Laba diena P. Amerika. Santiago, Čilė

Biologinis laikrodis
sutriko – vienas žiauresnių laiko šuolių per visą mūsų kelionę. Bet buvom
baisiai laimingi žengdami pirmus žingsnius mums naujame žemyne. Kuomet supratom,
kad vėl niekas nekalba anagliškai, tik ispaniškai, prisiminėm kelionės pradžią
praeitais metais, kai mėnesį važinėjomės po Ispaniją. Tiesa, per tą mėnesį
surinkti kuklūs ispanų kalbos trupiniai padėjo susigaudyt ir neišsigąst. O labų
labiausiai tai laukėm susitikimo su Danieliaus Ponu – Direktorium Julium, su
kuriuo netikėtai pavyko susiderinti kelių dienų pasimatymą, pastarasis kaip tik
atostogavo šen bei ten Pietų Amerikoj. Taigis, susitikom pažįstamą lietuvišką
dušią, kažkur Santiage, kažkur toli nuo Lietuvos. Susitikom trim dienom, taip
jau gavosi, kad visas tas dienas ir praplepėjom. Išvis nelabai daug nuotraukų
turim iš Santiago. Padarėm kultūrinę programą pačią pirmą dieną,
pasivaikščiojom po senamiestį, užlipom į kalną pažiūrėt miesto panoramos, na ir
užtenka. Ką čia.

Santiagas brangus
miestas, kainos tokios pat ar net didesnės nei Vilniuje, civilizacijos lygis panašus,
gyventojų kiekis skiriasi šešiagubai, Santiago naudai. Centrų centras yra Plaza
De Armas, kas iš emės ir reiškia “pagrindinė miesto aikštė”, ten, kaip kokiam
normaliam krikščioniškam mieste, yra didelė katedra ir daug žmonių, su
įvairiais užsiėmimais.

Yra ir netradicinių atrakcijų, kaip kad vyrukai išsinešę
į gatvę žiūronus, už kelias kapeikas siūlo pažiūrėti į žvaigždes. Taip pat gera
atrakcija – burtai iš kortų, burėjų stalų apstu, kaip ir netrūksta naivuolių,
mėginančių dirstelt į ateitį.

Valgyti brangiam
mieste nemalonu, ne dėl to, kad neskanu, dėl to, kad dabar, kai esam bedarbiai,
turim žiūrėt kas vyksta piniginėje. Na, bet užsimerkėm keliom dienom, kad nieko
nematyt (ir neskaičiuot) ir pabuvom labai neblogai.

Kažkaip keista, kad ispanakalbių
šalyje yra vegetariškų kavinių, bet yra, ir regis, tai labai madinga tarp
vietinių. Maistas geras, sveikas, belieka tik džiaugtis mėgautis. Patys gi čiliečiai
daugiausia valgo du dalykus – ledus ir hotdogus. Ir vienų ir kitų apstu. Dėl
hotdogų tai keista, t.y. keista dėl nesveiko jų populiarumo.

Kita kasdienybės
dalis – Čilietiškas vynas. Nelabai ką turintis bendro su tuo “čilės vynu”,
kurio galima rasti maksimoje. Čia skonio prasme. Ir jokiu būdu nenorim, negalim
ir neturim kaip pasirodyti kokiais vyno žinovais! Brangiausias vynas kurį
pirkom kainavo 8 Lt, buvo labai ypač gardus ir trim medaliais apdovanotas.
Žodžiu, geriausia Santiago dalis – vynas. Kita, ne tokia gera dalis – alus,
kuris lygiai kaip ir Ispanijoje parduodamas litrinėje taroje ir lygiai toks pat
nelabai geras. Bet, tai kam gert tą alų.

Santiage turėjom
draugų, kažkada keliaudami Malaizijoje susitikom du čiliečius. Brolis ir sesuo,
tada jie turėjo kelis mėnesius kelionėms po Aziją. Su jais Malaizijoje gyvenom
vienam viešbutyje ir susidraugavom. Tada dar kart juos susitikom Kambodžoje, tą
kart atsitiktinai, ir dar labiau susidraugavom. Kuomet mes buvom Santiage, jie
buvo jau trys savaitės kaip grįžę namo, tad susitikom paplepėjom ir toliau
labai gerai leidom laiką.

Tam geram laikui jau reikėjo daryti pertrauką, tad
vieną dieną dedikavom kultūrai, t.y. Valpariso besivadinančiam miestui, visai
netoli nuo Santiago. Tada pirmą kart nusistebėjom nematyta negirdėta autobusų
kompanijų prabanga ir kokybe. Jokių vėlavimų, viskas pagal grafiką ir super
kokybiškai. Ir ne taip jau brangiai.

Taigi, diena Valparaiso,
neva, Čilės kultūros sostinėje, mieste, kurio niekaip negalima nepamatyt…

Kaip tik, kai
atvažiavom, miesto aikštėje koncertavo kažkokia ispaniška “žas” versija, t.y.
žmonių ant scenos daug, visi turi po mikrofoną, begioja pirmyn atgal ir vis
kažką lepteli. Jaunimo vidury dienos buvo labai daug, regis, ta grupė visai
populiari. Truputį pažiūrėjom, pasiklausėm ir nuėjom savais keliais ,,kultūrintis”.
Kultūra čia susideda iš kolonijinės architektūros, tai tarsi ir bus
senamiestis.

Vilniečio, kaip didžiausio, seniausio ar kokiotai ten senamiesčio
gyventojo, tokiais dalykais nepapirksi. Kuomet didžioji Europa grobė ir siaubė
visą likusį pasaulį Lietuva, deja niekaip negalėjo pasigirti didybe. Vietoj to,
kad turėt kolonijų, patys buvom tai lenkų, tai rusų ,,kolonija”, todėl kažkaip
ir ta kolonijinė architektūra neveža. Pabradė kažkokia.

Prasitrynėme visą dieną
šen bei ten, bene didžiausias įdomumas, kad miestas, normalios žemės pritrūkęs,
nuo šlaito išsidriekė ant kalno. Į kalninius rajonus yra tiek laiptai, tiek
keltuvai. Keltuvai ypač verti dėmesio, bo labai senoviniai. Važiuot, t.y.
keltis – ne taip jau smagu. Traškanti brakškanti būdelė neatrodo patikimai, o
sukeltas nepasitikėjimas proporcingai didėja būdelei kylant.

Girgždantis lynas,
trukčiojamai, tampymas, visokie garsai kurie niekaip nedera liftams ar
keltuvams; pakilus viskas susilieja į gražią patirtį ir žemės lengvumą po
kojomis. Vietiniams čia kasdienė priemonė, ne kokia nors turistinė atrakcija,
kažkas neva, kaip tie baisiai seni troleibusai Vilniuje – autofrankenšteinai,
kuriems mirti neleidžia stebukladariai meistreliai troleibusų parke – iš trijų
mirusių, gyvenimui prikeldami ketvirtą. Taip ir su keltuvais Valparise. Mums už
Pinočetą vyresni ir vis dar dardantys grabai, jau kaip ir egzotika.

Kaip ir
egzotika mums, lygumų vaikams, uosto panoramos nuo kalno.

Paslampinėjom šen bei
ten tarp namų, įdomiai žmonės gyvena, patys žmonės irgi įdomūs. Žodžiu, kuriam
laikui dėl kultūrinės kelionės dalies galėjom būti ramūs, o tai jau tas vynas
ir maršrutas iki naktinio taško jau buvo pradėjęs atsibosti.

Iš Santiago skridom
į Čilės pietus. Skrendam ne dėl to, kad labai jau toli, bet dėl to, kad
autobusai labai prastai važiuoja ten, kur mes norim. O prastai važiuoja dėl
prasto, keliams netinkamo landšafto.

Skrydis buvo toks keistas, lėktuvas
leidosi trijuose stolėse, kažkas išlipdavo, kažkas įlipdavo, galinėje,
ketvirtoje maršruto stotelėje išlipome ir mes. Stotelė vadinosi Puerto Natales,
stotelė labai nauja, nes visai neseniai, grynai turistams čia pastatė oro
uostą. Tiksliau būtų sakyt, kad nutiese pakilimo taką lėktuvams, oro uostu
medinio namuko nelabai išeina pavadint.

Matyt pasimetę
atrodėm, dairydamiesi po stepę aplink – oro uostas vidury dykinės, nebuvo
matyti jokio transporto iki miesto, jokio takso, nieko. Iš kažkur atsiradusi
tetutė pasisiūlė mumi pametėt iki miestelio, maloniai nustebom ir apsidžiaugėm.
Tetutė dar padarė ekskursiją po miestelį, parodė kur kas yra, gal mes ko ir nesupratom
ispaniškai, bet, kaip Erlickas sakė, svarbiausia juk dėmesys žmogui.
Į Puerto Natales
mumi atsibeldėm (ir vasarą iškeitėm į žiemą) dėl baisiai vertingo ir gražaus
parko, sezono metu žmonės čia atvažiuoja savaitės ar ilgesniems žygiams, kurių
visų vinis – ledynai.

Netrukus pratęsim pasakojimą, o tai jau labai atsiliekam nuo realybės.

0 thoughts on “Laba diena P. Amerika. Santiago, Čilė

  1. As nelabai suprantu kiek tokios keliones kainuoja… Juk cia turtuoliui reikia buti tiek keliaujant ir dar y tokius krastus kurie tikraj nera arti

  2. Antanai, "turtuolis" yra reliatyvu. Jei tau 16 metu, gyveni provinciojoje, gal koks 120 tukstanciu litu metams yra dideli turtai.
    Kita vertus, jei 5 doleriai per diena, tau jau suvokiama suma, zmones keliauja ir uz tiek – (http://www.followtheroad.com/lt/).
    Didziausias turtas – buti atviram pasauliui, tad ta prasme, esam turuotliai.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *