Naujoji Zelandija, pietinė sala

Pasakojimą apie
Naująją Zelandiją padalinsim į dvi dalis, po vieną kiekvienai salai. Pradėsime
nuo pietinės salos, nes ten atskridom ir nuo ten prasidėjo kelionė po šalį. Be to pietuose įdomiau.
Pirmoji
pažintis su šia šalimi nebuv iš maloniųjų: negana to, kad atskridome vėlai
naktį, dar užstrigom migracijos tarnyboj -Danielius pasirodė įtartinas. O
istorija buvo tokia – iškart po pasų kontrolės (kur pasus tikrinančiai
pareigūnei Danielius pasirodė įtartinas), jį šalin pasivedęs pasienietis
klausinėjo kvailų klausimų, kaip antai, ko čia atvažiavom, už ką atvažiavom,
kas pirko bilietus ir kada paskutinį kart vartojom herojiną. Kuomet pasienietis
viską užsirašė, atėjo laikas kitam tardymo etapui, įskaitant daiktų patikrinimą.
Kad Gražina nenuobodžiautų prie įtartinų pasodino ir ją. Viskas baigėsi tuom,
kad Gražina pareigūnei, kuri užsidėjusi gumines pirštines, kėsinosi kratyti
mūsų kuprines, nemirktėldama pasakė, jog esam labai turtingi, turim banko sąskaitoje
200 tūks. Zelandijos dolerių ir išvis čia durna tvarka, nes gauti šalies vizą
yra mažiau žeminanti orumą procedūra, nei kiurksoti kaip nusikalteliui šalies pasienyje,
į kurią mums kaip ir nereikia vizų. Kai paaiškėjo kokie mes turtingi, viskas pakankamai
greit baigėsi – daiktų neiškratė ir net atsiprašė už nesusipratimą. Toliau
sekėsi geriau. Spėjom į paskutinį autobusą miestan, netrukus likom vieninteliai
keleiviai, todėl vairuotuojas maloniai nusuko nuo maršruto, kad pametėt mus iki
pat mūsų hostel’io. Kaip koks taksi, atvežė tiesiai iki vietos. Va tau ir
svetingumas. (Gal čia padėjo tai, kad mes vairuotojui pasiguodėm dėl nemalonių
oro uosto procedūrų:)
Ryte hostelio
šeiminkas nustebo, kai pasisakėm esantys lietuviai, sako, vat kokia reta
tautybė, o dabar net dvi poros lietuvių vienu metu. Štai taip, pirmą kart nuo
to laiko, kai palikom Europą, susitikom tautiečių. Tiesa, pora buvo mišri, tik
mergaitė lietuvė. Labai maloniai paplepėjom ir pasidalinom kelioniniais
patarimais. Esam dėkingi ir skolingi už alų, kuriuo negailėdami mums vaišino.
Dar kaip paaiškėjo, oro uoste lietuvaitę kratė lygiai taip kaip ir mus. Et, ta Rytų
Europa…
Naujojoje
Zelandijoje gyvena vos 4 milijonai žmonių (per dvi salas, kurios bendrai kiek didesnės nei UK). Ir pietinėje saloje gyvena viso labo apie milijoną, visi kiti šiaurinėje saloje. Tad pietinėje saloje nėra eismo, nėra kamščių, nėra
didelių miestų, kur bebūtum ar bevažiuotum, niekaip neatsidursi toliau nei 140
km nuo vandenyno.  Christchurch
Zelandijos mastais didelis, netgi pats didžiausias miestas visoje pietinėje
saloje. Lyginant su Lietuva, tai priminė kokią nors Ignaliną, tik kad gyventojų
apie pusę milijono. Iš esmės miestas su viena gatve, viena aikšte ir viena bažnyčia.
Bažnyčia anglikonų, prie jos išprotėjęs bičas su svarbiu pranešimu rankose.

Nevisai
čia tiesą apie Christchurch sakom, yra dar viena gatvė ir dar viena bažnyčia,
šį kart Romos katalikų. Dar yra turistinis tramvajus ir labai geras nemokamas
autobusas važinėti miesto centre. Bet provincialumas tvyro ore.
Kaip ir
Australijoje, čia nesiruošėm nuomuotis automobilio, nes nesiruošėm vairuot. Bet
skirtingai nuo Australijos, Naujojoje Zelandijoje nepaprastai gerai išvystytas
turizmas. Visiems poreikiams. Mums šiuo atveju, puikiausiai tiko Backpacker
Bus, į kurį bilietus nusipirkom už super gerą kainą, pataikėm ant geros akcijos
(50 proc. nuolaida:). Autobusas važiuoja tam tikru maršrutu, aplink abi salas.
Autobusai važiuoja tam tikrais maršrutais, kasdien sustodami viename ar
keliuose miestuose ar kaimeliuose. Pakeliui gali išlipti belekur ir ten būti
kiek nori. Autobusai važinėja kasdien po vieną kartą.  Vienintelis apribojimas, kad negalima judėti
atgal. Mes pirkom bilietą su 14 sustojimų, tad reiškia, kad marštuas įveikiamas
per minimum 14 dienų. O iš viso Naujoje Zelandijoje mes galėjom prabūti 16
dienų, tad kelionė buvo labai intesyvi – kiekvieną dieną autobuse, kievieną
naktį kitam hostelyje. Tiesa, turėjom tas dvi papildomas dienas laiko, tad
galėjom kažkur pasilikti ilgeliau. Vietų pavadinimai Zelandijoje nebuvusiam
žmogui tikrai neiškalbingi, todėl čia nupaišėm marštutą, kuriuo keliavom, kad
geografiškai įsivaizduot padėtį saloje.

Po Christchurch
pirmiausia pakliuvom į Kaikoura, čia ne tai kad miestu, bet vargu ar kaimu
bepavadinsi. Vieta atsiradusi ne dėl turizmo, bet dabar visiškai tik jam
skirta. Kaip paaiškėjo vėliau, taip bus su dauguma vietų, kuriose sustojome.
Turizmas čia idealiam lygyje. Sunku įsivaizduot ar galėtų būti dar patogiau. Ir
švariau. Ir gražiau.

Zelandijos gamta užburia pariedėjus vos kelis kilometrus už
miesto. Per televizorių gal kažką ir esam matę, bet per teliką ir Lietuvos
reklama gražiai atrodo. O čia ne reklama ir ne televizorius, o didelis autiko
langas ir tavo paties akys, ryjančios vaizdą. Viskas taip gražu, kad norisi
suvalgyt. Atgijusi pasaka, kurios net įsivaizduot negalėjai. Kaip dabar
paprasta patikėket P. Jackson’u,
kuris dar būdamas 18 metų, kažkuriame iš per N.Zelandiją dardančių traukinių skaitė
Žiedų Valdovą ir pamąstė, kad visa istorija laisvai galėjo nutikti šitoje
šalyje.

Ta istorija vėliau ir nutiko kino ekrane, kur akiniuotas, pilvotas,
garbanotas režisierius, Naujosios Zelandijos kraštovaizdį pateikė žiūrovams,
kaip Middle Earth. Greičiausiai filmo prodiuseriai nepervargo ieškodami vietų
ekranizacijai. Prieš atskrendant į N.Zelandiją nums atrodė, kad yra kažkokie
gamtos ,,perlai” – super vaizdai, super miškai ir kalnai, kur reikia važiuot ir
žiūrėt kaip gražu. Pasirodo, kad niekur nereikia važiuot, visur “milijono
vertos” panoramos, visur laksto Golumai ir skraido drakonai, o jei nepabijosi
bristi tankmėn per bruzgynus, neabejotinai sutiksi miško elfus. Čia jų pilna.

Taigi Kaikoura. Danielius
nuplaukė žiūrėti banginių, Gražina nuplaukė kartu su ruoniais. Įdomu kuriam
buvo geriau… Abu įspūdžių turėjom apsčiai. Tiesa, Danieliui didesnį įspūdį
padarė ne banginiai, o išprotėję delfinai. Kažkur jūroje, netoli Kaikouros
krantų, turistams savo kupras ir uodegas demonstruoja banginiai, kurie
angliškai vadinasi Sperm Whale, rusiškai, dar iš “V mire žyvothnyh” laikų šituos padarus žinom, kaip
,,kašylotus”.

Žodžiu, esmė ta, kad banginis turi dantukus. Kita esmė, kad jei
nori apžiūrėti banginį iš visų pusių, reik važiuot į Antarktiką, kur kažkokie
kiti banginiai šokininėja iš vandens ir pasirodo visu ūgiu (ilgiu) ir dermai
išgąsdina vėpsančius turistus. Dabar, bedirbant su fotiku, dar reikėjo
įtempinėt vaizduotę ir mintimis pagaut kas čia per padaras po vandeniu
plaukiuoja.

Su delfinais gi buvo smagiau, nors Zelandijoje jie yra vieni iš
pačių mažiausių, bet užtat jų daug, žmonių nebijo, šokinėja, taškosi ir visaip
kitaip šėlsta. O ir tas mažumas sąlyginis.

Dabar apie ruonius. Kaikouros
parantėse ruonių labai daug, todėl surasti nedidelę jų koloniją nebuvo sunku. Taigi
aptikus ruonius šoki į vandenį ir bandai juos sudominti, kad jie su tavimi
pažaistų.

Nedidelė smulkmenėlė – jūros vanduo buvo vos 15 laipsnių šilumos, tad
labai gelbėjo specialūs šilti nardymo kostiumai, kartu su lastais bei
snorklinimo įranga. Vandeny Gražina praleido šiek tiek daugiau nei valandą, bet
nepaisant šalto vandens laikas praėjo labai greitai. Ruoniai pasitaikė smalsūs,
tad Gražina su ruoniais susipažino iš labai arti. Ruonių liesti negalima,
kadangi jie gyvūnėliai laukiniai ir nenuspėjami, tačiau tai dar nereiškia, kad
ruoniai tavęs negali liesti. Nebuvo visai jauku, kaip į pasiplaukiojimo pabaigą
vandeny belikus trim žmonėms (įskaitant ir Gražiną) ir penkiems ruoniams,
pastarieji sugalvojo pažaisti ir dantukais pagaudyti lastus.  Tada ir kilo klausimas, kas kam pramoga: ar
mums ruoniai, ar mes jiems?

Toliau važiavom į
Nelson miestelį, ten žmonės turintys daugiau laiko stringa mažiausiai trim
dienom. Ne dėl miesto, o dėl netoliese išsidriekusių stebuklingo gražumo parkų,
kurių neturėjom laiko aplankyti, tad mums Nelson tik stotelė tam, kad dardėt
toliau. Pačiam mieste visai nieko gero nėra, nebent tai, kad netoliese yra
senovinės aukso kasyklos. Auksas didžiąja dalimi ir yra kaltas dėl europiečių
invazijos į Naujają Zelandiją, tuomet vietinių dar vadinamą Aotearoa.

Toliau važiavom į
Greymouth, kuris irgi tarnauja vartais į kitus nacioanalinius parkus, o mes ir
vėl neturėjom laiko. Bet pakeliui į kitą vietą pasitaikė gražūs vaizdai, tad
vairuotojas maloniai stabteldavo valandikei, kad butų laiko paklaidžiot ir
padaryt gražių nuotraukų.

Pirmiausia, tai prasiėjom labai jau vaizdingu takeliu
palei jūrą. Jei nerealiai gerai matytume, galėtume pamojuoti kokiai nors koalai
vos už 2000 km nuo mūsų, nes šitas Zelandijos krantas kaip tik atsisukęs į
Australiją. Bet koalos nieko nesupranta apie gyvenimą, tai mes joms ir
nemojavom.

Bandėm mojuot draugams Londone, bet iš jų nebuvo jokio atsako. Gal
nematė… Be to, kad mojavom, sunkiai galėjom atsižavėti aplinka: baisingo
dydžio bangom, talžančiom uolas, ir žaliom pievom su avių bandom.

Bangos tokios
didelės, kad atrodė, jog jos dūžta sulėtintai. Kinas tiesiog.

Džiaugsmai su jūros
krantu nesibaigė, nes netrukus stabtelėjom prie “Pancake Rocks” pavadintų uolų.
Kažkokio sudėtingo sluoksniavimo proceso dėka, susiformavo tokie štai akmenai,
kurie kai kam panašūs į stulpais sulibdytus blynus.

Kad jau taip sudėtingai
formavosi uolos, tai susiformavo ir skylės tarp jų, kur telkšo pliūkšo vanduo,
gal kiek primena gigantišką skalbimo mašinos cetrifugą, tose skylėse darsi biliakas,
ten tikrai nesinori nugarmėt. Teko matyt, kad N.Zelandijoje yra tokia
atrakcija, kai tave įkiša į burbulą iš permatomo plastiko, kažkaip pririša ir nustumia
ridentis nuo didelio kalno. Kaip čia jiems pritrūko išradingumo tą patį burbulą
su žmogum įmesti į vieną tokių skylių, būt labai smagu. Galėtų dar maisto ir
vandens įdėt ir palik likimo valiai. Išplauktum kur nors Japonijoj, ar ne
smagu.

Toliau lėkdami per
Naująją Zelandiją sustojom kaime, pavadintu Frank Jozef. Anas buvo kažkoks
Austrų imperatorius. Tai galima spėti, kad pirmieji europiečiai šioje vietoje
buvo austrai.

Vieta įžymi savo ledynais, to čia visi ir susirenka pažiūrėt. O
žiūrėt niekaip neatsibosta, kiekviena vieta skirtinga nuo prieš tai matytos,
kas kart nustebina. Ledynai susifromavo kažkada seniai, ledynmečiu.

Beje, čia
filmavo filmą “Ledynmetis 2”, ir būtent nuo šio kalno ir nukrito voverė su
riešutu. Praeidami matėm ją netoliese, vis dar beieškančią giliukų. Nufotkint
nespėjom – pabėgo. Mamutus irgi matėm, bet tie irgi pabėgo. Kad jau visa fauna
išsilakstė, išėjom pasivaikščiot netrumpu taku po labai gražų mišką.

Finale
priėjom ledynus, kurie niekaip nenutirpsta nuo kalno viršūnės. Visur kur yra
ledynai bus ir upės. Ir kažkokios jos keistos spalvos. Tokia balta, kaip pienas
koks. Upės yra ne kas kita, kaip tirpstantis ledas, kriokliais drimbantis į
apačią, kasdien lede suardamas naują vagą.

Paranojiški parko šeimininkai visur
pritvėrė tvorų ir grąsinančių skelbimų apie baisingą, pavojingą upę ir apie
drimbatį ledą nuo kalno. Galėtų jie prasieit kokia Vilniaus gatve atėjus
pavasariui, pas mus nuo stogų dar ne tokie ledai drimba. Ir ką – ir nieko.
Nemirštam.

Visų įspėjimų potekstė paprasta – nori eiti saugiai, tai eik
užsisakyk turą. Turai dalykas neblogas, nuveda iki pat ledo, bet ir kainuoja
neblogai, nepilnam pusdieniui paklot 450 Lt pagailėjom.

Gal ir nebereikalo, nes
labai gražiai pasivaikščiojom patys, nors ir ne po ledą, bet po ledinę upę.

Vanduo žiauriai šaltas, kaip vietiniai dar nepastato kokio kabako ant upės
kranto, galėtų taupyt ant šaldytuvo elektros.

Ir ant ledukų gėrimuose irgi
galėtų taupyt, nes galima prisigaudyt visai neblogų ledukų tiesiai iš upės.
Pasmulkini šiek tiek ir tiesiai į kokteilį.

Jau pakeliui namo
sutikom didelę papūgą. Mus ji pralinsmino, o mes ją sunervinom, štai koks
puikus santykis su gamta. Mums pasirodžius ji nebegalėjo ramiai kapoti
graužtuko, visaip krenkšė ir bėgiojo, tada pamiršo kur paliko graužtuką ir visa
pikta nuskrido. Ko gero pyktį išliejo namie.

Kitą rytą judėjom
toliau, link pasaulio pramogų sostinės… ne neteisingai, ne Maksimos
akropolio, bet Queenstone. Pakeliui stabtelėjom šalia tokio labai gražaus
kalno, kurio tą ryt dėl didelio rūko nesimatė. Nebėda, šalimais kavinėje
nusipirkom atviruką su vaizdu saulėtą dieną.

Vietoj buvom, kaip atrodo žinom,
ko daugiau reikia. Baisus rūkas niekaip nepaslėpė grybų. Tokių nesąmonių dar
nebuvo tekę matyt. Grybai – flomasteriai.

Dėl Queenstone
nemelavom, kai kas tikrai tituluoja mažulytį miestuką, kaip pasaulio pramogų
sostinę. Pramoga pramogai nelygu, bet liečia ekstremalius dalykus – čia gali išbandyti
viską, kas tik yra išrasta pasaulyje. Pirmiausiai tai bungy. Naujoji Zelandija
yra šito išmislo tėvynė. Čia ir pirmoji komercinė bungy vieta.

Po to vandens
pramogos. Visos kokios tik gali būti, kokias tik teko girdėti ir dar daugiau.
Oro pramogos, vėlgi pilnas, neišvardyjamas spektras. Ir pensininkų pramogos,
t.y. tai ką ir pasirinkom – kelionė autobusu po gražias vietas. Naujoje
Zelandijoje yra daug privalomų pamatyti dalykų, tai tarsi geriausia iš
geriausių, vienas tų dalykų Milford Sound, nepaprsatai vaizdinga viečikė. Ir
vėl neturėjom pakankamai laiko. Normalūs žmonės čia eina žygiuoti, trim
keturiom dienom, mes gi, žygiavom ant autobuso sedynės.

Vėl vaizdingi,
vaizdulingi, vizualingi vaizdai, kuriuos sunku ne tik kad nupasakot, bet ir
nufotkint. Reik dainuot apie tokias vietas, bet poezija nė vienam iš mūsų
nesilieja. Milford Sound reikia plaukioti laivu, plaukioti ir viską
fotografuoti. Tiesą sakant, pati kelionės vinis nuvylė. Na taip – gražu, labai
gražu, bet tai visur čia labai gražu. Truputį fotošopo ir kiekvienas gali
spausdint atvirukus.

Bet baladotis 5 valandas autobuse dėl tokio grožio vargu
ar buvo verta. Ypač žinant, kad teks baladotis dar tiek pat laiko atgal. Kitą
kart kai atvažiuosim, būtiniai žygiuosim.

Sekantis maršrute
buvo miestas Dunedin, sako, kad pats škotiškiausias miestas visoje Naujojoje
Zelandijoje. Suprask, kad pirmieji čia įsikūrė škotai. Pat miestas toks
nemažas, turi kelias katedras, niekuo nesiskiriančias nuo savo europietiškų seserų,
bet Zelandijoje tokius statinius matyti neįprasta. Dar vienas architektūrinis
grožis – traukinių stotis, dabar jau veikianti ne daugiau nei turistinė
atrakcija, kelis kilometrus galima pasivėžint senoviniu vagonu.

Toliau važiavo prie
Tekapo ežero, pakeliui dar stabtelėjom vienam iš pliažų, pasigrožėti
besimėtančiais akmenimis.

Čia, kažkada seniai seniai milžinai žaidė žaidimuką
su kamuoliais, tai nuo to laiko jie čia ir pūpso, taip niekas ir nepatraukė, o
milžinai kažkur išėjo. Atvažiavom į tą vietą ryte ir dėl kažkokio mankštos stygiaus
šokinėjom nuo rutulių šen bei ten. Ypač vertingu užsiėmimu to niekaip negalima
pavadinti.

Kita sustojimas
tualeto reikalams buvo susijęs su didžiausiu kalnu Naujoje Zelandijoje. Ne toks
jau jis ir aukštas, nepilni 4 km, vadinasi jis Cook (čia garsaus keliautojo
atradėjo garbei).

Kalnas gražus, į jį galima įlipti, jei esi kietas alpinistas.
Sako, kad ne taip jau paprasta ten užsikabaroti, labai permainingas oras supa
kalną. O su alpnizmu buvo taip, kad prieš daugiau nei du šimtus metų du šveicarai
mėgino būti pirmieji įkopę, bet apsilažalino, tada netrukus jau vietiniai imigrantai
nušluostė nosis europiečiams. Taip pat sako, kad čia labai gerai treniruotis
jei nori kopti į Everestą.

Vėlgi buvo galimybė
nuvažiuoti prie pat paties kalno ir tada pažygiuot kokią dieną, bet vėl mums
užpaklį spardė laikas. Važiavom toliau.

Tad prie ežeriuko. O pats Tekapo
ežeras yra labai populiarus tarp atostogaujančių vietinių ir turistų, kaip
graži viečikė. Graži dėl to, kad ežero vanduo labai mėlynas, skaidrus ir
gražiai spindi. Viskas dėl to, kad vanduo yra iš ištirpusio ledo, kuris vis dar
teka nuo kalnų ledynų.

Visuose paveikslėliuose ir atvirukuose kalnai, kuriuos
fotkinom, yra su sniego kepurėm. Kai mes atvažiavom viskas buvo nutirpę. Gal čia
globalus atšilimas kaltas. Tą dieną mankštinom kojas vienu iš informaciniam
lankstinuke pasiūlytų maršrutų. Kelio neradom, o gal pasiklydom, bet nuėjom
ryškiai, kad ne taip, kaip reikėjo. Teko kabarotis per uolas, ieškant pirmos
pasitaikiusios progos iškopti iš paežerės.

Po šiokio tokio alpinizmo per ežero
pakrantės uolas, įkopėm į kalvą, tikėdamiesi rasiti takelį namo. Radom, aikšu,
bet ne iš karto ir ne ant pirmos kalvos į kurią įsikapanojom. Tankus bruzgynas
pažeme draskė kojas ir lipino miniatiurines, bet labai spygliuotas varnalėšas.
Mums su sandalais tai visai netiko. Laimei čia gyvena gyvas galas triušių,
kurie išmindė visai normalų takelį, kuriuo ir sekėm. Sekėm, sekėm, lipom, lipom,
o kalva niekaip nesibaigė.

Galiausiai išėjom į taką, kuris džiugino puikiomis
panoramomis. Kaip vėliau paaiškėjo, šitam kalnų masyve filmavo kažkurią iš Žiedų
Valdovo trilogijos scenų. Tai čia reiškia, kad vieta graži.

Dar teko paėjėt
valandikę kitą, kol užlipom į jau tikrai pačią aukščiausią vietą ir toliau
kelias ėmė leistis. Kad vieta aukščiausia galima spėt ir iš šalia pūpsančios
observatorijos, tad buvom labai netoli žvaigždžių, vėliau jau išsiaiškinom, kad
net kiek daugiau nei kilometro aukštyje.

O manėm, kad mažiausiai bus kokie du.
Bet visvien, pasivaikščiojom labai vykusiai.

Toliau važiavom
atgal į jau lankytus miestus, t.y. Christchurch ir Kaikoura, tiesiog taip
sukosi autobuso maršrutas, o norint prašokt jau lankytus miestus, tektų pirkti
kito autobuso bilietus, o transporto bilietai čia žiauriai brangūs. Prasukę pro
ten kur jau buvom, kelsimės į šiaurinę salą, į Naujosios Zelandijos sostinę –
Welingtoną.

Kelionė autobusu rytine Vietnamo pakrantę (Hanoi – Hue – Hoi An)

Iš pradžių mintis
buvo viską sukišt į vieną įrašą, bet per ilga istorija gavosi, dalinsim į du.
Antrą dalį įkelsim gal poryt.
Tokie tad dalykai
dalykėliai…
Nepilni 700 km nuo
Hanojaus ir atbildam į Hue (kaip rašosi taip ir tariasi). Nedidelis miestas,
kiek daugiau nei 300 tūkst. gyventojų, tai reiškia, kad oras mažiau apdergtas
motorolerių dūmais, o žemėlapio mąstelis įkandamas kojoms. Labai pavargę nuo
autobuso sedynės prasiėjom iki viešbučio. Nusprendėm gyventi prabangiai, ne
kokioj nors skylei, o viešbutyje. Už naktį reikia paklot atitinkamai – 13 USD,
mums tai pasirodė brangu, bet leidom sau tą prabangą. Turėjom kambarį šeštam
aukšte, su daug langų, tiesa nesandarių, todėl truputį šalom vakare, nors oras
kur kas šiltesnis nei Hanojuje, bet lijo ir drąskė vėjas. Mieste nėra jūros ir
nėra gero baro, bet užtat yra prašmatni architektūra. Kažkada XVII a. šalia
dabartinio Hue buvo pastatyta citadėlė, kurios sienos ženklino pietinio
Vietnamo sostinės ribas.

O 1968 m. Hue buvo žiaurių skerdynių – žūdynių vieta,
daug žmonių žuvo, o pastatai griuvo nuo bombų. Šis bei tas liko ar buvo
atrestauruota, todėl dar yra kai kas, į ką galima paganyti akis. Pirmiausiai, tai,
aišku, pati citadėlė. Smarkiai nukentėjusi nuo karo, todėl netekus dalies
žavesio. Apjuosta dviejų metrų storio ir dešimties km ilgio siena, šen bei ten
iškasti kanalai.

Tarp kita ko, jei žiūrėt į paradinį įėjimą, kartu galima
džiaugtis didžiausiu Vietname vėliavos stiebu. Kuris, tiesa, šimtą kartų buvo
nugriauta, perstatytas ir dar pailgintas. Paradinis įėjimas ir yra gražiausia
citadėlės vieta, nepatyrusiai akiai labai sunku atskirti šituos
architektūrinius šedevrus nuo viso to didelio grožio, kurį jau buvome matę
Kinijoje ir labai dideliais mąstais.

Beje, Vietnamas, t.y. dabartinė jo
teritorija, daugiau nei tūkstantį metų buvo po Kinijos priespauda. Mes, t.y.
lietuviai, po 50 metų okupacijos pastoviai painiojami su rusais, turbūt nieko
keisto, kad tūkstantis metų yra riebus pėdsakas. Kaip ten bebūtų, vieta turi savotišką
šarmą, kurį pagavus citadelė tampa savotiškai miela. Net jei lyja ir visiškai
neaišku, kur eiti ar ką žiūrėti.

Čia dėl to, kad daug dalykų tiesiog stato iš
naujo, kaip kokius valdovų rūmus. O kai kurie dalykai palikti taip, kaip jie
liko po karo. T.y. palikta tai, ko neliko. Blogas oras trukdė ramiai
pabimbinėti, tad ilgai neužtrukom. Šlapom Hue gatvėse pirmomis vasario
dienomis, čia reikia pasakyti, kad visas Vietnamas gyveno labai naujametinėmis
nuotaikomis. Kinų naujieji metai (tie, kur pusantro mėnesio vėliau nei mūsų). Šventė nieko nesiskiria nuo įprastinių naujų, išskyrus ,,eglutes”
(kodėl kabutėse aišku taps pažiūrėjus nuotrauką). Jei atvirai, kinų variantas
mums atrodo žymiai mielesnis (ir skanesnis).

Už prašmatnius 4
USD užsisakėme ekskursiją po Hue apylinkes, keliavom siukiužusiu laiveliu su
šiokia tokia kompanija. Nors transportas ir pigus, bilietukai į lankytinas
vietas ne tokie jau pigūs, t.y. dažniausiai daugiau nei 3 USD, o tą dieną
lankėm net penkias vietas (taip galima iki skurdo ribos nusiristi).. Pirmiausia
ir svarbiausia, tai budistų šventyklėlė, kurią kai kas net vadina Vietnamo
simboliu.

Sunku pasakyt kodėl. Na, tai svarbus religinis simbolis, svarbus tuo,
kad stovi nesunaikintas bereliginio komunizmo. Tiesa, XXI a. religija super
komunistiniam Vietname jau egzistuoja. Vienuoliai yra legalūs. O beveik
kiekvienoje šventykloje yra koks nors paminkliukas ar monumentas
nusižudžiusiems vienuoliams. Visi tie savižudžiai mirė protesto vardan,
susidegindavo kur nors viešoje vietoje išreikšdami atsidavimą religijai. Šalia
šitos šventyklos eksponuojama savižudžio, ,,nelegalaus” vienuolio automobilis. Joje
jis ir susidegino.
Turo valtimi
grafikas nepaprastai intensyvus, vienoje vietoje teturėdavom vos valandą ar net
mažiau. Dėl to labai apmaudu, teks pasikartoti – vietnamiečiai yra kretinai.
Lankėmės imperatoriaus Tu Duc mauzoliejuje, labai graži vieta, gražiai viskas
pastatya, gražus parkelis ir didingi kapeliai.

Bėgte begom per teritoriją, kad
bent dirstelt į visus grožius, bet net ir pasiutusiu tempu į turo valtį vėlavom
sugrįžti beveik pusvalandžiu.

Ne mes vieni, tarp kita ko. Kretinas gidas, kuris
yra daugiau kretinas negu gidas, jau buvo parašęs kažkokia špargalkę, kurią
bruko pasirašyti laiku atėjusiems keleiviams. Špargalkės tekstas buvo apie tai,
kad keleiviai neprieštarauja dėl to, kad tenka išplaukti nesulaukus vėluojančių
turo keleivių. Aišku, kad niekas nieko nepasirašė, o mes (t.y. visi turo
dalyviai – ne vietiniai) smarkiai barėmės su turo gidu. Priežastis dėl kurios
laikas lankytinose vietose smarkiai sukarpytas yra labai paprasta – taip jam
yra liepta. Kaip pats, nesuklysim pavadinę jį komunistine lerva, išsireiškė:
“man svarbi nuomonė tų, kurie man moka atlyginimą”. Trumparegiškas, besąlyginis
paklūsimas vadui. Saldusis komunizmas.
Kol nebuvo komunizmo viskas buvo gražu,
akis išdegę lėkėm po kitų Nguyen dinastijos imperatorių mauzoliejus. Ne taip
svarbūs mums jų vardai, ne juos įsiminsime. Prisiminsim ekstravaganciją, kuria
alsuoja kiekvienas paminklas.

Kapams ne tiek jau daug metų, Nguyen dinastija
valdė nuo 1802 ir buvo paskutinė Vietname, nutrūkusi ties komunistine
revoliucija. Ir mažiau nei šimto metų paminklai mirusiems kažur miške atrodo
niūriai, kartu didingai. Jei skaitant kokią beletristiką apie zombius, mumijas
ir vampyrus reikia įsivaizduoti pastarųjų gyvenamają aplinką, šitų imperatorių
kapai yra labai gera vizualizacija.

Pelėsiais ir kerpėm apaugę
aukštai obeliskai simbolizuoja imperatoriaus didybę. Kuo didesnis, tuo
didingesnis. Pelėsiai ir kerpės labai gerai dirba niūrumo naudai. O niūrumas,
keistos, senos džiunglės ir kažkokie dirbtiniai prūdai – puikus penas
vaizduotei. Oras buvo ir vėl nekoks, todėl ir tursitų mažiau. Mažiau turistų ne
visad gerai. Mažytė panikos gerklė pradeda rėkti smegenyse, kai nuklysti kur
nors toliau ir lieki vienas akistatoje su pelėsiais ir kerpėm. Tamsiam miške.
Bet mes turim vienas kitą, todėl nieko nebijojom ir džiaugemės aplinka.

Paskutinis kapelis,
kurį lankėm, ir liko pats ypatingiausias mums. Pastatytas visiškai neseniai, na
t.y. maždaug tada, kai A.Smetona Lietuvoje pradėjo kelti šurmulį.

O atrodo ne
ką blogiau, nei kokio grafo Drakulos pilis Transilvanijoje. Štai kaip gražiai
susiję mūsų tėviškėlė (jos niekas nepakeis), Rumunija ir Vietnamas. Taigi
tęsiant Vietnamo temą… Vienas paskutiniųjų imperatorių kapas, dekoruotas juodu
akmeniu.

Smulkmeniškai, preciziškai išraižyti drakonai ir visokie kitokie
gyviai puošia kažkuo europietiškus namukus. Nepraleisim progos pasidalint
išmintimi, kad visi šitie mauzoliejai yra visiškai vienodi tuo, kad sudaryti iš
penkių elementų (kas ir padaro kapavietę labai didele).

Pirmiausiai turi būti
paviljonai, kurie šlovina ir skelbia imperatoriaus puoselėtas vertybes,
atliktus darbus bei atspindi jo didingumą. Dažniausiai, tai tokia didelė
akeminė lenta, kuri kiūrkso specialiai jai pastatytame namelį. Lygiai kaip ir
Kinijoje.

Kitas dalykas, būtinas kapavietėje – šventykla imperatoriaus
šlovinimui (čia reikėtų paminėti, kad didžioji dauguma vietamiečių garbina savo
protėvius). Taip pat turi būti sodelis ar koks kiemas, kurį saugo akmeniniai
kareivėliai arba drambliai.

Dar būtinai reikalingas prūdas ir jame turi būti
lelijos. Kapavietė nebūtų kapaviete, jei didingame pastate nesiilsėtų anapilin
iškeliavusio imperatoriaus palaikai. Labai įdomu ir baisiai apmaudu, kad
turėjom taip mažai laiko deramai įsižiūrėti į viską.

Kiek šiauriau virš
Hue yra svarbus dalykas Vietname – siena, t.y. liekanos, kurios dalino šalį į
pietinį ir šiaurinį Vietnamą. Kažkas panašaus į Berlyno sieną, kurią Gorbačiovas
leido sugriaut. Niekaip negalėjom aplankyt sienos, dėl to labai gaila, o kaltas
yra lietus ir potvynis.
Iš Hue keliavom
toliau į pietus, kur vos 150 km kelionė truko daugiau nei šešias valandas. Tiesa,
didžią laiko dalį praleidi ne kelyje, o greičiau pakelėj. Reikėtų paminėti, kad
klasikinis turistų maršrutas Vietname yra būtent tas, kuriuo sekam ir mes, t.y.
Hanojus – Saigonas (arba atvirkščiai). Verslūs vietnamiečiai paleido autobusą,
kuris ir važiuoja tokiu maršrutu, sustojantį turistiniuose taškuose, tokiuose
kaip Hue ir pan. Esmė ir patogumas tame, kad tereikia nusipirkti vieną bilietą
su kuriuo gali važiuoti Hanojus – Saigonas maršrutu, pats pasirinkdamas vietas,
kur nori sustoti ir datas, kuriomis nori važiuoti. Mintis apie tokį autobusą
gera, todėl kiti, nemažiau verslūs vietnamiečiai netruko kopijuoti paslaugą.
Dabar kompanijų, kurios siūlo vadinamus “open bus ticket” yra ne viena, ne dvi,
o gal koks dešimt. Konkurencija komunizme – dalykas keistas, bet įvykęs, todėl
“open bus ticket” nuo Hanojaus iki Saigono kaina yra apie 23 USD. Pigiau nebent
pėsčiomis. Kartu smagu, nes keliauji ir skirtinguose miestuose susitinki, tai
su vienais, tai su kitais, keliavusiais kartu autobusu. Nauji draugai – labai
gerai.
Dar toliau į rytus
– Hoi An. Net ne miestas, o gal koks kaimas, vos 80 tūkst. be perstojo ant
motorolerių dūzgiančių vietnamiečių. Miestukas ypatingas savo senamiesčiu,
kuris įtrauktas į visus įmanomus pasaulio paveldus. Be senamiesčio daugiau
nieko čia nėra, taigi, galima sakyt, kad čia senovinis miestukas.

Na, dar yra
jūra, bet už kelių km. Dėl jūros ir dėl to, kad yra, grubiai matuojant, tiesiog
Vietnamo vidurį – Hoi An visad buvo svarbus administracinis centras. Net karo
su amerikonais metu mažai nukentėjęs, nes pakaitomis sėkmingai tarnavo abiem
kariaujančioms pusėms. Hoi An’e baisiai daug turistų, o kiek teko girdėti
nuomonių, tai daugeliui šits miestuks yra geriausia vieta Vietname.

Sunku dėl
to ginčitys, o ir šiaip, kam tie ginčai. Miestukas tikrai gražus, ramus ir smagus
bimbinėti. Gerai ir tai, kad kuo toliau į pietus, tuo vietnamiečiai darosi
sukalbamesni ir mandagesni.

Ir linksmesni. Hoi An yra Vietnamo žvaigždė dar ir
dėl virtuvės, toks mažas, bet labai gurmaniškas miestas. Viena iš vietinės
virtuvės ypatybių yra banano lape įvyniota mėsa ar žuvis, kepta ant grilio.
Gražina ragavo, per barzdą varvėjo – burnoj neturėjo (ghm…gerbiamieji, tai
sparnuota frazė – Gražina neturi barzdos..na, bent jau kol kas:). Kitas
nepaprastai malonus dalykas – alus. Vietinės gamybos, ,,gyvas”. Lengvas ir
visai neblogas. Kaip Vietnamui tikrai labai neblogas. Dar ir pigus. Nuotraukoje
matoma pinigų suma Vietnamo Dongais yra maždaug 0,60 Lt.

Susižavėję vietinių
kulinariniais gabumais surizikavom ir nusipirkom namų gamybos raugintų agurkų,
kurių jau šitiek laiko burnoj neturėjom. Mintis buvo bloga. Paragavę gardėsio,
agurkus padovanojom viešbutyje dirbančiai mergaitei. Be klaidžiojimo gatvėmis,
valgymo bei gėrimo yra dar šis tas nuveikt. Kažkada seniai seniai, vietnamiečių
protėviai buvo visai galingi ir didingi. Ir kaip dideli kariavo su kaimynais iš
dabartinės Kambodžos (tais pačiais, kurie pastatė Angkorą). Super smarkiai
sumažintas vietnamietiškas Angkoro varinatas stūkso 45 km nuo Hoi An, vadinasi
truputį keistai – My Son (čia nėra nieko bendro su “mano sūnus”, tik sąskambis).
Pasikinkėm išsinuomotą motorolerį ir ėmėm ieškoti griuvėsių. Motoroleris ne
toks geras, kaip atrodo – šita Yamaha greičiausiai yra padirbta ir kainuoja
turbūt penkis kartus pigiau, nei originalas.

Kelionė buvo smagi, nežinojom kur
važiuot, nuorodų buvo minimaliai, todėl ieškot, bendraut su kaimiečiais buvo visai
įdomu. Ir radom nė kart nepasiklydę ir nenuklydę. Atvažiavom jau besibaigiant
darbo laikui, todėl galėjom ramiai džiaugtis ir fotografuot, nes beveik nebuvo
turistų, visi turai važiuoja iš ryto.

Griuvenos nelabai kuo skiriasi nuo
Angkoro, bet aplinka: džiunglės, kalnai, sunkus dangus čia buvo žymiai geresni.

Labai gaila, bet karas sugadino pagrindinį šventyklų kompleksą. Vietnamiečiai,
kuriuos medžiojo amerikonai, sumanė pasislėpti ir prisidengti jau tada žymiu ir
vertinamu My Son palikimu. Amerikiečiai be skrupulų subombardavo viską. Na,
jiems labai reikėjo iškrapštyt niekadėjus ir apsaugot pasaulį nuo blogio. Taigi
ten, kur stovėjo pagrindinis kompleksas, dabar tik plynė. Su keliom
aptrupėjusiom sienom. Blaškėmės po vientinelę likusią vietą, viskas labai įdomu
nors ir labai mažai.

Čia bus konkursas mįslė – koks paminklas pas mus čia
nuotraukoje?

Konkursas baigiasi
ir nesvarbu ką kas galėjo pagalvoti, bet čia yra didžiulis akmeninis penis.
Kultūringi žmonės šitą paminklą vadina “linga”. “Linga” yra induistino dievo
Šivos simbolis. Tarp kita ko, pamatas ant kurio stovi “linga” yra ne kas kita,
kaip moters genitalijų simbolis, jei kultūringai – tai griovys režiantis tą
pamatą vadinasi “yoni”. Šventikai lipdavo į šventą kalną, pasemdavo švento
vandens iš švento šaltinio, tada pildavo tą vandenį ant “linga” “galvos”, o
vanduo nutekėdavo per “yoni”. Sprendžiant iš to, kad “linga” sutikom ne vieną,
matyt ceremonijos būta išties labai svarbios.
Čia, Vietnamo
viduryje, pertrauksim pasakojimą. Pratęsim netrukus. Kol kas siūlom nepamiršti
elementarių vištos pešiojimo higienos normų.