Dužę lūkesčiai ir prarastas laikas – Macau

Kas per šūdas yra tas Macau – sunku apsakyt. Tenka
priimti šitą iššūkį ir nustūmus sunkumus vistik
pamėgint brūkštelt kelias eilutes.


Macau – tokia pati pusiau autonominė
teritorija, kaip ir Hong Kongas. Macau vizitkė, kuria miestas pristatomas
kelionių giduose ir pan. – rytų Las Vegas. Štatuose dar nebuvom, todėl lygint
negalim, čia esmė ko tu tikiesi išgirdęs „Las Vegas“. Milijonai kazino,
pramogos, svaigulys ir linksmybės. Na ar kažkas tokio. Macau yra kazino,
nemažai (koks trisdešimt) ir jie baisingai dideli, pastatų architektūra
idiotiška, neskoninga ir griozdiška. Iš pradžių užeiti į kazino nedrįsom, nes viduje
labai jau viskas ,,prabangu“, tviska ir blizga.


O iš esmės Macau atmosfera yra panaši į kokį
nors filmą postapokaliptine tematika. Gatvės tuščios, tamsūs dideli namai,
kontrastas jiems – tarsi bereikalingai žibančios kazino neonkės, tušti
atrakcionai, kurie regis turėtų virpėti nuo vaikų, vienišas popkorno pardavėjas
vidurį gatvės, tušti, be nė vieno gyvo lanytojo barai, tetrūko tik gatvėmis besiridenančių
krūmų kamuolių. Apėjom visas kelionių gide nurodytas vietas pramogai ir visur
tas pats – viena kita praslenkati žmogysta.


Nieko kito neliko kaip tik dirstelt
į paskutinę gide nurodytą vietą – kazino. Ten mes juos visur ir radom.
Besigrūdančius prie stalų, besitaškančius žetonais, išprotėjusiom akim ir
neįskaitomais veidais šalia banko automatų (skirtingai nei Lietuvoje, čia
kazino prifarširuotas banko automatų. Čia, matyt, tam reikalui, jei pritrūkai
grynųjų kai tik pradėjo sektis). Kazino į kurį užėjom pasirodė esąs
milžiniškas, kaip koks vp akropolis Vilniuje ir visur tik lošimų stalai ir
automatai. Kelios greito maisto kavinės išalkusiems lošikams. Jei jau atėjom,
reikėjo ir palošt, stalų žaidimų nesupratom, o ir statymai prasideda nuo 5 EUR
– nereikalinga rizika šiam kartui, sugrudom po 2 EUR į lošimų mašinas (kurios
priima banknotus, kliento patogumui) Gražina kažkaip laimėjo 20 EUR, tai mes ir
išėjom su tuo laimikiu.
Maistas Macao tiesiog nuostabus, pasirinkimas
arba kažkokios jūros utelės su vėžliais arba makdonaldas.


Kita vertus neblogai
yra valgyti ir gatvėje, jie čia masiškai kepa skanius sausainius, bet sunku
vien jais gyvu būti. Dar kepa mėsos lapus, viens iš mūsų bandė – visai nieko, kiek saldu,
todėl kaip ir sausainiais – gyvas nebūsi.


Ką gi … o kuo tas makdonaldas toks
blogas?
Pagrindinė miesto atrakcija (pagrindinė po
kazino) bažnyčios kurią subombardavo japonai griuvenos. Su derama pagarba aplankėme.


Dabar apie viešbučius. Pradėkim nuo to, kad
internetu ko nors pigenio nei milijonas už naktį susirasti nėra įmanoma, o jei
ir rašai emailus į kokius viešbutukus, niekas neatsako. Nakvynė Macau brangi,
nes beveik nėra pigių viešbučių, apsitojom visiškoj skylėj, kambariuke iš kurio
galima laužti kažkokį meną apie neturtą ir skurdumą ar panašiai, lubos bendros
su likusiais patalpos kaimynais, o sienos iš kartono.


Ne to matėm,
neišsigandom. 9 EUR už naktį per abu – stiprus argumentas. Gyvenom antram
aukšte. Po nevykusio pasivaikščiojimo grįžtant vakare savo skylėn, paaiškėjo,
kad čia ne tik viešbutis, bet ir kurvynas, džiugu tik tai, kad klientai
aptarnaujami pirmam aukšte. Visko matėm, bet kurvyne nakvoti dar nebuvo tekę.
Visada būna pirmas kartas. Garsų jokių nesklido (gal verslas blogai ėjosi), išsimiegojom
gerai. Antra diena niekuo nebuvo geresnė už pirmąją.


Visa bėda ir laiko
tempimas šiame mieste vyko tik dėl to, kad lėktuvo bilietus turėjom 17 dienai,
tad nori nenori turėjom iki to laiko trintis kažkur aplink kazino namus. Tiesa,
kurvyne dviejų naktų buvo per akis, nusprendėm pasieškot kitos vietos, kur nors
arčiau oro uosto. Pusę dienos tampemės kitam rajone, taip vadinamose Macau
salose, rezultatai beviltiški, kaip ir beviltiškas yra architektas (-ai), nupaišęs
tris griozdiškus viešbučius kurie ir buvo vienintelė vieta apsistoti. Bet užtat apsilankėm nerealiam pliaže.


Teko grįžti atgal, kur susiradom 2 žvaigždžių
skylę, nors ir be langų (!), bet su ,,vonios kambariu“ bei kitais viešbučio
pričindalais. Netrukus sužinojom, kad ir šita vieta puikiai tarnauja kaip
bordelis. Taip pasisekė, kad tas bordelis buvo tiesiog už sienos … apie antrą
nakties viskas nurimo.
Septintą ryto atsikėlėm ir lėkėm, kiek kojos neša iš šito
„nuodėmingojo perlo, rytų Las Vegaso“ ir t.t. ir pan. Gal po kokių dešimties
metų ten reikalai susitvarkys. Iš tarptautinio Macau oro uosto (kuris visvien
geresnis, nei tas kur Vilniuje) beveik keturiom valandom pakilom skrydžiui į
Kuala Lumpurą. Čia toks miestas Malaizijoje.

Pekinas. Beijing 2008

Kinijos sostinę sveikinom ankstų lapkričio 30 d.
rytą miesto vakarinėje traukinių stotyje. Hostelis, kurį gal ir ne labai
lengvai radom, pasirodė beesąs labai patogioje miesto dalyje, visai netoli
pagrindine vadinamos miesto atrakcijos „Forbidden City“ (Uždraustasis miestas).
Pekiną Pekinu, kogero vadinam tik mes, lietuviai, su likusia buvusios tarybų sąjungos
teritorija, nes visam pasauliui, taip pat ir Kinijai, Pekinas yra Beidžinas,
kuris
bus ateinančiais metais  įvyksiančių olimpinių žaidynių sostinė. Tegu
lietuviškam blog‘e Beidžinas lieka Pekinu. Taigi olimpinės žaidynės. Bevaikštant
mieste atrodo, kad jos įvyks rytoj: ant kiekvieno kampo milijonas suvenyrų
olimpine tematika (padirbti kas be ko), ant kas antro kampo po originalių ir
maždaug dešimt kart brangesnių suvenyrų parduotuvę. Simbolika miela ir
žaisminga, kartu ir kinietiška, regis šįkart su olimpiniu prekės ženklu
pataikyta taikliai tiek šalies reprezentacine ir žaidynių dvasine, tiek ir šlamšto
pardavimo prasme. Svarbiose ir gerai matomose miesto vietose stovi olimpiniai laikrodžiai,
tiksintys link žaidynių datos sekundžiu tikslumu.

Metro, autobusuose, troleibusuose sukabinti
televizoriai karts nuo karto prasuka žaidynių reklamą. Rėmėjų reklaminės
kampanijos prasidėjusios jau dabar, tiek su tais pačiais laikrodžiais, tiek su
visokiom atrakcijom, kurias tokios kompanijos, kaip adidas, siūlo gatvėse, tiek
su reklaminiais stendais ar lankstinukais. Kai susivoki, kad iki žaidynių
pradžios dar beveik devyni mėnesiai, sunku įsivaizduot kaip bus išplautos
smegenys vietiniams iki to laiko. Nes dabar jau visi dirba, stengiasi, laukia… Beveik
viskas uždaryta renovacijoms, statomi nauji muziejai, atrakcijonai,
dangoraižiai, metro linijos. Viskas, kas buvo apleista, atgimsta iš naujo:
senos ir nušiurusios metro stotys puošiasi televizoriais, pro garsiakalbius kinietiškas
robotas angliškai plyšauja sveikinimus. Juokingai atrodo dar kol kas uždengi
metro bilietų kontrolės postai, turbūt jei Pekinas nebūtų laimėjęs garbingos
teisės, dar ilgus metus tetutė kontorlierė kasdieną rankomis praplėštų po
milijoną bilietų.

Apie milijonus. Pekine gyvena 15 milijonų žmonių ir dar
reikia pridėti 8 milijonus, kurie nėra miesto gyventojai, bet dirba ar mokosi
Pekine. Kas rytą į gatves išvažiuoja 4 milijonai automobilių, kurių iki
atsitiks olimpinės žaidynės teturi likti 2-3 milijonai. Žodžiu, jei Lietuva
labai stengtūsi ir pakiltų iki Mėnulio, o po to nukristų ant Pekino, niekas čia
labai ir nepastebėtų. Na gal vietinis nemokamas laikraštis ir parašytų, kad
kažkoks žemės gabalas įkrito Pekino plastmasės fabriko kaminą…

Istorijos apie Pekino užterštumą, smogą, purvą
ir pan. pasirodė beesą pramanyti mitai, nes miestas tiesiog švyti: gatvės
nepaisant to, kad dabar žiema ir temperatūra krenta kiek žemiau nulio,
šveičiamos muilu ir vandeniu, tuoj pat po to važiuoja aparatas, kuris išdžiovina
drėgmę dar vandeniui nevirtus ledu. Mieste apstu šlavėjų ir valytojų, kurie,
apsiginglavę šluotom ir šiūpeliais, skuba surinkti kiekvieną šiukšlę ar nuo
medžio nukritusį lapą.


href=”http://picasaweb.google.co.uk/pemulux/120202/photo#5140143249705832674″>
src=”http://lh5.google.co.uk/pemulux/R1V1DU1WkOI/AAAAAAAAA7M/tq6oTYbbOrg/s400/IMG_3051.JPG”
/>

Dabar apie komunizmą. Prie mūsų viešbučio buvo
sex shopas, nedidelis. Visos prekės po 10 EUR. Gal už kokių 500 metrų nuo sex
shopo Mao mauzoliejus. Su marširuojančiais kareivukais ir visu kitu marazminiu
pompazmu, kaip tarybinės žvaigždės, raudoni kilimai, raudonos vėliavos,
diktatoriaus paveikslai, kūjai, pjautuvai ir t.t. Aplink mauzoliejų zuja gatvės
prekeiviai siūlydami debiliškus laikrodžius, kur vietoj rodyklių Mao rankos,
kažką panašaus į tarybinės armijos kepures ir dar visokio šlamšto. Būtų
teisinga pasakyti, kad Mao grabe vartosi matydamas kuo tapo Pekinas, bet kaip
žinia jis tikrai nesivarto, nebent pirmadieniais, kai mauzoliejus uždarytas,
likusiomis dienomis, kiekvienas norintis gali atsistoti į eilę, letai slenkančią
aplink neūžaugos diktatoriaus lavoną. Statydama paminklą savo vadui Kinų
liaudis be abejonės norėjo perspjauti kito komunistinio dievuko, eksponuojamo
Maskvoje, mauzoliejų. Vladimiras Uljanovas tenkinasi kažkokia marmurine bakūže,
prilipdyta prie tvoros, o štai Mao Dzedongas turi savo rūmus, savo aikštę ir
dar savo memorialą dedikuotą liaudžiai.

Čia tarsi nuo jo laudžiai, bet kartu ir
jo garbei. Priešais Mao mauzoliejų (Maozaliejų?) Senosios Kinijos „Uždraustasis
Miestas“. Tokio skambaus pavadinimo pagrindas yra tas, kad pusę amžiaus čia
kojos negalėjo kelti joks paprastas mirtingasis, tik imperatorius ir visa jo
svita.

Viskas baigėsi tuom, kad paskutinis Kinijos imperatorius nusižudė ant
kalno netoli savojo miesto, kuomet išgirdo Liaudį apsiginklavusią fakelais ir
šakėmis besibaladojant į vartus. Baigėsi imperatoriai, baigėsi dinastijos,
baigėsi ir „forbidden“. Prasčiokai dabar gali dairytis į kairę ir į dešinę stebėdamiesi
kaip gi gražiai imperatoriai gyveno.

Taip beisdairydami mes užgaišom daugiau
nei keturias valandas, ir ne todėl, kad esam senovinių relikvijų fanai, o todėl
kad „city“ tikrai reiškia „city“, sušalom ir pavargom. Trumpa pasivaikščiojimo
istorija yra tokia: Dangoraižių tais laikais nebuvo, todėl viską, ką matai yra
stogai stogeliai, beto reikia pastebėti, kad geltonos spalvos stogai (kaip ir
apskritai geltona spalva) buvo išskirtinė
imperatorių spalva, kurią paprastiems žmonėms naudoti buvo uždrausta.

Ant kiekvieno stogo krašo stovi kažkokių
padarėlių karavanas, kuo karavanas ilgesnis, tuo namas svarbesnis, dar iki šiol
kitaicai ant namų lipdo tokias figurėles, daugiausia kiek matėm buvo trys, čia
štai kokia gausybė. Figurėles saugo namo nuo piktos akies, apsaugo nuo
apgavysčių, piktos jėgos ir kitų nelaimių.

Neva tigrai, neva saugo nuo blogo.
Reikia tokius padarus statyti prie durų, nes jie saugo nuo pikto ir atbaido
nelaimes.

Čia labai banaliai pasakojam, nes ten yra ne tik tigrai, bet ir
vežliai, gervės bei visokie mutavę gyvūnėliai, kurie saugo nuo įvairiausių
blogybių. Taigi žmogus pasirinkdamas statulėlę turi susidėlioti prioritetus,
kas jam svarbiausia: gal sveikata, o gal pinigai ar dar kas. Na, jei norisi
apsisaugoti nuo visko, tada prie durų susideda visą žvėryną.

Kiekvienas namas ,,Uždraustajame mieste“ yra
skirtingos paskirties, kadangi imperatoriai buvo labai užsiemę asmenys, todėl kiekvienam užsiėmimui
ar net progai – atskira patalpa ar net pastatas. Štai, pavyzdžiui, pirmosios
jaunavedžių nakties namas. Čia imperatoriniai jaunaviedžiai turėdavo praleist
tris naktis, po to kiekvienas eidavo į savo ,,individualius“ apartamentus. Vestuvės
-prašmatnus reikalas, juo labiau anais laikais, moteris – robotė – audio gidė Gražinai
į ausį pasakojo, kad vestuvėms imperatoriai išleisdavo apie 11 milijonų
pinigėlių. Vienas pinigėlis buvo 50 g sidabro ekvivalentas. Toks prašmatnumas
nervino Liaudį.

Koks miestas be parkų. Parkuose imeperatoriai
rašė eilėraščius, genialias mintis ir šiaip buvo naudingi šaliai. Taip čia
moterys mylėjo vyrus, o vyrai moteris, štai šventas medis, kur yra pati
geriausia vieta prisiekti amžiną meilę. Medis ypatingas tuom, kad du skirtingos
rūšies medžių kamienai suauga į vieną.

Šiame namelyje ir aplink jį kas keli metai
buvo organizuojama imperatoriaus rūmų personalo atranka, t.y. 14-16 metų
amžiaus mergaitės buvo atrenkamos tapti imperatoriaus tarnaitėmis, kurios, jei
pasiseks, galėdavo ištekėti už didikų ir tapti garbingomis damomis.

O štai kalnas į kurį lipdavo tik imperatoriai
ir niekas kitas, neva palipėjus pusantro metro matosi gražaus rudenėjančio
miesto vaizdas. Lipimas į kalniuką, kaip kogero visa ką darydavo imperatoriai,
yra didelė ceremonija, todėl nepaprastai didelis smagumas apima įpaišant savo
veidus tokio svarbaus kalno fone.

Kultūrinę dalį reikia pertraukt maiso tema,
valgyt juk reikia, kad kojos perneštų per imperatoriškus miestus. Ir be proto
norisi parišti su tais KFC. Pekino virtuvė yra skirtinga nuo to, ką radom
Xi‘Ane ir tas džiugina. Tiesa, nedaug skirtinga, bet maistas su skoniu. Taigis
valgėm kinietiškai, Pekino stiliumi. Dabar arbata. Kiekvienas turistas tikisi
iš Kinijos arbatos ir Kinija turistui duoda arbatos. Deja dideli lūkesčiai
brangiai kainuoja, todėl pirmas ir svarbiausias patarimas turistams Kinijoje –
niekur, NIEKUR, negerti arbatos, o tai bus kaip mums…o mums buvo taip. Prie
visko ką rašėm apie artėjančias Pekino olimpines žaidynes reikia pridėti
draugišką atmosferą. Iš tiesų Pekine kiekvienas, kas kalba angliškai, neprais
pro šalį nepataręs į žemėlapį spoksančiam turistui, nepadėjęs parduotuvėje ar
šiaip ištaręs draugiško „hello“. Taip pat labai malonu tai, kad didžioji
dauguma sutiktų kitajozų žino, kur yra Lietuva, ir ne šiaip apsimeta, kad žino,
bet tikrai žino, galėtų net parodyti ant žemėlapio. Čia turbūt krepšinio dėka,
nes Yao Mingas yra super labai smarkiai populiarus, kaip ir NBA lyga. Negana
to, kinai supranta, kad Lietuva yra ne Rusija ir tai yra visiškai netikėta, nes
iki šiol jei ir atsirasdavo kas, net ir iš Europos, kas žino ar girdėjo
Lietuvos vardą, dažniausiai sekantis klausimas būdavo – „Part of Russia,
right“? Tada tekdavo aiškint, kad Tarybų sajungos nebėr, o Lietuva jau yra EU.
Nemalonu tą patį aiškint kas kart, bet reikia. Kinams to aiškint nereikėjo, jie
mus žino, žino, kad mes esam Lenkijos ir šiaurės šalių kaimynai, argi ne puiku?
Litaua, taip reikia sakyti kiniškai. Tokios draugiškos atmosferos apžavėti,
vieną vakarą, susipažinom su eiliniais kiniečiais gatvėje, buvo šalta, buvom
alkani, tad susidomėjom pasiūlymu pasieškoti kartu kavinės ir pratęsti
pasiplepėjimą. Pasiplepėjimas tikrai buvo smagus, o štai sąskaita tai tikrai
liūdna, gar ir normali, kur nors Europoje, bet ne Kinijoje. Net ir Pekine mokėti
už vakarienę 120 EUR skamba blogai. Juolab, kad 50 EUR yra už arbatą. Kuri
tikrai niekuo, visiškai niekuo nebuvo ypatinga. Na, bet ką mes žinom, antrą
dieną Pekine, miestas didelis, gal čia kainos tokios, neapsilažalinsi juk prieš
naujus draugus rėkaudamas dėl kainos. Regis, mūsų naujieji draugai buvo irgi
nustebę, bet visi draugiškai pasidalinom sąskaitą, kartu pasipiktinę brangia
arbata išsiskyrėm autobuso stotelėje. O minyse kirbėjo, kad kažkas čia ne
taip…Ir iš tiesų, turėjom progą susipažinti su trim švedėm, kurios pasakojo
lygiai tokius pačius įspūdžius apie pekiniečių draugiškumą ir gerą nuotaiką,
tvyrančią ore. Mes papasakojom savo istoriją apie vakarienę su naujaisiais
draugais ir apie kirbančius įtarimus…Tada ir išlindo yla iš maišo, tada ir
kitaicai nebemieli pasidarė. Angliškai tokia apgaulė vadinasi SCAM (liet.
suktybė), o esmė tame, kad draugiški vietiniai nusiveda į tam tikrą restoraną
(aišku apsimesdami, kad jie ten pirmą kartą) iš kurio jie už atvestus klientus
gauna komisinius. Tuos pinigus, kuriuos jie susimoka už savo pietus, restoranas
grąžina (spėjam, kad grąžinama suma už jų pietus yra lygi arbatos kainai).
Taigi nemokamai pavalgo, maloniai pabendrauja su užsiečiais ir dar pinigų
gauna, neblogai arne? Išsiaiškinę, kad
likome apgauti pasijutome durneliais.. Bet kita vertus, jei tau į akis meluoja,
apsimetinėja draugu, tai sunku to tikėtis iš gražiai apsirėdusio, regis, ir
išsilavinusio, jauno, gražaus, tvarkingo žmogaus. Jei visgi, tas žmogus gali
sau leisti taip elgtis, tai čia yra jo bėda, jo pasaulio suvokimo problema,
galų gale jo karmos juodulys, su kuo palyginus mūsų išleisti 50 EUR yra tik
niekinga materija. Na, juk reikia kažkaip pasiteisint. Visad atrodo, kad
nelaimės ir apgaulės nutinka tik aplinkiniams, bet ne tau. Nutinka ir tau.
TRUST NOONE! pas mus nuo dabar. Kitą dieną turėjom valgyt pigiau.

Pigu valgyt
yra gatvėje, čia kita Pekino virtuvės pusė. Maistas siūlomas požeminėse
perėjose, stotelėse, bet kur. Ir tai nėra kokie nors bandelių lariokai, tai yra
žmogus su puodu, puode kokie nors kukurūzai ar blyneliai, po puodu rusena anglis
ir viskas karšta.

Tik valgyk. Yra ir atskiros maisto gatvės. Patiekalai nuo 0.5
iki 1.5 EUR, vienu aišku nepasisotinsi, tad tenka išleist apie 2-3 EUR. Ką gi,
skanaus!

Pilnais skrandžiais galima tęsti kultūrinę –
pažintinę kelionę po Pekiną. Tęskime su imperatoriais. Summer Palace (Vasaros
Rūmai) – vieta, kur imperatorius važiuodavo ilsėtis ir rašyti eilėraščių.
Didelė vieta ir jokie čia ne rūmai.

Sistema ta pati, daugybė namukų su skirtingom
paskirtim, dar kelios šventyklos susikaupimui. Gražią vietą išsirinko: didelis
ežeras, upeliai, tilteliai, parkai ir parkeliai, gražu pašmirinėti, gražu
pasidairyti, viskas baigėsi taip pat – sušalom ir pavargom.

Pakeliui link kitos Pekino įžymybės – White
Pogoda (Balta Budistų Šventykla). White Pogoda vėlgi imperatoriaus žaidimų
aikštelė, be gražaus parko ir gražaus stulpo ant kalno čia nieko gero nėra.

Įdomu tai, kad galima nusipirkti abonimentinį bilietą į parką, kas visai
populiaru tarp vietinių, ir galima juos suprast, mes irgi mielai sumoketume po
10 Lt tam, kad Sereikiškės pavirstų į gražią vietą, o ne bulvių lauką su liepom
šunims šikti. Bet turbūt jei dabar kas rinktų lėšas Sereikiškėms, tai Imbrasas
už tuos pinigus pastatytų paminklą Paksui.

Stabtelėjom prie tokio keisto dalyko, kaip
nacionalinis teatras (panašiai kaip operos ir baleto teatras LT). Dabar kol kas
remontuoja, žadėjo atidaryti žaidynių proga. Tas teatras yra sferos formos,
sfera panardinta į vandenį, kuris pilnai apsupa visą pastatą, t.y. įėjimas į
teatrą yra kažkur po žeme ir ne prie teatro. Kur tiksliai bus įėjimas į teatrą
taip ir neišsiaiškinom.

Dabar dvasiškai purvina Pekino pusė, kurią
matėm. Geriausia vieta pamatyti, kad žmonės yra ligoniai – zoologijos sodas.
Yra mitas, kad Pekine Zoosodas yra gražus ir geras. Mitas lieka mitu, o ta
vieta yra pati geriausia, jei nori susigadinti nuotaiką. Žverys uždaryti
mažuose apšnerkšuose narvuose, visi iki vieno išprotėję. Smagiausia dalis yra
sutryptas liūto, sibiro tigro, amerikos pumos išdidumas ir laisvė. Reikia
uždrausti tas koncetracijos stovyklas visam pasaulyje, nes šlykštu žiūrėt,
kokie mes išsigimėliai. Žvėrys žmogaus išventgi negali.

Mao Dzedongas kita žmonijos išsigimimo tema.
Kartu su Leninu sekdamas iškrypusio suvokimo Markso komunizmo teorijos ir
naikindamas religiją pats pavirto garbinama mumija. Kad pagarba tironui
nepavirstu muziejaus lankymu, o Mao muziejaus eksponatu – mauzoliejaus vizitas
nemokamas. Kita reikalo pusė yra ta, kad lankytojams draudžiama neštis kameras,
fotoaparatus ir iš viso bet kokias rankines ar krepšius. Jei jau atsitiko taip,
kad turi krepšelį su savim, jį, už kiek daugiau nei simbolinį mokestį, galima
palikti saugykloje. Bet pats lankymas nemokamas.

Paskutinis kąsnis pats gardžiausias – Great
Wall (Didžioji kinų siena). Pirmininkas Mao Dzedongas yra sakęs, kad tas, kas
nelipo kinų siena nėra tikras vyras (herojus). Atleiskite, pirmininke, bet mes
jau gimėm daugiau negu herojais.