Delis per vieną dieną

Visa kita diena – Delhi sight seeing, maksimumas ką galima pamatyti per dieną Delyje. Sėdom į mašiną ir pasileidom. Miestas skirstomas į tris dalis: New Delhi, Central Delhi ir Old Delhi ir atrakcijų akims yra visose trijose vietuose, per dieną aplėkėm tik centrinę dalį, truputį užkabindami New Delhi.

Kažiko čia nepripasakosi, visiškai normali ir organizuota turistinė diena, štai čia Delhi Gates – didelė arka ant kurios priraizgyta daug žuvusių kareivių vardų, čia memorialas jiems. Tad ir jaunų karo būrelio kareivėlių apstu. Su jais buvo visai smagu, nes kaip tyčia, mes buvom vieninteliai baltieji besitampantys aplink tuos vartus, o jaunieji kareivėliai, matyt, dideliu autobusu iš kokios Indijos glūdumos atboginti į mus žiurėjo su pilnom akim nuostabos ir smalsumo, todėl mes, kaip mandagūs žmonės, negalėjom atsisakyti nuotraukose pozuoti su jais, paspausti rankas kiekvienam bei trumpai pabendrauti.

Tuoj privažiavo dar vienas dautobusas kareivėlių tokiomis pačiomis akimis, tad pats laikas buvo nešdintis. Sekantis taškas – Indira Ghandi muziejus. Vyrensioji mūsų poros dalis, t.y. 1980 m. gimimo Danielius emė išgyventi kažkokius seniai užmirštos atminties prisilietimus, todėl ir Indira Ghandi pavardė lyg ir girdėta, lyg ir senam senam „Izvestija“ laikraštyje matyta, tad šlakelį tarybų sąjunginės atminties galima buvo atgaivinti muziejuje, gausiame asmeninių veikliosios moteriškės daiktų, laikraščių iškarpų, garbės raštų bei lozunginių minčių. Toliau, tiems kas minetos tetos nežino, turbūt neįdomu (išimtiniams atvejams – wiki), o tie kas mena Ghandi laikus ir bičiulyste su tuometine tėvyne, supranta apie ką ir kodėl tas muziejus.

Sekantis sight‘as Delyje, kartu vėl flashbackas į 1985 „Izvestija“ – Indijos parlamento, prezindento, premjero darbo vietų kompleksas. Saugomas gausybės kariūnų, su ribotom galimybėm žvalgytis ir spoksoti.

Toliau pasižvalgymas po seniau turtingų musulmonų mauzoliejus. World Heritage, tadgi dalykas svarbus, nors ir apie mirtį. Istorijos skirtingos, vieni statėsi gyvi būdami, kitiems liūdintys artimieji ant kapų susimetė.

Matyt, norėjo prašmatniai pabūt, todėl kapeliai yra 30 kv.m ploto parke, neprastuose rūmuose, žodžiu, kad anapilyje su Egipto faraonais galėtų kalbėtis kaip lygus su lygiu.

Sekantis must see – Bahai Temple. Visai nauja šventykla, jei atmintis neapgauna, užbaigta ir atidaryta 1984, didinga kartu ir grakšti, didžiulė lotoso žiedo imitacija. Bahajai yra religinė organizacija, pavadinimą gavusi nuo įkūrėjo pavardės, susikūrusi, kaip ir daugelis New Age religijų, prieš maždaug šimtą – šimtą penkiasdešimt metų. Pagrindinis Bahajų principas yra tai, kad dievas yra vienas ir visos religijos yra skirtingos to paties dievo interpretacijos, visos religijos turi daugiau bendrumų nei skirtumų, todėl geriau ties bendrumais ir susitelkt, tada žemėje bus taika ir draugystė.

Pasaulyje yra septynios reikšmingos Bahajų pastatytos šventyklos ir visos jos yra ,,must see“, jei keliauji tame kontinente ir toje šalyje. Ir visos jos yra „worship temple“, taigi melstis, medituot ar susikaupt, nepriklausomai nuo religinės orentacijos, visi eina į tą pačią vietą. Taip Bahajai skelbia pasaulio vientisumą ir kosmopolitiškumą, taip pat siūlo išsižadėti išankstinių prietarų vieniems apie kitus švietimo pagalba, nes mokslas ir religija yra neprieštaraujantys, o vienas kitam padedantys dalykai. Čia gražioji medalio pusė, apie tai koks yra nario menesinis mokestis (tokios šventyklos statomos iš aukų), kur ir kaip reikia melstis ir ką reikia dirbti savo bendruomenės labui informacijos neturime.

Tiek su Bahajais ir toliau lėkėm pas musulmonus į dar vieną pasaulinio garso viečikę – Qutub Minar. Qutub Minar yra komplekso pavadinimas, tukstantį metų ten buvo Induistų šventykla, bet apie XI amžių atėjo afganai ir nukariavo visus indusus, tam įvykiui pažymėti pastatė savo stulpą šventoje indusams žemėje.

Negana to, ant stulpo užrašė tris kažkokias šlovingas istorijas. Deja užsakymo autorius nesulaukė statybų pabaigos, bet bent jau palikuonys užbaigė stulpą. O štai kitas karaliukas norėjo prašokti pirmtaką ir pastatyti dvigubai didesnį bokštą. Ta mintis niekam nepatiko, todėl po jo mirties niekas ir netesė statybų.

Qutub Minar mumi įsimins dar ir dėl kito dalyko, štai viena nuotrauka su selftimeriu, kuri nepavyko. Bandymas pakartoti kainavo fotiko kainą, bo pakilęs vėjo gūsis trenkė vargšą pentaxą ant žemės, po ko jis nebeprisikėlė. Labai apmaudu, nes savo situacijoje be fotiko likti negalim, o Indijoje kainos gerokai didesnės, nei pvz. tėvynėje (netgi juodosios rinkos kainomis), modeliai senesni, na bet ką darysi… Nuo šiol kelionę iliustruos muilinis canon‘as, sekmės jam darbe, stiprybės ir tvirtumo, lai tik jis atitarnauja iki Hong Kongo, ten tikimės didelio technikos shopingo.

Šiam kartui turime konkursą. Čia nuotrauka su mįsle dvigysle, užduotis išaiškinti skirtumą. Kad būtų paprasčiau – nuotraukoje oro uosto Delyje moterų tuliko foje.

Pirmos dienos Indijoje. Kultūrinis šokas

Trumpa info apie tai ką ketinam veikti Indijoje. Čia turim užsisakę turą, tik skirtingai nuo Afrikos, keliausim tik dviese ir turėsim nuosavą vairuotuoją su prabangų naują (indų gamybos) automobilį 21 dienai. Vienas dalykas, turai Indijoje gerokai pigesni nei Afrikoje, antras dalykas, tokia keliavimo forma yra labiausiai paplitusi tarp turistų, tad, jei kas ketinat pasidairyti po Indiją, greičiausiai, kad keliausit būtent taip. Mūsų maršrutas yra nuo Delio iki Kolkatos, pats turas labiau orientuotas į miestus, ne į gamtą, nežinia ar ką nors mieliems skaitytojams reikš pavadinimai, bet grynai dėl protokolo užsiminsim apie svarbiausias stoteles Indijoje: po Delio važiuojam į Jaipurą (miestas gyventojų skaičium lygus su Lietuva), toliau aplankom vieną nacionalinių parkų su viltim pamatyti tigrą, toliau svarbiausias taškas Agra, su visam pasaulyje garsiu Taj Mahalu, sekantis taškas Varanasis, garsus šventyklų kiekiu, dydžiu ir grožiu, galiausiai baigiam Kolkatoje, tai dar vienas didelis miestas (po Delio ir Jaipuro). Tada atsisveikinam su vairuotuoju ir toliau kol kas planų neturim:), težinom, kad trauksim link Kinijos. Tad sekančias kelias savaites blog‘e guls raštai iš kelionės automobiliu.

Lūkesčiai išsipildė – viskas (netgi ,,moderniam“ Delyje) yra kitaip, nei turėtų būti, nei tikiesi kad bus. Tame yra gero ir blogo. Teks kartotis, ir pasakot tą patį, ką pasakoja visi naujokai Indijoje. Pagrindinės gairės – vairuoti čia neįmanoma, niekaip neįmanoma ir dar kart neįmanoma. Galbūt, pagyvenus metus kitus, drąsus, savim pasitikintis žmogus gali sėstis prie vairo dešinėje automobilio pusėje ir po truputį išvažiuot į gatves. Eismas chaotiškas, pagrindinė ir dar bent kiek galiojanti taisyklė yra eismo juostos, visos kitos, kokias tik galima prisiminti taisyklės, čia negalioja. Pagrindinis vairuotuojo uždavinys sudarant avarines situacijas – nepakiūlti į kitų sukeltas avarines situacijas ir tokiu būdu judėti link tikslo, mieste ar greitkelyje, visur tas pats. Ir labai daug trasnporto rūšių – lengvosios, autobusai, fūros, dviračiai, rikšos ir tuk-tukai. Dar karvės…va tos, tai tikrai kietos – radikaliai anarchistinių pažiūrų, visaėdžiai raguoti gyvūliai. Kadangi jos vaikšto kur nori ir kada nori, su kuo nori ir kaip nori, tai tokia savo natūra sukelia sunkumų visur, negali pykt – šventas padaras gali sau leist kiek daugiau. Ir paskutinis dalykas iš trejybės – higiena. Smarkiai užlenktas supratimas, nepaprastai smarkiai riečiantis nosį. Tūlikas yra visur, t.y. ten ir tada, kai užsimanei, gali ir padaryt. Na, aišku, ne visiškai bet kur, bet jei lyginsim su Vilnium, tai visur už katedros aikštės ir piliovkės būtų galima dergt. Dar, tiesa, parlamento rūmai, ant jų ir šalia irgi negalima daryti tualeto. O visur kitur prašom. Štai čia prieinam dar vieną išimtinai Indijos ypatumą – vegetarų šitoje šalyje yra daugiau, nei visam likusiam pasaulyje kartu sudėjus, iš pradžių skamba įdomiai ir intriguojančiai, bet atomazga visai paprasta – karvės šventos, taip liepia religija, Indai žmonės religingi, tad užuot mėgavimosi paskutine vakariene skerdykloje, jos turi kur kas kilnesnių užsiėmimų ir piligrimiškai bastosi. Karvė – didėlis žinduolis, visi dideli žinduoliai daug šika, truputis dedukcijos ir turim išvadą – karvės daug šika. Taip pat ir žmonės, kurie viską daro ten pat, kur ir karvės, t.y. gatvėje, jei ne gatvėje, tai po to visvien tas kibiras atsiduria po kieno nors kojomis. Klausimas po kieno? Atsakymas – kiaulės. Kiaulės yra miesto sanitarai, pagrindinis jų maistas yra šūdai, užsikanda šiukšlėmis. Kiaulės dėl savo mitybos ir gyvenimo būdo lygiai taip pat išvengia puodo. Jei norisi mėsos, tai lieka višta, ožka ir avis. Pastarosios – nedideli padarėliai, vėlgi dedukcija – maisto iš jų nedaug, tad lieka daržovės. Bet jei žmogus valgai mėsytę, tai rasti nėra ypatingai sudėtinga (reikia ieškoti užrašo non-veg)

Puiki Indiška lengvoji transporto priemonė „Tata“ modeliu „Indigo“ neskraido taip greit, kaip emailai, o ir Delio gatvės nėra koks optinis kabelis, tad iš „ofiso“ iki savo viešbučio pradardėjom dar valandą. Ką gi, dabar apie viešbutį. Kas taupyti moka – žino, kad apsimoka. Mes taupėm ant viešbučių, todėl visos kelionės metu pasirinkom žvaigdėmis neklasifikuojamas nakvynes. Na, juk nėra taip blogai, net Indijoje.

Daug čiaupų susuka galvą, bet netrukus perpratom sanitarines smulkmenas. Ir mums reikėjo miego. Iki spalio 14 d. visą laiką pramiegojom, su nedidele pertrauka išbėgt pavalgyt nemėsos.