Pirmos dienos Indijoje. Kultūrinis šokas

Trumpa info apie tai ką ketinam veikti Indijoje. Čia turim užsisakę turą, tik skirtingai nuo Afrikos, keliausim tik dviese ir turėsim nuosavą vairuotuoją su prabangų naują (indų gamybos) automobilį 21 dienai. Vienas dalykas, turai Indijoje gerokai pigesni nei Afrikoje, antras dalykas, tokia keliavimo forma yra labiausiai paplitusi tarp turistų, tad, jei kas ketinat pasidairyti po Indiją, greičiausiai, kad keliausit būtent taip. Mūsų maršrutas yra nuo Delio iki Kolkatos, pats turas labiau orientuotas į miestus, ne į gamtą, nežinia ar ką nors mieliems skaitytojams reikš pavadinimai, bet grynai dėl protokolo užsiminsim apie svarbiausias stoteles Indijoje: po Delio važiuojam į Jaipurą (miestas gyventojų skaičium lygus su Lietuva), toliau aplankom vieną nacionalinių parkų su viltim pamatyti tigrą, toliau svarbiausias taškas Agra, su visam pasaulyje garsiu Taj Mahalu, sekantis taškas Varanasis, garsus šventyklų kiekiu, dydžiu ir grožiu, galiausiai baigiam Kolkatoje, tai dar vienas didelis miestas (po Delio ir Jaipuro). Tada atsisveikinam su vairuotuoju ir toliau kol kas planų neturim:), težinom, kad trauksim link Kinijos. Tad sekančias kelias savaites blog‘e guls raštai iš kelionės automobiliu.

Lūkesčiai išsipildė – viskas (netgi ,,moderniam“ Delyje) yra kitaip, nei turėtų būti, nei tikiesi kad bus. Tame yra gero ir blogo. Teks kartotis, ir pasakot tą patį, ką pasakoja visi naujokai Indijoje. Pagrindinės gairės – vairuoti čia neįmanoma, niekaip neįmanoma ir dar kart neįmanoma. Galbūt, pagyvenus metus kitus, drąsus, savim pasitikintis žmogus gali sėstis prie vairo dešinėje automobilio pusėje ir po truputį išvažiuot į gatves. Eismas chaotiškas, pagrindinė ir dar bent kiek galiojanti taisyklė yra eismo juostos, visos kitos, kokias tik galima prisiminti taisyklės, čia negalioja. Pagrindinis vairuotuojo uždavinys sudarant avarines situacijas – nepakiūlti į kitų sukeltas avarines situacijas ir tokiu būdu judėti link tikslo, mieste ar greitkelyje, visur tas pats. Ir labai daug trasnporto rūšių – lengvosios, autobusai, fūros, dviračiai, rikšos ir tuk-tukai. Dar karvės…va tos, tai tikrai kietos – radikaliai anarchistinių pažiūrų, visaėdžiai raguoti gyvūliai. Kadangi jos vaikšto kur nori ir kada nori, su kuo nori ir kaip nori, tai tokia savo natūra sukelia sunkumų visur, negali pykt – šventas padaras gali sau leist kiek daugiau. Ir paskutinis dalykas iš trejybės – higiena. Smarkiai užlenktas supratimas, nepaprastai smarkiai riečiantis nosį. Tūlikas yra visur, t.y. ten ir tada, kai užsimanei, gali ir padaryt. Na, aišku, ne visiškai bet kur, bet jei lyginsim su Vilnium, tai visur už katedros aikštės ir piliovkės būtų galima dergt. Dar, tiesa, parlamento rūmai, ant jų ir šalia irgi negalima daryti tualeto. O visur kitur prašom. Štai čia prieinam dar vieną išimtinai Indijos ypatumą – vegetarų šitoje šalyje yra daugiau, nei visam likusiam pasaulyje kartu sudėjus, iš pradžių skamba įdomiai ir intriguojančiai, bet atomazga visai paprasta – karvės šventos, taip liepia religija, Indai žmonės religingi, tad užuot mėgavimosi paskutine vakariene skerdykloje, jos turi kur kas kilnesnių užsiėmimų ir piligrimiškai bastosi. Karvė – didėlis žinduolis, visi dideli žinduoliai daug šika, truputis dedukcijos ir turim išvadą – karvės daug šika. Taip pat ir žmonės, kurie viską daro ten pat, kur ir karvės, t.y. gatvėje, jei ne gatvėje, tai po to visvien tas kibiras atsiduria po kieno nors kojomis. Klausimas po kieno? Atsakymas – kiaulės. Kiaulės yra miesto sanitarai, pagrindinis jų maistas yra šūdai, užsikanda šiukšlėmis. Kiaulės dėl savo mitybos ir gyvenimo būdo lygiai taip pat išvengia puodo. Jei norisi mėsos, tai lieka višta, ožka ir avis. Pastarosios – nedideli padarėliai, vėlgi dedukcija – maisto iš jų nedaug, tad lieka daržovės. Bet jei žmogus valgai mėsytę, tai rasti nėra ypatingai sudėtinga (reikia ieškoti užrašo non-veg)

Puiki Indiška lengvoji transporto priemonė „Tata“ modeliu „Indigo“ neskraido taip greit, kaip emailai, o ir Delio gatvės nėra koks optinis kabelis, tad iš „ofiso“ iki savo viešbučio pradardėjom dar valandą. Ką gi, dabar apie viešbutį. Kas taupyti moka – žino, kad apsimoka. Mes taupėm ant viešbučių, todėl visos kelionės metu pasirinkom žvaigdėmis neklasifikuojamas nakvynes. Na, juk nėra taip blogai, net Indijoje.

Daug čiaupų susuka galvą, bet netrukus perpratom sanitarines smulkmenas. Ir mums reikėjo miego. Iki spalio 14 d. visą laiką pramiegojom, su nedidele pertrauka išbėgt pavalgyt nemėsos.

Barcelona, atgal į vasarą

Kaip jaučiasi žmogus iš provinciojos vairuodamas Vilniuje? Retorinis klausimas. Retoriškai neatsakysime, koks jausmas vilnietį apima įsukus į penkių ar šešių, ar gal į septynių juostų žiedą Barcelonoje. Tikslaus juostų skaičiaus nežinom, nes jos nėra sužymėtos. Jausmai tegul lieka jausmais, o štai praktiniu patarimu, išmoktu iš ispanų vairuotuojų, galime pasidalinti. Jei jums kartais reikia persirikiuoti ar tiesiog įsukti iš šalutinio į pagrindinį kelią, esant labai intensyviam eismui – staigiai kiškite automobilio nosį reikiama kryptimi ir pypsinkite trumpais intervalais. Rezultatas bus puikus – aplinkiniai trumpam išsigąs ir sustoję ims dairytis, o jūs tuo tarpu šokite į laisvą vietą, kol jie vėpso. Nepamirškite atsiprašyti ir mandagiai pamojuoti išgąsdintam vairuotuojui. Atsikratykite ribotumo ir į pypsinime įžvelkite daugiau galimybių. Tokia tad, kiek įtempta, buvo pažinties
su Fiat Punto pabaiga. Lydėjęs mus dvidešimt dienų, savo stogu saugojęs mus nuo
saulės ir vėsinęs kondicionieriumi daugiau nei 4500 km, ilgame kelyje troškulį
numalšino 262 litrais dyzelino, puntukas mums buvo tarsi šeimos narys. Ir kaip
jaustis žmogui paliekant savo giminaitį kažkokiam parktinge nežinomam likimui?
Normaliai. Atsibučiavom ir išsiskyrėm.

Barcelonoje mus sutiko Danieliaus paauglystės/jaunystės draugas – Vincentas. Pastarasis čia dirba ir, kaip jis pats sako, džiaugiasi gyvenimu, nuomuojasi butą su dar penkiais, draugiškais ir linksmais, taip pat besidžiaugiančiais gyvenimu, žmonėmis. Šiltai pasedėjom terasoje iki paryčių su puikia vakariene ir tuo kas prie jos priklauso.

Tiesa sakant, Kike, su kuriuo praleidom pirmas dienas Ispanijoj, taip ir liko vienintelis čia gimęs ispanas su kuriuo susipažinome per visą savo kelionės laiką. Daugelis ispanakalbių čia yra ekonominiai migrantai, užsiėmimų yra begalė, dauguma dirba paslaugų sektoriuje, taip pat gatvės aktoriais, muzikantais, žongliruotuojais ir panašiai. Visi jie džiaugiasi gyvenimu, o mes vis labiau suprantame, kas iš
tikro yra gyvenimas „šia diena“.