Apie tai kas buvo toliau ir kaip baigėsi

Rugsėjo 5 d. suėjo mėnuo, kai jau esam grįžę į
Lietuvą. Mėnuo plius viena savaitė yra tas laikas, kurį jau esame Europoje. Kad
iki galo būtų aišku – maršruto trajektorija iš NY oro uosto sparnuotame Vokietijos kompanijos LTU(!) airbuse nukrypo į
Duseldorfą. Skrydis nebaisiai ilgas – septynios su trupučiu valandos, čia taip
išeina, kad kelionės laikas beveik lygus laiko skirtumui, t.y. NY laikas nuo
Vokietijos skiriasi šešioms valandom.

Muitinės procedūros tą kart, apsiribojo
pasų kontrole. Ir tai nelabai atidžia. O oro uoste mūsų laukė Danieliaus
brolis, pas kurį svečiuose ir ruošiamės sustoti “reabilitacijai”. Čia vat
simbolika tokia gaunasi, kad prieš grįžtant į Vilnių užsukam į Hagą, miestą,  į
kurį pirmą užsukom pradėję kelionę prieš metus. Nuo Duseldrofo Vokietijoje iki
Hagos Olandijoje, kur ir gyvena Danieliaus brolio šeima, yra apie 250 km, jei
kam kils klausimas kodėl iš JAV į Olandiją važiuojam per Vokietiją, tai
atsakymas paprastas – finansiškai ekonominiai taupymo sumetimai, t.y. pigesni
transatlantiniai lėktuvo bilietai. Kaip kad iš Olandijos į Lietuvą važiavom per
Belgiją, lygiai dėl tokių pačių sumetimų. Nerūpestinga savaitė svečiuose
visiškai neprailgo.

Į Vilnių mumis pargabeno Airbaltic’as, turbūt
pasisekė, kad viskas buvo gerai, t.y. lėktuvo skrydis nebuvo atidėtas, išskrido
tik nedaug vėluodamas, o nusileido kone laiku. Bagažas irgi atvažiavo. Tiesiog laimės
paukščiai. Oro uoste laukė keli, per metus vizualiai nelabai pasikeitę,
draugai. Na, dar praėjo kelios akimirkos ir jau buvom abiejų mamų glėbyje su
negaruojančiais šaltibarščiais ant stalo. O maždaug po pusvalandžio,
nebeatrodė, kad išvis kur nors buvom išvažiavę. Rūpesčius priminė tie daiktai,
kuriuos metus saugojo Gražinos mama, kol mūsų butas buvo išnuomotas. Daugelis
žino, koks saldus yra kraustymosi malonumas: dėžutės, maišeliai, gėių vazonai,
keli reisai liftu ir štai viskas guli suversta krūvon ant grindų namie. Po metų
grįžus į butą, kuriame gyveno nepažįstami žmonės, apima dvigalės lazdos jausmas: vienas
galas sako, kad čia tavo namai, kitas – kad jau netavo. Kažkas yra sakęs, kad namų
užvaldymo pajutimas greičiau apima jei skuduru ir klūpadomas ant kelių išsiplauni grindis.
Tai nėra visiškai tiesa. Lieka tas pats jausmas,
kad buto sienos susvetimėjusios, tik kad grindys švarios. Netgi per kelias
dienas prasinešus po kiekvieną plyšį ir jį išplovus, namų prisijaukinimas
užtruko. Galiausiai, kai daiktai sugulė į spintas, knygos į lentynas ir mūsų
juodasis katinas pagaliau prisiminė, kad yra čia jau buvęs, vėl apniko jausmas,
kad niekur ir nebuvom išvažiavę.

Tai, kad esam visai nepasikeitę,
sakė daugelis iš naujo sutiktų draugų. Grįžti į tokio didmiesčio kaip
Vilnius, tokioje šalyje kaip Lietuva, ritmą – nėra labai sudėtinga. Kainų šuolis
nėra toks didelis, kaip kad visi kalba, infliacijos dar nesijaučia, valdovų rūmai
tokie pat baisūs, telikas rodo, o delfi rašo tą patį šūdą, kaip ir prieš
metus. Nėra tokio jausmo, kad buvom išvažiavę, kad dvasiškai atitrūkom nuo šito
gyvenimiško pliurzalo ar kad kaip nors kitaip prašvitom. Neatsitiko nieko, kas
negalėjo nutikti. O susisteminus klausimus, kuriuos grįžę girdėjom kelionės tema, gausis trumpas DUK.

K. Kaip jaučiatės grįžę? Kas pasikeitė?

A. Neitin gerai, nes veiklos tempas nukrito 30
kartų. Vilniuje katastrofiškai nėra kur nueit, kur nuvažiuot dviračiu ar
gražiai pasivaikščioti. Oras blogas. Ir žmonės čia yra bjauriai nemandagūs su savo vemt
verčiančiais, kaimietiškais familiarumais ir pamokymais. Na ir išvis, kaip
galima jaustis atvažiavus į neypatingo grožio, mažą sostinę rytų Europoje, iš
kurios žinai, kad artimiausiu metu neišvažiuosi, kad lieki čia gyvent? Likę už
nugaros metai, kuo toliau, tuo labiau darosi panašūs į sapną, iš kurio pabudom.
O Danielius išvis negali žiūrėti kelionės nuotraukų, nes genda nuotaika.

K. Ką veiksite/veikiate sugrįžę?

A. Nieko netikėto, kaip kad atidaryt jogos
klubą ir/ar tekilos barą į galvą nešovė. Reikia susirasti apmokamų darbų ,nes
finansiškai esam kiek nustekenti. Danielius jau dirba su vienu iš ankstesnių
darbdavių, Gražina ieškosi naujos darbovietės.

K. Jei tai nėra paslaptis ir padoru klausti…

A. Klauskite.

K. Kiek gi išleidote pinigų?

A. Gal kokį 185 tūkstančius litų. 50 iš jų buvo
skolintasi iš banko.

K. Vajai kaip daug.

A. Apkeliaut aplink pasaulį per metus brangu pirmiausia
dėl skrydžių, kurių būtinai pasitaikys. Iš viso skridom 18 kartų ir tai kainavo
apie 40 tūkst. litų mums abiems. Ne visi skrydžiai buvo būtini, kai kurie yra
laiko taupymas. Kaip kad skrydis nuo Nepalo – Indijos sienos iki
Katmandu yra 30-40 minučių. Autobusu tas kelias yra 14 valandų. Tokių pavyzdžių
yra ir daugiau. Kitos pagrindinės išlaidos buvo transportas, nakvynė, maistas ir pramogos (turai, nardymai,  bilietai už įžymybių aplankymus). Su šitais dalykais kiekvienas yra labai individualus, todėl nelygu kiek
išleidžia. Mes visuomet mokėjom tiek už transportą (išskyrus vieną vienintelį atvejį, kai teko ekspromtu tranzuot), tiek ir už nakvynę ar
maistą (Nakvynė pas CS narius daugiau išimtis, nei taisyklė). Smulkesnės
finansinės ataskaitos galima prašyti iš Gražinos, ji per metus į tokią mažą žalią užrašų knygutę užsirašė visas patirtas išlaidas.

K. O tai kur jūs buvote?

A. Nuo tada kai išskridom iš Vilniaus buvom
tokiam užsienyje: Olandija, Belgija, Ispanija, Kenija, Tanzanija, Malavis,
Zambija, Zimbabvė, Indija, Nepalas, Kinija (įskaitant Tibetą, Honkongą ir Makau), Malaizija, Tailandas, Kambodža,
Vietnamas, Indonezija, Australija, Naujoji Zelandija, Čilė, Argentina, Peru,
Ekvadoras, Panama, Kosta Rika, Nikaragva, Hondūras, Gvatemala, Meksika, JAV.
Čia surašytos šalys kuriose praleidom bent vieną naktį. Dar kelioms valandom
buvom Kanadoje. Na ir Vokietijoje. Kad kiek nors būtų aiškiau, čia toks
žemėlapis. Visai gražu atsiversti pirmą įrašą bloge ir palyginti pirminį planą.
O atsivertus pirmą puslapį, skaityti viską iki paskutinio, kuriuo lai būna šitas
įrašas. O kas perskaitė viską iki galo, tegul žino, kad įveikė lygiai 147
lapus, t.y. čia tokį skaičiuką dabar rodo wordas dešiniam kampe.

O jei dar pakils ūpas merkti plunksną į rašalą
kokia nors tema, tai įklijuosim nuorodą kur nors, kad lengva būtų pamatyt.

15 thoughts on “Apie tai kas buvo toliau ir kaip baigėsi

  1. jejee, sveiki sugrįžę į tėvynę (: viskas bus gerai, nėra taip jau blogai tam Vilniuj. Man panašus jausmas po pabuvimo pusę metų Švedijoj buvo, bet praėjo po kurio laiko (:

    o kelionė jūsų tikrai buvo įspūdinga, respekts visapusiškas, šaunuoliai (:

    sekmės adaptuojantis!

  2. po metų skaitymo atrodo lyg pažįstami namo būtų grįžę 🙂
    parašykit ar ir toliau taip nekaip jausitės 🙂

  3. Sveiki,
    Jūsų kelionės blogą perskaičiau per kelis prisėdimus ir laukiau to paskutinio, apibendrinančio įrašo.
    Eilučių "Ir žmonės čia yra bjauriai nemandagūs su savo vemt verčiančiais, kaimietiškais familiarumais ir pamokymais. Na ir išvis, kaip galima jaustis atvažiavus į neypatingo grožio, mažą sostinę rytų Europoje, iš kurios žinai, kad artimiausiu metu neišvažiuosi, kad lieki čia gyvent? " tikėjausi jau įpusėjęs skaityti blogą ir puikiai jus suprantu. Šioj vietoj man kilo bene vienintelis klausimas – ar vertėjo? Ar vertėjo metus laiko gyventi taip kaip greičiausiai jau nebeteks ir suprasti, kad gyvename skylėj?
    Ar šitas, kiek suprantu, gana skaudus pasisakymas tiesiog buvo padiktuotas dar neįvykusios akultūrizacijos tėvynėj? Vis tik metai laiko multi-etninėję, multi-kultūrinėje bendruomenėje turėjo suformuoti požiūri ką turime ir ko ne Lietuvoje. Ar tiesiog konstatavot faktą, kurį žinojot prieš pradedant kelionę? 🙂 Beje, mintys apie emigraciją nekyla? Kiek suprantu, esate pakankamai kosmopolitiški žmonės.

    Kalbant apie blogą, tai labai gailiuosi, kad jį atradau tik prieš kelias dienas ir dėl to praradau nemažą dalį malonumo belaukiant naujų postų. Anyways, dėkui už teigiamas emocijas, vaizdus, žinias ir patirtį. Jau dabar galiu užsižymėti, kad į Indiją tikrai nekeliausiu, o į grafą "reikia nukeliauti į" įsirašysiu N. Zelandiją 🙂 Jūsų ironiškas bei vietomis sarkastiškas požiūris ir rašymo stilius buvo jėga!

    Tikiuosi neužmesit kelionių ir pasitaupę bei išsimokėję skolas vėl nudžiuginsit naujais įrašais.

    Sėkmės kuriant tolimesnius planus,

    Virgis

  4. Patinkat jūs man, taip ir matau save patį po metų, trenkiantį daiktus į kampą ir nebegalintį suprasti, kur aš čia patekau: namo ar į pragarą.

    Jūsų kelionė buvo žiauriai aktyvi, todėl noriu palinkėti, kad kita būtų ramesnė, gaivesnė ir (jeigu tik įmanoma) dar įdomesnė.

    Juk tikrai keliausite. Prisipažinkit. 🙂

  5. Virgi, ačiū už gerą komentarą. Klausimai/pamąstymai kuriuos uždavei atskiro, filosofijos pripilto įrašo prašosi. Trumpai pasakysiu, kad tie žodžiai apie kuriuos citavai, lai būna eilinė ironija. Dėl Indijos neskubėk apsispręst:) Tiesiog tegul tai nebūna pirma šalis Azijoje kurią lankai.
    Kiauliau, tau irgi ačiū už tai, kad patinam:) Keliaut aišku, kad keliausim, ne taip ilgam, žinoma. Bent jau kol kas. Reik ir Indija dar kart patikrint, nueit iki Everesto Nepale, ir į Izraelį labai norisi, jau nekalbu apie Braziliją. Europoje yra kur nuvažiuot apsčiai. Kol kas tik dar kart į JAV tiksliai numatę esam.

  6. Sveiki, keliauninkai. Smagu, kad ir pargrįžę nepamiršot savo skaitytojų. Pagarba. O dar didesnė pagarba už tai, kad padarėt tokį įspūdingą žygdarbį. Nieko nuostabaus, kad po šitiek nuotykių ir patyrimų Vilnius jum atrodo apgailėtinai. Aišku, graudu už Vilnių, bet antravertus gal taip ir geriau. Gal netverdami mūsų sostinės nykumo jūs vėl mikliai susiruošit ir kur nors vėl šiaušit į ne ką mažiau įspūdingesnę kelionę. Juk jei pasaulis ir apvažiuotas, bet ten oi kiek dar daug nepamatyto, ar ne taip, keliauninkai?:)

  7. Sveiki brangieji,

    Taip taip, butent taip jus galima vadinti perskaicius si bloga :).Velnias, gal kas savaite uzeidavau cia po paskutinio iraso apie JAV ir galvojau "Na, ar bus dar kas … ar bus ? " nejaugi tas "realybes sou" baigesi?. Pamenu, kaip turbut lygiai taip pat kaip Virgis per 2 vakarus perskaiciau visus irasus (tada jus buvot pradeje keliaut P.Amerikoj). O kur zadetas mytas su gerbejais ? :). Paskutinis jusu irasas dar labiau "itvirtino" padaryti panasia akcija, tik mazesniu mastu. Dziaugiuosi, kad jums bunant pensininkams nereikes pagalvot "fcuk, nu kodel tada to nepadarem?". Pagarba

    Arturas

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *