Galapagų salos – dėdės Darvino pėdomis

Galapagų salos yra
ta vieta, kur Donelaitis parašė evoliucijos teoriją. Jam didžiąja dalimi talkino
perspektyvus biologas megėjas, vėliau tarybinių vadovėlių pamiltas hipis –
Čarlzas Darvinas.  Darvinas Donelaičio
Metus išvertė iš hegzametro ir prisiėmęs autorystę, veikalą išplatinio kaip
savo. Gražų pavadinimą “Metai” pakeitė sausas ir lėkštas “Rūšių atsiradimas”. Šitokį
patencialą kūrybai suteikia galybė gyvių, besiveisiančių salose. Daugelis kurių
yra prisitaikę gyvenimui saloje ir skiriasi nuo savo giminaičių žemyne. Štai,
kaip kad Galapagų salų ikona – Juodz Driežs arba Marine Iguana, kaip vėliau
pervadino Darvinas ir taip prigijo visam pasaulyje.

Marine Iguana iš
Galapagų, minta jūros kopūstais, nes vulkaninės kilmės salose nėra medžių. Tik
krūmai ir kaktusai. Iš didelio noro ėsti iguana išmoko plaukti ir rado ko
užkrimst jūroje. Iguanos žemyne yra kitokios.

Didesnės, žalios ir
vietoj to, kad plaukiot ir ėst kopūstą, maisto susisranda užsikabarodamos į
medį. T.y. čia taip turėtų būti natūraliomis sąlygomis. Iguanos miesto parke
ėda tai, ką pavagia iš turistų ir į medžius kopia ne maisto ieškot, o slėptis
nuo žmonių.

Į Galapagų salas
eiliniai žmonės gali patekti tik lėktuvu, valandos skrydis pirmyn – atgal kainuoja
virš 300 USD. Neeiliniai žmonės, kurių marškinių saga kainuoja daugiau nei 300
USD, į salas gali patekti privačiais laivais beigi lėktuvais. Mums iki nuosavo
burlaivio dar reikia padirbėt, todėl į salas skridom kolektyviai su kitais mirtingaisiais.
Skristi galima tik iš dviejų miestų Ekvadore, t.y. sostinės – Quito arba
didžiausio šalies miesto (kas nėra sostinė), pačiu geriausiu pasaulyje
pavadinimu Guayaquil. Tariasi maždaug “kua-kil”. Būtent iš čia skridom ir mes. Tai reiškia, kad
tam mieste dar ir pasisvečiavom dieną kitą. ,,Uoj” teištarėm atvažiavę, nes
jovalas šitam mieste dar didesnis nei matėm Peru.

Susidaro toks Pietų
Amerikos vaizdas, kad kuo šiauriau, tuo kontrastai miestuose didesni. Nors
Ekvadoras nėra turtinga šalis vidutinės gyventojo pajamos apie 250 USD/mėn, čia
tuo atveju, jei pastarasis turi darbą. Bet aikšu, kad nemaža ir labai turtingų.
Harmonijos nėra, tik juoda arba balta. Tuoj už prašmatnaus dangoraižių kvartalo
prasidės mėšlynas su purvinais vaikais balose, o šalia supuvusio taksi žigulio
sankryžoje gali išvysti tokį pat geltoną Hummerį. Kadangi dabartinis mūsų
kelionės biudžetas šiek tiek prasilenkia su visokiom prašmatnybėm, tai apie
miesto gyvenimą galim spręst tik iš pigesnių vietų ir penkiažvaigždutinė
gyvenimo pusė yra ta, kurios negalim vertint. Gal turčiui čia ir neblogai.

Nors negalima
sakyt, kad labai nusipiginom šį kart. Štai mūsų viešbutis “Milenium”, pačiame
miesto centre, dideliu veidrodiniu fasadu ir polerizuotais stiklais. “Milenium”
naktį žiba mėlynu neonu, o kambarys su langu į gatvę kainuoja bene 12 USD. Mūsų
kambario langas praviras, tas kur žemiau.

Plika akim matosi,
kad kambaryje turėjom kondicionierių, ko nesimato, kad buvo ir šiltas vanduo
(gal tai ir skamba neįprastai, bet čia dušas su karštu vandeniu yra gan retas
dalykas). Dar matosi du geltoni žiguliai. Visos geltonos mašinos yra taksi, bet
labai jau stebino tarybinių mašinų kiekis mieste. Netgi teko pasivėžint kartą.
Tas kartas buvo į oro uostą, iš kurio jau lėkėm į Galapagus pas iguanas.

Galapagų salos yra
labai griežtas rezervatas su griežtom taisyklėm. Šiukštu negalima atsivežt
maisto ar kokių organinių dalykų. Dažniausiai žmonės atskrenda į salytę pavadinimu
Baltra, kur amerikiečiai antro pasaulinio karo metais pasistatė nedidelį oro
uostą. Labiausiai apgyvendintas ir išsivystęs (paslaugų prasme) yra Puerto
Ayora miestelis Santa Cruz saloje, kur ir praleidom daugiausia laiko
organizuodamiesi išvykas ir bimbinėdami po pačią salą.

Puerto Ayora
niekaip nepavadinsi kurortiniu miesteliu, nepaisant to, kad yra turisto miego
ir maitinimo vietos, parduotuvės, kelionių agentūros. Miesteliukštis yra
totaliai nepatrauklus ir neįdomus, vienintelė vieta verta dėmesio yra nedidelis
žuvies turgus. Ten kas dieną gali stebėti, kaip dėl išdarinėtos žuvies likučių
pešasi pelikanai ir vienas ruonis. Gal peštynėmis čia nelabai pavadinsi, nes pelikanai
nėra labai vikrūs su tokio dydžio snapu, o ruonis, nors ir pats gudriausias (bo
kažkaip atšliaužia iki turgaus) ant žemės nėra toks vikrus kaip kad norėtusi.
Beto ir kaulų pakanka beveik visiems.

Pelikanai šiaip jau
neminta didelėmis žuvimis, kaip ir neturi dantų ar burnos, kad susimulkint
grobį iš žuvies turgaus. Todėl didenis kąsnis stringa snape. Išspjaut ir ryt iš
naujo – bloga mintis, nes kaulą tuoj pat nugvelbs kas kitas. Šiaip jau, net
klegėt ar karsėt yra pavojinga, nes kitas pelikanas įkiš savo snapą į žabtus ir
pastvers skanųjį kaulą.

Santa Cruz saloje
netoli miestelio yra didžiųjų vėžlių veisykla. Šie vėžliai yra labai seni –
jiems daugiau nei šimtas metų.

Žmonių atvežti
gyvūnai padarė ir vis dar daro didelę žalą salų ekosistemai. Norint, kad
Galapaguose vėžliai neišnyktų, reik juos veist nelaisvėje. Vėžlių kiaušiniams
pavojingos žiūrkės bei skruzdelės, kurios mielai juos valgo. Kol vėžliukai dar
maži, jų kiautai lengvai pažeidžiami šunų, karvių ar ožkų, kurios
papraščiausiai juos gali sutrypti. Iki šiol yra kovojama su
atvežtiniais…keista, kaip dar nesugalvojo kokios pramogos turistams
,,medžioti” ožkas ar karves.

Santa Cruz, kaip ir
visos kitos salos Galapaguose yra vien lava ir smėlis. Kraštovaizdis yra labai
skurdus. Bruzgynai, kažkokios piktžolės ir juodi lavos akmenys. Ir yra dvi
didelių kaktusų rūšys, kas ir yra pagrindinė salos augmenija. Paplūdymiai yra
kitas reikalas. Smėlis baltas, vanduo žydras, bangos didelės, o juodi akmenys
gražiai kontrastuoja su smėliu.

Ant juodų akmenų
saulėje šildosi daugybė iguanų. Dar yra daugybė krabų. Tiek iguanos tiek krabai
žemynė susilaukia liūdno likimo virtuvės puode. Galapaguose gyvius draudžiama
net liesti, jau nekalbant apie medžiojimą ir valgymą. Todėl ir krabai, ir
Iguanos jaučiasi pakankamai ramiai drybsodami ant akmenų. Tuo smagiau turistui.


Kitas smagumas yra
tas, kad Galapagai nėra kurortas, nors maudytis čia smagu, turistų trauka yra
ne vanduo ar smėlis, bet gyvūnai. Ekvadoro valdžia visaip stengiasi, kad taip
ir liktų, ir kad ant salos kranto niekas nepradėtų statyti vilų ar viešbučių
prašmatniam poilsiui.

Kol kas taip ir yra, visiems kas nori pažiūrėt iguanas
pro penkių žvaigždučių langą siūlomi ypač brangūs kruizai, ypač brangiuose
laivuose. Ir tai yra labai gerai, nes kol ponulis laive, nereikia tiesti saloje
asfalto, kad pravažiuotų limuzinas.

Belieka tikėtis, kad ponulis taip ir liks
savo penkių aukštų jachtoje, kur per auksinį žiuroną be vargo galės spoksoti ne
į manekenes bikiniuose, bet į juokinga paukštį mėlynais batais. Blue Footed
Boobie angliškai vadinasi šitas keistas paukštis, kurio giminaičius pirmą kart
matėme Peru, Balesto salose, tik ten jie atrodė normaliai, ne mėlynom kojom ir
snapais. Turbūt dėl dviprasmybės su “boobie” (angl. boobs – papai), o ne dėl
keistos spalvos kojyčių, šitie paukščiai yra ne ką mažesnė Galapagų ikona, nei
iguanos.

Rykliai nėra kas nors labai neįprasto Galapaguose, jų čia pilna ir įvairiausių rušių. Naivu tikėtis, kad patys didžiausi ir įspudingiausi plaukios kažkur prie kranto ir gaudys pelikanus. Normalūs rykliai gyvena giliai ir reik nert, jei nori pamatyt. Nelabai normalūs, maždaug metro ilgio rykliukai ilsisi netoli kranto, todėl tereik truputį sekmės, kad vieną kitą užtikt plaukiojant vien su kauke. Tą kart povandeninio fotiko neturėjom, tad ryklio nuotraukos neturim. Nufotkinom tik vietą kurioje plaukiojom. Šiaip, čia seklu, dugnas smelėtas ir čia ilsisi whitetip reef shark. Mažiukės tokios.

Dabar šiek tiek
bendrai apie turistinę veiklą. Nepriklausomai, t.y. pačiam užsigeidus galima
lankyti tik tris salas, norint nuplaukti iki kitų salų, reikia imti turą ir
eiti su gidu. Dėl pastarosios priežasties, labai populiarus salų lankymo būdas
yra savaitės ar trumpesnis kruizas. Pigiausi variantai prasideda nuo 550 USD
žmogui penkiom dienom, bet kur kas realiau, kad teks pakloti apie 1000 ir net
daugiau baksų. Na ir vėl mums per brangu.

Tikėjomės susiorganizuot kažką neva
“last minute”, bet tas nėra taip paprasta ir vėlgi, kalba sukasi apie nemažus
pinigus. O Ekvadoras lieka Ekvadoru, čia tave gali apgauti: pažadėti puikų
laivą su puikia įgula, o atėjus laikui, išplauksi dyzeliu prasmirusia gelda su
neveikiančiu tuliku. Lieka “pasidaryk pats” variantas, kas nėr taip jau blogai,
kaip kad rašė kelionių gide.

Nemažai istorijos
gavosi, kad nebutų taip nuobodu skaityt, dalinam pasakojima apie Galapagus į
dvi dalis.

One thought on “Galapagų salos – dėdės Darvino pėdomis

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *