Amerika! Amerika.

Vienas iš mūsų, tiksliau Danielius, truputį bijojo skrydžio į JAV. Na, ne tai, kad bijojo, bet laukė su nerimu. O nerimas kilo iš to, kad kaip toks paprastas žmogus, iš kažkokios Rytų Europos šalelės nepasimes tokioje didingoje, internete, filmuose, knyguose, TV ekranuose, laikraščiuose ir pan. apraštytoje, išspausdintoje, parodytoje pasaulio valstybėje. Panašiai būna, kai reik susitik su žmogum, apie kurį esi daug girdėjęs ir matęs, bet anas apie tave nežino nieko. Visi žino apie Bradželinos dvynukus, bet tie nieko nenutuokia apie nė vieną jūjų nuotraukos trokštantį žmogų. Tad susitikus, tam apie kurį žymusis nenutuokia ir pačiam žymiajam, apie kurį tiek daug žinoma, pokalbį pradėt sunku.

Bet kad jau važiuojam mes čia nei dirbt, nei emigruot, nei laisvės ar laimės
ieškot, tereik atsipalaiduot, įsispirt į turisto vėžias ir dairytis aplink.

Nakvyne Los Angeles
buvom pasirūpinę – mus priemė vienas vyrukas užsiregistravęs www.couchsurfing.com. Pastarasis
pasitaikė visai normalus žmogus, kaip ir jo bendrabučiokai, čiužinį mums
patiesė irgi visai gerą, o ir pats butas buvo visai netoli visko, ko turistui
reikia. “Netoli” – sąlyginai, nes LA baisingai didelis, išsidriekęs biliakaip į
visas puses, miestas. Mitą, kad šitam mieste automobilis yra gyvybiškai būtinas
suskubsime paneigt – viešasis transportas čia veikia puikiai, reguliariai ir
patogiai. O automobilio nesinuomavom dėl to, kad nelabai žinojom ką ir kaip
ketinam veikt valstijose. Kartu dėl tos pačios priežasties ir ieškojom nakvynės
pas ką nors iš vietinių, idant patartų dėl tikslų. Per tris dienas LA susidėliojom
savo planus jau iki pat kelionės pabaigos ir dar spėjom apibėgt vietines
garsenybes.

Garsenybė numeris
vienas – Holywood. Čia netoliese yra didžiausios ir turtingiausios kino studijos,
čia susukami brangiausi ir garsiausi filmai, serialai ir viskas, kas susiję su
teliku ar kinu. Teko pastebėt, kad labai daug vietinių vienaip ar kitaip yra
susiję su vaizdo pramone. Štai net ir mus į svečius priemęs Gregas rašo ir
pardavinėja scenarijus. Scenaristų čia gyvas velnias, mat nesunku įsivaizduoti
save tokiam vaidmenyje. Aišku, didžioji dalis “scenaristų” tik patys savo
kūryba ir žavisi. Jei kas sekė “Sopranus”, tai pamena, kai Tonio sūnėnas
kažkuriame serialo sezone kaip tik ir buvo užsidegęs parašyti knygą, po to
scenarijų… Juokingai jam ten sekėsi. Visai gali būti, kad “Sopranų”
scenaristai tokiai siužeto linijai įkvėpimo pasisėmė tiesiog iš labai realaus
LA rašytojų gyvenimo.

Holywood šiaip
niekuo neypatinga vieta. Ten žmonės tiesiog dirba. O turistai atvažiuoja
pažiūrėt kaip tie žmonės dirba. Visad smagu kai darbas verda. Dar kai prie
katilo koks nors gubernatorius – terminatorius. Turai čia brukami kaip bet
kokioj trečio pasaulio šalyje – gatvėje priekabiaujant prie praeivių.
Dažniausia ką turistui siūlo – turas per studijas, dekoracijas (dar ten visokį
rekvizitą), o tada įdomiausia dalis – pasivažinėjimas po garsenybių namus. T.y.
po tų namų langais ir patvoriais. Ypač orumą žeminanti programa. Po svetimų
žmonių kiemus važinėt – kas gali būti nepadoriau?

Greičiausiai nepadoriau yra
važinėti po garsiai nuskambėjusių žmogžudysčių vietas (antras pagal populiarumą
turas). Čia gal tokio tipo žmonėms, kurie žiūri “abipus sienos”, skaito žurnalą
“Akistata” ir žavisi Grinevičiūtės žurnalistiniu nužmogėjimu. O tokių
valstijose didžioji dauguma. Susidaro įspūdis, kad garsenybių persekiojimas ir
terorizavimas čia pilnai pateisinami užsiėmimai. Kažkada seniai, kuomet Kurtą Cobainą
(iš Nirvanos) eilinį kart kažkur parišo visiškai apsinešusį, tas tik pasakė,
kad mielai sėstų cypėn, bo gal bent ten nereikėtų pasirašinėt autografų. Stebint
“žvaigždžių medžiotojų” autobusus lengvai galima suprasti tokį  nesveiką norą.

src=”http://lh5.ggpht.com/pemulux/SI1gM8j4NhI/AAAAAAAADmU/TK1BRg0tREg/s400/IMG_0074%20%28Large%29.JPG”
/>

Mes į jokius turus
nesileidom, užtat nuėjom į kinoteatrą. Tas senovinis ir žymus, pačioje šlovės
alėjoje, ten, kur jau tuoj bus 100 metų, kaip įvairiausio plauko aktoriai ir
įžimybės spaudžia savo pėdas grindinyje. Kas nori, gali pasistumdyt su minia
turistų ir pamėgint įminti į kokio H. Fordo pėdas ar pasimatuot savo batų dydį
su jau minėto, Kalifornijos gubernatoriaus įspaudomis.

Dabar apie kino
teatrą. Bilietai čia brangesni, na, bet čia juk labai senovinis ir labai garsus
pastatas. O ir viduje labai dailiai įrengtas, kaip kokie rūmai. Visur tik
raudoni kilimai, didžiuliai sietynai, o ir salė milžiniška, na ir ekrnanas
tokio platumo, kokio matyt dar nėra tekę. Daba į blog’ą įpilsim “Donskizmo” – neva
nukrypimų-palyginimų, kad protingiau būtų. Kino teatrą Holivude pritemsim iki
antikos filosofijos, kurios ekspertu, profesorius Leonidas Donskis ir vadinasi.

Toks tūlas
Platonas, seniai seniai, išgvildeno Idėjų teoriją, kurios esmė, jei trumpai,
kad visi daiktai ir dalykai, kuriuos žinom ar matom yra netobuli, o yra tik
idealaus būvio kartotinis, tas idealus būvis mums nematomas ir menkai
suprantamas. Savo teroiją Platonas iliustravo pavyzdžiu su žmonėmis oloje. Sedi
žmonės oloje, nugara į šviesą. Jiems už nugaros, tetos (ar biliakas) praeina
ant galvų nešdamos puodynes, gėles ar dar visokius dalykus. O tie žmonės oloje,
niekad nėra atsisukę ir visą savo gyvenimą matė tik daiktų šešėlius, tad ir
supratimą apie juos turėjo tik iš šešėlio. Toliau minties su Platonu nebetęsim,
nes nebeaktualu. Aktualu yra tai, kad visi kino teatrai, t.y. svarbiausia jų
dalis – ekranas ir vaizdas jame, tebuvo Platono šešėliai. Štai Holivude,
sedėdami Hellboy II premjeroje, pirmą kart pamatėm, kaip kinas atrodo iš tikro,
kaip vaizdas atrodo iš tikro, kaip garsas skamba. Štai kokia paviršutiniška
metafizika gali būti.

Pinigai ir beprasmės
materialinės gėrybės yra priešingoj pusei nei metafizika, kaip Lianzbergis yra
priešingas AMB.  O Las Vegas yra jau nebe
Kalifornijoje, o Nevadoje. Sekate mintį? Iš LA autobusu nusigavom iki, kai kas
sako, nuodėmių miesto – Las Vegas. Pats pigiausias miestas valstijose, kuriame
tik teko būti. Tai viešbučio ir maisto prasme. Jei ne savaitgalis, kokiam
prašmatniam viešbutyje visai realu rasti “paskutinės minutės” pasiūlymą.

Štai
mes gyvenom didžiuliam kambaryje, didžiuliam viešbutyje už labai juokingus 18
dolerių per naktį. Kad jau už tokią gerą kainą radom viešbutį, negaila buvo
pralošt 1000 baksų apačioje esančiame kazino… Ne, čia juokas, nieko panašaus
nebuvo. Bet, kogero, kad būtent to tikisi viešbučių menedžeriai. Žinoma, jeigu
loši, viešnagė Las Vege iš pigios greičiausiai kad pavirs į labai brangią. Na,
o jei neloši, nelabai čia yra ką veikt.

Atmosfera labai
keista. Didžioji dalis lošėjų Las Vege linksmai leidžia laiką prašvilpdami savo
socialinio draudimo išmokas. Gal dėl to, kad tokie lošėjai nėra ypač išrankūs
ar tiesiog tingi vargti prie pokerio strategijų, tad specialiai jiems Las Vege
yra milijonai margų margiausių lošimo automatų. O tie automatai dar ir
melodijas visokias leidžia, todėl didžiaja laiko dalimi jautiesi kaip kokio
polifoninio mobiliako ragelyje. Ta gatvė, kurią rodo per filmus, yra palyginus
trumpa, bet negali sakyt, kad neįspūdinga. Sunku net įsivaizduot, kiek margieji
automatai turi suėst žaliojo šieno, kad iškiltų tokie didžiuliai, auksiniai
namai. Blizgesys Las Vege yra dievas.

Čia jau nuomavomės
automobilį, aišku ne tam, kad važinėtis tarp kazino, bet tam, kad nulėkt iki
kelių parkų apylinkėse. Automobilio nuoma JAV yra su ypatumais. Pirmiausia tai
dydis. Na, viskas valstijose yra padidinta. Žmonės padidinti, maisto porcijos
padidintos, durys, kėdės, mašinos – viskas. Čia gi net ne litrais benziną
skaičiuoja, o galonais. Galonas yra 3,785 litrų

iiiir vienas galonas kainuoja
tarpe nuo 4,1 iki 5,1 dolerių. Vidutiniškai pylėmės už 4,35. Atlikime
skaičiavimus. Mintį sekate? Litras benzino (oktaniniai skaičiai čia skiriasi,
bet tarkim, kad kalbam apie 95-tą) kainuoja 2,533 litų. Vaj vaj kaip pigu, jei
tik būtų galima rast pupuliuką, kaip punto, corsa, polo ar tiek jau tos, tą
patį golfą… Niekas čia tokių keistų mašinų nenuomoja. Gavom “ekonomišką” crysler
pt cruizerį, mažo, vos 2,5 litro tūrio varikliu. Be to, niekas čia nevažinėja
su mechaninėm pavarų dėžėm. Tad visas benzino pigumas prasmenga pragarmėn, kai
su vienu galonu tegali nuvažiuoti 24 mylias. Mintį sekate? 12 litrų 100-tui km.
Ir visi amerikonai rauda, koks gi brangus pas juos kuras, kokia baisybė naciją
ištiko. Vat čia jų bruožas – skųstis ir nieko nedaryt. Persėstų iš autobusų į
mašinas – nebereiktų verkt.

Kad jau teko
pasivažinėt turistiniais maršrutais, tai pastabų turim. Amerikiečiai mėgsta
keliaut po savo šalį plačiąją (realiai, bet kokia JAV valstija yra didesnė nei,
tarkim, Vokietija, o iš rytinės pakrantės nuskrist į vakarinę užtrunka apie 6
valandas. Palyginimui – transatlantinis skyridis – 7 valandos).

Amerikonai
keliauja mašinom. Paaiškinsim. Mašina tai yra bent jau pusės autobuso dydžio
kemperis, blogiausiu atveju, mikroautobuso dydžio visureigis, geriausiu atveju
60 vietų autobuso dydžio kemperis. Natūralu, kad tokiom transporto priemonėm
visur nepravažiuosi, bo jos skirtos važiuot tik tiesiai, į posūkius sunkiai įsuka.
Tad tam atvejui nieko kito nelieka, kaip prie kemperio prikabinti lengvąjį
automobilį ir jį vilkti. O jei esi labiau “born to be wild” – tai ant stogo
užsimeti savo Harley Davidson. O jei esi ir “wild”, ir nori būt pasiruošęs
“netikėtumam”, tai pasiėmi abu. Dar kokius keturis dviračius, dėl visa ko. Tad
su savo chrysleriu atrodėm visai kukliai.

Pirmiausia
pasikinkėm vežėčias link Didžiojo Kanjono nacionalinio parko. Su parkais
valstijose gerai – tikras komunizmas. Visi parkai yra valstybiniai, įvažiavimo
kainos labai padorios, o bilietų politika labai lanksti kliento naudai.
Lankytojų irgi labai daug, milijonais per metus, tad gal ir nedaug čia biudžeto
pinigų mirkoma į puikiai įrengtus tulikus, lankytojų centrus, suoliukus ir
šiukšlių dėžes.

Dar tiesa, beveik visur parkuose yra nemokamas transportas po
teritoriją, su nuosavu automobiliu visur važiuot negalima, sunku patikėt, bet
dėl taršos jie čia pergyvena gerokai labiau, nei visa Europa kartu sudėjus.
Nežinia ar yra kur nors statistika apie vidutinę taršą gamtai, kurią daro 1000
gyventojų, bet jei tokia būtų, muset, kad Europa smarkiai pirmautų blogąja
prasme. Tik kad mes autobusais nevažinėjam. Nes pas mus nėr vietos tiek, o ne
iš ekologiškumo.

Na, taigi kanjonas.
Skeptiškai buvom nusitikeikę, bo kanjonų jau esam matę per akis, o šitas
Nevadoje nėra nei pats didžiausias, nei pats giliausias. Kanjonas mūsų skepsį
nugalėjo iš pirmo žvilgsnio. Nevalingai iš lūpų išsiveržė nuostaba.

Kanjono geologija
yra perdėm sudėtinga mums, kaip nespecialistams ir net ne megėjams, bet esmė
čia tame, kad apačioje teka Kolorado upė, kuri kanjoną ir išgraužė per daugel
milijonų metų. Dar prie viso to kažkaip yra prisidėję tektoninių plokščių
slankiojimai, ugnikalniai ir dar kažkas.

Viso prie kanjono
praleidom dvi dienas, norėjom pažiūrėti, kaip tas atrodo tiek iš pietinės, tiek
iš šiaurinės pusės. Tam reikia arba apvažiuot kanjoną, tai bus kiek daugiau nei
300 km, arba galima pereit pėsčiomis tiesiai azimutu, tai užtruks apie 22
valandas. Su sąlyga, kad visas jas žygiuosi nesustodamas. Mes važiavom.

Kelias aplink
kanjoną užsitęsia, nes yra daugybė nusukimų į apžvalgos aikšteles. Į visas net
ir nevažiavom, grubiai užsukinėjom gal tik į kas antrą. Ir visur labai gražu,
didinga, o jei šitas kanjonas būtų buvęs Naujojoje Zelandijoje, tie be abejonės
būtų pridarę kokių nors atrakcijų, kaip bungy šuolius tai kaip minimum.
Amerikiečiai per atsargūs tokiems reikalams. Jie ir be atrakcijų sugeba
nusirist nuo čia ir užsimušt (nejuokaujam).

Pietinė ir šiaurinė
kanjono pusės – skirtingos, viena visai plika dykuma, o kita gražiai mišku
apaugusi. O pagrindinis ir mieliausias skirtumas, kad šiaurinėje pusėje žymiai
mažiau žmonių. Tai dėl to, kad toliau nuo Las Vego, tad visi turai važiuoja tik
į pietinę kanjono dalį.

Kai jau privažiuoji
nesuskaičiuojamą apžvalgos aikštelę ir kai jau antrą dieną nieko kito nedarai, kaip
tik spoksai į upės išgraužtą duobę – darosi nuobodu. Net jei ir graužatis čia
vyko milijoną kitą ar daugiau metų. Kaip ten bebūtų, kuo geriausių žodžių
nusipelno kanjonas ir parkas, o laiką praleidom kuo puikiausiai.

Nakvynės klausimai
irgi nebuvo labai blogi. Mašinoje nenakvojom. Chrysleris niekaip tam
nepritaikytas, sėdynės atsilenkia labai mažai. Kita problema – karštis. Baisiai
karšta būtų mašinoje be kondicionieriaus. Labai būtų pravertūsi palapinė, bet
tokios su savim neturėjom, o ko nors normalesnio nusipirkti proga nepasitaikė.
Tad nakvojom moteliuose. Tiksliai tokiuose, kokius rodo per filmus: kažkur
pakelėje, vieno aukšto pastatas su daugybe durų. Ir visi jie kuo puikiausiai
įrengti, nors ir labai kukliai atrodo iš išorės.

Iš Arizonos,
kanjono valstijos, važiavom į Jutą, ten toks neblogas Ziono parkas. Jei kam
nors “zion” asocijuojasi su Izraeliu (nes būtent taip senajame testamente
vadinama pažadėtoji žemė, tiksliau kalnas, ant kurio Saliamono protėviai
įsikūrė), tai koks parko Amerikoje santykis su tuo nelabai aiškus. Gal šiaip,
marketingas. Kaip ir akropolis.

Ir tam Zione
užtrukom ilgiau nei tikėjomės, dėl visko kaltas takelis, kuriuo nereikėjo
pasukti. Tuomet takelis baigėsi ir teko bristi upe – viskas kaip ir buvo
parašyta informaciniame parko lankstinuke. Tik vat lankstinuko autoriai pamiršo
parašyt, kad takelis tęsiasi 17 km, tą išsiaiškinom užkalbinę atgal grįžtančius
žmones.

Betikslis gavosi pasivaikščiojimas, nors ir labai smagu buvo, brisdami
sraunia upe laiką leidom visai kokybiškai, bet betikslybė ir finišo nebuvimas
atemė trijų valandų bridimo prasmę.

Dar pasivaikščiojom
šian bei ten po parką, pažiūrėjom visokias uolas. Iš tiesų, tai Zionas yra ne
kas kita, kaip dar vienas Amerikos kanjonas, tiesiog šį kart vaikščiojom dugnu,
o ne padebesiais.

Kita vertus, nėra aiškios ribos tarp, kur dungas baigiasi ir
parsideda viršus: kanjonas toks didelis, kad sunkoka susigaudyt. Juk
nepasakysi, kad ši nuotrauka daryta iš dugno.

Kitas parkas, į
kurį dar spėjom nulėkt vadinasi Mirties slėnis. Šitas jau Kalifornijoje. Nors
iš pradžių manėm, kad pavadinimas ir mistika, susupusi mirtį, yra dar vienas
komercinis sprendimas, bet viskas čia buvo gerai. Pati ta vieta mirt. Pirmą
kart per visą kelionę patyrėm tokį siaubingai karštą orą. Gal ir neskamba kaip
nors baisiai 41 C˚. Gal baisiau skamba, tai, kad tokia temperatūra yra
šešėlyje.

Kitas reikalas yra
tame, kad vėjas karštą dieną juk turėtų gaivint? O šitoje dikynėje geriau jau
jis nepūstų, nes tai yra ne kas kita, kaip karštą orą pučiantis nematomas
galingas fenas. Jei esi veidu atsisukęs į vėją, tai net įkvėpt oro yra karšta,
kaip kokioj pirtyje.

Jeigu sekate mintį,
suprasite, kad Mirties slėnyje nemuša prakaitas, štai čia ir skirtumas nuo
pirties. O prakaitas nemuša dėl to, kad karšas fenas išdžiovina kiekvieną
lašelį ant kūno. Baisiai pavojinga, dehidratuoji akimirksniu, to net nepajutęs.
Tokiu oru reik pastoviai gert vandenį, nes organizmas vėsinasi iš visų jėgų ir
reik jam padėt.

Mirties slėnis
lankomas tikrai ne tam, kad pajaust kaip karšta gali dykumoje būti. Mirtis turi
savo vinį ir šiuo atveju tai pats žemiausias taškas visame šiaurės pusrutulyje.
Žemiausias ir neužpiltas vandeniu, ta prasme. Na, nieko labai ypatingo esant
žemumoje nepajausi, išskyrus tą patį karštį. Negyva Jūra Izraelyje yra penkis
kart žemiau, nei šita bala Amerikoje, tad norinčiam pasivaikščiot žemynų
dugnais geriau tokių vietų ieškot Eurazijoje ir Azijoje. Amerika visad aukštam
lygyje.

Kitą rytą jau
turėjom skristi į Niujorko valstiją žiūrėt Niagaros kriolių, tad tiesiai iš
alinančių karščių patraukėm link Las Vego. Iš slėnio vedė keli šunkeliai link
autostrados, visiškai nebuvo jokio eismo, todėl pamatę porelę žmonių, plušančių
prie visureigio padangos, stabtelėjom paklaust ar galim kaip nors pagelbėt. Laimei
galėjom, bo tie žmonės gyveno tikrai ne pačią geriausią dieną gyvenime –  kažkokiu būdu per vieną parą sugebėjo
susiprogdinti tris padangas. Vieną atsarginę turėjo, vieną paskolino pro šalį
važiuojantys žmonės, o trečios nebuvo kuo pakeisti, tad tiesiog perkelė iš
priekio į galą. Čia ir buvo bėda, nes ratlankis netiko, reikėjo nuimti
stabžius, o tam reikėjo antro rakto, kurį mes laimei ir turėjom. Porelė
pasitaikė iš Las Vego ir kad jau mes tokie geri buvom ir stabtelėjom padėti,
jie mums atsilygino geru ir pakvietė pernakvot. Na, mes labai ilgai dėl
pasiūlymo nesilaužėm. Išsimiegojom visai gerai, gal būtų ir dar geriau, jei ne šuva, kurio vardo nežinojom ir praminėm kiaule. Kiaulė buvo labai draugiška
kalė – buldogas. Tik knarkia grasiau nei žmogus. Naktį teko kiaulę perstumt į
kamabariuką – toliau nuo mūsų guolio.

Ryte oro uote
praėjom visa žeminančias, debiliškas ir bereikalingas neva “saugumo”
procedūras. Amerikoj net batus nusiimt reikalauja, tad purvinom, pėdų grybeliu
nukabintom grindim turi praeiti basas. Vardan tavo paties saugumo. Tos pačios
dienos vakare atskridom į Buffalo, miestą netoli Niagaros krioklių.

Miestas
labai blogas, kainos smarkiai užkeltos, žmonės nelabai malonūs ir šiaip, labai
didelė psichų koncetracija. Kad jau mašinos nesinuomavom, tai reikėjo
transportuotis autobusais, kuriais normalūs žmonės kažodėl nevažinėja. Vien
bedančiai narkomanai, besidalijantys įspūdžiais apie metadono programą, ir
panašūs. Autobuse visai smarkiai apima jausmas, kad esi kokioj tai klinikoje,
kurioje tau visai nederėtų būti.

Niagaros krioklių
miestas pats savaime nėra blogas, centras padengtas nemokamu bevieliu
internetu, kas mums labai aktualu, viskas trvarkinga, viešbutis ant viešbučio,
na ir patys kriokliai, kurie, reikia tarti, per teliką žymiai geriau atrodo.

Kitoje upės pusėje
– Kanada. Pasinaudojome ta proga, kad nuo, berods, kovo mėnesio lietuviai į
Kanadą važiuoja be vizų, ir keliom valandom užėjom, tam, kad geriau pasižvalgyt
į krioklius iš kito upės kranto. Tad techniškai, galima sakyt, aplankėm ir
Kanadą.

Buffalo vienai
nakčiai apsistojom pas merginą iš couchsurfing, šį kart grynai iš taupumo, nes
prastos kokybės nakvynė čia pigiau 100 dolerių mieste nekrenta. O už miesto
neturėjom kaip nusigauti. I

r vėl nauja pažintis buvo maloni, miegojom su dviem
katinais, t.y. katėm, kurių viena buvo labai nėščia ir kaip tik tą nakį, kuomet
svečiavomės, sugalvojo į pasaulį išleist savo pirmagimį. Išlindo tik vienas,
labai bjaurus katukas, o kitas dar liko pilve. Dar nesulaukėm žinių, kaip ten
toliau sekėsi. Pasidžiaugę kriokliais ir katinų naujagimiais naktiniu autobusu
nulekėm į New York City. Ir vat kaip nereikia, tai vietoj to, kad vėluotų,
autobusas atvažiavom dviem valandom anksčiau nei turėjo ir Niujorke buvom
penktą ryte.

Kažkaip
susiorientavom visai painiame metro ir nubildėjom į Bruklino salą, kur turėjom
nakvot vieną naktį. Tik vieną dėl to, kad kažkaip neužtaikėm su laiku ir dabar
Niujorke vasara, pats pats turistų pikas, visi viešbučiai, hosteliai ir pan.
rezervuoti toli į ateitį, o ir nakvynės kainos žiauriai bjaurios. Na, nors pats
Bruklinas, kogero, nėra ta vieta, po kurią reikia eit pasivaikščiot, bet
gyvenom visai geroj viečikėje, kažkokiam neva “užupyje”, tik vietoj senamiesčio
stovi gamyklos, o jose visokie meninkai gyven, įsirengę didelius loftus. Tad
kaiminystė buvo rami. Kitom trim naktim baladojomės į Manheteną, gyvenom labai
strategiškai geroje vietoje, prie pat garsiosios Niujorko Madison Square Garden
arenos, kuri Danieliui sukėlė kažkokius sentimentus su pauglyste, kuomet 94
metais New York Nicks finale žaidė su Houston Rockets ir tai buvo berods pati
pirma tiesioginė NBA finalų transliacija per baltijos televiziją dar kartu su
jaunu Kunigeliu.

Niujorkas nenuvilia,
jei turi kokių nors lūkesčių. Labai judrus ir visad skubantis miestas. Daugybė
visokiausio plauko emigrantų, užrašai anliškai, lygiai kaip ir Kalifornijoje,
dubliuojami ispanų kalba. Super daug tursitų ir super daug eismo. Jei judi
traukiniais po žeme, kamščiai nebesvarbūs, o čia laimei, visuomeniniu trasportu
naudojasi ne tik ligoniai. Ligoniai stovi valadomis prie parduotuvės, kad nusipirkt naują mobiliaką.

Žiopliams, kaip
mes, kurie pirmą kart Niujorke, muziejams laiko nelieka. Reikia prasibėgt per
visos Amerikos ikonas: laisvės statulą, Empire State Building 5-toje aveniu, taip
pat tai ko nėra, bet vėl bus po kelių metų (Pasaulio prekybos centras), Brodvėjų
ir Time Square. Pastarasis geriau atrodo naktį nei dieną, bet šiaip keista, kad
visi žmonės ateina paspoksoti margų reklamų, kurios ir yra esminis žavesys.

Na
gerai, gal šito skvero esmė ne reklamos, o teatrai, su gerom ir nelabai
komedijom, miuziklais ir komedijų šou. O gal šurmuliuojanti minia žmonių, be
jokios tvarkos migruojanti gatvėmis nuo vieno šviesoforo prie kito.

Vieta, žodžiu, svarbi ir žymi, kaip besuksi. Visas Niujorkas, kiekvienas jo kampas,
yra kuo nors žymus. Jei tarp miestų būtų super žvaigždžių, Niujorkas
neabejotinai mėgautųsi didžiausia šlove.

Niujorke sukako lygiai metai, kaip išvažiavom iš Lietuvos, gal jau pats laikas ir grįžti…
Važiuosim ne tiesiai namo, kabinsim Olandiją, kaip ratas pasibaigtų kaip
prasidėjęs, juk žemė apvali.

Tai ką, ta laisvės gaida, gal ir
atsisveikint reik su mielais skaitytojais, mielu pasauliu, keliu, nuotykiais ir
t.t. Reik eit susirast darbą, pradėt gyvent, grįžt prie paliktų pareigų ir
reikalų…Tad šitas įrašas yra paskutinis kelionėje. Grįšim dar, su trumpais
apibendrinimais, netikslia statistika ir iškraipytais faktais apie tai, kur
buvom, kiek ir kokių šalių aplankėm, na ir kiek pinigo kelionėje išleidom.
Susimatysim, susiklausysim, susidraugausim Europoje.

Vat rašai tas
paskutines eilutes, tiesiog galvoje Nelly Furtado suokia  …”Why do all good things come to an end”…
na na na na

Laba diena P. Amerika. Santiago, Čilė

Biologinis laikrodis
sutriko – vienas žiauresnių laiko šuolių per visą mūsų kelionę. Bet buvom
baisiai laimingi žengdami pirmus žingsnius mums naujame žemyne. Kuomet supratom,
kad vėl niekas nekalba anagliškai, tik ispaniškai, prisiminėm kelionės pradžią
praeitais metais, kai mėnesį važinėjomės po Ispaniją. Tiesa, per tą mėnesį
surinkti kuklūs ispanų kalbos trupiniai padėjo susigaudyt ir neišsigąst. O labų
labiausiai tai laukėm susitikimo su Danieliaus Ponu – Direktorium Julium, su
kuriuo netikėtai pavyko susiderinti kelių dienų pasimatymą, pastarasis kaip tik
atostogavo šen bei ten Pietų Amerikoj. Taigis, susitikom pažįstamą lietuvišką
dušią, kažkur Santiage, kažkur toli nuo Lietuvos. Susitikom trim dienom, taip
jau gavosi, kad visas tas dienas ir praplepėjom. Išvis nelabai daug nuotraukų
turim iš Santiago. Padarėm kultūrinę programą pačią pirmą dieną,
pasivaikščiojom po senamiestį, užlipom į kalną pažiūrėt miesto panoramos, na ir
užtenka. Ką čia.

Santiagas brangus
miestas, kainos tokios pat ar net didesnės nei Vilniuje, civilizacijos lygis panašus,
gyventojų kiekis skiriasi šešiagubai, Santiago naudai. Centrų centras yra Plaza
De Armas, kas iš emės ir reiškia “pagrindinė miesto aikštė”, ten, kaip kokiam
normaliam krikščioniškam mieste, yra didelė katedra ir daug žmonių, su
įvairiais užsiėmimais.

Yra ir netradicinių atrakcijų, kaip kad vyrukai išsinešę
į gatvę žiūronus, už kelias kapeikas siūlo pažiūrėti į žvaigždes. Taip pat gera
atrakcija – burtai iš kortų, burėjų stalų apstu, kaip ir netrūksta naivuolių,
mėginančių dirstelt į ateitį.

Valgyti brangiam
mieste nemalonu, ne dėl to, kad neskanu, dėl to, kad dabar, kai esam bedarbiai,
turim žiūrėt kas vyksta piniginėje. Na, bet užsimerkėm keliom dienom, kad nieko
nematyt (ir neskaičiuot) ir pabuvom labai neblogai.

Kažkaip keista, kad ispanakalbių
šalyje yra vegetariškų kavinių, bet yra, ir regis, tai labai madinga tarp
vietinių. Maistas geras, sveikas, belieka tik džiaugtis mėgautis. Patys gi čiliečiai
daugiausia valgo du dalykus – ledus ir hotdogus. Ir vienų ir kitų apstu. Dėl
hotdogų tai keista, t.y. keista dėl nesveiko jų populiarumo.

Kita kasdienybės
dalis – Čilietiškas vynas. Nelabai ką turintis bendro su tuo “čilės vynu”,
kurio galima rasti maksimoje. Čia skonio prasme. Ir jokiu būdu nenorim, negalim
ir neturim kaip pasirodyti kokiais vyno žinovais! Brangiausias vynas kurį
pirkom kainavo 8 Lt, buvo labai ypač gardus ir trim medaliais apdovanotas.
Žodžiu, geriausia Santiago dalis – vynas. Kita, ne tokia gera dalis – alus,
kuris lygiai kaip ir Ispanijoje parduodamas litrinėje taroje ir lygiai toks pat
nelabai geras. Bet, tai kam gert tą alų.

Santiage turėjom
draugų, kažkada keliaudami Malaizijoje susitikom du čiliečius. Brolis ir sesuo,
tada jie turėjo kelis mėnesius kelionėms po Aziją. Su jais Malaizijoje gyvenom
vienam viešbutyje ir susidraugavom. Tada dar kart juos susitikom Kambodžoje, tą
kart atsitiktinai, ir dar labiau susidraugavom. Kuomet mes buvom Santiage, jie
buvo jau trys savaitės kaip grįžę namo, tad susitikom paplepėjom ir toliau
labai gerai leidom laiką.

Tam geram laikui jau reikėjo daryti pertrauką, tad
vieną dieną dedikavom kultūrai, t.y. Valpariso besivadinančiam miestui, visai
netoli nuo Santiago. Tada pirmą kart nusistebėjom nematyta negirdėta autobusų
kompanijų prabanga ir kokybe. Jokių vėlavimų, viskas pagal grafiką ir super
kokybiškai. Ir ne taip jau brangiai.

Taigi, diena Valparaiso,
neva, Čilės kultūros sostinėje, mieste, kurio niekaip negalima nepamatyt…

Kaip tik, kai
atvažiavom, miesto aikštėje koncertavo kažkokia ispaniška “žas” versija, t.y.
žmonių ant scenos daug, visi turi po mikrofoną, begioja pirmyn atgal ir vis
kažką lepteli. Jaunimo vidury dienos buvo labai daug, regis, ta grupė visai
populiari. Truputį pažiūrėjom, pasiklausėm ir nuėjom savais keliais ,,kultūrintis”.
Kultūra čia susideda iš kolonijinės architektūros, tai tarsi ir bus
senamiestis.

Vilniečio, kaip didžiausio, seniausio ar kokiotai ten senamiesčio
gyventojo, tokiais dalykais nepapirksi. Kuomet didžioji Europa grobė ir siaubė
visą likusį pasaulį Lietuva, deja niekaip negalėjo pasigirti didybe. Vietoj to,
kad turėt kolonijų, patys buvom tai lenkų, tai rusų ,,kolonija”, todėl kažkaip
ir ta kolonijinė architektūra neveža. Pabradė kažkokia.

Prasitrynėme visą dieną
šen bei ten, bene didžiausias įdomumas, kad miestas, normalios žemės pritrūkęs,
nuo šlaito išsidriekė ant kalno. Į kalninius rajonus yra tiek laiptai, tiek
keltuvai. Keltuvai ypač verti dėmesio, bo labai senoviniai. Važiuot, t.y.
keltis – ne taip jau smagu. Traškanti brakškanti būdelė neatrodo patikimai, o
sukeltas nepasitikėjimas proporcingai didėja būdelei kylant.

Girgždantis lynas,
trukčiojamai, tampymas, visokie garsai kurie niekaip nedera liftams ar
keltuvams; pakilus viskas susilieja į gražią patirtį ir žemės lengvumą po
kojomis. Vietiniams čia kasdienė priemonė, ne kokia nors turistinė atrakcija,
kažkas neva, kaip tie baisiai seni troleibusai Vilniuje – autofrankenšteinai,
kuriems mirti neleidžia stebukladariai meistreliai troleibusų parke – iš trijų
mirusių, gyvenimui prikeldami ketvirtą. Taip ir su keltuvais Valparise. Mums už
Pinočetą vyresni ir vis dar dardantys grabai, jau kaip ir egzotika.

Kaip ir
egzotika mums, lygumų vaikams, uosto panoramos nuo kalno.

Paslampinėjom šen bei
ten tarp namų, įdomiai žmonės gyvena, patys žmonės irgi įdomūs. Žodžiu, kuriam
laikui dėl kultūrinės kelionės dalies galėjom būti ramūs, o tai jau tas vynas
ir maršrutas iki naktinio taško jau buvo pradėjęs atsibosti.

Iš Santiago skridom
į Čilės pietus. Skrendam ne dėl to, kad labai jau toli, bet dėl to, kad
autobusai labai prastai važiuoja ten, kur mes norim. O prastai važiuoja dėl
prasto, keliams netinkamo landšafto.

Skrydis buvo toks keistas, lėktuvas
leidosi trijuose stolėse, kažkas išlipdavo, kažkas įlipdavo, galinėje,
ketvirtoje maršruto stotelėje išlipome ir mes. Stotelė vadinosi Puerto Natales,
stotelė labai nauja, nes visai neseniai, grynai turistams čia pastatė oro
uostą. Tiksliau būtų sakyt, kad nutiese pakilimo taką lėktuvams, oro uostu
medinio namuko nelabai išeina pavadint.

Matyt pasimetę
atrodėm, dairydamiesi po stepę aplink – oro uostas vidury dykinės, nebuvo
matyti jokio transporto iki miesto, jokio takso, nieko. Iš kažkur atsiradusi
tetutė pasisiūlė mumi pametėt iki miestelio, maloniai nustebom ir apsidžiaugėm.
Tetutė dar padarė ekskursiją po miestelį, parodė kur kas yra, gal mes ko ir nesupratom
ispaniškai, bet, kaip Erlickas sakė, svarbiausia juk dėmesys žmogui.
Į Puerto Natales
mumi atsibeldėm (ir vasarą iškeitėm į žiemą) dėl baisiai vertingo ir gražaus
parko, sezono metu žmonės čia atvažiuoja savaitės ar ilgesniems žygiams, kurių
visų vinis – ledynai.

Netrukus pratęsim pasakojimą, o tai jau labai atsiliekam nuo realybės.