normalūs rinkimai. Tiesa, su valdžia ir
toliau ne kaip sekasi: prezidentai dažnai keičiasi, iš kurių net dvi moterys prezidentės.
Keista, nes moteris tokiam poste yra retas dalykas, jau nekalabant apie tai,
kad Indonezija yra musulmoniška šalis. Kalbant apie religiją Indonezijoje,
reiktų pabrėžti, kad ši šalis religine prasme yra labai šiuolaikiška. 90 proc.
Indonezijos gyventojų yra musulmonai ir 90 proc. iš jų yra ,,modernieji
musulmonai“. Tokią sąvoką išgirdom pirmą kartą ir kaip mums buvo paaiškinta
vieno vietinio gido, modernumas pasireiškia tuom, kad moteris neprivalo
nuolatos nešioti skarų, dengti rankas ir kojas, išskyrus maldos metu. Kitas
šiuolaikiškumo aspektas galėtų būti ir tai, kad Džakartoje esanti trečia pagal
dydį pasaulyje mečetė, pastatyta priešais krikščionišką katedrą. Mums
paaiškino, kad tai draugystės simbolis ir pavyzdys to, kaip krikščionys gali
sugyvent su musulmonais. Kalėdų metu katedros lankytojai naudojasi mečetės
parkingu. Nėr problemų.

Mečetė pastatyta
tais pačiais metais, kaip ir laisvės monumentas, architektūroje palikta visokių
simbolių susietų su nepriklausomybe. Pavyzdžiui, 45 metrų skersmens kupolas
primena kelintais metais susikūrė valstybė, t.y. 1945. Viską mums aiškino ir
rodė vietinis darbuotojas, beje nemokamai. Tereikėjo tinkamai persirengt pasiūlytais chalatais.

Nemokamas turistams ir pačios mečetės
lankymas. O ar svetingai ir gražiai priimtas neįmesi kelių litų į aukų dėžę yra
tik tavo paties reikalas. Įdomi detalė – musulmonai visame pasaulyje meldžiasi
veidu į Meką, t.y. rytus. Bet ne Indonezijoje, kuriai Meka yra jau vakaruose.

Ne kur kitur, bet
Džakartoje, po daugiau nei pusės metų nuėjom į kiną … Mėgstam žiurėt
komercinius filmus dideliam komerciniam ekrane, būdami Vilniuje eidavom
mažiausiai tris kart per mėnesį, tad normalu, kad tokio paprasto dalyko buvom
visai pasiilgę. O čia pirmą kart pasitaikė gera galimybė nueiti į kažkoį naują
filmą. Juosta vadinosi “Jumper”, filmas ne snobams ir turėtų būt žiūrimas tik
kine, tad suėjo labai gerai. Ir pats kino teatras niekuo ne prastesnis už tuos,
kurie yra, tarkim, Vilniuje. Ir bilietai pigūs (apie 4 Lt).
Maisto tema.
Valgyti bet kur Javoje, neišimtis ir Džakarta, reikia gatvėje, lauko kavinėse.
Ne tik dėl to, kad maistas greitas, skanus ir žiauriai pigus, bet ir dėl to,
kad dažniausiai nelabai yra kur nueit. Žinoma yra KFC su Makdonaladu, yra ir
Pizza Hut, dar ten kokie nors pasauliniai tinklai. Bet ten sunku pavalgyti ir
labai jau brangu. O štai gatvėje labai puiku – viskas jau paruošta, tau
tereikia išsirinkt iš kokių dešimties dalykų (vištienos, sojos ir žolių
variacijos), kuriuos norėsi valgyt su ryžiais. Dar kartais gauni arbatos ar
vandens. Dvi didelės porcijos kainuoja 3 – 5 Lt.

Ir tai tikrai yra skanu.
Danieliui rojus, musulmonai kiaulių nevalgo, reiškia, kad viską kepa ant aliejaus
ir niekur nėra spirgų. Sojos produktai smarkiai paplitę, ruošiami įvairiausiais
būdais ir visada labai skanūs. Taip ir valgėm gatvėje.

Be to, kad nevalgo
kiaulių, musulmonai dar ir neparduoda alkoholio, jau nekalbant apie vartojimą
ar gaminimą. Iki šiol taip buvo visose islamiškose vietuose. Čia kitaip.
Nesunkiai, nors ir ne visur, gali gaut alaus už labai normalią kainą. O kaina
gera dėl to, kad alus verdamas Indonezijoje. Yra kelios rūšys, reikia pasakyt, kad
labai neblogas, lyginant su visokiais azietiškais bizalais. Gal kažkas panašaus
į žalią Calsbergą ar nedaug blogiau.
Iš Džakartos
traukiniu nubildėjom į netoliese esantį Bogor miesteliuką. Čia baigėsi visas
Džakartos sterilumas ir prasidėjo normali Azija su purvais ir įkyriais
vairuotuojais. Nakvynės čia nedaug, bet radom visai padorius svečių namus.
Likom dviem naktim, nes su oru neperlabiausiai sekėsi. Lijo. Tada važavom į
zoologijos sodą, kuris yra gretimam kaimelyje. Iki vietos dardėjom vietiniu
viešuoju transportu, kaip kokie neišpuikę keliautojai. Tiesą sakant, puikybei
pasireikšt nebuvo kur, nes viešasis transportas ir buvo vienintelė būdas
nuvažiuoti. O zoologijos sodas yra toks, kokie ir turėtų būti “sodai”. Labai
didelė teritorija, grotuotų dėžučių nėra, žvėrys ir visokie raguoti laksto
laisvai.

Ne laisvė, bet vis normaliau nei kalėjimai. Aišku, tigrai nelaksto
vienam aptvare su stirnom, o ir liūtas laisvei pažymi šimtą kart didesnę
teritoriją, nei kad čia. Geresnė reikalo pusė ta, kad dauguma jų yra gimę čia,
todėl yra naminiai katinai, laisvėje greičiausiai neišgyventų. O štai baltų
tigrų, kurie irgi čia veisiasi, niekas net nemano leisti laisvėn, nes nėra
prasmės. Išleisi du tigrus į laisvę ir A. Boso meilužė turės naujus kailinius.
Sodo lankymas vyksta jokiu būdu ne pėsčiomis, bet autobusu arba mašina, gali
atvažiuot ir su savąja. Ryšium su tuo, kad lijo ir beveik nebuvo žmonių,
važiavom  tuščiam autobuse.

Tiesa,
reikėjo kiek pasibart ir reikalaut, kad mumi vežtų, nes personalas nelabai norėjo
dirbt. Niekas nesuprato nei angliškai, nei lietuviškai, bet maždaug susivokė,
kad mes turistai ir mums viskas galima. Tai įsodino į autobusą ir pravežė.
Visai nieko, tik, kaip ir matosi nuotraukose, žvėrys sušlapę ir nusiminę.

Dar
prieš įvažiuojant į zoo sodą vietiniai vaikai pardavinėjo morkas, nesupratom
kodėl ir kam, kol paaiškėjo, kad čia gyvūnus šert galima. Lankytojų nedaug,
todėl ir taip storos lamos ar dar kas su ragais net per lietų ėjo prie mūsų
autobuso, tikėdamos gauti morką. O mes morkų neturėjom. Žvėrių matėm daug,
aišku didžioji dauguma kanopiniai durniukai, bet yra ir labiau egzotiškų
raganosių, begemotų ar meškų.

Taip pat visokių kačių. Neaišku ar čia skirtingos
veislės ar kas kita, bet liūtai gerokai smulkesni ir mažesni nei matėm Tanzanijoje.
Ir tigrai kažkokie nedidukai atrodo. Gal nelaisvėje žvėrys tiesiog išauga mažesni?
Šalia pat zoo sodo yra dar paukščių ir šikšnosparnių namai, kažką panašaus
matėm Malaizijoje. Pamiršę apie paukščių gripą, žiūrėjom kaip gyvena visokios
papūgos ir pelikanai.

Tada nuėjom į mažųjų, t.y. jauniklių teritoriją, čia jie
gyvena atskirti nuo tėvų. Gal taip saugiau. Tam, kad nusifotkint su žvėrim,
reikia papildomai sumokėt maždaug 1
USD. Tai viso išleidom du, vieną už nuotraukas su liūtuku,
kitą už nuotraukas su baltu indišku tigriuku.

Liūtas dar visai mažas, vos trijų
mėnesių, o štai tigrui jau metai. Tigras dar turi du dvynius ir kartu su jais
pakaitomis dirba modeliu. Taip prisiduria prie maisto ar šiaip kuo nors
pasigerina gyvenimą. Fotografuotis buvo visai linksma, žvėrys dar maži ir
nepyko. Tačiau paprasčiau fotografuotis buvo su liūtuku, kuris elgėsi kaip naminis
katukas – leidosi glostomas, tampomas ir beveik murkė kasomas po ausimi. Kitaip
buvo su baltuoju tigru, kuris Gražinai prisėdus sugalvojo pažaisti. Žaidimai
gal ir linksmi, bet gerokai ne ta svorio kategorija – laimei katinėlis buvo po
trumpa grandine.

Kitą dieną Bogore
vėl lijo. Negalėjom praleisti numatytos programos ir per lietų nuėjom žiurėti
miesto vinies – botanikos sodo. Didelis, aukšta betontine tvora aptvertas,
kažkada seniai įkūrtas olandų. Ir būtent iš šito sodo XIX a. į Europą plaukė
tokie komerciniai mažmožiai, kaip tabakas ar arbata.

Viso sode yra daugiau nei
15 tūkst. rūšių augalų. Sako, vien palmių yra apie 400 skirtingų rūšių. Mes gal
kokias 5 ir atskirtume. Sodas labai didelis, apie 40 hektarų, su šiokiais
tokiais prūdais, kuriuose veisiami vandens augalai. Pirmą kart matėm leliją su
tokiais dideliais dideliais lapais. Parašyta, kad gali išlaikyt iki poros
kilogramų.

Dar parašyta, kad šita lelija prijaukinta ir Anglijoje, bet dėl
prastų oro salygų ji ten žydi tik vieną kartą metuose ir tai, tas kartas būna tik
vieną naktį.

Dar tam pačiam sode yra vaistinių augalų, kaktusų, orchidėjų
parkeliai. Viskas labai gražu ir būtų buvę dar gražiau, jei nelytų. Eilinį kart
radom progą paverkt, kad Vilniuj nėra jokio normalaus parko. Nei su abonentine
politika, nei be jos.

Iš Bogoro
atvažiavom atgal į Džakartą ir skridom (čia todėl, kad labai pigūs bilietai,
nesmarkiai brangesni nei autobuso ar traukinio) į centrinę Javą, į miestą vardu
Yogyakarta arba Yogya, jei trumpiau. Lietuviškai tai kažkas tipo Džiogdžia.
Kultūrinė Javos sostinė. Kultūra prasidėjo nuo sultono rūmų, kurie dar dabar yra
naudojami pagal paskirtį, todėl lankyti leidžia tik kelias nelabai ypatingas vietas.

Bilietukas kainuoja apie tris litus, į kainą įeina gido paslaugos.
Gidas, kaip ir daugelis indoneziečių pasitaikė visai malonus ir paslaugus, tai
ačiū jam. Nelijo, tad po popietinės maldos (nuo 12 iki 14 valstybiniai muziejai
užsidaro pietums ir maldai) nuvarėm į sultono pasilinksminimų vietą. Dabar jau
ten niekas nesilinksmina, šiaip tik muziejus. Po apylinkes palydėjo ir viską aprodė
bei paaiškino (ne nemokamai, aišku) vietinis miestelėnas. Ir gerai, kad mus
palydėjo, nes nebūtume pamatę dar kelių įdomių vietų. Žaidimų aikštelė sultonui
buvo didelė ir ne iš vienų rūmų. Visas kompleksas vadinasi Water Castle
(vandens rūmai), bet šiai dienai didžioji dalis yra sugriuvusi, nes Yogya yra
labai smarkiai kratoma žemės drebėjimų. Bet rūmų griuvenos irgi dėmesio vertas
reikalas.

Juolab, kad nueiti iki vietos reikia labai gražiom siaurom gatvėm, o
palipėjus ant kalniuko kur stovėjo rūmas, gražiai matosi raudonų stogų galybė.
Jei gerai įsižiūrėt, galima pastebėt arcitektūrinę betvarkę, kuri padengus visą
miestą. Čia turbūt dėl pastovių žemės drebėjimų.

Nuo griuvenų nuėjom į tai, kas
suremontuota. Pilnai atstatyti ir už mokestį lankytojams rodomi yra tik sultono
baseinai. Vandens pramogos buvo visa komplekso tema, iš ten ir Water Castle
pavadinimas. Du baseinai vyrams, vienas moterims ir namukas sultonui, iš kurio
pastarasis galėjo stebėtis besitaškančių moterų grožiu ir vėliau pasikviest
kurią pas save ant aukšto.

Šalia rūmų slepiasi požeminė mečetė, čia dėl to, kad
musulmonai buvo persekiojami, todėl melstis teko pasislėpus. Jei mečetė ir
požeminė, turėjo būt sunku nepastebėti jos, nes visas apvalus stogas kuo
atviriausiai pūpso viršum žemės.

Bet mūsų tikslas Yogyakartoj
buvo ne sultono rūmai. Pirmiausiai tai budistų šventykla Borobudur (išvertus iš
sanskrito gausis kažkas neva Budistų šventykla ant kalno). Pastatyta prieš 1200
metų, bet po to apleista ilgiems šimtmečiams.

Tik XIX a. pradžioj olandų
gubernatoriaus dėka griuvenos buvo atkasto, o XX a. pradžioje imtasi
restauruoti, tik nieko gero nesigavo, nes kalva buvo pritvinkusi vandens ir
šventykla ėmė grimzti. Teko į kalvą įmerkti daugybę pinigo ir tik 1983 m.
restauracija buvo baigta. Dabar ši šventykla priklauso pasaulio paveldui.

Pati šventykla yra
pastatyta iš dviejų milijonų akmens plytų, ir tai yra simetriška 118 m²
kvadratinė piramidė. Ant sienų priraižyta galybė gyvenimiškų scenų, t.y. viskas,
kas vyko prieš tūkstantį metų normaliam gyvenime, t.y. jojimas drambliais,
ėjimas pas gydytoją, dovanos kilmingiesiems ir t.t. (tiesa, vienas raižinys,
vaizduojantis aborto atlikimą, šiek tiek šokiravo). Kuo aukščiau lipi, tuo
piešiniai vaizduoja svarbesnius gyvenimo momentus, prasideda visokios maldos,
meditacijos, nušvitimai ir t.t. Žodžiu, žemai yra visokie kūniški geismai ir
aistros, viršuj – nirvana ir gyvenimo rato pabaiga.

Užlipus ant viršaus
prasideda daug stupų. Kiekvieno tokio vazonėlio su skylutėm viduj sėdi po Budą.
Jei per grotas pasieksi Budą pirštais – tai atneš sėkmę. Per patį centrą ir aukščiausiai
yra didžiausia stupa su nedideliu buda viduje. Šventykla nebūtų tokia didinga
ir graži, jei ne aplinka, ištraukta tiesiai iš kažkokios rytietiškos pasakos.
Rūkas besiraitantis palmių virūnėmis ir žali, galvas įkišę į debesis, atrodo
tiesiog per gerai. Viena geriausių patirčių, jei bent sekundės daliai pagauni
save neberealybei, tarsi sapnuojant akimis, kokioje tai pasakoje. Labai
nuostabu.

Už kelių kilometrų
nuo Borobuduro šventyklos yra dar viena šventyklėlė, palyginus nedidelė, ten
budistai eina “apsivalyt” prieš keliaudami į Borobudurą. Šalia šventyklos auga
didelis ir keistas medis, tokių visai nemažai Indonezijoje, bet visus matėm iš
autobuso ar traukinio lango, tad džiaugėmės pasitaikius gerai progai
nusifotkint šalia. Ilgai netrukom važiavom toliau.

Prambanan vadinasi
kaimas, kur kadaise stovėjo 244 šventyklos. Amžiumi visas kompleksas kiek
senesnis nei Borobuduras, bet pagrindinis skirtumas tas, kad čia induistų
šventyklos. Restauruoti teritoriją imtasi tik XX a. ir dabar pilnai atstatytos
stūkso tik aštuonios pagrindinės šventyklos. Dar galima apsilankyti aštuoniuose
mažiau reikšminguose griuvenose.

2006  metais per visą centrinę Javą trenkė 6,3
pagal Richterio skalę žemės drebėjimas, pražudęs apie 6000 žmonių, o apie 30
tūkst. liko be namų. Nukentėjo ir Prambarano kaimas su visom šventyklom, kurios
apgriuvo ir vėl reikėjo sunkiai ir brangiai restauruot. Restauruojamos iki
šiol, todėl lankytojai yra neleidžiami prie pat pagrindinių šventyklų, sako,
kad nesaugu, gali kokia plyta nugriūt ant galvos. Dėl to gaila, bet ką darysi,
saugumas pirmiausia…

Šventyklos labai gražios. Kažką labai panašaus tik iš
kito akmens jau esam matę Indijoje ir Kambodžoje. Kaip ir visos induistų  šventyklos, taip ir ši yra dedikuota
skirtingiems dievams, svarbiausia ir gražiausia bus dievui destruktoriui Šyvai.
Išorėje papasakota šlovingi dievo reikalai ir šiaip istorijos iš jo gyvenimo. Knygų
daug nebuvo, tad jaunus žmones teko mokyt religingumo pagal piešinius ant
sienų. Viskas atrodo gražiai ir stebuklingai, bet saulė taip baisiai kepino, kad
sunku buvo judėt. Na, bent jau nelijo.

Lijo kitą dieną,
kuomet pagal savo programą turėjom važiuot prie ugnikalnio. Tiesa, lyt pradejo
tik tada, kai jau buvom gerokai kelyje, o nusigaut iki Marapi vadinamo
ugnikalnio buvo labai nelengva. Važiavom visuomeniniu transportu, tik kažkaip
blogai įlipom, tai vietoj kelių minučių važinėjom valandą, dar valandą reikėjo
kažkur trenktis su mikruške, po to perlipt į kitą mikruške ir važiuot iki
vietos. Kol atvažiavom pliaupė iš visų jėgų. Kalno nesimatė, viskas buvo
paskendę rūke. Nusisamdėm du vietinius “gidus”, kurie paisiūlė nuvežt iki pat
kalno, pažiūrėt tako, kur bėgo lava. Labai sunkiai, labai iš lėto dardėjom
silpnučiais motociklais savo “gidams” už nugaros. Gražinos motociklas išvis vos
kvepavo. Kai į kelias stačias kalvas teko Gražinai užlipt pėsčiomis,  “gidas“ diagnozavo, kad ,,Motor is broken”
(mopedas sugedo) ir kažkur pusiaukelėje iš netoliese gyvenančio draugo teko skolintis
kitą mopedą. Nuvažiavom iki kalno papėdės, o lietus niekaip nenorėjo liautis. Užtat
buvom tikrai vieninteliai lankytojai.

Šitas ugnikalnis
aktyvus visą laiką ir niekad neišsiveržia iki galo. Nuo 1998 m. ugnikalnis gana
aktyviai spjaudosi lava kas keletą metų, tiesa, tai netrukdo čia gyvenatiems,
nors po kiekvieno riebesnio protrūkio kažkiek žmonių žuva nespėdami pabėgt.
Paskutinį kartą lava smarkiau buvo išsiveržusi 2004 m., o praeitais metais
kalnas smarkiai kratėsi, bet taip nieko ir nepadarė. Šiuo metu jis kol kas
ramus ir tyliai sau rūksta. Išviveržusi lava bėga savo išarta vaga, viską
naikindama aplink.

Kol per lietų žioplinėjom kalno papėdėj, tarsi pats kalnas
sumanė mums pasirodyt. Nors ir pliaupė, debesys kabojo sunkūs ir per rūką nieko
nesimatė, kažur per 10 min. viskas aplink Marapį išsisklaidė, todėl kuo
puikiausiai, ne ką blogiau nei giedrą dieną galėjom pažiūrėt, kas čia per
ugnikalnis.

Džiaugėmės, kad toks lietingas nuotykis baigėsi tuo, ko mes ir
norėjom – kalną pamatėm, lavos vagą pamatėm, tad permirkę ir sušalę spjovėm į
autobusus, sėdom į taksą, kuris parvežė iki nakvynės. Gavosi maždaug 7 Lt
brangiau nei visuomeniniu transportu. Tokia, štai, komforto kaina.
Toliau važiavom į
rytinę salos dalį, į vietą pavadinimu Bromo. Iš tiesų Bromo – tai vis dar
rūkstančio kraterio vardas. Dar daugiau ugnikalnių, toks buvo tikslas.

10 thoughts on “Dideliu greičiu per Indoneziją. Rytinė ir centrinė Java

  1. koks nepaprastai grazus vienuolynas, kokios sventyklos… sedi zmogus ir galvoji kodel esi cia, tamsiame ir saltame vilniuje, o ne ten prie to kalno, kur nors po palme ar tuo dideliu medziu, atrodo ir be maisto gyvas butum…

  2. Žiū, o šita Java netyčia niekaip nesusijus su tarybine legenda – motociklu Jawa? 🙂

    P.S: "Tačiau paprasčiau fotografuotis buvo su tigriuku, kuris elgėsi kaip naminis katukas – leidosi glostomas, tampomas ir beveik murkė kasomas po ausimi. Kitaip buvo su baltuoju tigru, kuris Gražinai prisėdus sugalvojo pažaisti." Kokia nedovanotina loginė klaida su tigriuku ;))

  3. Elvi, aciu,pataisem jau:)
    Del Javos, tai kiek pamenu, motociklo vardas buvo susijes su kazkokia gal upe Vengrijoje.

  4. privet bratec!!!!!!! ya bezumno rad bil posmotret vashi fotki. Zhal chto ne ponimau komentarii!!! Vi molodci!!! reshitsya na takoe puteshestvie!!! Sila!!! prosto gorzhus za vas!!! Pishi mne esli smozhesh… moy mail: sergey.ma@mail.ru… obnimayu.
    Maksimov Sergey 🙂

  5. Jusu keline nuostabi ir nuostabu,kad jus taip varot, BET! Ar keliavimas aplink pasauli prides jums nors siek tiek tolerancijos? Nes dabar atrodo, kad visi pasaulyje durniai ir lochai, tik jus ne. Ir visos shalys, kurias apziurite yra nieko vertos, nes ten kitaicai, negroidai, nutuke australai, ech. Seniai jau jus skaitau ir vis laukiu, kada jus atsiversite.
    Juk pasaulis nuostabus! Juk to ir išvykot, ar ne? Atverkit akis ir seize the day. Gal tuomet ir kelione bus kiek pozityvesne.
    O gal jus jauciates visai kitaip ir cia tik toks super madingas ironiškas rašymo būdas?
    Sekmes!

  6. Linda, neimk i galva jei kas piktai nuskamba. Visad rasom su sypsena ir sarkazmu, nezinau, jei tai yra super madinga, tai mada irgi ner blogai:) Be to, viskas ka rasom yra tiesa, labai skatinu patikrint ar kartais nemeluojam!
    Sekmes ir tau.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *