Salta. Kaktusai, druska ir septynspalviai kalnai

Jei įsivaizuoti
Argentinos žemėlapį, tai Salta – nedidelis šalies mastais miestas, bus beveik
pačioje šiaurėje, netoli sienos su Bolivija ir Čile. Daugelis keliautojų
aplanko šį miestą prieš kertant sieną į Boliviją ar Čilę. Tačiau Salta
susilaukia dėmesio ne tik kaip paskutinė kelionės po Argentiną paskutinė
stotelė, bet ir kaip labai gerai išsilaikiusios kolonijinės architektūros
miestas. Centre – graži aikštė su kažkokio dėdės ant arklio paminklu,
taisyklingo keturkampio formos aikštę supa dailūs XVIII a. pastatai.

Viskas
kaip ir bet kokiam kitam Čilės ar Argentinos mieste – kiekvienas miestas turi
savo centrinę aikštę ir kuo didesnis miestas, tuo aikštė didesnė. Salta su
maždaug 400 tūkst. gyventojų yra vidutinio dydžio, tad ir aikštė vidutinė. Tai
tiek to miesto. Aplink yra svarbesnių dalykų. Deja gana padoriu atstumu, todėl
kokiu nors autobusu nuvažiuot sudėtinga. Vadinasi reikia pirkti turą. Bet
kainos baisiai neprotingos, kokie 175 Lt žmogui už vieną dieną. Tai mums per
abu išvis brangu. Reiškia reikia suktis patiems. Išsinuomavom mašiną trim dienom,
kas kainavo kažkur 400 Lt. Vėl pasisekė, vietoj mažo fiato ar ankščiau aprašyto
“Gol” gavom VW Polo sedano kėbulu, neeilinio grožio mašina. Jei bjauri iš
išorės (kam čia rūpi), mašina bais gera iš vidaus – su vairo stiprintuvu ir (!)
kondicionieriumi. Pirmą dieną išsiruošėm į pakankamai lengvu atstumu
išsidrėkusią druskos dykumą. Druskos dykuma pažodžiui ir reiškia druskos
dykumą, t.y. vietoj smėlio, ten druska. Ne visiškai gryna (t.y. grėbti nuo
žemės ir berti į puodą nevalia), bet balta, kiek matėm iš nuotraukų. Įdomiai
atrodė. Iki ten ir planavom nuvažiuot pirmą dieną. Anot žemėlapio, kelias
turėjo būt (ir buvo) asfaltuotas, pirmyn-atgal koks 500 km, tad nieko labai
baisaus. Dar vienas svarbus dalykas – vaizdas pro langą, tas turėjo ypač džiugint.
Na, puse kelio tai vaizdas kaip vaizdas – kalnai, kalniukai, krūmai, nieko bais
ypatingo.


href=”http://picasaweb.google.com/pemulux/ArgentinaSalta/photo#5201025353389292146″>
src=”http://lh3.ggpht.com/pemulux/SC3BALCRunI/AAAAAAAAC0Q/S_pA-Y6n4xk/s800/PAN_40d_280408_2663%20%28Large%29.JPG”
/>

Pirmas ypatingumo
ženklas, tai buvo kaktusas, kuris labai asocijuojasi su Meksika, nežinojom, kad
tokių auga ir čia. Kaktusai labai įspūdingi – žmogaus dydžio, o dažnai ir dar
aukštesni. Kažkokie peraugę atrodo, dėl to juokingi. Juokas juokais, bet nieko
daugiau. Kaktusai yra labai galingi ir su milžiniškais, labai aštriais
spygliais. Galima pasidaryt kokią adatą ir siūti drapanas.


href=”http://picasaweb.google.com/pemulux/ArgentinaSalta/photo#5201020500076247090″>
src=”http://lh5.ggpht.com/pemulux/SC28lrCRuDI/AAAAAAAACvs/fhe5JRVS1rM/s800/40d_270408_2998%20copy%20%28Large%29.jpg”
/>

Neaišku kokiom
adatom suadytų margumynų aptikom pakeliui sustoję labai keistam miestelyje.
Išsidriekęs kalnų papėdėje, nedegto molio namukais – vien smėlis, dulkės ir
suvenyrai.

Vienas kitas turistas, tai ir viskas, kas šitam miestelyje. O
turistai čia sustoja dėl sluoksniuotų įvairiaspalvių kalnų nuotraukų.

Turim
draugą geologą, kuris kažkodėl neskaito šito blogo, bet jei skaitytų, tikim,
kad dėtų komentarą apie kalno sluoknsius ir keistas spalvas. Be draugo geologo
ir be gido, šie blyniniai kalnai mums gražūs tik savo spalvom, kokie mineralai,
šarmai ar dar kas ir kodėl nuspalvino šiuos kalnus – mumi liko mįslė.

Kuo toliau važiavom
– tuo vaizdingiau darėsi. Čia kaip prieš tai įraše apie krioklius, reikia kurti
poeziją. Be draugo geologo dar labai trūko kokio draugo poeto. Tada būtų galima
deramai padėstyti visą akių džiaugsmą kalnais, kalneliais, uolomis, kaktusais,
krūmais ir visa kuom, gal net ir žydru dangum.

Tokie kalnai mums iki šiol
nebuvo matyti, kažkokie sutrūkinėję, kiti labiau panašūs į kopas, dar kiti
apaugę kokiais nors labai ryškiais krūmais, žodžiu, kalnai kaip žmonės –
kiekvienas turi savo individualius bruožus. Toliau važiuojant lyg ir niekas
nesikeitė, t.y. kalnai, bet visi jie tokie skirtingi, kad kaskart bedus
žvilgnsį pro langą, akys atsiremdavo į dar nematytą vaizdą.

Taip akim besiramstydami,
nesudėtingais serpentinais pakilę iki 4000 metrų, pasidžiaugėm pasiekę
aukščiausią šio kelio tašką ir toliau nuvilnijom žemyn, kur jau iš toli bolavo
druskos.

Druska, pasirodo,
yra kieta, einant nelieka jokių pėdsakų, važiuojant mašina nelieka vėžių. Kodėl
druskos dykumos paviršius atrodo kaip korys, gal galėtų atsakyti draugas
geologas, mes gi nežinom. Bet korėtas pagrindas atrodo geriau ir linksmiau, nes
kitaip nieko nesiskirtų nuo sniego. Na, bent jau nuotraukose. O šiaip ir
jausmas kažkoks panašus, tarsi būtum ant užšalusio ežero – vien balta plynė
aplink, nei kelio, nei takelio. Žmogus sudėtas taip, kad smegenims sunku be
orientyro.

Panėrus vandenyje dingsta nuovoka, kur dugnas, o kur dangus,
aklinoje tamsoje irgi pradėdi sverdėti ir nežinai, ar tiesiai eini ar ne,
panašiai ir tokioje dykumoje – smegenys ima nerimauti dėl baltos, monotoniškos
plynės. Tad norisi bėgti, bėgti ir kur nors nubėgti. Bet kad ir kiek bėgtum –
kraštas neartėja. Jau kad niekur nenubėgom, tai sėdom į mašiną ir sukom atgal į
Saltą. Nenorėdami grįžti tuo pačiu keliu, pasirinkom kitą, kuris žemėlapyje
kartografiškai niekuo nesiskyrė nuo to, kuriuo atvažiavom. Bet vietoj tiesaus
gražaus kelio užsirovėm ant kažkokio pusės metro pločio plento per kalnus.
Neapšviesto, žinoma. Ir vieną kart visai nedaug trūko iki labai didelės karvės
ant “Polo” kapoto, nuo kurio pastaroji būtų čiuožusi tiesiai į saloną. O gal
būtų palindusi po automobiliu, tada būtume paskraidę nuo tramplyno. Bet viskas
baigės gerai, stabtelėję aprėkėm karves, kad vaikšto be atšvaitų ir labai lėtai
važiavom toliau. Kadangi didžiają dalį kelio atgal važiavome visiškoje tamsoje,
galėjome grožėtis žvaigždėtu dangumi (na, bent jau tas, kuris sedėjo keleivio
pusėje).

Ryte išsiruosėm jau
ilgesnei kelionei, planavom miegot kokiam nors kaimelį pakeliui. Kelias žadėjo
būti sudėtingas, bet ypač gražus. Yra net tekę skaityt, kad šits maršrutas
apdovanos, draugą keleivį, gražiausiais gyvenime vaizdais.


href=”http://picasaweb.google.com/pemulux/ArgentinaSalta/photo#5201025409223867010″>
src=”http://lh4.ggpht.com/pemulux/SC3BDbCRuoI/AAAAAAAAC0Y/d7zj4gAxj_Y/s800/PAN_40d_280408_2725%20%28Large%29.JPG”
/>

Nesiginčysim, tikrai
gražu. Spalvočiausi kalnai, mėlyniausias dangus, margiausi krūmai. Ir laiko
pasidairyt buvo per akis, nes judėjom vidutiniškai 40 km/h greičiu. Asfalto po
ratais nebuvo.

Dabar šiaip, bendra
pastaba apie religingumą. Jei yra koks kalnas, tarkim didesnis nei aplinkiniai,
bet dar ne toks aukštas, kad būtų neįmanoma užlipt, tai ant to kalno būtinai
bus kryžius. Pakelėje, šen bei ten, taip pat bus daug kryžių. Iš pradžių
galvojom, kad gal dėl “karo keliuose”, bet poto sumastėm, jog visi kryžiai čia bus
tam, kad geriau kelyje sektūsi. Kokioje gražesnėje vietoje, pageidautina
apžvalgos aikštelėje, būtinai bus šventas paveikslas.


href=”http://picasaweb.google.com/pemulux/ArgentinaSalta/photo#5201021255990491314″>
src=”http://lh5.ggpht.com/pemulux/SC29RrCRuLI/AAAAAAAACws/RdlcTkVnK-I/s400/40d_280408_2703%20%28Large%29.JPG”
/>

Pasitaikė vienas kitas
Jėzaus atvaizdėlis, bet Marija aiškiai laimi tikinčiųjų palankumą. Nieko čia
blogo nėra ir priprasti prie naktimis ant kalno šviečiančių kryžių ypatingų
pastangų nereikia. Šventu keliu važiavom pro visokias lagūnas, slėnius, kanjonus ir t.t. Čia nuotrauka jau iš rezervaro, kur gražu ir be kryžių ar šventų abruzdėlių.

Užvažiavus labai
aukštai į kalnus (virš 3 km virš jūros lygio), aptikom vaizdingą slėnį su
besiganančių avių banda. Avys buvo pačios tikriausios – su dideliom purvinom
garbanom ir prilipusiais šudais po uodega.

Dabar jau žinom, kad avys bliauna, o
ne rėkia. Tai jos stovėjo ir bliovė ant kelio. Trukdė eismui. Ta prasme, trukdė
mums pravažiuoti, todėl reikėjo jas paganyti. O kas ganyti moka, žino, kad tai
apsimoka.

Gerai, kai garbanės
dingo nuo kelio, galėjom važiuot toliau, kur kelias baigėsi stovėjimo aikštele.
“E” raidė ant ženklo reiškia tą patį, ką “P” ant įprastų kelio ženklų, “altura”
reiškia “aukštis”, raidės “S.N.M.” reiškia “Seniai Negerei Matės”, tam
iliustruoti ir nupaišyta bombila, t.y. spec. puodelis su šiaudeliu, iš kurio
reikia gerti matę.

Vat, kaip tyčia, rankoje neturėjom puodelio su mate, o po
pažastim termoso, kaip kad turi dažnas argentinietis. Matė – kofeino pripūsta
žolė, kofeino reikia energijos šūviui, kad būtų jėgų užlipt ant kokios olos,
pavyzdžiui.


href=”http://picasaweb.google.com/pemulux/ArgentinaSalta/photo#5201021616767744242″>
src=”http://lh5.ggpht.com/pemulux/SC29mrCRuPI/AAAAAAAACxM/9DJF3BAigM0/s400/40d_280408_2838%20%28Large%29.JPG”
/>

Bet mes lietuviai – jėgų turim ir be matės, o kojas nuo važiavimo
pramankštint buvo ne prošal. Tik jėgų atgal jau lipti nebuvo, bet nušokt nuo
kelių metrų yra niekų darbas.

Pakeliui pasitaikė
vienas labai gražus, labai mažiuliukas miestelis, kuriame tik suvalgėm ledų. Nakvynės pasieškot sugalvojom kokiam kitam kaime. Ne tiek jau mažai tų kaimų pakeliui, gal labiau vienkiemių, nežinia ar išvis tinkamų gyventi,  nekalbant apie turistinį komfortą, t.y. vandenį ir lovą.

Jau saulei leidžiantis ir labai smarkiai išilgus šešėliams
privažiavom dar vieną mažiuliuką miesteliūkštį, kur su šiokiu tokiu vargu radom
nakvynę. Vargas dėl to, kad miestelis kiek išmiręs, žmonių tik vienas kitas,
ispaniškai mes nemokam, todėl pasiklaust, kur čia galima pernakvot sekės
sunkiai.

Ta prasme, nakvynės vietų kaip ir yra, bet visos jos uždarytos ir
negyvos dvasios aplink. Vėliau radom tetulytę, kuri turėjo kur mus priglausti.
Prieš miegą dar spėjom nueit ir dirstėlt į vietinių jaunių futbolo varžybas. Dar
prieš einan pasiblaškyt po 5 gatves (tiek jų yra kaime), spėjom, kad bus labai
sunku dėl didelio dėmesio mums. Nė kiek neabejojom, kad esam vieninteliai
turistai miestukyje. Bet vietiniai žmonės pasirodė beesą neregėtai gerų
manierų. Labai stengėsi nespoksot, neapkalbinėjo, nesijuokė, nesišaipė, kukliai
nudelbdavo akis prasilenkdami,  o
žvilgsniam susitikus visai nuoširdžiai šypteldavo.

Mažulytėse krautuvėse vėlgi
nesulaukėm jokio nereikalingo dėmesio dėl to, kad esam turistai ir vos veblenam
ispaniškai. Nuostabos kaimeliu viršunė buvo, kuomet grįžę į savo kambarį, tik
šiaip kažkam atsidarę laptopą aptikom bevielį internetą. Prie kurio, pasirodo,
buvo galima prisijungt be slaptažodžių ir laisvai naudotis. Vat tai ir keistas
kaimas.
Gerai, bet trumpai
pamiegoję, vos prašvitus patraukėm toliau – laukė ilgas kelio gabalas. Jau
rankos drebėjo nuo mašinos vairo, kartais atrodė, kad tas vairas rankose ir
liks, pedalai iškris, durys atsikabins ir ratai nuriedės kiekvienas sau …
kelias buvo laaabai blogas, barbesių gama mašinos salone smarkiai ūžė galvą. Bet tai sako, kad žmogus 60% informacijos suvokia akimis, o akys ir vėl
nenuobodžiavo, tad užesiai ir nerimas dėl subyrėsiančios mašinos buvo užgožtas aplinkos
spalvų.

Ieškodami pusryčių
pravažiavom vieną kaimelį, kuriame niekas nedirbo ir žmonių tik vienas kitas
matėsi. Dėl mažo žmonių aktyvumo akivaizdžiai kalti ateiviai iš kosmoso, kurie
jau nesislėpdami kuriasi Žemėje ir statosi sau būstus.

Kaimelio pakrašty, suvalgę
po tik ateiviams tinkamos picos gabalą, dardėjom toliau. Netrukus privairavom
tų pačių ateivių sukonstruotą veidrodžių konstrukciją signalams į Marsą
perduoti.

Dar toliau važiuojant sutikom nė vieną marsietį, besislepiantį krūmuose.

Kaip žinia, ateiviam asfaltas nereikalingas, nes pažangesnių technologijų
mechanizmai nesiliečia su žeme, o štai žmonėms asfaltas baisiai geras dalykas,
todėl labai džiaugėmės pasibaigus kosminei skaldai ir prasidejus asfaltui.

Pro
kaktusų armiją lėkėm greičiau už vėją.

Net papasakot
sunku, koks malonumas yra važiuot asfaltuotu keliu. Net sustot nuotraukai
nelabai norisi, taip jau gera lėkt. Bet sustodavom, žinoma.

Tai kažkoks stulpas
akmeninis, tai dar didesnis stulpas, o gal greičiau, kosminių termitų namas, bo
labai jau didelis. Atidesne akim žvilgtelėjus, dešiniau termitų kalno papėdėj
įžiūrima rankom mojuojanti Gražina.

Paskutinę kelionės
dieną landšaftas galutinai pasikeitė į labai ryškiai rudą iš smėlių ir molių, ir
sluoksniuoti kalnai jau nebestebino. Bet smagu buvo aptikus akmens uolose
susidariusias olas. O gal tai ir ne olos, gal tarpekliai kažkokie, neaišku kaip
pavadint. Toks milžiniškas, ovalo formos kambarys be lubų, pačiame kalno viduje.
Šiek tiek primena amfiteatrą, tiek forma, tiek aidu.

Kad jau labai neaišku, kas
čia per darinys, tad greičiausia tai bus erdvėlaivių, kuriais atvyksta
ateiviai, nusileidimo aikštelė. Tik kad jau labai seniai, muset, niekas čia
nebesileido, todėl valkatos šunys, rodos, tuoj mirs badu – niekas jų nepašeria.

Mes šunims buvom likimo siųsta dovana, kaip tik turėjom labai, labai senų
bandelių, kurių neišmetėm ir kurios puikiai suėjo vargšams šunėkams.

Tą dieną, nerealiai
gerai dirbom savo karmai, nuo kelio prigrėbėm du tranzuojančius vietinius pankus
muzikantus, kurie nė kiek nemokėjo angliškai, tad nekaži ką pabendraut pavyko.

Grįžom į Saltą, nusipirkom autobuso bilietus rytojui, gražinom mašiną ir nuėjom
miegot, kad anksti atsikelt ir autobusu važiuot į Čilę.

Tai vat ir
neatsiklėm. Kažkas negero nutiko žadintuvui ar šiaip kokie ateiviai sutrukdė
atsikelt ir rezultatas aiškus – niekur neišvažiavom. Nuplaukė koks 250 Lt už
bilietus bei kelios mielos dienelės, nes reikiamu maršrutu yra tik trys
autobusai per savaitę. Ir kaip tyčia oras ėmė ir visai smarkiai sugedo: lijo,
šalo ir saulė nesiteikė šviesti. Nekaži ką nuveiksi tokiu oru, todėl tik
pasitrynėm jau ir taip gerai pažįstamo miestuko gatvėmis, buvo liūdna.

Gal
reikėjo paragaut vietinės priemonės nuo liūdesio – kokos lapų. Nors Argentinoje
požiūris į bet kokius psichotropikus pakankamai griežtas, bet kalniečiam, kurie
jau tūkstantį metų graužia kokos lapus (nuo galvos skausmo ir šiaip, kad ne taip
sunku būtų gyvent retam ore), mažais kiekiais pardavinėt ir kramtyt leidžia. Ne
tai kad leidžia, tiesiog nekreipia dėmesio. Beveik kiekvienoj krautuvėje gali
nusipirkti ir kokos ir bikos.

Bika – irgi kažkokia žolė gerai nuotaikai. Aiškumo
dėlei, koka miltelių pavidalu vadinasi “blanco”. Tą kart susilaikėm nuo
nuotaikingų pasiūlymų, be kokų ir bikų galų gale išvažiavom į Čilę, į kaimelį,
kuris yra kažkur aukštai kalnuose. Ten reikės pažiūrėt flamingus, geizerius ir
šiaip, ko dar nematėm.

275 Iguazu kriokliai

275 ne iš prišto
laužtas skaičius – tiek ar net dar daugiau krioklių vadinami vienu vardu – Iguazu.
Krioklių ošimas girdisi net trijose šalyse, ir ne tik dėl to, kad kas sekundę
milijonai kubinių metrų vandens krenta iš 80 m aukščio, bet dėl to, kad tokia
gausybė jų netilpo vienoje šalyje, tad ir Brazilija, ir Paragvajus, o
labiausiai Argentina gali džiaugtis matydami daugybę vandens sklenkščių. Oi,džiaugiamės ir mes.

Smarkiai neskubant, apeiti visą parką užtruko dvi dienas.
Esant norui yra galimybė pažiūrėti į krioklius ir iš Brazilijos žemės, iš kur
atsiveria didžiausio krioklio, pavadinimu ,,Velnio žiotys” (angl. Devils
throat) panoraminis vaizdas. Tačiau didžioji dalis krioklių yra Argentinos
pusėjė, todėl labai nepergyvenom, kai sužinojom, kad jokių bevizių išimčių
patenkant į krioklių parką nėra.

Kad vizų į Braziliją reik – žinojom jau prieš
kelionę, tačiau sklandė gandai, kad galbūt galima vienai dienai patekt į
Brazilišką krioklių pusę be vizos… 20 EUR už pusdienį + sunaudotas vienas
paso puslapis – toks variantas mumi netiko, tad panoraminius vaizdus ir
Braziliją pasiliekam kitam kartui. Na, bet jei kas ketina vykti į Braziliją,
lai žino, kad turbūt pigiausia ir greičiausia Brazilijos vizą darytis ne kur
kitur, o Puerto Iguazu miestelyje: yra specialus konsulinis ,,kioskelis”
(kitaip nepavadinsi), kuriame sumokėjus mokestį dėdė įklijuoja vizą.

Daba apie
apgyvendinimo sąlygas… Nakvynės reikalas Iguazu iš ties labai neblogas.
Populiariausia, ką miestiečiai siūlo turistams, yra apartamento tipo kambariai
už vidutiniškai 70 Lt. Mes mokėjom apie 55 Lt už naktį ir drąsiai galėjom žaisti
namus, bo turėjom ir savo virtuvėlę, ir savo puodų, ir net šaldytuvą. Jau
nekalbant apie teliką ir kondiškę. Savaime aišku, kad ir dušas su tuliku buvo
tam pačiam ,,apartamente”. Neregėta prabanga Tiesa, į kainą įskaičiuoti buvo
dar ir tradiciniai argentinietiški pusryčiai – saldieji croissant su arbata (“krosaną”
alkonas siūlo versti kaip “pusmėnulio formos raguolis“ …brr..niekaip
neapsiverčia liežuvis).

Iki krioklių nusigaut
labai paprasta, todėl nereikia pirkti jokių turų, bet deja, ne visi tai žino.
Todėl labiausiai nervinantis dalykas užsirauti ant minios žmonių kartu su gidu
prieš aky. Blogiausia tai, kad turai neturi jokio aiškaus grafiko, todėl nei
ryte, nei vakare nepavyko išvengti grūsties. Žmonių parke siaubingai daug, tad
tai ir bus didžiausias parko trūkumas. Dažnai teko taikytis prie minios srauto,
t.y. jo vengti (pvz. prisėsti ant kokio suoliuko ir palaukti, kol visi
atsifotografuos ir atsifilmuos arba aplenkti einant ,,sunkesniu” taku), kas
toli gražu ne visad pasisekė. Bet kai jau pasisekė – tai buvo smagus smagumas
smagumėlis vieniems džiaugtis vandens kriokimu, dulksna ir vaivorykštėm.

Bet net šimtai žmonių,
kursuojančių pirmyn atgal, nesutrugdys džiaugtis parko flora ir fauna.

Be
jokios konkurencijos įdomiausias padaras buvo ilganosiai meškėnai, kuriems
konkrečiai nusipjaut ant minios spiegiančių turistų. Ant ko jiems nenusispjaut –
tai ant maisto.

Jei atėjo laikas perkąst, reik gerai apsidairyt ar tavęs neseka
meškėnas. Kitaip, iš miško tankmės išnėręs grobuonis, prieis ir apuostys ar
grobis yra vertas dėmesio, o kol nieko nenutuokiantis tursitas džiaugsis “gražučiu,
pūkuotu padarėliu”, nedorėlis meškėnas savo aštriais dantukais stvers sausainį
tiesiai iš rankų ir papūtęs uodegą dings krūmo tankmėj. Greičiausiai nepasotinamas
alkis ir bus tai, kas išmušė meškėnams baimę žmonėms. O ko čia bijot, tiesą
sakant.

Be meškėnų didelis
smagumas yra paukščiai. Tų čia – kokių tik nori. Patys baisiausi tokie juodi,
plikom galvom ir visai dideli. Juokinga buvo stebėt, kaip šios peraugusios
varnos vos ne vos, šleivom kojom bėgdamos ir griuvinėdamos, pakyla skristi.

Nusileisti ne ką lengviau, net ne iš pirmo karto pavyksta užsikabinti už
reikiamos šakos, niekaip nesigauna sulėtinti greičio, tad tenka tūpti bilia
kur. Tad “nutūpimo medžių” šakos aplaužytos, “pilotai nevykėliai” tyliai dėpso
pavydėdami tiems, kas danguje.

Jei sunku pakilti, sunku nusileisti, nelieka
nieko kito, kaip tik sukti ratus danguje. Tad išsireiškimą: “suka ratus kaip
maitvanagis” reiktų suprast, kad suka dėl to, kad nusileist sudėtinga, o ne
kaip nors kitaip.

Be maitvanagių yra
galybė margų, ryškių ir smalsių sparnuočių. Matėm net trijų rūšių kolibrius –
žalią, juodą ir rudą, deja tik pastarąjį šiaip ne taip pavyko nutrauki – labai
jau greiti ir vikrus paukštukai. Be paukščių aplink krioklius yra gausybė drugelių
– dar tokio kiekio neteko niekur matyti. Tad, nereik stebėtis, jei nematyto
margumo drugelis tūpia tau ant galvos, pečių ar fotiko. Antrą dieną nebesistebėjom
ir mes. Netgi tarantulais.

Užtat kriokliais
atsistebėt sunku. Aukšiausi yra gal kokių 80 m. Palyginimui ir mastelio
suvokimui nuotrauka su paukščiais ir kriokliais fone. Kairiau nuo centro
nuotraukoje – įvairiaspalviais marškinėliais apsirėdę žmonės, stebintys
krioklius nuo tilto Brazilijos pusėje.

Galima visą dieną
praspoksoti į kurį nors iš krioklių – krentantis vanduo hipnotizuoja. Gerai,
kad iš jau beprasidedančio transo pažadina turistinių grupių klegesys. Nėra to blogo … galima ko nors paprašyti, kad nufotkintų mus abu.

Džiugu, kad ne
visas parkas pramintas gausiais turistų būriais. Dar yra vietų, nežinia ar
ilgam, kur brangi turisto tapkė slysta ir tas negali praeit. Per pargindinę ir didžiąją
parko dalį yra nutiestas metalinių konstrukcijų takai, nuo kurių nevalia
nulipti. Tad laksyti pirmyn atgal yra ne ką sunkiau, nei kur nors gatvėje. Bet
mažulytė sala, iš kurios atsiveria (tiesa, tik keli) gražūs vaizdai, yra mažiau
lankoma, nes tenka kopti stačiu kalnu ir takeliai yra menkai praminti. Užtat
ten galima skirti laiko sau ir kriokliui.

Vandens purslai tykšta ant akinių ir
ant kamerų, kuriuos tuoj pat nupūčia vėjas, saulės spindulys lūžta vaivorykšte,
ausys užugulusios nuo kurtinamo vandens trenksmo, virš galvos ratus suka
maitvanagiai ir viskas labai labai gerai. Taip stovi, žiūri ir smegenys tiek
atsipalaiduoja, kad, regis, tuoj eilėmis prabilsi. Eilėmis dėl to, kad bent jau
senovės graikai sakė, kad poezija yra tarsi tobula kalba, tad tobulai gamtai
šnabždėti reikia eiliuotai. Gal ir ne visai taip graikai sakė, bet mintis ta,
kad tikrai jautiesi pakylėtai ir kūnu, ir siela.

…Krioklys pasipūtęs galingas toks,

Jau atrodė, kad kas nors ten nušoks,

Bet vaivorykyštei nuspalvinus purslus vandens,

Sudužo tik milijonas litrų ant akmens…

…Na Na Na Na Na Na

Na Na…

Regis, kad nekaip čia mumi su poezija, reikia
talento… Ot, būtų koks Maironis keliavęs po Argentiną – būtų čia dėjęs į
blogą posmelį kitą…