Bankokas ir du upės kranai

Tada buvo
sausio 10 diena. Visos „pirmos dienos“ dideliam mieste nervina, nes viskas neai
šku. Neaišku, kur esi, neaišku, kuo pasitikėt, kuo ne ir kaip kur nukakt.
Pirmą dieną būk pasiruošęs išleist daugiau, nes reikia mokėt už tai, kad nieko
nesupranti. Tad nuo autobuso (kuriuo mus atvežė iš salų) sustojimo sumokėję
taksistui trigubai nei derėtų (kaip vėliau paaiškėjo) labai nepergyvenom. Ir
taip džiaugėmės nusiderėję pusę pradinės kainos. Užtat mus nuvežė tiesiai į
viešbutį, kur turėjom rezervavę kambarį.


Bankokas
didokas ir ploto, ir žmonių kiekio prasme, gyventojų dvigubai daugiau nei visoje
Lietuvoje su emigrnatais paėmus. Atstumai irgi trigdantys. Turistui lengva to
nepastebėt, kadangi šalia visų miesto įžymybių yra nedidelis turistų
,,okupuotas“ rajonėlis, kuriame yra viskas ir dar daugiau, reikalinga miesto
svečiams. Mes gyvenome visai kitam miesto gale, toliau nuo turistinių
linksmybių, bet ,,mūsų rajonėly“ taip pat nebuvo liūdna – šalia buvo nevienas
karaoke barelis. Gal ir linksma, bet tikrai nemums – greičiausiai skirtas tik
vietiniams ir tik vyrams, beto visai nepigus (kiek supratom iš tailandietiškų
užrašų – 1 asm. apie
400-550 Lt). Vieną dieną pavyko užtikti keletą
tokių barelių praviromis durimis (spėjam, kad vėdino…nes pastarieji be
langų:), tai apibūdinimas ,,skylė” tai vietai būtų per geras. Na, nepasaint
šalimai vykstančių dainų dainelių mūsų v
iešbutukas buvo su gera aplinka (t.y.
viešbučio svečiai – keliaujantis jaunimas) bei mums tenkinčiais patogumais
(t.y. beveik nemokamu wi-fi, knygom ir net nemokama skalbykla), tad arčiau
turistinio veiksmo kraustytis nematėm reikalo. Juolab, kad trasportas
įkandamas, nos irr padrikas bei netvarkingas.


Pagrindinė susisiekimo priemonė
po stringančų kamščiuose taksų yra – skytrain. T.y. metro, kuris važiuoja ne po
žeme, bet iškeltas virš žemės, todėl visa tokio „metro“ linija yra bjaurus,
monolitinis geležinkelis, pakabintas kažkur virš galvos. Jeigu kokiam nors
Imbrasui ar Paleckiui dzvangtels galvon Vilnių papuošt tokiom linijom (nes tai
pigiau už metro ir greičiau už tramvajų), ir nei Masiulis, nei Ramanauskas
nesugebės jo sulaikyt, susirinkim visi prie savivaldybės pastato ir nuverskim
miesto valdžią. Šiuo atveju, kai kalba apie Bankoką, tai tiek to, vis vien
miestas yra ne kas kita, kaip jovalas. Tęsiant paralėles su Vilniumi, reikia
prisimti šokį tokį šurmulį, kuris kilo, kai savo mėlyna neonkę šalia „vaikų
pasaulio“ įžiebė novotelis. Neva ,,guzas ant gražuolės Vilniaus veido“ ar
kažkas tokio. Esmė tame, kai miestas labai „lankstus“ su infrastruktūros plėtra,
tai šūdas gaunasi. Šūdas gavosi visam Bankoke, čia regis niekas negalvojo, kur
ką stato, kur ko nebaigia statyt ir išvis kaip čia viskas atrodo. Tai ir
skytrain čia visai normaliai nuskamba, iš konteksto neiškrenta, ir tegu sau
važiuoja. Kaip sacharoj nepasodinsi orchidėjų, taip ir Bankoko nepadarysi
gražiu.


Turėjom čia
rimtų reikalų, kurie pavirs į svarbų patirimą visiems kas tik yra LR piliečiai
ir kas važiuoja keliaut kur nors kabinant Tailandą. Pasirūpinkit vizom iš
anksto, jei manot, kad galit užtrukt daugiau nei
15 dienų. Ir taip viza
nėra dykai – virš 70 Lt, jei daraisi iš anksto – galios 30 dienų, 15 dienų – jei daraisi ant
sienos, atvykstant į šalį. Jei užtrunki daugiau nei palnuoji, papildomos 7
dienos migracijos tarnyboje kainuos dar daugiau. Nebūtų jokio blogo jausmo, jei
“senajai” europai, kaip ir australams ar amerikonams, Tailando viza nieko
nekainuotų. Tadgi, lietuviai transvestitų karalystei nėra brangūs turistai,
todėl biurokratiniu šlamštu, taupant garbę ir bapkes, reik pasidomėt iš anksto.



Pirmą dieną praleidom keletą valandų turistų sausakimšoje migracijos tarnyboje,
išsiaiškinom kaip važinėt mieste, gerai išsimiegojom, tad buvo pats laikas
pažiūrėt toliau nei viedukai ar karaoke barai. Yra čia ką pamatyt ir pažiūrėt,
ir tam reikia skirti deramą laiko kiekį. Na, tik nusigaut mums buvo sunku iki
tų įžymybių.


Pirma – dėl to, kad toli, antra – dėl to, kad ilgai miegam. Kol
atsikeliam, padarom mankštą, padarom pusryčius – jau ir vakarėja, saulė
leidžiasi žemai, žemai, nurimsta vėjas ir t.t. Nedaug lieka laiko, iki lankytinos
vietos užsidaro ir tampa nelankytinomis. Laiko turėjom daug, galėjom jį
švaistyti, tad per dieną nuvažiuodavom į kokią vieną atrakciją.


Na štai kad ir
šventyklėlė, į ją reikia palipėt, bet užtat užlipus – gera atmosfera. Auksinis
bumbulas (vadinasi, tas bumbulas – stupa, apie juos dar kiek vėliau, Bankoke jų
daug).


Kol blaškėmės ir dairėmės sutemo, todėl važiavom miegot.
Apie važiavimus. Taksi Bankoke yra neabejotinai pigiausias transportas
mieste, kartu lengvai pagaunamas, ir nereikalaujantis jokių derybų. Ir dar su
kondicionierium. O tai yra tikrai geras dalykas, mūsų vizito metu buvo žiauriai
karšta, taip karšta, kad gyvent sunku. Kitas transportas pagal pigumą yra jau
minėtas skytrain, tik su juo bėda ta, kad bėgiai dengia labai jau nedidlę
Bankoko dalį, todėl reikia važiuot iki kur nors ir tada persėt į taksą arba į
tuktuką. Tie brudai (tuktukai), visą laik plešia baisius pinigus ir tenka
derėtis. Bet niekad negaila sumokėt bet kokią sumą, nes nuvaževęs iš A į B esi
toks laimingas, kad likai gyvas ir sėkimingai atbildėjai, kad tiesiog paduoti
pinigus ir eini kur toliau, maloniai jausdamas žemę po kojom. Tuktuku važiavom
keturis kartus. Iš esmės jie tokie patys kaip Indijoje, tik kabina atvira ir
musėt varikliai galingesni, nes traukia gerai. Ant posūkių neapvirsta ir yra labai
manevringi, važiuojant net dideliu greičiu. Jei esi pilotas bandytojas, tai
pats tas, o jei esi atšutęs nuo greičio, gatvių nepažįstantis turistas, tai
tuktukas per pavojingas žvėris. Štai kitas žvėris visai nieko – valtis.


Bankokas
yra į dvi dalis upės padalintas miestas ir upėje eismas labai judrus, Yra keli
valčių maršrutai, kuriais paprasta ir patogu plaukti. Be to, tai visai nebloga
egzotika, dėl to, kad valtis yra visuomeninė transporto priemonė. Tad plaukiojom.
Pirmiausia šiaip, o kitą kart su tikslu persikelt į kitą krantą.


Kitam, nei kad
mes buvome apsistoję, krante visai kitoks miestas, ten vietiniai gyvena savo
vaga, netrikdomi ir nesistengdami dėl jokių turistų. Ir truputį stebisi
matydami atvykėlius. Kitam krante matėm kelias kvailystes, kaip kad – visai
nemažas turgus visokių vandens gyvių.


Pirma mintis buvo, kad gal vietiniai
labai mėgsta akvariumus, todėl čia kažkoks žuvyčių, varlyčių, gyvatyčių ir
sraigyčių turgus. Bet paaiškėjo, kad fauna skirta religingajai visuomenės
daliai, kuri nusiperka kokią gyvatę ir išmeta ją į upę. Toks gestas neša laimę.


Kitas gestas, kuris atneš ne ką mažiau laimės į jūsų namus – būtino rinkinio
kibirėlio paaukojimas dievui ar greičiau vienuoliams. Viskas vienoj vietoj ir
labai patogu: skėtis, batareikos, kažkokie vaistukai, prožikas ir t.t.
Kibiriukai visiems pagal skonį ir piniginę – galima išsirinkti iš įvairių variantų.
Mes nepirkom nei gyvačių, nei kibirėlių.


Tam pačiam “kitam krante” yra graži, grakšti šventykla – Temple Of The
Dawn (liet. Aušros šventykla). Mes, kaip tikri induistų ir budistų šventyklų
architektūros ekspertai pastebėjome, kad visos šventyklos yra Indijos induizmo
ir Kinijos budizmo miksas.


Gal ir ne visai tinkamas išsireiškimas, bet jei induistų
šventyklos Indijoje galėtų turėti vaikų su budistų šventyklomis Kinijoje (o
tiksliau – Tibete), tie vaikai neabejotinai butų Tailando budizmas.

Tailandas – monarchinė valstybė. Aišku, kad karaliukas gyvena sostinėje,
todėl kelios, ir kone svarbiausios atrakcijos mieste yra susiję su
karališkaisiais pastatais. Dėl Tailandietiško karaliuko, tai kita tema.


Jis,
berods, yra šiuo metu ilgiausiai valdantis karalius pasaulyje, soste jau virš
60 metų. Na, pradėjo visai jaunas… Taigi karaliukas. Pradėkim nuo to, kad jis
yra ant kiekvieno Tailandietiško pinigo. Profiliu, šiek tiek prasižiojęs,
didžiuliais akiniais. Labai nedaug perlenksi, jei sakysi, kad to karaliuko
pilna ant kiekvieno kampo. Ir tai normalu, nes Tailande karalius yra labai
gerbiamas, labai mylimas ir dar kart labai mylimas. Nors Tailando konstitucijos
ir nestudijavom, tačiau girdėjom, kad realios įtakos šalies valdymui karalius
neturi.


Na bet valdžios trūkumas netrugdo visą šalį nuklijuoti karaliaus ir
karalienės nuotraukom iš įvairių gyvenimo laikotarpių. Ne išimtis ir Bankokas.
Sprendžiant iš nuotraukų galima spėti, kad karaliukas dabar jau visai senas,
nes kai kur jis atrodo blogiau, nei parkinsono kratomas Ozzy Ozburne, bet
didžioji dauguma nuotraukų yra iš jaunystės. Ar senas ar jaunas …
prasižiojęs, raginiais akiniais, tuščiom akim. Šiaip jau labai primena kančią.
Karalius kenčia dėl savo tautos. Kenčia, nes rūpinasi. Toks paprastas,
žmogiškas, toks pat “kaip tu ar aš”, bet šventas savo gerumu, nes yra karalius.
Tiek karalius, tiek jo sutuoktinė ištiesų yra garbinami kaip šventieji, gali
nusipirkti tiek jų nuotraukų, plakatų, ženkliukų, net laikrodžių, kurių
ciferblatą puošia karališkai atrodantys veidai.


Nenuostabu, kad taip šalies gyventojų mylima karališka šeima turi
nepaprasto, o gal greičiau blizgančio grožio rumūs. Iš tiesų mes pasaulyje dar
neesame regėję nieko labiau blizgančio nei šits karališkas kompleksas.


Nenuostabu,
kad reikia būti tinkamai apsirengus, norint apsilankyti tokioj prašmatnioj
vietoj. Gerai, kad bent atvira avalynė jiems nekliūna – ačiū. Ne ačiū, kad
neleidžia su su rūbais, nedengenčiais kelių ir alkūnių, vadinasi jokių
marškinėlių ar trumpų šortų.


Jei jau atėjai netinkamai apsirėdęs, nemokamai
laikinam naudojimui tau suteiks prideramą aprangą – vyrams kelnes, moterims
skraistę, nuogumams pridengt. Gražina skraistę gavo iš kart, o Danieliui kelnių
reikėjo palaukt eilėje. Dydžio čia nepasirinksi, imi iš pirmo atėjusio. Tegu
Tailando karaliukas mano, kad su baisiom, baisiai per didelėm mėlynom kelnėm
Danielius atrodė padoriau, nei su šortais.


Nepatogu ir karšta, tokia padorumo
kaina, kurią reikia mokėt, jei nori pažiūrėt, kaip gražiai čia viskas blizga. Visi
namai, rūmai ir stulpai iškloti ne didesnėm, nei kvadratinis cm plytelėm.


Čia
jau net plytelėm netinka vadinti, mažiuliukai kvadračiukai, tebūnie. Matėm
kelias tetutes restauratores, dailino vieno namo sieną. Sunku įsivaizduot, kiek
laiko trunka išdailint kokį metrą, kaip ir neįsivaizduojama kantrybe
apdovanotas turi būti žmogus, lašas po lašo sulipdantis visą namą. Bet užtat
kaip blizga…


Spalvų gama čia neperypatinga, 90 procentų blizgesio – auksas.
Dar yra labai gražių, grakščių ir preciziškai sulipdytų ornamentų iš įvairiaspalvių
veidrodelių ir kažkokios neaiškios medžiagos. Pastaroji labai panaši į
kriauklių emalį, bet mažai tikėtina, kad susirinko tūkstantis austrių ir čiulpė
visas sienas ir duris iki pasiekė rezultatą. Greičiausiai čia ilgus metus plušo
tos pačios tetutės.


Kiekvienas stogas užsiriečia iki kokiotai povo galvos. Paukštis irgi
išlipdytas mažais blizgučiais ir žiba saulės šviesoj, kartais atrodo, kad
paukštis akim mirksi.


Stogai nukabinėti mažulyčiais varpeliais, jų funkcija –
saugoti viduj sėdintį Budą. Vėjui sužvanginus varpelius atrodo, kad pats
auksinis namas žvanga. Juk auksas turi žvangėt, nes jei nežvanga – tai ne auksas,
o variokas.


Visa ko centre yra didelė šventykla, gal vos mažesnė nei Vilniaus arkikatedra,
tik aikšu ne barokiškai/klasicistiškai balta, o marga margiausia. Šita
šventykla yra visų rūmų komplekso vinis, bo ten yra mažiuliukas žalios spalvos
Buda ir jis yra labai šventas bei brangus. Žalias, kartu dėl to ir brangus, nes
išdaužytas iš gryno nefrito. Senas, jau beveik tūkstantį metų skaičiuojantis,
keliavęs po Laosą ir Tailandą, pirmyn ir atgal, kaip rimtas karo trofėjus.
Svarbus tuo, kad pats jo didenybė karaliukas dalyvauja Budos perrengimo ceremonijoj,
nes juk nebūsi vienais rūbais ištisus metus. Šalia yra dar du Budos, grynai
Tailandietiški, bo dar nebuvo tekę tokių matyt. Fotografuot negalima, bet lengva
nupasakot. Tam reikia prisiminti “Beavis&Buthead doing America” multiką, ir
ten link filmo galo, Beaviui nuo vaistų buvo pasisukusi galva, čia tada, kai
jis užimovęs maikę ant galvos vaikščiojo pirmyn atgal ir nervingai murmėjo:
“I’m the Great Kornholio, come to lake Titikaka” ar kažkas panašaus. Jei Beavį
tokioj jo stadijoj apipylus auksu, jis būtų labai panašus į Budą apie kurį čia
pasakojam. Ten du tokie budos. Irgi labai šventi ir brangūs. Truputį juokingi.
Kaip išsiaiškinom, tokia Budos ikonografija tik pietrytinei Azijai ir būdinga,
dvi iškeltos rankos reiškia, kad Buda mumi kažką gero moko.


Su pačiu Buda nelabai kaip susiję padarai yra labai erotiškai riestais
užpakaliais, pusiau moterys, pusiau paukščiai. Gal prieš apakdamas Homeras buvo
nusibaladojęs kur į rytus, kur ir prisižiūrėjo tokių padarų, po to prisikūrė
savo istorijų su harpijom.


Bet, ką mes matėm vadinasi ne harpijom, o kažkaip
sudėtingai kitaip, o mituose šitos panelės buvo atsakingos už pramogų ir meilės
mokymus.


Kai pasibaigia auksas, prasideda ornamentuoti kuolai, kurių paskirtis – būti
gražiu šventu stulpu. Budistai tokius stulpus vadina “stupa”, Tailande jie
vadinasi kažkaip kitaip, bet iš esmės, tai yra ta pati stupa. Čia, regis,
kažkas panašaus į krikščioniškus kryžius, ne nukryžiavimo, bet religinio
simbolio prasme, nes neteko girdėt, kad princas Sidharta Gautama savo dienas
baigtų pasodintas ant kokio kuolo.


Bet su mirtim stupa susijusi, bo Budai
mirus, jo pelenus išbarstė į aštuonias stupas ir jos buvo jo kapeliai. Po to
kažkoks karaliukas, atsivertęs į budizmą, iškasė tas aštuonias stupas ir
pelenus padalino į tūkstantį stupų. Laikui bėgant stupas ėmė statyti ir be
budos palaikų, šiaip, kaip garbinimo ikoną. Stupų čia daugybė, šalia rūmų stovi
pati didžiausia, kuri, žinoma, auksinė.


Tęsiant mintį apie Budą, netoli nuo karaliaus rūmų yra toks šventyklų
kompleksas, kur pagrindinis vinis – gulintis Buda. Teko kažką girdėt apie
gulinčius budas Kinijoje, o čia Tailande jų guli visas galas. Dažniau guli nei
stovi. Šitas truputį kitoks nei visi, nes yra Buda milžinas, guli per visą šventyklą.
Kartu, ši šventykla laikoma žymiojo Tailnadietiško masažo pradžia, čia galima
ir į kursus užsirašyt.


Turbūt pašalines mintis, susijusias su masažu, reikia
kažkur atidėt. O Buda milžinas čia guli ne todėl, kad yra pasiruošęs masažui,
bet todėl, kad ruošiasi mirti. Visi gulintys budos reiškia nušvitimo viršūnę,
kurią Sidharta pasiekė prieš pat mirdamas. Dėl to taip klastingai ir šypsosi.


Kultūrinės programos tąsa buvo Floating Market (plaukiantis turgus).
Dalykas, kuris yra “mustsee” (liet. turi pamatyti) Bankoke, bet realiai yra
visiškas blogis.


Nors nuotraukos visai spalvingos išėjo, nuotaika nebuvo ypatingai
gera. Pirmiausia, tai reikėjo anksti keltis, nuo ko visiškai atpratom ir tai
sukėlė daug diskomforto. Antriausiai, tai reikėjo toli baladotis iki to
turgaus, o kas gali būt ypatingo turguje.


Plaukioja tetos valtyje ir stumdo
bananus turistams. Jei nedomina bananai, gal sudomins kokie nors katinai,
kepurės ar tos pačios Luis Vuiton rankinės. Bet viskas brangiau nei mieste, kas
visiškai prasilenkia su turgaus prigimtim, turgus turi būti pigi vieta.
Įspūdžių ne kaži kiek, bet bent jau nuotraukos gražios.


Lėktuvas į Kambodžos sostinę buvo sausio 16 dieną, septintą ryte. Turint
galvoj darbartines eiles ir kontrolės punkus oro uostuose ir prisimenant
skaudžią pamoką, kurią išmokom Ispanijoje, dabar į oro uostą atvažiuojam dvi
valandas prieš skrydį. Reiškia, kad keltis mums reikėjo apie ketvirtą ryto, o
tai savo ruožtu, reiškia, kad neapsimoka eit miegot. Abu turėjom apsčiai darbo
– Gražina pabaigt perskaityt storą knygą, kad nereikėtu vežtis į lėktuvą ir
mokėt už jos svorį, Danielius – perinstaliuot kompą, nes po pusės metų su
Windows Vista eksperementu kantrybė trūko galutinai, teko grįžti prie XP. Tiesa,
prigulėm pusvalandžiui, tik užmigt jau nepavyko. Išprotėjęs taksistas,
išprotėjusiu greičiu atvežė iki oro uosto per 15 minučių. Dar kart
pasidžiaugėm, kad likom gyvi. Atlikę visus kvailus formalumus išskiridom į
Phnom Penh – Kambodžos sostinę.


Pats geriausias medis Indijoje

Spalio 25 diena ir mes
kaime vardu Bodhgaya. Kaimas labiau primenantis kokytai budistiško Taize
variantą ar biliakokią internacionalinę religinio susibūrimo vietą. Reikalas
tame, kad čia yra ta vieta, kur ponas Sidharta, kurį laiką pameditavęs, nušvito
taip skaisčiai, kad tapo Buda.

Kartu niekas nesiginčyja, kad ponas Sidharta yra
dievo Višnu persikūnijimas, niekuo nekitoks, kokiu buvo Krišna ir dar kiti likę
Višnu užgimimai, kurių dėl išsilavinimo spragų čia neįmanoma paminėti. Taigi ir
tas pats medis, po kuriuo maždaug prieš du su puse tūkstančių metų sėdint
princui Sidhartai ant pečių užgriuvo šlovė žmonių pasaulyje, auga Boghgaya
kaime. Tiesa, ne visai tas pats, nes tikrasis medis jau nuvyto, bet laimingo
atsitiktinumo dėka budistai nuo originalaus medžio skiepo jau buvo užsiauginę
kitą Bodhi medį Šri Lankoje, tad nuvytus pačiam tikriausiam, jį vėl pasodino iš
naujo, šį kart atvežę sodinkuką iš Šri Lankos. Įžymusis medis aptvertas ne
viena stambia tvorele, tik niekaip negalėjom suprasti, kodėl ta tvora
apkarstyta skudurais taip, kad net medžio kamieno nesimato.

Bent jau žinojom,
kad už uždangos slepiasi sostas, pastatytas toje vietoje, kur kadaise žolę
lietė princo užpakalis. Šalia pat sosto išdygo ir šventykla, senovinė ir
didelė, bet akivaizdu, kad išorinis blizgesys budistams nė motais, todėl viduje
visai nieko nėra, išskyrus žymaus pono statulą. Aplinkui šventyklą pažymėtas
beveik kiekvienas Budos žingsnis, kaip ir tai, ką ir kelintą savaitę po
nušvitimo jis darė.

Atvykėliai iš Tibeto, kaip dideli ubagai, turi išskirtinę
galimybę pasitiesti gultus parkelyje ir nakvoti po atviru dangumi tokioje
šventoje jiems vietoje.

Čia pat ir šlykštus prūdas su šlykščiomis žuvimis. Tai
simbolis ir kartu paminklas laukinei gamtai, pagrinde didelei kobrai, kuri,
pasak istorijos, paslėpė Sidhartą nuo žaibo ir lietaus anam medituojant.

Kaip
bebūtų apmaudu, šventumo nepajutom, to, kad gyvenimas yra kančia (kaip kad
skelbia pirmas budismo punktas) čia neišgyvnom, negalima sakyt, kad nė vienasnemėginom. Vienok, tikrai įdomu pabimbinėti po budistų Meką.

Daugiau kaime nieko ypatingo,
viskas įprasta – karvės, šunys, šlapimas ir srutos.

Sekanti stotelė, kartu ir
finišo tiesioji Indijoje (Spalio 28) – Shantiniketan, vėlgi kaimas, šį kart ,,nepaprastai
įdomus“ tuo, kad jame gyveno Indijos himno autorius, daugelio stebuklingo
grožio poezijos kūrėjas, Nobelio premijos laureatas literatūros klausimais,
Anglijos „ser‘o“ titulo protesto vardan atsisakęs veikėjas, štai toks visoks
koks ir anoks labai svarbus žmogus. Lankymosi dieną jo vardo muziejus buvo
uždarytas, miestelio universitetas taip pat uždarytas, tad visiškai nieko
neveikėm.

Išskyrus tai, kad eilinį kartą pabuvom didele atrakcija vietiniams prekeiviams
ir indų tautybės turistams.

Vienintelis geras dalykas šiame kaime buvo tai, kad
ši vieta yra švariausia ir estetiškiausia, kurioje buvom apsistoję iki šiol. Pramoga,
kurią turėjom
neišeidami
iš ,,viešbučio“ teritorijos – vietinės genties šokis beigi dainos. Ir viena ir
kita (šokis, dainos) vargu ar verti savo vardo, bo reikia gerai apsinešt, kad
ritmas iš kiekvieno būgno ir burnos susigulėtų į kažką, kas vadinama melodija. Labai
panašu į bet kur pasaulyje gatvėmis lakstančius raudonskudurius krišnaitus ir
jų skleidžiamą triukšmą.