Dangų raižantis Šanchajus ir gražiosios Suzhou sodų liekanos

Gruodžio 5 prašmatniu traukiniu, išsidrėbę
prašmatniame kupė (tiesiog pigesni bilietai buvo išparduoti) be jokių sustojimų
ir baisingu greičiu, bėgiais čiuožėmė iš Pekino į Šanchajų. Anksti rytą,
vargais negalais susiradom rezervuotą viešbutį, kuriame tegalėjom palikti
bagažą, bo kambarys dar nebuvo paruoštas. Tad gruodžio 6 aštuntą ryte pradėjom
susipažinimą su, kaip kažkas sakė, Azijos Paryžiumi.
Dieną geriausia pradėti
mankšta, kartu su draugais kiniečiais, nemokamuose, po atviru dangumi
įrengtuose treniruoklių salėse. Juolab, kad visi treneruokliai šalia pat
autobuso stotelės, todėl vietoj to, kad laukiant švaistyti savo brangų laiką,
kur kas geriau laisvas minutes skirti kitajcų ilgaamžiškumo paslaptims įminti.


Kelionė autobusu link centro pavyko pukiai, be
vargo radom reikalingą autobusą, be vargo įlipom ir gavom sėdimas vietas. Oras
buvo vėsokas, autobusas šiltas, o ir metas ankstus, todėl prisnūdom valandžiukei
iki pasiekėm paskutinę stotelę. Pabudę nuo staiga pasibaigusio sūpavimo greitai
atgavom nuovoką ir išsirapštę lauk kioskelyje nusipirkom kavos. Tuomet šokom
atgal į tą patį autobusą, vairuotojas – konduktorius maloniai sutiko pavežti
mus toliau (t.y. atgal) už pirmojo bilieto kainą, tad vėl pradėjom kelionę link
centro. Dar autobuse išsiaiškinom, kur mums derėtų išlipti, nes vizualiai centras
nuo necentro nesiskiria. Draugiški draugai kiniečiai mielai nurodė reikiamą stotelę.

Šanchajus didelis, gausiai apgyvendintas
miestas, atstumai taip pat jaučiasi, kaip ir transporto kamščiai, taigis,
kiekviena kelionė atima marias laiko. Per tas marias ir oras gali pasikeist, iššokom
iš autobuso ir nuo lietaus bėgom slėptis makdonalde. Daugiau nei būtina toj
vietoj sedėti sunku, tad nuslinkom per bjaurią dulksną žiūrėti centro. Deja per
debesis ir rūką dangoraižiai
nelabai matėsi..


Miestą į dvi dalis
dalina Wusong upė, o centru vadinama vieta yra aplink TV bokštą ir tai nėra
senamiestis, bet krūva, mums kaimiečiams, sunkiai suvokiamo aukščio namų. Tuose
namuose vyksta dideli sandoriai ir dideli verslai, žmonės aplink laksto
kostiumuoti ir ,regis, pilnom nuo sudėtingų reikalų galvom.
Tam, kad pakliūti į miesto centrą, reikia
perplaukti upę, bet oras buvo šaltas, o ir Danielius nelabai moka plaukti, reikėjo ieškoti
alternatyvų. Viena iš jų yra metro, tačiau pirmą dieną mieste mes
niekaip negalėjom surasti reikiamos metro stotelės. Antra alternatyva plaukimui – turistinis
tunelis, kaip kvailai tai beskambėtų. Jį ir radom atsitiktinai, bėgdami nuo
lietaus, blogas oras – geras metas žiurėti, kas yra po žeme. Pirmiausia, tai pats
tunelis po upe, tokia neva diskoteka, o tavo kabina, kurioje važiuoji, gal šokių
aikštelė ar kažką. Mirga, marga, raibuliuoja, ten turbut kokia nors
„koncepcija“ yra, kurios neperkandom ir papildomai nesidomėjom.


Kitas dalykas po žeme yra Kinijos sekso
muziejus. Pati ta vieta seksui komunistinėje šalyje. Užtat muziejus visai
neblogas, yra įdomių eksponatų, aprašytų ne tik kiniškai, bet ir angliškai. Ekspoziciją įdomia daro ne pats sekso faktas, bet atropologinė reikalo pusė,
kurios link ir pasukta parodos tematika. „Poreikis seksui yra žmogaus
instinktas, toks pat kaip noras gyventi, ar noras kvėpuoti“ maždaug taip skelbia
parodos autoriai. Taigi instinktas ir nieko daugiau. Iki pat komunistinės
šviesos galvose, žmonės buvo tamsūs ir
neišprusę beigi vergavo savo pojučiams, taip pat primitiviems instinktams,
taigi, apie tuos vergavimus ir yra paroda.


Kita paroda apie žuvis, vėžlius ir varles.



Tiesiog akvariumai su visokiais daugiau ar mažiau šlykščiais gyviais ir
tiek.



Šanchajus yra mietsas – uostas (su 15 milijonų
gyventojų), kurio krantus skalauja Kinijos jūra ir Ramusis vandenynas. Viskas
šitam uoste pasirodė daugiau kinietiškos inžinierijos stebuklas, negu vieta
žmonėms gyventi. Trijų aukštų viadukai ir aplinkeliai, iškelti kažkur į padanges, eismą Šanchajuje
daro įmanomą. Be mašinos geriausias būdas
judėti yra metro – naujas ir modernus viešasis transportas. Mes požeminio
patogumo deja neturėjom galimybės pajusti, nes kaip tik aplink mūsų viešbutį
kelios stotelės buvo uždarytos remontui. Štai dėl tos priežasties kas kart namo
grįždavom vis kitokiais būdais, nes autobusų sistema yra labai paini ir mes
težinojom kaip nusigauti iki centro, bet ne atgal. Arba – nors ir atvažiavom iš geležinkelio stoties iki viešbučio autobusu, niekaip ir niekur neradom stotelės į priešingą
pusę. Galiausiai taksi pasirodė beesą pigi paslauga, na jei ne pigi, tai tikrai
įkandama, todėl kas kart pasiklydę tiesiog sėsdavom į taksą, kad parvežtų mus
namo.


Vieną dieną turėjom skirti vėl tam pačiam
cetrui, tik šį kart antžeminiai reikalo pusei.


Štai labai didelis namas, vienas didžiausių,
kokie stovi žemėje. Buvo įdomu kelintas jis pasaulio reitinge pagal aukštį, bet
pasirodo visai painu rasti kokį nors aiškų reitingą, pasikliaujant tuo, kuris
yra wikipedijoje, šitas namas yra šeštas pasaulyje. Šalia stovi dar nebaigtas
statyti namas, kuris atvėręs duris bus vadinamas antru pagal aukštį pasaulyje. Dabar
ten, kažkur 420 metrų aukštyje vyksta stroikės, dirba
žmonės .
Į tą, kuris dabar yra šeštas (Jin Mao Tower),
už maždaug septynis eurus galima pakilti ir pasidairyti iš 80 aukšto.


Visai neaiškus dalykas ką norėta pasakyti
tokiais užrašais, prikaltais ant Jin Mao bokšto, netoli paradinio įėjimo. Gal
kitaicai bijo, kad spaidermenas gali nusisukti sprandą.
Liftas bokšte tikrai kietas, lekia 9 m/s
greičiu, mirktelt nespėji, o jau esi 400 m aukštyje, tik reikia kiek atsigaut,
kol viduriai susikrato į vietas, kur jie turi būti. Kai viskas tvarkoj ir
jauties gerai, apsidairai kas dedasi mieste.


Nors visai įdomu pažiūrėt ir į darbo žmones,
plušančius tiesiai už lango. Keistai ir nepriimtinai atrodo.


Greičiausiai šiems statybininkams ir buvo skirtas tas užrašas ant lentelės apačioje, o
spaidermenas iš tikro neegzstuoja. Užtat egzistuoja parduotuvė juokingu
pavadinimu, gaila nematėm pačios parduotuvės, nežnim ką jie ten stumdo taip
pasivadinę, todėl nepažįstamos tetos maišelio turinys taip ir liko mįsle.


Likusi kultūrinė programa Šanchajuje buvo
senamiestis. Iki senamiečio pusvalandį važiavom taksu, kol sulūžo mašina (kažkas
nutiko akseleratoriaus pedalui) Pakeitėm taksą ir važiavom dar kelio gabalą.


Tas senamiestis – tai yra tokia, kaip Piliovkė Vilniuje, tik kad baisiai daug
žmonių, kažkokia kaziuko mugė, tad senamiestį apėjom ratu.


Kol ėjom tai ir praalkom. Besikultūrinančių
kiniečių skaičius niekaip neleido rasti vietos kokiam kabake, teko improvizuoi
ir ekperementuoti su gatvės maistu. Pirmiausia tai vafliai, gaminami tokia
dyzelinu varoma mašina, skonis primena tai ką lietuviai parduoda kaip
„duoniukus“ dietos besivaikantiems žmonėms.


Kitas eksperementas buvo kaštonai, kurie buvo nelabai skanūs, skoniu primenantys virtą pupą su cukrumi.
Turbūt tas pat kas ir lietuvišką iškept. Ar išvirt.


Taip pat ragavom ir tokio didelio vaisiaus,
kurio kvapas priminė šiukšlyno aromatą. Na, bet pelėsinis sūris irgi smirda ir kuo
labiau smirda – tuo geresnis sūris. Skonis nebuvo toks blogas kaip kvapas, kažkas
labai panašaus į džiovintus bananus.


Gražiausia senamiesčio dalimi reikia vadinti
šią vietą, kur kažkoks, švarku apsirėdęs kitaicas, kažką trynė apie matematiką
aplink susirinkusiams žiūrovams, o netoliese rimti vyrai pliekė kortomis.


Tai ir buvo kultūrinės vizito dalies
Šanchajuje pabaiga. Vieną ankstų rytą čiuožėmė į netoliese esantį miestuką
platesniam kultūros spektrui.


Vietos vardas – Suzhou, dabartiniai čia
gyvenantys 6 milijonai, Kinijos mastais yra jei ne kaimas, tai mažas miestelis.
Europinės invazijos į Kiniją metu, Suzhou vadintas rojumi žemėje. Rojus dabar
smarkiai nunykęs ir iš prieš keletą šimtų metų
spindejusio obuolio
teliko tik graužtukas. Suzhou rojumi tapo dėl gausybės labai gražių parkų bei
sodų, kurių prisodino europiečiai iš kinietiško miesto išvagoto upėmis darydami
Veneciją. Dabar visus sodus, vieną po kito keičia fabrikai ir grožis virsta
tokiom vietom ,kaip kad Šanchajaus senamiestis su tuo matematiku.
Mūsų tikslas buvo per vieną dieną aplėkti
viską, kas liko gražaus. Pirmiausia ir svarbiausia vieta, netgi įtraukta į
Pasaulio Paveldą, vadinasi Tiger Hill (Tigro Kalva).


Kalva yra dirbtine ir yra
ne kas kita, kaip miesto įkūrėjo kapas, sukastas kažkada VI a. prieš Kristų. Sakoma,
kad po kalva yra užkasti tūkstančiai kardų, ir jie saugo miesto vadą, o ant
kalvos gyveno baltasis tigras (irgi sargas), iš ten ir
kilo kalvos pavadinimas. Kiek
laiko praėjus, ten dar pastatė šventyklą, kuri dabar kiek kreiva, bet visvien
tokia nieko, simpatiška.


Ant pačios kalvos ir aplink ją yra gražus sodas su
upeliukais, gera vieta pasivaikščiot, jei turi laiko, o mes laiko neturėjom, tad lėkėm
toliau. Pasiplaukioti kanalu.


Nė vienas nebuvom
Venecijoje, todėl sunku lygint, na bet pramoga gera, paplaukiot gražu, namai
styrantys iš vandens įdomūs, atrodo keistai, žodžiu įspūdžiai geri. Veneciją
Kinijoje užskaitom.


Sekantis sodas kadaise buvo skirtas ligonių
reabilitacijai. Įkurtas daktariuko, kuris labai rūpinosi savo pacientais.
Smulkmeniškas, gražus sodelis, pirminiam variante išsidriekęs per tris hektarus
dabar tilptų kokio turčiaus kieme.


Daug keistų akmenų, visi jie labai prasmingi
ir kažką reiškia, matyt padeda sveikti. Net grindinys išklotas su kantria
precizika ir niekaip negalima nepagirti akmenų deliotojo už margus raštus po
kojom.


Toliau lėkėm į šilko muziejų, kuris yra nieko
gero, išskyrus tai, kad galima pažiūrėti, kaip atrodo šilko lervų kokonai ir kur
jos gyvena, taip pat galima pažiūrėti, kaip tos lervos ėda lapus, kad būtų
storos ir suktų gera kokoną. Fotografuoti muziejuje buvo draudžiama, bet
kadangi ekspozicija mokama ir visai neadekvati bilieto kainai, ir išvis buvom
vieninteliai lankytojai, pamanėm, kad lervos neprieštaraus.


Šalia muziejaus stovėjo didelis, kuris
pasirodė beesąs budistų šventykla.

Į bokštą buvo galima užlipti ir padaryti
pora kaimo nuotraukų.


Lipti reikėjo atsargiai, nes lubos žemos ir galima
susitrenkti galvą. Bet atidūs kiniečiai rūpinasi neatsargiais lankytojais
visose įmanomose vietose prikabinėję įspėjimų. Bet visa esmė tekste.


Aplink šventyklą dar vienas gražus sodas su
upeliais, tilteliais ir gražiais medžiais bei namukais, taip pat telefono
budelėm.


Paskutinė vieta, į kurią spėjom prieš
sutemstant, buvo sodas su daugybe spalvotų karpių. Čia pat kioskelyje galima
nusipirkti žuvų maisto ir juos šerti, kad būtų dar storesni ir didesni, labai
smagi atrakcija, nors ir truputį baisu, kad riebus karpis gali iššokti ir
suėsti tave patį – žmogų maitintoją.


Aišku kaip dieną, kad ne pačiu geriausiu metų
laiku blaškėmės po sodus, jei jie gražūs žiemą, tai vasarą pražydę turėtų išvis
atimti žadą. O dabar žado neatima, tik gražūs.


Taip pat norėtusi kiekvienam jų
skirti daugiau laiko, nei vien tik lakstyti iš vietos į vietą, bet pats Suzhou
tikrai nevertas to, kad jame nakvoti.


Kita vertus, jei kada (turtingi,
kostiumuoti ir su milijonų vertais reikalais) atsibelsim į Šanchajų vasarą,
būtinai dar kart nulėksim į Suzhou pažiūrėt ar liko bent vienas sodas. Juolab,
kad lėkti tokiais traukinais, kurie 210km/h greičiu laksto Kinijoje, vienas malonumas.


Su Šanchajum pusiau baigiasi mūsų vizitas
Kinijoje, nes sekanti stotelė buvo Hong Kongas, kuris tarsi yra Kinija, tarsi
ir nėra.


Pekinas. Beijing 2008

Kinijos sostinę sveikinom ankstų lapkričio 30 d.
rytą miesto vakarinėje traukinių stotyje. Hostelis, kurį gal ir ne labai
lengvai radom, pasirodė beesąs labai patogioje miesto dalyje, visai netoli
pagrindine vadinamos miesto atrakcijos „Forbidden City“ (Uždraustasis miestas).
Pekiną Pekinu, kogero vadinam tik mes, lietuviai, su likusia buvusios tarybų sąjungos
teritorija, nes visam pasauliui, taip pat ir Kinijai, Pekinas yra Beidžinas,
kuris
bus ateinančiais metais  įvyksiančių olimpinių žaidynių sostinė. Tegu
lietuviškam blog‘e Beidžinas lieka Pekinu. Taigi olimpinės žaidynės. Bevaikštant
mieste atrodo, kad jos įvyks rytoj: ant kiekvieno kampo milijonas suvenyrų
olimpine tematika (padirbti kas be ko), ant kas antro kampo po originalių ir
maždaug dešimt kart brangesnių suvenyrų parduotuvę. Simbolika miela ir
žaisminga, kartu ir kinietiška, regis šįkart su olimpiniu prekės ženklu
pataikyta taikliai tiek šalies reprezentacine ir žaidynių dvasine, tiek ir šlamšto
pardavimo prasme. Svarbiose ir gerai matomose miesto vietose stovi olimpiniai laikrodžiai,
tiksintys link žaidynių datos sekundžiu tikslumu.

Metro, autobusuose, troleibusuose sukabinti
televizoriai karts nuo karto prasuka žaidynių reklamą. Rėmėjų reklaminės
kampanijos prasidėjusios jau dabar, tiek su tais pačiais laikrodžiais, tiek su
visokiom atrakcijom, kurias tokios kompanijos, kaip adidas, siūlo gatvėse, tiek
su reklaminiais stendais ar lankstinukais. Kai susivoki, kad iki žaidynių
pradžios dar beveik devyni mėnesiai, sunku įsivaizduot kaip bus išplautos
smegenys vietiniams iki to laiko. Nes dabar jau visi dirba, stengiasi, laukia… Beveik
viskas uždaryta renovacijoms, statomi nauji muziejai, atrakcijonai,
dangoraižiai, metro linijos. Viskas, kas buvo apleista, atgimsta iš naujo:
senos ir nušiurusios metro stotys puošiasi televizoriais, pro garsiakalbius kinietiškas
robotas angliškai plyšauja sveikinimus. Juokingai atrodo dar kol kas uždengi
metro bilietų kontrolės postai, turbūt jei Pekinas nebūtų laimėjęs garbingos
teisės, dar ilgus metus tetutė kontorlierė kasdieną rankomis praplėštų po
milijoną bilietų.

Apie milijonus. Pekine gyvena 15 milijonų žmonių ir dar
reikia pridėti 8 milijonus, kurie nėra miesto gyventojai, bet dirba ar mokosi
Pekine. Kas rytą į gatves išvažiuoja 4 milijonai automobilių, kurių iki
atsitiks olimpinės žaidynės teturi likti 2-3 milijonai. Žodžiu, jei Lietuva
labai stengtūsi ir pakiltų iki Mėnulio, o po to nukristų ant Pekino, niekas čia
labai ir nepastebėtų. Na gal vietinis nemokamas laikraštis ir parašytų, kad
kažkoks žemės gabalas įkrito Pekino plastmasės fabriko kaminą…

Istorijos apie Pekino užterštumą, smogą, purvą
ir pan. pasirodė beesą pramanyti mitai, nes miestas tiesiog švyti: gatvės
nepaisant to, kad dabar žiema ir temperatūra krenta kiek žemiau nulio,
šveičiamos muilu ir vandeniu, tuoj pat po to važiuoja aparatas, kuris išdžiovina
drėgmę dar vandeniui nevirtus ledu. Mieste apstu šlavėjų ir valytojų, kurie,
apsiginglavę šluotom ir šiūpeliais, skuba surinkti kiekvieną šiukšlę ar nuo
medžio nukritusį lapą.


href=”http://picasaweb.google.co.uk/pemulux/120202/photo#5140143249705832674″>
src=”http://lh5.google.co.uk/pemulux/R1V1DU1WkOI/AAAAAAAAA7M/tq6oTYbbOrg/s400/IMG_3051.JPG”
/>

Dabar apie komunizmą. Prie mūsų viešbučio buvo
sex shopas, nedidelis. Visos prekės po 10 EUR. Gal už kokių 500 metrų nuo sex
shopo Mao mauzoliejus. Su marširuojančiais kareivukais ir visu kitu marazminiu
pompazmu, kaip tarybinės žvaigždės, raudoni kilimai, raudonos vėliavos,
diktatoriaus paveikslai, kūjai, pjautuvai ir t.t. Aplink mauzoliejų zuja gatvės
prekeiviai siūlydami debiliškus laikrodžius, kur vietoj rodyklių Mao rankos,
kažką panašaus į tarybinės armijos kepures ir dar visokio šlamšto. Būtų
teisinga pasakyti, kad Mao grabe vartosi matydamas kuo tapo Pekinas, bet kaip
žinia jis tikrai nesivarto, nebent pirmadieniais, kai mauzoliejus uždarytas,
likusiomis dienomis, kiekvienas norintis gali atsistoti į eilę, letai slenkančią
aplink neūžaugos diktatoriaus lavoną. Statydama paminklą savo vadui Kinų
liaudis be abejonės norėjo perspjauti kito komunistinio dievuko, eksponuojamo
Maskvoje, mauzoliejų. Vladimiras Uljanovas tenkinasi kažkokia marmurine bakūže,
prilipdyta prie tvoros, o štai Mao Dzedongas turi savo rūmus, savo aikštę ir
dar savo memorialą dedikuotą liaudžiai.

Čia tarsi nuo jo laudžiai, bet kartu ir
jo garbei. Priešais Mao mauzoliejų (Maozaliejų?) Senosios Kinijos „Uždraustasis
Miestas“. Tokio skambaus pavadinimo pagrindas yra tas, kad pusę amžiaus čia
kojos negalėjo kelti joks paprastas mirtingasis, tik imperatorius ir visa jo
svita.

Viskas baigėsi tuom, kad paskutinis Kinijos imperatorius nusižudė ant
kalno netoli savojo miesto, kuomet išgirdo Liaudį apsiginklavusią fakelais ir
šakėmis besibaladojant į vartus. Baigėsi imperatoriai, baigėsi dinastijos,
baigėsi ir „forbidden“. Prasčiokai dabar gali dairytis į kairę ir į dešinę stebėdamiesi
kaip gi gražiai imperatoriai gyveno.

Taip beisdairydami mes užgaišom daugiau
nei keturias valandas, ir ne todėl, kad esam senovinių relikvijų fanai, o todėl
kad „city“ tikrai reiškia „city“, sušalom ir pavargom. Trumpa pasivaikščiojimo
istorija yra tokia: Dangoraižių tais laikais nebuvo, todėl viską, ką matai yra
stogai stogeliai, beto reikia pastebėti, kad geltonos spalvos stogai (kaip ir
apskritai geltona spalva) buvo išskirtinė
imperatorių spalva, kurią paprastiems žmonėms naudoti buvo uždrausta.

Ant kiekvieno stogo krašo stovi kažkokių
padarėlių karavanas, kuo karavanas ilgesnis, tuo namas svarbesnis, dar iki šiol
kitaicai ant namų lipdo tokias figurėles, daugiausia kiek matėm buvo trys, čia
štai kokia gausybė. Figurėles saugo namo nuo piktos akies, apsaugo nuo
apgavysčių, piktos jėgos ir kitų nelaimių.

Neva tigrai, neva saugo nuo blogo.
Reikia tokius padarus statyti prie durų, nes jie saugo nuo pikto ir atbaido
nelaimes.

Čia labai banaliai pasakojam, nes ten yra ne tik tigrai, bet ir
vežliai, gervės bei visokie mutavę gyvūnėliai, kurie saugo nuo įvairiausių
blogybių. Taigi žmogus pasirinkdamas statulėlę turi susidėlioti prioritetus,
kas jam svarbiausia: gal sveikata, o gal pinigai ar dar kas. Na, jei norisi
apsisaugoti nuo visko, tada prie durų susideda visą žvėryną.

Kiekvienas namas ,,Uždraustajame mieste“ yra
skirtingos paskirties, kadangi imperatoriai buvo labai užsiemę asmenys, todėl kiekvienam užsiėmimui
ar net progai – atskira patalpa ar net pastatas. Štai, pavyzdžiui, pirmosios
jaunavedžių nakties namas. Čia imperatoriniai jaunaviedžiai turėdavo praleist
tris naktis, po to kiekvienas eidavo į savo ,,individualius“ apartamentus. Vestuvės
-prašmatnus reikalas, juo labiau anais laikais, moteris – robotė – audio gidė Gražinai
į ausį pasakojo, kad vestuvėms imperatoriai išleisdavo apie 11 milijonų
pinigėlių. Vienas pinigėlis buvo 50 g sidabro ekvivalentas. Toks prašmatnumas
nervino Liaudį.

Koks miestas be parkų. Parkuose imeperatoriai
rašė eilėraščius, genialias mintis ir šiaip buvo naudingi šaliai. Taip čia
moterys mylėjo vyrus, o vyrai moteris, štai šventas medis, kur yra pati
geriausia vieta prisiekti amžiną meilę. Medis ypatingas tuom, kad du skirtingos
rūšies medžių kamienai suauga į vieną.

Šiame namelyje ir aplink jį kas keli metai
buvo organizuojama imperatoriaus rūmų personalo atranka, t.y. 14-16 metų
amžiaus mergaitės buvo atrenkamos tapti imperatoriaus tarnaitėmis, kurios, jei
pasiseks, galėdavo ištekėti už didikų ir tapti garbingomis damomis.

O štai kalnas į kurį lipdavo tik imperatoriai
ir niekas kitas, neva palipėjus pusantro metro matosi gražaus rudenėjančio
miesto vaizdas. Lipimas į kalniuką, kaip kogero visa ką darydavo imperatoriai,
yra didelė ceremonija, todėl nepaprastai didelis smagumas apima įpaišant savo
veidus tokio svarbaus kalno fone.

Kultūrinę dalį reikia pertraukt maiso tema,
valgyt juk reikia, kad kojos perneštų per imperatoriškus miestus. Ir be proto
norisi parišti su tais KFC. Pekino virtuvė yra skirtinga nuo to, ką radom
Xi‘Ane ir tas džiugina. Tiesa, nedaug skirtinga, bet maistas su skoniu. Taigis
valgėm kinietiškai, Pekino stiliumi. Dabar arbata. Kiekvienas turistas tikisi
iš Kinijos arbatos ir Kinija turistui duoda arbatos. Deja dideli lūkesčiai
brangiai kainuoja, todėl pirmas ir svarbiausias patarimas turistams Kinijoje –
niekur, NIEKUR, negerti arbatos, o tai bus kaip mums…o mums buvo taip. Prie
visko ką rašėm apie artėjančias Pekino olimpines žaidynes reikia pridėti
draugišką atmosferą. Iš tiesų Pekine kiekvienas, kas kalba angliškai, neprais
pro šalį nepataręs į žemėlapį spoksančiam turistui, nepadėjęs parduotuvėje ar
šiaip ištaręs draugiško „hello“. Taip pat labai malonu tai, kad didžioji
dauguma sutiktų kitajozų žino, kur yra Lietuva, ir ne šiaip apsimeta, kad žino,
bet tikrai žino, galėtų net parodyti ant žemėlapio. Čia turbūt krepšinio dėka,
nes Yao Mingas yra super labai smarkiai populiarus, kaip ir NBA lyga. Negana
to, kinai supranta, kad Lietuva yra ne Rusija ir tai yra visiškai netikėta, nes
iki šiol jei ir atsirasdavo kas, net ir iš Europos, kas žino ar girdėjo
Lietuvos vardą, dažniausiai sekantis klausimas būdavo – „Part of Russia,
right“? Tada tekdavo aiškint, kad Tarybų sajungos nebėr, o Lietuva jau yra EU.
Nemalonu tą patį aiškint kas kart, bet reikia. Kinams to aiškint nereikėjo, jie
mus žino, žino, kad mes esam Lenkijos ir šiaurės šalių kaimynai, argi ne puiku?
Litaua, taip reikia sakyti kiniškai. Tokios draugiškos atmosferos apžavėti,
vieną vakarą, susipažinom su eiliniais kiniečiais gatvėje, buvo šalta, buvom
alkani, tad susidomėjom pasiūlymu pasieškoti kartu kavinės ir pratęsti
pasiplepėjimą. Pasiplepėjimas tikrai buvo smagus, o štai sąskaita tai tikrai
liūdna, gar ir normali, kur nors Europoje, bet ne Kinijoje. Net ir Pekine mokėti
už vakarienę 120 EUR skamba blogai. Juolab, kad 50 EUR yra už arbatą. Kuri
tikrai niekuo, visiškai niekuo nebuvo ypatinga. Na, bet ką mes žinom, antrą
dieną Pekine, miestas didelis, gal čia kainos tokios, neapsilažalinsi juk prieš
naujus draugus rėkaudamas dėl kainos. Regis, mūsų naujieji draugai buvo irgi
nustebę, bet visi draugiškai pasidalinom sąskaitą, kartu pasipiktinę brangia
arbata išsiskyrėm autobuso stotelėje. O minyse kirbėjo, kad kažkas čia ne
taip…Ir iš tiesų, turėjom progą susipažinti su trim švedėm, kurios pasakojo
lygiai tokius pačius įspūdžius apie pekiniečių draugiškumą ir gerą nuotaiką,
tvyrančią ore. Mes papasakojom savo istoriją apie vakarienę su naujaisiais
draugais ir apie kirbančius įtarimus…Tada ir išlindo yla iš maišo, tada ir
kitaicai nebemieli pasidarė. Angliškai tokia apgaulė vadinasi SCAM (liet.
suktybė), o esmė tame, kad draugiški vietiniai nusiveda į tam tikrą restoraną
(aišku apsimesdami, kad jie ten pirmą kartą) iš kurio jie už atvestus klientus
gauna komisinius. Tuos pinigus, kuriuos jie susimoka už savo pietus, restoranas
grąžina (spėjam, kad grąžinama suma už jų pietus yra lygi arbatos kainai).
Taigi nemokamai pavalgo, maloniai pabendrauja su užsiečiais ir dar pinigų
gauna, neblogai arne? Išsiaiškinę, kad
likome apgauti pasijutome durneliais.. Bet kita vertus, jei tau į akis meluoja,
apsimetinėja draugu, tai sunku to tikėtis iš gražiai apsirėdusio, regis, ir
išsilavinusio, jauno, gražaus, tvarkingo žmogaus. Jei visgi, tas žmogus gali
sau leisti taip elgtis, tai čia yra jo bėda, jo pasaulio suvokimo problema,
galų gale jo karmos juodulys, su kuo palyginus mūsų išleisti 50 EUR yra tik
niekinga materija. Na, juk reikia kažkaip pasiteisint. Visad atrodo, kad
nelaimės ir apgaulės nutinka tik aplinkiniams, bet ne tau. Nutinka ir tau.
TRUST NOONE! pas mus nuo dabar. Kitą dieną turėjom valgyt pigiau.

Pigu valgyt
yra gatvėje, čia kita Pekino virtuvės pusė. Maistas siūlomas požeminėse
perėjose, stotelėse, bet kur. Ir tai nėra kokie nors bandelių lariokai, tai yra
žmogus su puodu, puode kokie nors kukurūzai ar blyneliai, po puodu rusena anglis
ir viskas karšta.

Tik valgyk. Yra ir atskiros maisto gatvės. Patiekalai nuo 0.5
iki 1.5 EUR, vienu aišku nepasisotinsi, tad tenka išleist apie 2-3 EUR. Ką gi,
skanaus!

Pilnais skrandžiais galima tęsti kultūrinę –
pažintinę kelionę po Pekiną. Tęskime su imperatoriais. Summer Palace (Vasaros
Rūmai) – vieta, kur imperatorius važiuodavo ilsėtis ir rašyti eilėraščių.
Didelė vieta ir jokie čia ne rūmai.

Sistema ta pati, daugybė namukų su skirtingom
paskirtim, dar kelios šventyklos susikaupimui. Gražią vietą išsirinko: didelis
ežeras, upeliai, tilteliai, parkai ir parkeliai, gražu pašmirinėti, gražu
pasidairyti, viskas baigėsi taip pat – sušalom ir pavargom.

Pakeliui link kitos Pekino įžymybės – White
Pogoda (Balta Budistų Šventykla). White Pogoda vėlgi imperatoriaus žaidimų
aikštelė, be gražaus parko ir gražaus stulpo ant kalno čia nieko gero nėra.

Įdomu tai, kad galima nusipirkti abonimentinį bilietą į parką, kas visai
populiaru tarp vietinių, ir galima juos suprast, mes irgi mielai sumoketume po
10 Lt tam, kad Sereikiškės pavirstų į gražią vietą, o ne bulvių lauką su liepom
šunims šikti. Bet turbūt jei dabar kas rinktų lėšas Sereikiškėms, tai Imbrasas
už tuos pinigus pastatytų paminklą Paksui.

Stabtelėjom prie tokio keisto dalyko, kaip
nacionalinis teatras (panašiai kaip operos ir baleto teatras LT). Dabar kol kas
remontuoja, žadėjo atidaryti žaidynių proga. Tas teatras yra sferos formos,
sfera panardinta į vandenį, kuris pilnai apsupa visą pastatą, t.y. įėjimas į
teatrą yra kažkur po žeme ir ne prie teatro. Kur tiksliai bus įėjimas į teatrą
taip ir neišsiaiškinom.

Dabar dvasiškai purvina Pekino pusė, kurią
matėm. Geriausia vieta pamatyti, kad žmonės yra ligoniai – zoologijos sodas.
Yra mitas, kad Pekine Zoosodas yra gražus ir geras. Mitas lieka mitu, o ta
vieta yra pati geriausia, jei nori susigadinti nuotaiką. Žverys uždaryti
mažuose apšnerkšuose narvuose, visi iki vieno išprotėję. Smagiausia dalis yra
sutryptas liūto, sibiro tigro, amerikos pumos išdidumas ir laisvė. Reikia
uždrausti tas koncetracijos stovyklas visam pasaulyje, nes šlykštu žiūrėt,
kokie mes išsigimėliai. Žvėrys žmogaus išventgi negali.

Mao Dzedongas kita žmonijos išsigimimo tema.
Kartu su Leninu sekdamas iškrypusio suvokimo Markso komunizmo teorijos ir
naikindamas religiją pats pavirto garbinama mumija. Kad pagarba tironui
nepavirstu muziejaus lankymu, o Mao muziejaus eksponatu – mauzoliejaus vizitas
nemokamas. Kita reikalo pusė yra ta, kad lankytojams draudžiama neštis kameras,
fotoaparatus ir iš viso bet kokias rankines ar krepšius. Jei jau atsitiko taip,
kad turi krepšelį su savim, jį, už kiek daugiau nei simbolinį mokestį, galima
palikti saugykloje. Bet pats lankymas nemokamas.

Paskutinis kąsnis pats gardžiausias – Great
Wall (Didžioji kinų siena). Pirmininkas Mao Dzedongas yra sakęs, kad tas, kas
nelipo kinų siena nėra tikras vyras (herojus). Atleiskite, pirmininke, bet mes
jau gimėm daugiau negu herojais.