Iš Nairobio į Arušą. Tanzanija

Ankstyvą rugsėjo 16 d. rytą su prašmatnia kompanija prašmatniu autobusu kirtom Kenijos – Tanzanijos sieną – taip prasidėjo safaris. Nors kelias buvo ilgas, laiko veltui neleidom – Lonely Planet gide skaitinėjom kas mūsų laukia, susipažinom su nekokia (europietiškom akim žiūrint) politinė situacija, nekokia demografinė situacija.

Išvada – Tanzanijoje yra viskas nekaip, beje kaip ir visoje Afrikoje. Užtat, jei žiūrėt afrikietiškomis akimis, tai pilietinis karas buvo palyginus seniai, rinkimai pastaruoju metu ramūs, žmonės visai neturtingi, nors kasmet pasaulis juos šelpia milijardais, tad viskas kaip ir gerai. Nakvojom kempinge netoli miesto, vardu Arusha. Arusha ypatinga tuom, kad joje yra vieta, žyminti pusiaukėlę tarp Cair‘o ir Cape Town‘o. Ypatingo tame tiek pat, kiek ir tame ženkle Lietuvoje, kuris, neva, Europos centras.

Visos mūsų nakvynės yra kempinguose, esam aprūpinti brezentinėmis, po 20 kg sveriančiomis, lengvai pastatomomis palapinėmis. Pirmą naktį ,,naujieji namai“ neraliai dvokė drėgme, bo, kaip mums buvo paaiškinta, prieš tai vykusio turo žmonėms labai nepasisekė su oru, nes visą laiką pralijo. Tad ir palapinės atitinkamos kondicijos. Tarp
kita ko – apie orą… Buvo visai nekaršta. Po šiltos ir svetingos saule Ispanijos reikėjo adaptuotis. Naktį apie +15ºC, dieną kokie +25ºC. Ypač keistas dalykas ekvatoriuje – temsta apie šešias. Tiesa, ,,sutemimo procesas“ trunka iki 20 min. t.y. gerokai prieš septynias esam apgaubti visiška nakties tamsa. Žvaigždės išlenda dar po valandos. Rytas atsitinka apie 7 val. ryto lygiai taip pat, riba tarp nakties ir skaisčios dienos yra apie 20 min.

Masajai – tai nuo senų aikų išlikusi vietinių gentis, gyvenanti dabartinės Tanzanijos teritorijoje, kurių didžioji dauguma gyvena šalies šiaurinėje dalyje ir iš viso jų yra likę apie 60 tūkst. vnt. Pagrindiniai juos iš kitų juodukų išskiriantys bruožai yra ūgis, t.y. jie labai aukšti, liesi ir labai šoklūs, ir visad apsigaubę ryškiai raudonu, mėlynu ar violetiniu aprėdu, kuris kartu ir pagrindinis turistams paruodamas suvenyras.

From 0921

Kenija – safario po Afrika pradžia

Rugsėjo 13 – tos vakare Nairobio oro uoste susimokėjome po 50 USD už Kenijos vizas, su bagažu viskas tvarkoje – atvyko ir netgi sveikut sveikutėlis. Buvom užsisakę „atvežimą į viešbutį“, tad mus pasitiko apdriskusį lapą su  užrašu „BUCUS“ (suprask Danielius Buckus) rankose laikantis juodžius. Taip pat kaip ir mus, jis dar pasitiko šešias mergužėles ir sudripusia toyotos mikruške vėlai vakare pajudėjom link miesto. Tai, kad toyotos durys vargiai užsidaro, kėdės apšepusios, mašinoj smirda ir nėra vietos, o dar be to eismas dešine puse (t.y. morališkai sudėtinga kelionė) nė kiek neįtakojo paslaugos kainos, t.y. 20
USD nuo galvos. Kita vertus, dvivietis kambarys viešbutyje turėjo kainuoti 110
USD, taigi kaštai visai proporcingi. Atvykus į viešbutį pirmiausia keista
pasirodė tai, kad mikrūškės vairuotojas patarė pirmiausia nueiti į registratūrą
ir „įsičekint“. Pasirodo, žmogus žino ką kalba, nes viešbučio negavom, kambarys
nebuvo rezervuotas, laisvų vietų jie neturėjo, pakomentuot nieko negalėjo.
Nukreipė į kitą viešbutį. Tokia pati istorija ištiko ir dar dvi bendrakeleives
iš mūsų mikruškės. Visi keturiese gavome kambarius netoli esančiame viešbutyje,
ir netgi kiek pigiau. Kambarys, žinant kur esame, visai normalus, kainos ir kokybės santykis yra toli gražu ne kokybės pusėje, bet svarbiausia stogas virš galvos. Taip pat kaip ir apsaugos darbuotojai kiekviename aukšte. Kaip ir puse armijos prie priimamojo. Viskas dėl baltųjų saugumo. Vakare su mūsų odos splava niekur kitur, išskyrus miegoti, negalima. T.y. galima, bet primygtinai nerekomenduotina. Paklausę patarimo ilsėjomės.

Pasivaikščiojom, vėlgi sąlyginai, nes perėjom vos kelias gatves, pasidairėm turgelyje, radom pirmojo Kenijos prezidento garbei pastatytą kompleksą, kuris, suprask, sostinės pasididžiavimas, suplojom dar vieną turisitinę pinigų dozę ir pakilom į bokštą, iš kurio atsivėrė puiki puikaus miesto panorama.