San Pedro de Atacama, tai vėl Čilė

Iš Argentinos išvažiuojam
į Čilę, į San Pedro de Atacama kaimą. Niekam tikusi vieta gyventi. Dėl to, kad
Atacamos dykuma yra pati sausiausia vieta pasaulyje, sausenė už Saharą ir už
visą kitą sausą turtą, kurį turi Afrika. Sausumas matuojamas ne pagal tai, per
kiek laiko išdžiūna šlapi skalbiniai, bet pagal kritulių kiekį, ir taip jau
yra, kad Atacamoj nelyja. Bet vandens kaimelyje yra, tiesa ribotai ir ne visą
parą, bet prausimuisi užtenka. Kad jau nėra lietaus, tai niekas nesiparina dėl
stogų virš namų. Visos maitinimo ir gėrimo įstaigos yra be stogų, viešbučių
galima rasti ir su normaliais stogais, arba, kam norisi būti arčiau gamtos – su
šiaudinėm pastogėm. Mes nakvojom po stogu. Iš San Pedro kaimelio teturim vieną
nuotrauką su besiilsinčiais šunimis pagrindinėje kaimo gatvėje.

Kaimas gyvena vien
iš turizmo, t.y. kiekviena molinė pašiūrė yra arba viešbutis, arba kabakas.
Maisto kainos yra visiškai neprotingos. Jei pasakot litais, tai arbatos
puodelis 4-6 Lt. Piculka vienam žmogui 25 – 30 Lt ir t.t. Vilniuj, berods,
pigiau? Be aiškios priežasties užkeltos kainos nervina, tad jei kas gyvenime
judės link San Pedro kaimo, lai nusiperka maisto atsargų.
Kitas nelabai geras
dalykas – aukštis. San Pedro yra apie 2400 metrų virš jūros lygio. Tad naktimis
ujujuj kaip šalta. Dienomis vajajaj kaip karšta. Jei ryte kur išsiruoši – reik
apsirengt žieminę šimtasiūlę, pietums atėjus tenka ją sukišt kur nors iki
sutemų, kuomet šilumos vėl prireiks. “Dieną molis, vakare ir ryte brolis” toks
yra santykis su krosnimis, židiniais ir kitais šilumos šaltiniais San Pedre. Tokios klimato salygos yra palankios žvaigždėm stebėti, ką ir siūlo už tam tikrą mokestį turizmo agentūros. Per šiokį tokį žiūroną galima visai gerami matyti Saulės sistemos dujų milžinus ir galybę kitų, plika akim nematomų dangaus kūnų.

Ir ko gi važiuot į
tokią atšiaurią vietą? Trys vinys įsmeigti aplink šitą kaimą: flamingai,
geizeriai ir smėlio kopos. Pradėkim nuo flamingų. Na, kad nuo jų pradėt pirmiausia
reikia iki jų nusigaut – čia ir vėl du variantai: turu arba išsinuomotu
automobiliu. Renkamės antrą variantą, bet yra vienas “bet” – kaina. Ir degalų
ir nuomos. Nuoma bus apie 300 Lt parai. Nieko sau, ane? Esmė tame, kad keliai (jei
tokie yra) nepravažiuojami, dažniausiai bekelė, todėl nuomai siūlomi tik
visokie Mitsubishi Pajero, Nissan Navara ir panašiai. Nauji naujutėliai. Dyzelis
kainuoja kaip mums išvažiuojant LT, t.y. apie 3,5 Lt už litrą. Kaip suprantam,
šis tas tėvynėje pasikeitė ir tokia kaina Čilėje, lyginant su Lietuva, yra
nedidelė. Kaip bebūtų, “Navara” valgo lygiai litrą dešimčiai km, todėl suma
susidaro.

Laimei susitikom
porą keliauninkų iš Austrijos, su kuriais susipažinom kažkur Argentinos
pietuose. Jie mielai pasirašė ant nuomos ir kainos per pusę, tad ekskursijas
pasidarėm patys. Pirmą dieną po visokių sudėtingų nuomos procedūrų pradėjom nuo
flamingų. Flamingai gyvena druskos dykumoje esančioje lagūnoje.

Labai keisti
paukščiai. Ir atrodo keistokai ir gyvenamą vietą keistą pasirinko. Nors ir
labai keista, bet druskinguose prūduose gyvena flamingų maistas – kažkokie mažuliukai
krabukai ir kiti beveik nematomi padarėliai. Flamingo snapas toks baisus ne
todėl, kad motina gamta sumanė pasišaipyt iš paukštuko, o todėl, kad snapas yra
sudėtingos struktūros su visokiais filtrais, kad prakošti vandenį ir sugaudyti
maistingus kirmėliukus. Taip vat ir gyena flamingai, stypsodami ant savo laibų
kojų, visą dieną įmerkę galvą į vandenį, gaudydami mikroskopinius vėžiagyvius.

Šioje
lagūnoje gyvena trys flamingų rūšys, jei neesi paukščių mylėtojas ir žinovas, tai
skirtumo vienos rūšies nuo kitos nelabai įžiūrėsi. Bet visos trys rūšys labiau
baltos nei rožinės, o mes jau galvojom, kad paukštukai bus tokie pat ryškūs,
kaip Patagonijoje, bet šie greičiausiai nuo druskos išbluko. Ryškiausia spalva
yra po sparnais ir matosi tik tada, kai flamingas skrenda iš vieno prūdo į kitą
ar kur kitur savais reikalais.

Ilgai mes kiurksojom prie flamingų, o planuose
buvo dar dvi lagūnos. Tačiau bevažiuojant pasiklydom, du žemėlapiai, kuriuos
turėjom, kartais visai prasilenkdavo su realybe, ženklų tik vienas kitas, o
dykuma labai vienoda. Kelių keliukų baisiai daug, bo vietiniai nesivargina
važinėti vėžiomis, jei galima nusukt iš kelio ir nuvažiuot kaip nors tiesiau.
Šiaip, visi keliai buvo labai tiesūs tą dieną, dykumoje gali pasukt kur nori,
kada nori, jei tik manai, kad taip bus greičiau. Galiausiai išvažiavom iš
dykumos ir prasidėjo kalnai, viskas panašu į tai, ką prieš kelias dienas matėm
Argentinoje.

Bekelė sudėtinga net su mūsų ,,autobuso” visais varomais ratais,
purtė purtė, kratė kratė. Pagrindinis landšafto skirtumas nuo jau aprašytos
Argentinos šiaurės yra ugnikalniai. Visi jie labai dideli, labai aukšti, o
labiausiai į dangų pasistiebę yra apie 6000 m aukščio. Visi iki vieno yra
neveikiantys, bet per kažkokias žinias girdėjom, kad vienas toks neveikiantis,
toje pačioje Čilėje, pradėjo dūmyti. Niekad negali žinot, ką sugalvos
ugnikalnis. Draugas iš Austrijos, vardu Simonas, sakė, kad šioje dykumoje yra
bandomi robotai, keliausiantys į Marsą. Negalėjom patikėt, todėl greitai
nuskridom į Marsą ir patikrinom. Štai viena nuotrauka iš Marso.

Grižę iš Marso atgal į Čilę, privažiavom sunkiai ieškotą
Miscanti lagūną. Saulė jau leidosi, tad oras labai sparčiai žvarbo. Pastipinėjom
šen bei ten, ir išskyrūs lamų ištryptą smėlį nieko neradom. Sėdom važiuot
atgal, kažkur pakeliui pažiūrėjom saulėlydį, po kurio labai tamsiai važiavom
nakvot į San Pedro kaimą.

Kitą rytą anksti kėlėmės
kelionei pas geizerius. Kelias žadėjo būti dar blogesnis, vingiuotesnis ir
sudėtingesnis. Taip ir buvo. Bet juk nėra to blogo, Gražina su dauge iš
Austrijos, kurios vardas Barbara, nutarė, kad mašinos vibracija yra ne kas kita,
kaip puikus anticeliulitis masažas.

Kratėmės per
dykumą, tada kratėmės per kalnus. Pirmas dalykas, iš kurio juokėmės – tai viscacha. Labai juokingi padarai lakstantys per kelią
arba pikta lemiančiomis akimis stebintys iš už akmens. Gal iš pirmo žvilgnsio
šitas padaras ir panašus į triušį, bet uodega yra kiek ilgensnė ir kojos
trumpesnės, tik greitis ir staigumas yra tas pat. Visiškai neįtikėtina, kokiu
greičiu nuo akmens ant akmens šis kailio kamuoliukas nušuoliuoja kur pasislėpti.

Kelias vis sukosi
aukštyn, stabtelėjom parytinei nuotraukai prie užšalusio prūdo. Vargšai paukšteliai
slidinėjo ant ledo su nekantrumu laukdami saulės, kuri ištirpdytų ledą ir visi
galėtų prisiėst kirmėliukų.

Neturėjom jokio matuoklio, kad susigaudyt kaip
aukštai užvažiavom, bet matyt, kad labai aukštai, nes galva šiek tiek sukosi,
apsunko vaikščioti ir Danieliui netrukus teko susileisti ibuprofeno, kad kas
žingsnį niekas vinimis nekaltų į galvą.

Visi turai iš San
Pedro, važiuoja prie geizerių keliom valandom ankščiau nei kad važiavom mes.
Čia dėl to, kad kuo šalčiau yra, tuo daugiau matosi geizerio dūmo, tad kuomet
atvažiavom iki vietos, t.y. apie 9 ryte, visi autobusai su grupėmis jau buvo
išrūkę, tad tik keturiese buvom visam geizeryne.

Nė vienam mūsų iki šiol nebuvo
tekę matyt geizerių kur nors kitur, tad sunku lygint. Faktas, kad šie nėra nei
didžiausi, nei įspūdingiausi, bet kaip ten bebūtų, labai gailėjomės nepasiėmę
kiaušinių – laisvai būtume išsivirę pusryčiams, vanduo įkaitęs beveik iki
virimo temperatūros.

Labai didelė smagumo dalis lankant geizerius yra
burbuliavimai ir panašūs garsai. Jautiesi beveik puode, dūmai aplink,
kunkuliavimas… Tik vėliau pasiskaitėm, kad gal nėra labai gerai kvėpuot tais
dūmais, kažkokių ten nuodingų dujų gali būt, na, bet likom gyvi sveiki.
Danieliui kaip tik atrodė, kad mineralai yra labai sveikia.

Todėl jis mirkė
kojas karštam vandens baseine, o draugai austrai susigundė net išsimaudyt.
Geizeriai buvo aukštai kalnuose ir oras buvo visai žvarbus net ir saulei
plieskiant. Mes minties maudytis atsisakėm – nes vandeny – šilta, bet iš išlipus
turėjo būt labai sunku. Mūsų draugai nespiegė, jie žmonės santūrūs, bet
išsidavė, kad išlindimas buvo visiškai nemalonus procesas. Na, bet jie gali
pasigirti išsimaudę kažkur 4 km aukštyje. Čia tuo atveju, jei kada nors, kur
nors užeis diskusija apie tai, kas maudėsi aukščiau…

Važiavome toliau
per Atacamos kalnus ir buvo gražu. Visokio gero matėm – aukštų kalnų, snieguotų
viršūnių, asilų ir lamų. Gal, jei kas atvažiuotų iš Čilės į Lietuvą turistaut,
tai pamatęs mūsų žalmarges imtų jas fotografuot ir šiaip džiaugtūsi tokią
egzotiką pamatęs.

Taip ir mes džiaugėmės naminėmis lamomis, kurios gal kiek
baigštesnės už lietuviškąsias žalmarges, bet fotogrofuojamos nesipriešino.
Žiūrint į bandą greitai išaiškėjo, koks lama yra viršininkas ir kokia lama yra
pati gražiausia. Iš povyzos, auskraų ir žvilgsnio buvo aišku, kad lama blondinė
labai savim pasitiki ir visoje bandoje nejaučia konkurencijos.

Kažkur smėlio
dykuma beklaidžiodami visais keturiais varomais ratais privažiavom kaimą.
Kažkokia informacinė lenta skelbė kaimo pavadinimą, kad kaime gyvena 500 su
trupučiu žmonių ir jie užsiima sodininkyste. Ką jie čia daro iš tiesų, ką
dirba, kaip gyvena, o svarbiausia, kodėl gyvena čia, liks paslaptimi. Kaip ir
liks paslaptimi, kur šitas kaimas yra, nes niekas čia tyčia nevažiuos, o
netyčia nesuras, čia tik mes tokie laimingi buvom. Kaime kaip tik buvo
sekmadienine fiesta, kaimiečiai muzikontai grojo trimitais ir nešė kažkokius
kryžius.

Dar skraidė vienas kitas kolibris, kuriuos labai jau sunku sugaut
kadre, bo jie baisiai vikrūs ir juda atsitiktinėm kryptim. Bet su šiek tiek
pastangų viskas įmanoma.

Gražina pavyko nutraukti ant šakos tupintį kolibrį ir
nesulaukus nei kaimiečių, nei kryžių ateinant arčiau, išvažiavom žiūrėt
saulėlydžio į “mėnulio slėniu” vadinamą vietą. Važiavom, lėkėm per bekeles kiek
galėjom, bet nespėjom… “Moon Valley” yra labai populiari vieta Atacamoj,
pirmiausia dėl didžiulių smėlio kopų, tik tas smėlis ne toks kaip Nidoje, bet
pilkai rudas, atrodo, kad nešvarus.

Kažkada baisiai seniai ši vieta buvo jūros
ar kažkokio priešistorinio vandens telkinio dugnas, dabar, po milijono metų ar
kažkas tokio, kai vanduo išgaravo ar ištekėjo, o dugnas liko, nudienos žmonės
pamanė, kad kraštovaizdis čia panašus kaip mėnulyje, iš ten ir slėnio
pavadinimas.

Vieta labai lengvai prieinama, todėl daugybė žmonių čia susirenka
vakarais žiūrėt kaip leidžiasi saulė. Kad jau pavėlavom, neliko nieko kito,
kaip atvažiuot dar kartą ryte, kuomet saulė pateka. Gal ir kvaila mintis, juk
saulėtekiai yra kokstai popsas, sekmadienio pageidavimų koncerto muzikiniams
sveikiniams. Kai kučinskas suokia pagal fonogramą apie meilę, jo plikę kedena
gintarinis vėjas, baltijoje pateka saulė … ir šešiolika anūkų jubliejaus
proga sveikina močiutę. Bet tarkim, kad jei esi kažkur dykumoje, aukštai ant
kalno, tai saulėtekis yra ne popsas, o graži gamta, Žemės ir Saulės santykis ar
kažkas poetiško (vėl poezija !?!).

Atvažiavom anksti
ryte (tiksliau naktį) ir kaip vėliau paaiškėjo – dviem valandom per anksti.
Buvo šalta, tamsu ir nesitikėjo, kad saulė išvis patekės. Kažkiek laiko
pasedėjom mašinoje, su šiltu vėjeliu.
Kai danguje jau ėmė
brėkšti, kopėm ant kopos, atsisėdom ant uolos ir laukėm. Kol laukėm, matėm
gražų mėnulio žiedą, labai trumpai, bet labai jau dailiai. Tada beliko laukt
kol išlys saulė. Išlindo, aišku, kaip gi kitaip.

Kadangi buvo
ankstus rytas ir dar turėjom keletą valandų iki automobilio grąžinimo,
nusprendėm aplankyti dar vieną apylinkės ,,must see” – kažkokius senovinių žmonių
gyvenvietės griuvenas. Skamba nelabai įspūdingai, tad ir vaizdas buvo
atitinkamas. Guodė tik tai, kad bent jau nereikėjo mokėti įėjimo mokesčio (10
Lt žmogui), nes atvažiavom dar iki atsidarant bilietų langeliui. Nekaži kaip
čia viskas atrodė, bet parašyta, kad iškasenos labai labai senos.

Sėkmingai grąžinę
automobilį dar turėjom keletą valandų prabimbinėti, o vakare autobusu
išvažiavom link Peru.

Patagonija (Čilė, Argentina). Lietus, ledas ir flamingai.

Patagonija – tai
pats piečiausias Pietų Amerikos gabalas. Viena dalis priklauso Čilei, kita -Argentinai.
Tai pirmiausia apie Čilę ir miestelį Puerto Natales. Viskas labai paprasta:
atvažiavom, susiradom viešbutuką (čia sąlyginis nakvynės pavadinimas), padarėm
turą, tada išvažiavom.

Blogiausia, ką radom Patagonijoje – tai šaltis ir vėjas.
Balandis yra tas mėnuo, kai šitą pasaulio vietą lanko paskutiniai turistai,
oras darosi labai atšiaurus. Nė kuo nebaisesnis nei Lietuvoje, žinoma.
Viešbučio šeimininkas pamanė pagąsdins mus sakydamas, jog žiemą čia esą būna
net iki -20۫ C. Vat tai tau, kaip baisu… Kol kas nebuvo taip šalta, dieną apie +10۫ C,
naktimis gal mažiau, bet nelabai jautėm, nes šeiminkai visai kaip įmanydami
rūpinosi, kad mumi būtų šilta. Buvom vieninteliai svečiai, tad viskas buvo “tik
mums”. Niekas netrukdė, namelis prišildytas kiek tik įmanoma, aišku “centrinio”
šildymo nėra, visa šiluma sklido nuo koridoriuje pastatyto vienintelio dujinio
pečiaus. Ir nedidele virtuve galėjom naudotis netrukdomi ir netgi klausytis
kvadratinės radijos, prie makaronų vakarienės. Jei yra dar kokių nors dalykų,
kurių žmogui reikia, kad būti laimingam – tokių nežinom. Miegojom po trim storais
dekiais, buvo šilta.

Bet bjauriausia ne
šaltis, o lietus, kurio tokiu metų laiku gausu. Į turą po Torres del Paine
nacionalinį parką išvažiavom smarkiai pliaupiant. Nieko gero, kai važiuoji
žiūrėti kalnų ir ledynų. Nieko gero, nes nieko nesimato. Tad teko susitaikyt su
tuo, kad pagrindinės atrakcijos nepamatysim. Nieko čia nepadarysi, reikia atvažiuoti
vasarą. Labai nenusiminėm, nes dar žadam kada nors gyvenime važiuoti į
Antarktiką, tuo pačiu dar kartelį prasuksim po Patagoniją. Beje, ta pačia proga
kviečiam prisijungti, kuo daugiau žmonių, tuo Antarktida pigesnė, galima plaukti
už kokius 4000 USD per galvą (čia apie 10/11 d. laive su maitinimu, bet jei
neesi išrankus ir turi šiek tiek laiko – važiuoji į ,,pasaulio galą” Ushuaia ir
eini per laivus, laukdamas paskutinės minutės pasiūlymo. Tokiu būdu kelionė
gali kainuoti apie 2500 USD).

Toliau apie Torres
del Paine parką…Kuo toliau važiavom, tuo oras buvo labiau permainingas,
vienintelis dalykas, kas nesikeitė, tai rūkas ir žemai pakibę debesys.
Pirmiausia sustojom šalia olos, tuo metu nesmarkiai lijo ir buvo įmanoma nueiti
iki vietos. Ola kaip ola, nieko labai ypatingo.

Susiformavo per ilgus metus
vandeniui išplovus kažkokias minkštesnes uolienas iš kalno. Sako, ar bent jau
spėja, kad pirmykščiai žmonės čia užeidavo su kažkokiais reikalais, bet pačioje
oloje negyveno, šiaip tik lauželį pasikurdavo. Įdomesnis egzepliorius yra
meškinas, kurį Gražina nesunkiai nugalėjo trumpoje kovoje. Meškinas geras tuo,
kad yra priešistorinis ir išnykęs … na, dabar jau tikrai, kai Gražina iš
suktuko sulaužė šonkaulius pačiam paskutiniam.

Bet kažkada, kai britų biologai
atrada šitą olą, rado čia ir šito meškino kaulus. Labai apsidžiaugė biologai,
manė surasią dar kokį gyvą meškiną ir partemsią į Londono zoologijos sodą.
Didžiam britų nusivilimui meškinų jie nerado. Bet bent jau šiame Čilės regione
toks meškinas yra didelė žvaigždė, pilna visokių žaislų, suvenyrų ar kažkaip susijusios
atributikos su šitais vargšais, išnykusiais meškinais.
Važiavom toliau su
savo ekskursija per stepes ir dykumas, kuriose gyvena visokių juokingų padarų.
Na, kad ir lamos. Nematytas neregėtas padaras, juokingas kaip kokia kengūra.
Gali stengtis įsižiūrėt kaip tik nori, visvien neaišku, kas per padaras.
Kažkokia gal žirafa, gal arkys ar koks briedis, o gal ožka… Bilia kas.

Apie stručius tai
visi girdėjo ir matė. Kažkas Lietuvoje net augina, taip kad iš jų jokios
egzotikos. Nebent tai, kad jie laksto po Patagonijos stepes kaip kokios
kurapkos. Bėgioja sau, lesa ir draugauja su lamom. Ir stručiai ir lamos labai
baikštūs ir nervinasi dėl visko – draugai paranoikai. Nors ir vienų, ir kitų
apstu, nufotkint kokį iš arti tikras – laimės reikalas. Nebent pasiseka, kai
kokia lama ar strutis būna tiek užiėmę ėdimu, kad proto likučių nebeužtenka
apsaugai. Dėl to ir vaikšto ne po vieną, o bandomis, kad kas nors ant šucherio
būtų.

Kiti baikštūs
paukščiai – flamingai. Na labai jau gražūs padarai. Pamatėm kelis nuo druskų ir
mineralų žaliam ežeriukyje, tai labai gerai atrodė. Rožiniai paukščiai žaliam
vandeny.

Esam matę flamingų zoologijos sode,
bet visiškai kas kita pamatyt juos laisvėje. Džiaugėmės ir lėtai
sėlinom, kad neišgąsdint, ir iš arčiau pažiūrėt tokius keistus paukštukus. Greičiausiai,
kad sėlinom ne per geriausiai, nes flamingai pasibaidė ir nusikrido kur toliau.

Paukštukų bei lamų
gretas čia mažina panteros. Katyčių nematėm, bet užtat aptikom vakarienės
likučius …

Tada prasidėjo
lietus. Visiškai žiauria forma, kaip koks uraganas Anatolijus. Kadangi
Anatolijus grynai Lietuviškas uraganas, vadinkim tą, kurį sutikom mes – Toliku.
Galvojom, kad automobilis apvirs. Neapvirto aišku, vairuotuojas jautėsi visai
užtikrintai, tai muset čia toks oras dažnai pasitaiko. Pliaupiant baisiam
lietui ir pučiant uraganiškai vėtrai stabtelėjom prie krioklio. Tiesa iki
krioklio reikėjo paejėt 15 min. Gražina paėjusi keliolika metrų suprato, kad
krioklys tikrai nėra vertas diskomforto, mažiausiai pusvalandžio pasivaikšiojimo
šlapiom ir prie kojų prilipusiom šaltom kelnėm, apsisuko ir nuėjo atgal į
mašiną. Na, o Danielius gi – vyras, kurio neišgąsdins kažkoks Tolikas ir kruša
su lietum. Bebaimis vyras po minutės pagavo kelis šlapius uragano gūsius ir
buvo kiaurai kiauriausiai permirkęs. Priėjus iki krioklio, ne tai kad nebuvo
įmanoma padaryt kokios nors nuotraukos, bet net žiūrėt į tą krioklį normaliai
nesigavo, bo Tolikas krušą spjaudė tiesiai į akis. Pasigerėjus kriokliu kokia
dešimt sekundžių teko apsisukt ir žygiuot atgal, nes vėjas rimtai grasino
nupūst visus žmones nuo kelio. Nebuvo taip jau šalta, bet buvo laaabai šlapia.
Šiaip iš visos mikrūškės, kuria važiavom, sausi buvo tik vairuotojas ir Gražina.
Visi kiti keleiviai buvo permirkę kiaurai. Važiavom džiovintis į kabaką su
pečium. Pakeliui stabtelėjom, krioklys puikiai matėsi ir iš toliau. Visai
nebeaišku ko ten reikėjo eit. Kaip ten bebūtų, kabake beveik sėkmingai
išsidžiovinom ir važiavom toliau.

Paskutinis dalykas,
kurį galėjom pamatyt tokiam rūke, buvo ledukai ežeriuky. Pačio ledyno kaip ir
kalnų aplink nelabai matėsi, tik tos kelios mėlynos nuolaužos, pliūpsiančios
vandenyje. Lietus buvo jau nurimęs, bet vėjas – nė kiek.
Tai išpūtė mumi per
visus galus. Vėjo nupūsti svarstėm, kad žmonės keisti. Susirenka grupėmis,
važiauoja ilgiausiai kažkur per lietų ir vėją, ir ko? Ogi pažiūrėt ledo. Dar
galima suprasti tuos, kurie, gyvendami kokiam nors Rio, yra sniego nematę,  jiems gal ledas yra šis tas ypatingo. Mes tai
esam ledo matę. Ir netgi ežerą užšalusį matėm. Netgi esam stovėję ant ledo.
Motyvacijos trūko, bet labai jau viliojo mėlis. Pas mus ledas baltas, čia
mėlynas, šis geriau atrodo. Na ir storesnis, nei iki šiol teko matyt.

Prie ledo temos dar
netrukus grįšim, ir su didesniais rezultatais. Tuo tarpu, ekskursiją po Torres
del Paine baigėm ir dar kart pasidžiaugę svetingais šeiminkais bei kvadratine
radija šiltai ir sausai ėjom miegot.
Ryte sėdom į
autobusą ir važiavom į Argentiną, į El Calafate miestelį. Ryte buvo šalta ir
drėgna, smarkiai apsniaukę, oras nieko gero nežadėjo. Važiavom, važiavom, gal
kiek prisnūdom, pabudom jau ant Čilės – Argentinos sienos ir varge vargeli ką
pamatėm per langą… Būtų buvę laiko, tai gal kokį sniego senį sulipdyt galėjom
ar dar kažką. Sniego į valias.

Gerai, kad viskas buvo laikina – įvažiavus į
Argentiną sniego matėm mažiau, kol galiausiai pabudę po trumpo snūstelėjimo lengviau
atsikvėpėm, nes sniego nei kvapo nebuvo likę.
El Calafate oras
buvo toks pat bjaurus – tai lyja, tai sninga ir nenustojantis smarkus vėjas.
Dar priskreto kažkoks pakeleivis iš autobuso, niekaip nusikratyt negalėjom,
visur kartu malėsi. Visiškas zanūda senis, vienas keliauja ir matyt visad ieško
prie ko priskresti. Tada plepa, plepa kažką, bilia ką, nei pasakyt neduoda, nei
ramiai pasedėt. Tai jau bėgom nuo jo, kiek galėjom, kol apsidžiaugėm pamatę,
kad tas jau susirado naujų “aukų”, kuriems galėjo knisti protą.
Vienintelė sustojimo
El Calafate priežastis – vėl ledukai.

Sako, kad vieni gražiausių pasaulyje. Na,
kaip nepatikrinsi tokių pareiškimų. Atsikėlę ankstyvą rytą važiavom autobusu
žiūrėti ledo. Vėl pliaupė lietus, tada sniegas ir jau buvo baisu, kad vėl nieko
nematysim. Iš tiesų, atvykę į vietą ne ką ir tematėm, teko pirkti bilietą į
didelį laivą, kad priplukdytų prie pat ledyno. Kaip priplaukėm tai ką … visai
nieko toks ledynas, mėlynas, didelis – kažkur 60 m aukščio.

Iš valties
nesijautė nei atstumo, kuriuo esi nuo ledo, nei aukščio. Didelis smagumas yra kai
šitas ledas traška. Vat kai užlipi ant kokios ledu pasidengusios balos, tai
toks mažas triošt būna. Kai užlipi ant ežero, tai traška jau taip rimčiau. O
šitas ledas traša kaip koks perkūnas iš dangaus.

Taip traška, braška kol koks
gabalas ima ir nuskyla ir pliūkšteli į vandenį. Atrodo, nedideli gabaliukai
nuskyla, bet bangos kyla tikrai labai didelės, išsiubavo net tą didžiulę baržą,
kuria plaukiojom. Kitas keistas dalykas, tai mėlyna spalva. Tokia mėlyna, kad
nežinia ar kada dar pamatysim ką nors tokio mėlyno. Žodžiu, buvo smagu, nors ir
visi kalnai buvo paskendę rūke ir realiai nieko be ledo nesimatė, vis vien įspūdį
ledynas padarė.

Dar turėjom laiko
pasivaikščiot ant kranto sukaltais takeliais ir pažiūrėt į ledyną iš kranto.
Nors ir sunkiai snigo ir nieko vėl nesimatė, labiau iš neturėjimo ką veikt, nei
iš didelio noro, nukeblinom žiūrėti ledo, o gal net labiau klausyti kaip anas
traška. Bet ėmė ir laimė nusišypsojo saulės pavidalu, prasigiedryjo gal
pusvalandžiui ir greitai, greitai pamatėm viską, kas buvo pasislėpę. Tai likom
laimingi, prisižiūrėję mėlynų ledynų ir galėjom džiaugtis dėl tos giedros
akimirkos bei puikiai praleisto laiko.

Sugrįžus į
miestelį, dar buvo gera valanda iki saulėlydžio, tad nusprendėme laiko veltui
negaišti ir nueiti į šalimais esantį draustinį, kur ežero pakrantese galima
išvysti flamingų koloniją.

Flamingus pamatėm, tik gaila, kad iš toli – parko
darbo valandos buvo pasibaigusios, todėl mus nuo flamingų skyrė spygliuota
viela. Tiesa, visą kelią mus lidėjo šuo Bimas – juodoji ausis:)

Iš El Calafate
planavom keliaut į piečiausią pasaulio miestą, bet teko permastyt planus dėl
ypač bjauraus oro. Palikom pietus ateičiai, vis vien kelionės į Antarktiką
prasideda iš ten.
Kilom šiauriau,
prie Argentinos jūros, kur tikėjomės kiek šviesesnio dangaus ir gražesnio oro.
Taip pat tikėjomės pingvinų, ruonių ir orkų, kurios tuos ruonius valgo.