275 Iguazu kriokliai

275 ne iš prišto
laužtas skaičius – tiek ar net dar daugiau krioklių vadinami vienu vardu – Iguazu.
Krioklių ošimas girdisi net trijose šalyse, ir ne tik dėl to, kad kas sekundę
milijonai kubinių metrų vandens krenta iš 80 m aukščio, bet dėl to, kad tokia
gausybė jų netilpo vienoje šalyje, tad ir Brazilija, ir Paragvajus, o
labiausiai Argentina gali džiaugtis matydami daugybę vandens sklenkščių. Oi,džiaugiamės ir mes.

Smarkiai neskubant, apeiti visą parką užtruko dvi dienas.
Esant norui yra galimybė pažiūrėti į krioklius ir iš Brazilijos žemės, iš kur
atsiveria didžiausio krioklio, pavadinimu ,,Velnio žiotys” (angl. Devils
throat) panoraminis vaizdas. Tačiau didžioji dalis krioklių yra Argentinos
pusėjė, todėl labai nepergyvenom, kai sužinojom, kad jokių bevizių išimčių
patenkant į krioklių parką nėra.

Kad vizų į Braziliją reik – žinojom jau prieš
kelionę, tačiau sklandė gandai, kad galbūt galima vienai dienai patekt į
Brazilišką krioklių pusę be vizos… 20 EUR už pusdienį + sunaudotas vienas
paso puslapis – toks variantas mumi netiko, tad panoraminius vaizdus ir
Braziliją pasiliekam kitam kartui. Na, bet jei kas ketina vykti į Braziliją,
lai žino, kad turbūt pigiausia ir greičiausia Brazilijos vizą darytis ne kur
kitur, o Puerto Iguazu miestelyje: yra specialus konsulinis ,,kioskelis”
(kitaip nepavadinsi), kuriame sumokėjus mokestį dėdė įklijuoja vizą.

Daba apie
apgyvendinimo sąlygas… Nakvynės reikalas Iguazu iš ties labai neblogas.
Populiariausia, ką miestiečiai siūlo turistams, yra apartamento tipo kambariai
už vidutiniškai 70 Lt. Mes mokėjom apie 55 Lt už naktį ir drąsiai galėjom žaisti
namus, bo turėjom ir savo virtuvėlę, ir savo puodų, ir net šaldytuvą. Jau
nekalbant apie teliką ir kondiškę. Savaime aišku, kad ir dušas su tuliku buvo
tam pačiam ,,apartamente”. Neregėta prabanga Tiesa, į kainą įskaičiuoti buvo
dar ir tradiciniai argentinietiški pusryčiai – saldieji croissant su arbata (“krosaną”
alkonas siūlo versti kaip “pusmėnulio formos raguolis“ …brr..niekaip
neapsiverčia liežuvis).

Iki krioklių nusigaut
labai paprasta, todėl nereikia pirkti jokių turų, bet deja, ne visi tai žino.
Todėl labiausiai nervinantis dalykas užsirauti ant minios žmonių kartu su gidu
prieš aky. Blogiausia tai, kad turai neturi jokio aiškaus grafiko, todėl nei
ryte, nei vakare nepavyko išvengti grūsties. Žmonių parke siaubingai daug, tad
tai ir bus didžiausias parko trūkumas. Dažnai teko taikytis prie minios srauto,
t.y. jo vengti (pvz. prisėsti ant kokio suoliuko ir palaukti, kol visi
atsifotografuos ir atsifilmuos arba aplenkti einant ,,sunkesniu” taku), kas
toli gražu ne visad pasisekė. Bet kai jau pasisekė – tai buvo smagus smagumas
smagumėlis vieniems džiaugtis vandens kriokimu, dulksna ir vaivorykštėm.

Bet net šimtai žmonių,
kursuojančių pirmyn atgal, nesutrugdys džiaugtis parko flora ir fauna.

Be
jokios konkurencijos įdomiausias padaras buvo ilganosiai meškėnai, kuriems
konkrečiai nusipjaut ant minios spiegiančių turistų. Ant ko jiems nenusispjaut –
tai ant maisto.

Jei atėjo laikas perkąst, reik gerai apsidairyt ar tavęs neseka
meškėnas. Kitaip, iš miško tankmės išnėręs grobuonis, prieis ir apuostys ar
grobis yra vertas dėmesio, o kol nieko nenutuokiantis tursitas džiaugsis “gražučiu,
pūkuotu padarėliu”, nedorėlis meškėnas savo aštriais dantukais stvers sausainį
tiesiai iš rankų ir papūtęs uodegą dings krūmo tankmėj. Greičiausiai nepasotinamas
alkis ir bus tai, kas išmušė meškėnams baimę žmonėms. O ko čia bijot, tiesą
sakant.

Be meškėnų didelis
smagumas yra paukščiai. Tų čia – kokių tik nori. Patys baisiausi tokie juodi,
plikom galvom ir visai dideli. Juokinga buvo stebėt, kaip šios peraugusios
varnos vos ne vos, šleivom kojom bėgdamos ir griuvinėdamos, pakyla skristi.

Nusileisti ne ką lengviau, net ne iš pirmo karto pavyksta užsikabinti už
reikiamos šakos, niekaip nesigauna sulėtinti greičio, tad tenka tūpti bilia
kur. Tad “nutūpimo medžių” šakos aplaužytos, “pilotai nevykėliai” tyliai dėpso
pavydėdami tiems, kas danguje.

Jei sunku pakilti, sunku nusileisti, nelieka
nieko kito, kaip tik sukti ratus danguje. Tad išsireiškimą: “suka ratus kaip
maitvanagis” reiktų suprast, kad suka dėl to, kad nusileist sudėtinga, o ne
kaip nors kitaip.

Be maitvanagių yra
galybė margų, ryškių ir smalsių sparnuočių. Matėm net trijų rūšių kolibrius –
žalią, juodą ir rudą, deja tik pastarąjį šiaip ne taip pavyko nutrauki – labai
jau greiti ir vikrus paukštukai. Be paukščių aplink krioklius yra gausybė drugelių
– dar tokio kiekio neteko niekur matyti. Tad, nereik stebėtis, jei nematyto
margumo drugelis tūpia tau ant galvos, pečių ar fotiko. Antrą dieną nebesistebėjom
ir mes. Netgi tarantulais.

Užtat kriokliais
atsistebėt sunku. Aukšiausi yra gal kokių 80 m. Palyginimui ir mastelio
suvokimui nuotrauka su paukščiais ir kriokliais fone. Kairiau nuo centro
nuotraukoje – įvairiaspalviais marškinėliais apsirėdę žmonės, stebintys
krioklius nuo tilto Brazilijos pusėje.

Galima visą dieną
praspoksoti į kurį nors iš krioklių – krentantis vanduo hipnotizuoja. Gerai,
kad iš jau beprasidedančio transo pažadina turistinių grupių klegesys. Nėra to blogo … galima ko nors paprašyti, kad nufotkintų mus abu.

Džiugu, kad ne
visas parkas pramintas gausiais turistų būriais. Dar yra vietų, nežinia ar
ilgam, kur brangi turisto tapkė slysta ir tas negali praeit. Per pargindinę ir didžiąją
parko dalį yra nutiestas metalinių konstrukcijų takai, nuo kurių nevalia
nulipti. Tad laksyti pirmyn atgal yra ne ką sunkiau, nei kur nors gatvėje. Bet
mažulytė sala, iš kurios atsiveria (tiesa, tik keli) gražūs vaizdai, yra mažiau
lankoma, nes tenka kopti stačiu kalnu ir takeliai yra menkai praminti. Užtat
ten galima skirti laiko sau ir kriokliui.

Vandens purslai tykšta ant akinių ir
ant kamerų, kuriuos tuoj pat nupūčia vėjas, saulės spindulys lūžta vaivorykšte,
ausys užugulusios nuo kurtinamo vandens trenksmo, virš galvos ratus suka
maitvanagiai ir viskas labai labai gerai. Taip stovi, žiūri ir smegenys tiek
atsipalaiduoja, kad, regis, tuoj eilėmis prabilsi. Eilėmis dėl to, kad bent jau
senovės graikai sakė, kad poezija yra tarsi tobula kalba, tad tobulai gamtai
šnabždėti reikia eiliuotai. Gal ir ne visai taip graikai sakė, bet mintis ta,
kad tikrai jautiesi pakylėtai ir kūnu, ir siela.

…Krioklys pasipūtęs galingas toks,

Jau atrodė, kad kas nors ten nušoks,

Bet vaivorykyštei nuspalvinus purslus vandens,

Sudužo tik milijonas litrų ant akmens…

…Na Na Na Na Na Na

Na Na…

Regis, kad nekaip čia mumi su poezija, reikia
talento… Ot, būtų koks Maironis keliavęs po Argentiną – būtų čia dėjęs į
blogą posmelį kitą…

Zimbabvės mikroklimatas

Victoria Falls kaimelyje likom trim naktim, Spalio 6 d. oficialiai baigėsi turas, taigi išsiskyrėm su didele grupės dalimi, ateityje pažadėjom susitikt ir t.t. viskas tas pat, kaip ir per kiekvieną išsiskyrimą. Dar keli žmonės iš mūsų autobuso liko tęsti turą iki pat Cape Town‘o Pietų Afrikoje. Pirmą naktį dar nakvojom visi kartu su grupe kempinge, likusiom dviem naktim mudu persikraustėm į kitą kempingą (netikslus žodis, angliškai skamba „lodge“, bet nežinia kaip išversti) šalimais, ten turėjom kambariuką su dušu ir tualetu.

Zimbabvės vietinė valiuta vadinasi doleriais. Metinė infliacija dabar siekia apie 1000%. Tarkim, kokokolos buteliukas kainuoja maždau 130 tūkst. dolerių. Smagumas tame, kad beveik kiekvieną dieną keičiasi US$ ir ZIM$ kursas, todėl jei atvažiavę už vieną US$ gavome 350 tūkst. vietinės valiutos, jau kitą dieną už tą patį US$ buvo galima gauti apie 400 tūkst. ZIM $. Dar kvailiau yra tai, kad oficialus, t.y. valstybės nustatytas kursas yra griežtai 30 tūkst. ZIM $ už vieną US $. Bet kadangi šalyje visiškai nėra jokios kitos užsienio valiutos, todėl yra juodoji rinka, kuri ir siūlo šimtą kartų didesnį valiutų santykį. Keisti pinigus kur nors kitur nei banke yra griežtas nusikaltimas, už kurį tupdo į kalėjimą, todėl jokiems turistams jokiu būdu nerekomenduotina keistis pinigus gatvėje pas pirmą pasisiūliusi žmogų, nes gali būti, kad tai yra policininkas, kuris tave patupdys cypėn. Niekas nenori atsidurti Zimbabvės kalėjime. Kitaip tariant, valsybė yra tiek nudurnėjus, kad neigia esant juodają rinką. Tas pat ir su degalais, kurių nėra, bet mašinos šen bei ten šmirinėja. Pagal įstatymą, ne Zimbabvės piliečiai už paslaugas ar maistą turi atsiskaityti tik užsienio valiuta, nebent turi kvitą iš banko, kuris įrodytų, kad pinigus išsikeitei pagal valstybinį kursą. Niekas šio įstatymo nepaiso. Bet kiekvienoj kavinėj kainos nurodytos vietine ir US valiutomis. Formulė pagal kurią skaičiuojamas santykis nežinomas niekam, todėl kišenei reikia turėt milijona kitą ZIM $ ir būtinai kažkiek smulkių US $. Štai apsilankėm miestelio pačiuose prabangiausiuose pramogų rūmuose, kuriuos rekomenduoja Lonely Planet gidas. Apsilankėme su mintimi pavalgyti, meniu vartyti nėra didelės prasmės, geriau iš kart padavėjo paklaust, kokio maisto jie dar turi, ir jei, kaip kad mes, užsisakinėji picą, tiesiog susitari, kuo pakeisti trūkstamus komponentus. Tiesa, paskutinę dieną neliko nieko išskyrus sūrį. Betgi apie kainas, štai vegetariška pica kainuoja arba nepilnus du milijonus ZIM  $ arba 7 US $. Už penkių žmonių pietus paklojom 11 mylikų dolerių.

Bet pagal vieną kabaką nereikia spręsti apie kitus, buvo situacijų kuomet pigiau yra mokėti USD, tad visad reikia skaičiuoti. Gal kam įstrigo, kodėl ne kartą paminėtas didžiojo koncerno saldusis gėrimas, priežastis paprasta – Zimbabvėje geriamo vandens niekas neparduoda, o kam? Iš čiaupo irgi geras.

Kaip ir bet kur Afrikoje, taip ir Zimbabvėje, ramiai gatve nepasivaikščiosi, nes apspitę vietiniai būtinai kabinėsis su pasiūlimu pirkti medinį dramblį ar begemotą. Šita šalis truputį kitokia tuo, kad vietiniai siūlo ne tik pirkti, bet ir prašo mainytis, štai už Danieliaus visko mačiusius sandalus galima kaip minimum gauti batų dežės dydžio medinį begemotą.

Na ir dar vienas dalykas Zimbabvėje yra, ko kitur niekur nėra, ir tas mažas šalies mastu dalykas šeria visą nelaimingą valstybę – Viktorijos Kriokliai.

 

Dėl aiškumo reikia pasakyti, kad Zambezi upė ir yra ta vieta, kur ponas Livingstonas pamatė krioklius ir pavadino juos Vikrorija. Taip pat Zambezi atlieka valstybinių sienų tarp Zambijos ir Zaimbabwės funkciją, po Viktorijos krioklių, jei plauksi upe palei srovę, visad iš kairės bus Zambija, o iš dešinės – Zimbabwė.

O štai mes, kaip tik ir susirinkom pasiplaukiot valtyse. Atkarpa, kurią turėjom įveikti, yra apie 30 km ilgio ir joje yra 21 slenkstis. Dar smagiau yra tai, kad kai kurie slenksčiai yra ilgi, todėl susideda iš kelių mažesnių, štai kaip kad pavyzdžiui 12 atkarpos slenkstis „Three Ugly Sisters“ yra ne vienas, o A, B ir C. Dėl objektyvių priežasčių fotiko neturėjom, todėl tenkinames valties bendrakeleivio, vandeniui atsparios kameros nuotraukomis ir trumpais video, iš kurių galima susidaryti įspūdį kas vyksta.

Apie raftingą mudu turim kiekvienas po savo nuomonę. Upės atkarpa, kuria plaukėm yra padalinta pusiau, 10 slenkstis yra šešto lygio, todėl normaliems žmonėms, netgi ir nenormaliems žmonėms, sunkiai įveikiamas ir švelniai tariant pavojingas. Aplink jį apėjome, o likusios upės dalies Gražina jau nebeplaukė.

Pirmoje atkarpoje (1-9 slenksčiai) virtom aukštyn kojom tris kartus, sunku suprasti ir numatyti, kad apvirsi, kaip ir kur tai atsitiks, ir visai neaišku, kur tave srovė nuneš. Jeigu Danieliui sekėsi visai neblogai ir labai smagiai, Gražinai viskas buvo atvirkščiai. Pastaroji, net du kartus mane, kad jau atėjo paskutinioji…Iš tiesų, jei žmogus niekada esi neskendęs, tai sunku perpasakoti užplūstančius jausmus ir pojūčius.