Tibetas. Žiema!!!

Lapkričio 17 dieną iš resort‘o mus pagriebė autobusas, pilnas, kaip paaiškėjo vėliau, rimtų, savęs kankinimo sutrikmų turinčių, baltaodžių, kurių didžioji dalis iš Europos. Krūva kaimynų lenkų, draugų vokiečių, jaunų olandų, pagyvenusių ispanų, taip pat iš už jūrų marių atsibeldusių bešypsančių brazilų, amerikonų, australų, kanadiečių ,taip pat turistė iš Singapūro, marginanti ir taip labai margą kompaniją. Visi drauge, pamesti prie Kinijos sienos, žengėm į Liaudies Respubliką pėsčiomis ir sėdom į Land Cruiser‘ius savaitę truksiančiai kelionei į formalią Tibeto sostinę – Lhasą. Be to, kad tikra palaima po beveik trijų mėnesių sedėti automobilyje ir vairą matyti kairėje pusėje, nieko gero automobilinėje kelionės dalyje nebuvo. Vėjelis neveikia, kasetinis magelis veikia, prikurkė neveikia (reiškia nesigaus pajungti iPod‘o), mašinoje sedim penkiese, tas penktas – angliškai nieko neraukiantis, žemo ūgio, atlėpusiom ausim, riebaluota galva, šlykščių veido bruožų, rimtų spragų smegeninėje turintis, infantiliai hyperaktyvus kitajozas. Jis taip pat apdovanotas neįtikėtinai debilišku muzikiniu skoniu ir magnetinėmis kasetėmis, kuriose buvo įrašyta pati baisiausia kadanors sukurpta garsų kombinacija, pagrinde basirementi alia 2unlimited, prieš tūkstantį metų išrastu techno (?!) beat‘u. Dalykas, kuris neparašytas jokiam kelionių gide – visi kitajozai per dieną surūko maždaug 250 cigarečių. Savajam neleidom smaradint mašinoje, kaip kad neleido niekas aštuonių visureigių karavane, todėl kas valandą stojom „tualetams“, kad kitajcai spėtų sutraukt bent po tris cigaretes ir ketvirtai besmilkstant dantyse sėstis už vairo.

Tuoj šalia Kinijos pasienio strigom šešiom valandom dėl kažkokių kelio remonto darbų, kurių taip ir nepamatėm. Na bet nebuvo taip blogai, pasivaikščiojom po miestelį, nieko gero, aišku, bet vis ne per vidurį kokių laukų. Galiausiai pajudėjom link vietos nakvynei tokiam niekuo nereikšmingam kaime, vardu Neylam. Ir štai tada žiema kando.

Termometro neturėjom, bet pagal savo lietuviškai žieminį charakterį galim spėti, kad lauke buvo apie -5. O tai juokas, ar ne? Juokas yra nejuokas tada, kai kambariai nešildomi, durys ir langai tokie, kad kūno šilumos sulaikyt nepadeda, na ir savaime aišku, kad nėra karšto vandens.

Apie tualetus daug plėstis neverta, apibendrinant tik verta paminėt, kad jie yra gerokai blogesni nei Indijoje, nes dažniausiai juose nėra vandens, nei bakelyje, nei kibirėlyje ir šiaip, kanalizacijos išradimas Tibeto dar nepasiekė.

Taip pat tik priminsim, kad šauniuosiose mūsų kuprinėse nėra nei super šiltų miegmaišių, nei super striukių, nei super kojinių ir išvis nieko tokio į ką vasarą reikia prikišti naftalino tablečių. Antra naktis buvo lygiai tokia pati tik, kad vieta kitaip vadinosi – Latse. Ir štai tada kirto antras po šalčio dalykas – high altitude sickness (neišku kaip čia bus lietuviškai, gal kokia „aukščio liga“). Ir tai dėl to, kad žmogus yra toks aparatas, kuriam sunku būti 4 km aukštyje. O mes savo kelionės metu niekaip nenusileidom žemiau 3,650 km. Tokioje „žemumoje“ tebuvo paskutinis kelionės taškas Lasha, iki tol kelias vingiavo 4500 m – 5050 m.

Gal tai, kad prieš Tibetą kelias naktis praleidom Last Resort‘e poros km aukštyje, padėjo mums aukštį pakelt kiek lengviau nei daugumai bendrakeleivių, kurie skundėsi baisingais galvos skausmais, svaiguliais ir labai daug vėmė. Galvą, tiesa, skaudėjo ir mumi, ir skaudėjo visai rimtai. Bet ne taip rimtai, kad 600 mg ibuprofenas nepaimtų.

Be svaigulio, nuo kurio ibuprofenas nepadeda, šlykštus dalykas yra greitas nuovargis ir dūsimas. Štai, kad ir pavydžiui, jei ir labai norisi į tuliką, už krūmo nenubėgsi. Lėtai ir palengva nueisi. O jei šalta ir norisi pastrikinėti ar rankom pamosikuot – geriau du kart pagalvot prieš besidarkant – jėgų ir oro užteks dviem trim šuoliukam, po to širdis pasiunta, plaučiai drąskosi ir kvėpuoji, kaip karpis maksimoje akvariume.

Šaltis kando, galva svaigo (nuo oro stygiaus ir nuo vairuotojo muzikos), bet užtat akys džiaugėsi. Dabar, kai viskas taip žviežia, nesinori vertinti patirtų kančių ir to, ką matėm, santykio. Įdomus dalykas ir tame, kad jei nori pamatyti kalnus taip, kaip matėm mes, jei nori pakeliauti Tibete – nėra jokio kito būdo, nei kad tai darėm mes.

Ir tame nėra visai nieko didvyriško, kas dvi savaites iš Kathmandu į Lhasą pasileidžia tokie patys turistų karavanai. Dar didesni karavanai eina pėsčiomis prie Everesto iš Nepalo pusės.

Pats banaliausias pateisinimas tokiam elgesiui – kalnai. Tokiu pasiteisinimu naudosimės ir mes ir lai jis būna pakankamas šiuo momentu, tad tarkim, kad verta kankintis šaltyje ir retame ore tam, kad pabūti arčiau kalno ir suprasti apie ką jis galvoja po savo balta kepure.

Retas oras, skurdus landšaftas ir mintis, kad esi baisingai aukštai, o dar negana to ir labai retos lietuvių tautybės, atgina pompastiškas mintis ir kyla baisingas noras šaukti Lietuvos vardą kažkur Himalajų plynėje (ghm..pilietiškumas prabunda tik vyriškai poros pusei..).

Po pirmų dviejų košmariškų naktų su vemenčiais kaimynais ir lediniais kambariais privažiavom kažką panašaus į miestą. Miestas vadinosi Xigatse, pastatė jį žmonės keturių km aukštyje ir ten turėjom progą susipažinti su pirmuoju budistų vienuolynu. Tiesa, viešbutis jau buvo visai nieko, su visokiais muiliukais, šepetukais ir „skoningais“ kambariais. Viskas būtų gerai, jei tik būtų bent vienas radiatorius, nes iš esmės tai koks skirtumas kur šalt – ant tibetietiško kilimo ar ant gražios ir baltos lovos. Na bet šalom tai naktį, o dieną ėjom į vienuolyną.

Apie visus aplankytus Tibete vienuolynus galima papasakot vienoje vietoje, bo nepatyrusiai nebudistiškai akiai labai sunku pamatyti skirtumus tarp skirtingų, skirtingos reikšmės vienuolynų. Nuotraukos iš jų irgi vienodos.

Pirmiausia, kas yra kiekvienoje šventoje vietoje, tai tokie ratilai, kuriuos reikia pasukti tam, kad dievai išgirstų tave, einantį melstis.

Kai eini melstis būtinai su savim turi neštis termosą ar bent jau maišelį riebaus jako (karvės dydžio padaras (žinduolis), atliekantis agrikultūrinį karvės vaidmenį Tibete) sviesto ir kiek tik gali sau leisti pinigėlių kuo smulkesniais nominalais (pats smulkiausias kinijoje apie 3 lietuviškus centus).

Kiekvienam vienuolyne rasi keletą šventyklų, kai kuriuose dar ir svarbių asmenų mauzoliejų, dar būtinai bus kambariai vienuolių užsiemimams, kambariai su svarbių žmonių statulėlėmis, taipogi kambariai su laaabai svarbių žmonių statulomis.

Pinigėliai reikalingi tam, kad kaišiot juos visur, kur tik rasi plyšį – padeda prisišaukti laimę.

Jako sviestas (gali jausti svaigų jo kvapą vos įžengęs į uždarą patalpą) reikalingas deginimui. Tibete nėra parafino, nėra bičių, tad nėr ir vaško, užtat sviesto prineša per akis. Degink ir degink. Visus vienuolynus (šventyklas juose) puošia savotiško skonio ir braižo piešiniai, kurie gal ir atrodo juokingai, bet tik dėl neišprūsimo. Štai čia, pavyzdžiui, visatos ratas, kuriame atsispindi visa, kas yra visatoje, ir visas tas ratas yra dievo burnoje, nes kaip tik iš ten visata ir kilo.

Čia krikščionys matyt nukosėjo: „…pradžioje buvo žodis, ir žodis buvo pas dievą, ir dievas buvo žodis…“

Tibeto budizmui perkąsti vien apsilankyti šventyklose ar vienuolynuose nepakanka, baisingai sudėtinga dalyko nežinančiam kastų sistema, baisingai sudėtinga hierarchija tarp šventų. Su Indijos budizmu tibetietiškas budizmas teturi bendro tiek, kad abu sutaria dėl to, kad buvo princas Sidharta ir kad jis tapo Buda. Daugiau svetimais religiniais klausimais doram žmogui plėstis nedera, nes mes, krikščionys, turim vieną Dievą ir daugiau neturim jokių dievų.

Religiniams klausimams pasibaigus, krekerių ir čipsų atsargoms išsekus, kalnai nebežavi ir retas oras pakerta greičiau, jei tik esi tuščiu skrandžiu. O ką valgyt Tibete?

Tas kelias dienas maistas kelią į skrandį skynėsi sunkiai. Niekas kavinėse angliškai nekalba, meniu angliškai nėra, tibetietiški rašmenys nė kiek negeresni už kinietiškus, todėl gauti ką nors valgomo yra sunku.

Ai, dar tarp mūsų yra vienas, kur mėsos nevalgo. Po kelių mėginimų jau žinojom koldūnų ir makaronų simbolius, beigi kaip pasakyt, kad nedėtų mėsos. Šiaip ne taip sukomės. Tarp labai gražių ir labai šiuolaikiškų bronzinių skulptūrų.

Sekanti stotelė Tibete – Gyantse, žymus tuo, kad ten trūko plyšo kantrybė ir Gražina nusipirko mažą, kompaktišką, stilingą bei lengvą šildytuvą, kuris likusiomis dienomis Tibete buvo tikras brolis, o dabar jis ne tai kad molis, bet plastmasė, bereikalingai užimanti vietą. Negali žinot – gal dar prireiks…

Gyantse aplankėm dar vieną budistams šventą vietą, apie kurią pasakytina tas pats, kas pasakyta aukščiau. Ryte jau traukėm į didžiausią ir gausiausią kas yra Tibete – Lhasa. Džiugu pasigirt, kad rytais tik mes vieninteliai nezyzėm, kaip yra šalta ir kad norisi kuo greičiau dingt iš Tibeto kalnų, mes puikiausiai šildėmės eiliniame viešbutyje be šildymo.

Pagrindinis kultūrinis vinis Lhasoje yra Potala Palace VII a. pastatyti rūmai ir XVII a. išplėsti iki dabartinio – tūkstančio kambarių tūrio.

Pirminė rūmų paskirtis – Lamos rezidencija. Dabar joks Lama ten negyvena, dėl prastų santykių su oficialia Kinijos valdžia – jam yra pavoginga būti savo šalies teritorijoje, tad dabar čia tik muziejus. Rūmuose labai daug visokiausio vertingo gėrio: šventyklos, mauzoliejai, statulos, vienuoliai, mantros ir dar visokio šventų švenčiausių gėrio.

Fotografuot viduje nieko negalima, tad ir įspūdžiais pasidalint sunku. Įspūdingiausia, turbūt, buvo du po 4 tonas sverentys sarkofagai, prismaigstyti perlais ir brangiais akmenimis. Dar iki šiol komunistų neišgrobstyti ir per „kultūrinę revoliuciją“ privačios kariuomenės apsaugoti (kaip beje ir visi rūmai). Šiaip begalė įdomių dalykų Potaloje, daugumos jų paskirtį trukdė suvokti žinių stygius, bet nepaisant to, viskas labai skirtinga nuo ten iš kur mes esam.

Likusią kultūrinę programą Lhasoje sudarė trijų vienuolynų lankymas, apie kuriuos galima pasikaityti aukščiau.

Dar keli dalykai apie kuriuos norisi užiminti. Pirmas – šunys. Tibete jų daug ir įvairiausių veislių, visi draugiški ir gražūs.

Antras – katės. Dar kol kas neišsiaiškinom, bet regis yra geras ženklas turėti katiną savo krautuvėje, bo kiekvienoje parduotuvėje yra po katiną. Pririšta už kaklo prie kokio nors strypo.

Trečias – žaidimai. Tibete visi ką nors žaidžia. Gatvėje, parduotuvėje ar interneto kavinėje. Gyvenimas ne toks jau blogas, jei žaidimams laiko užtenka.

Ketvirtas – internetas. Tibetas – Kinijos teritorija, Kinija – komunistinė valstybė, kuri siekia savo piliečius apsaugoti nuo nesantaiką kurstančios ir samonę klaidinančios informacijos. Tarp tokios informacijos atsiduria ir mūsų blogas, kaip spėjame, dėl žodžio „travel“ adrese. Wikipedija irgi yra žalinga, kaip ir žalingos naujienos iš BBC World, negali sakyti, kad gėda buti tarp tokių grandų Su cenzūra reikalo kol kas neprakandom, nes kai kur ji veikia, kai kur ne, net kai 10% informacijos internete yra oficialiai uždrausta, kiekvienas gali paguglint kaip prieit prie „neprineinamos“ informacijos. Nepatogu, bet nėra nepasiekiama.

Rolex, Adidas ir iPod – penktas dalykas. Tiesa ne tik šitie trys pasaulyje, taip pat ir Kinijoje, garsūs ženklai, bet ir visi kiti, ne mažiau garsūs, taip pat brangesni ir pigesni čia yra prienami pigiai ir pigios kokybės, ir regis visiškai legaliai pas bet kurį turgaus prekiautoją. Smūgis žemiau juostos Danieliui – padirbtas World Of Warcraft, kurį ir dideli ir maži žaidžia interneto kavinėse.

Juste, jeigu jau paklausei – atsakau:  taip, žaisti pasiilgau, pirmą mėnesį (čia Ispanijoje) buvo ypač ilgu, bet užsimiršau su laiku. Šiaip čia labiausiai mano pasiilgtas daiktas išvykus. Netgi labiau už kokius bulvinius blynus.

Nepalas. Visi į Kathmandu!

Iš pasienio iki Kathmandu
galima nusigauti autobusu (vėl 12 valandų) arba lėktuvu (40 min). Kainų
skirtumas nemažas, bet dar vienos nakties autobuse nenorėjom, juolab, kad dar
būtų tekę laukti iki vakaro, tam, kad išvažiuot. Nusprendėm skristi, tad
vietiniam agentūros kioskelyje nusipirkom bilietus ir nurūkom į labai juokingą
oro uostą.

Ne mažiau juokingai prisiregistravę skrydžiui praėjom taip pat
juokingą apsaugos postą.

Pasikrovėm į juokingą lėktuvą ir pakilom juokingam
skrydžiui.

Tik dėl nelemto nesusipratimo (sedėjom atskirai ir Gražina galvojo,
kad fotikas pas Danielių, o Danielius galvojo, kad fotikas pas Gražiną)
nenufotkinom Himalajų pro lėktuvo langą, ką gi, teks pakartot kitą kartą.
Nusileidom jau sutemus ir apie miestą težinojom tiek, kad Kathmandu yra vienas
rajonas (Thamel), skirtas turistam ir jų poreikiam tenkinti, ten yra visi
viešbučiai, turizmo agentūros, parduotuvės ir t.t. ten ir patraukėm. Jokio viešbučio
nebuvom rezervavę, todėl išlipę iš takso pasikinkėm lagaminus ir lakstėm iš
vieno viešbučio į kitą, kol suradom laisvą, padorios kainos ir padoraus
kambario variantą. Nakvynė Kathmandu labai pigi, štai mes, nors ir dalinamės
gyvenamu plotu su tarakonais ir nelabai gerai tiekiamu karštu vandeni (dėl to jau
labai nesikremtam), mokam 24 LT už naktį. Per abu. Čia pirmas labai geras
dalykas. Antras, taip pat labai geras dalykas – čia nesmirda.

Ir gatvėse nėra
pamazgų kanalų. Nėra karvių ir niekas nedergia tiesiai ant gatvės. Palyginus
mažai šiukšlių ir regis, kad ryte kažkas viską iššluoja. Kitas labai geras, bet
kiek netikėtas dalykas, kad čia dar daugiau ir dar gražesnių dalykų, nei
Indijoje. Ir viskas dar pigiau. Taigi teko dar šiek tiek apsipirkti.

Taip pat
Kathmandu yra arbatos (kokios tik nori), galima rasti kavos, yra alaus ir netgi
alkoholio krautuvių, kuriose galima įsigyti, ko tik širdis geidžia. Tą patį
vakarą supratom, kad čia užtrukism ilgiau nei planavom. Pasienyje pasidarėm vos
trijų dienų vizą, bet prasitęsti ją nebuvo jokių problemų. Jei tingi stovėt
eilėje prie migracijos ofiso – atsiras pagalbininkų, kurie už papildomą mokestį
viską sutvarkys greičiau. „Kodėl gi nepaskatinus korupcijos“ – pamanėm mes ir
be papildomų rūpesčių prasitęsėm vizą dar mėnesiui. Be to, kad kiurksom labai
margam Thamel ir ilsimės nuo Indijos, secondhand‘iniam knygyne nusipirkom
Nepalo Lonely Planet ir susidėliojom planus ateičiai. Nepale liekam iki
lapkričio 17, ir tada jau Tibetas. Artimiausiu metu važiuojam pabimbinėt po
kalnus ir pažiūrėt kokia gi čia graži gamta, tas truks apie savaitę, tada
grįžtam į Kathamandu, updeitinam blogą, ir lekiam prie sienos su Tibetu, kur
dar pakiurksom kelias naktis besidairydami į Himalajus, ir iš ten jau turim
turą į Tibetą. Dabar kodėl „turas“. Žinojom, kad norint patekti į Tibetą,
reikia kažkaip kitaip, nei į likusią Kiniją, tas kitaip yra tai, kad neįmanoma
važiuoti į Tibetą nebūnant turo grupėje. Neįmanoma todėl, kad reikia „leidimo“
pakliūti į Tibetą, kuris yra išduodamas tiktai esant grupėje ir tik 21 dienai.
Kinijos viza ir tiktai grupei (grupė gali būti ir vienas ar du žmonės) reiškia,
kad mūsų anksčiau pasidaryta Kinijos viza bus panaikinta, kaip ir į orą bus
išmesti pinigai už ją. Ką gi, vėl nuostoliai per neapsižiūrėjimą. Juolab, kad
teks prasitęsti ir tą naująją 21 dienos vizą ir už ją vėl papildomai mokėti,
nes pagal planą trijų savaičių Kinijoje mumi niekaip neužteks.