Eurobasket 2007 Madride

Pačią pirmą dieną jau kilo nesusipratimas su bilietais. Kažkaip idiotiškai atsitiko, kad jie pardavė daug bilietų sudubliavę sėdimas vietas, todėl keičiant abonentą į dienos varžybų bilietus reikėjo laukti, kol jie perspausdins vietas, o tą jie darė ypač lėtai. Nė vienas iš personalo nemokėjo ir nesuprato angliškai, galite įsivaizduoti, kaip reaguoja koks girtas lietuvis iš kurio paiima dešimt
abonentų ir su jais dingsta pusvalandžiui. Buvo daug pykčio ir nesusipratimų. Po
kiek laiko ispanai suprato, kad taip jie užtruks labai ilgai ir nusprendė
leisti į varžybas be bilietų bet su pačiu abonentu. Užtat žaidimas buvo geras, sirgti linksma ir baisiai smagu.

Po rungtynių didelė dalis lietuvių nusėsdavo baruose aplink areną ir gąsdindavo vietinius. Kaip jau tapo įprasta, krepšinio fanai iš Lietuvos yra nebloga atrakcija vietiniams, ispanų vaikai skandavo „Lietuva“ pamatę žmones su mūsų šalies atributika, o ispanai gatvėj visad nusišypsodavo ir sakydavo „respect!“.

Grįžtant prie blietų temos, labai apsimokėjo jų neturėt. Jei pigiausias abonentas į antrą etapą kainavo 180 EUR, t.y. po 60 EUR už kiekvieną dieną, mes
pirkom bilietus iš žmonių po 25-30 EUR. Gaunasi kiek pigiau.

Labai gaila, kad išvažiuojam nepasibaigus čempionatui, niekaip kitap nesigavo susideliot palnų. Tarp kita ko, teko sutikti sirgalių, kurie išskrenda čempionatui nepasibaigus, bo tiesiog nesitikėjo tokio rinktinės pasirodymo kuomet planavo kelionę čia.

Sekanti mūsų stotelė Nairobis Kenijoje iš kur rugsėjo 16 pradedam safari per afrika. Rugsėjo 22 trim naktim sustosim Zanzibare, tikimės ten rasti internetą ir brukštelt blog‘e. Iki tol, bus šiek tiek tylos:)

Trumpas blogas oras ir Zaragoza

28 d. iš Burgos Fiatą kinkėm kelionei į Ispanijos šiaurę, link Prancūzijos, kelio tikslas – San Sebastianas, žymus kino festivaliais, banglentininkais, linksybėmis, visokiu kitokiu geriu, būtinu žymiam kurortui. Viena, kuo puikusis kurortas negali pasirūpinti, tai blogas oras.

Vasara sparčiai keitėsi į rudenį, lietus skalavo šonus, vėjas kedeno plaukus. Bent jau kedentų ir skalautų, jei būtume pravėrę mašinos langus. Miestas blizga, nuoširdžiai ir tyrai, kaip penkių žvaigždučių viešbučio tualetas, kviečia kur nors išleisti pinigus. Bet kuriame iš restoranų, prie bet kurios baltos staltiesės, su bet kuria 20 – 30 metų amžiaus vyno taure. Prašmatniam, Prancūzija kvepiančiam San Sebastiane vėl prasidėjus prašmatniam lietui, sėdom į mašiną ir vėl pradėjom sukiotis aplink ieškodami nakvynės.

Nejučia, tarsi kokio globotojo ranka pasuko fiato vairą atgal link
autostrados, palikdama prabangą bei drėgmę mūsų eikliajam žirgui alsuoti į
nugarą.

Kuo toliau lėkėme, tuo alsavimas labiau silpo. Žirgas troško, mes jį
girdėme tyru kalnų dyzelinu…

Važiavome link Zaragozos,
pakeliui sustojome kažkokiam mieste, kuris nepaliko didesnio įspūdžio nei
Šiauliai, todėl nakvynei pasirinkome puikią ir prašmatnią pakelės užeigą, kur
išgerę arbatos pasiklojome ant savo ištikimo žirgo balno. Zaragozoje asflatą mindėm jau ankstų 29 d. rytą. Iš pirmo žvilgsio miestas krito į akį. Toks visas romėniškas saulėtu dangum, šokinėjančiom varlėm bei gausybe moterų, kurių
bronziniams kerams neatsispirtų niekas.

Aplankėme žymaus Pietų Amerikos
foto menininko parodoje, malonu, kad nemokamai ir malonu, kad patiko. Bergždžias
darbas smulkintis ką matėm ir kas patiko, besidomintiems fotografija (pačia
plačiausia prasme), galim pasiūlyt nuorodą bei kantrybės laukiant, kol ŠMC
atgabens bent kažką panašaus.

Vakare Zaragozoje yra kur nueiti,
tiesa, pasirinkimas kuklus, bet pakankamas. Lengvai galima rasti vietų, kur nesirenka
turistai, ir kur galima pažiūrėti kaip linksminasi vietiniai. Mudu radom labai
jaukų, orientuota į hipių laikus, barą. Vienas trukūmas, kurį pajus kiekvienas
lietuvis, viešintis Ispanijoje, tas, kad labai sunku rasti barą, kuris alų piltų
į mums įprasto tūrio bokalus. Nakvojom visai prašmatniai, viešbutyje, pačiame
centre ir už pakenčiamą kainą.

Pasikartosim – gyvenimas margas – vieną naktį padedi
galvą ant balno ir užsikloji žvaigždėm danguje, o jau kitą – žiūrėk miegi minkščiausioje
lovoje, prausiesi didžiausioj vonioj ir prisivagi krūvą šampūnų, muilų ir t.t.,
kurie puikiai praverčia vėl pasiklojus žvaigždėmis.

Zaragoza gražus ir nenuobodus
miestas, gyventojų tiek pat, kiek Vilniuje, ypač smagu turėtų būti rudenį, kuomet
iš atostogų į labai didelį ir labai seną universitetą grįžta studentai.

Ir visa
tai tik per ranka pasiekiama atstumą nuo Barcelonos, kur ir numynėme išaušus
rugpjūčio 31 d.