Barcelona, atgal į vasarą

Kaip jaučiasi žmogus iš provinciojos vairuodamas Vilniuje? Retorinis klausimas. Retoriškai neatsakysime, koks jausmas vilnietį apima įsukus į penkių ar šešių, ar gal į septynių juostų žiedą Barcelonoje. Tikslaus juostų skaičiaus nežinom, nes jos nėra sužymėtos. Jausmai tegul lieka jausmais, o štai praktiniu patarimu, išmoktu iš ispanų vairuotuojų, galime pasidalinti. Jei jums kartais reikia persirikiuoti ar tiesiog įsukti iš šalutinio į pagrindinį kelią, esant labai intensyviam eismui – staigiai kiškite automobilio nosį reikiama kryptimi ir pypsinkite trumpais intervalais. Rezultatas bus puikus – aplinkiniai trumpam išsigąs ir sustoję ims dairytis, o jūs tuo tarpu šokite į laisvą vietą, kol jie vėpso. Nepamirškite atsiprašyti ir mandagiai pamojuoti išgąsdintam vairuotuojui. Atsikratykite ribotumo ir į pypsinime įžvelkite daugiau galimybių. Tokia tad, kiek įtempta, buvo pažinties
su Fiat Punto pabaiga. Lydėjęs mus dvidešimt dienų, savo stogu saugojęs mus nuo
saulės ir vėsinęs kondicionieriumi daugiau nei 4500 km, ilgame kelyje troškulį
numalšino 262 litrais dyzelino, puntukas mums buvo tarsi šeimos narys. Ir kaip
jaustis žmogui paliekant savo giminaitį kažkokiam parktinge nežinomam likimui?
Normaliai. Atsibučiavom ir išsiskyrėm.

Barcelonoje mus sutiko Danieliaus paauglystės/jaunystės draugas – Vincentas. Pastarasis čia dirba ir, kaip jis pats sako, džiaugiasi gyvenimu, nuomuojasi butą su dar penkiais, draugiškais ir linksmais, taip pat besidžiaugiančiais gyvenimu, žmonėmis. Šiltai pasedėjom terasoje iki paryčių su puikia vakariene ir tuo kas prie jos priklauso.

Tiesa sakant, Kike, su kuriuo praleidom pirmas dienas Ispanijoj, taip ir liko vienintelis čia gimęs ispanas su kuriuo susipažinome per visą savo kelionės laiką. Daugelis ispanakalbių čia yra ekonominiai migrantai, užsiėmimų yra begalė, dauguma dirba paslaugų sektoriuje, taip pat gatvės aktoriais, muzikantais, žongliruotuojais ir panašiai. Visi jie džiaugiasi gyvenimu, o mes vis labiau suprantame, kas iš
tikro yra gyvenimas „šia diena“.

Brussels

Lankomi miestai: Briuselis ir Haga, tikslas – Zambijos, Zimbabvės, Malavio, Tanzanijos, Indijos ir Kinijos vizos. Numatoma – daug metro bei kitokių rūšių visuomeninio transporto priemonių eksploatavimo, daug juodų diplomatų aplankymai. Tikimasi – civilizuotumo, vizų.

2007 m. liepos 24 d. Išskridom iš Vilniaus AirBaltic lėktuvu. Lėktuvas prašmatnus vienok: dvi valandos skrydžio apytikriai kokių + 17 C temperatūroje. Nusnūsti pavyko (ir tai nėra nei gerai, nei blogai).

Štai jis Briuselis!

Didelis. Už 11 EUR gali 10 kartų pasinaudoti bet kokia viešojo transporto priemone: metro, tramvajumi ar autobusu. Žmonės čia kalba prancūziškai, olandiškai ir įvairiausio skambesio abudabių kalbomis. Apie Briuselį kalbama – nuobodus, negražus, pilkas, niūrus, Lanzbergis ten dirbo. Jei ne kvaili rūpesčiai su vizomis, miestas palieka gerą įspūdį – tinkamas trumpai viešnagei.

2007 m. liepos 25 d. rytas prasidėjo puikiai – nuėję į Zambijos ambasadą buvome maloniai nustebinti – vizą gavome per kelias valandas, nors paprastai viza išduodama per 48 val. nuo dokumentų pateikimo. Tiesa pasakius, vargu ar bet kuri civilizuotos Europos valstybės ambasada padarytų Zambijos piliečiui vizą per tokį trumpą laiką. Kuomet jau kirtome 4 vizų sprinto su kliūtimis finišo liniją Briuselyje ir stotyje buvome besedą į traukinį Amsterdamo link supratome, kad ne negali pastoviai sektis: apsičiupinėję neradome iš anksto nupirktų traukinio bilietų. Tragedija tiesa? Bet tai dar ne viskas! Kas smagiausia, kad bilietai buvo kartu su kitais, mūsų žodžiais tariant, ,,gyvybiškai svarbiais“ dokumentais: skiepų pasais,  kodų generatorium, lėktuvo bilietais ir PASAIS!!! Panika. Pyktis. Tamsa akyse. Vėl panika. (eiliškumas nesvarbu;). Praėjus silpnumo akimirkai teko susiimti į rankas ir perkratyti atmintį, kur mes buvome ir kur galėjome palikti ,,gyvybiškai svarbių dokumentų“ (GSD) paketą. Po keletos minučių susivokėm, kad greičiausiai GSD palikome Malavio ambasadoje. Reiškiame didelį ,,respect“ Malavio abasados darbuotojai už paslaugumą ir rūpestį baltiesiams begalviams (čia mums:). P.S. Iš tiesų tikrasis baltasis begalvis buvo vyriškos lyties..pirštais nerodysim:).

Taigi praleidus dar keletą ,,turiningų“ valandų: kas važiavimo į Malavio ambasadą kitame miesto gale (Danielius), kas su terbom sedėjimo prie stoties (Gražina), sėdom į traukinį. Na, atrodo, kad jau viskas gerai, viskas yra, GSD sveiki ir nesužaloti.

Traukinys susitoja, mes įlipame į traukinį, sėdame į pirmas pasitaikiusias laisvas vietas, patogiai įsitaisome. Smagu, traukinys labai patogus: plačios ir patogios kėdes, kondicionuojamas vagonas, virš kedžių rozetės, skirtos pajungti nešiojamus kompiuterius…aplinkuj jokių cypančių vaikų ar smirdančių keleivių ir/ar trukšmaujančio jaunimo, vien tik tvarkingi ir kostiumuoti dėdės:) Nesureikšmindami aplink esančios publikos džiaugiames likimo siųstu atpildu po varginančio streso. Bet juk negali būti viskas gerai, ane?:)) Mėgaujames ramybe, snūduriuojame…. ateina laikas bilietų kontrolei. Konduktorius patikrinęs mūsų bilietukus maloniai paaiškino, kad mūsų bilietai skirti važiuoti „second class“, o mes sėdime ,,first class“ vagone, ir paprašė tuoj pat persikrausyti į kitą vagoną. Tik tada supratome, kodėl tokia ,,neįprasta“ publika, kuri keistai spoksojo į mūsų senovinius ir varganus (laikinus!) lagaminus.

Po keliasdešimties minučių kraustymosi per keletą žmonėmisss užgrūstų vagonų, jaukiai įsikūrėme jaunimo, splavotų ir kitokių rūšių, kvapų, garsų, maisto, purvo apsuptyje. Ramu – viskas taip, kaip ir dera įprastame traukinyje.

Haga.