Apie Peru (Tacna, Arequipa, Puno)

Čilės – Perusieną kirtom be didesnio vargo, eilinį kartą įsivežėm kontrabandos, tą kart tai buvo pomidoras ir sūris. Kontrabanda todėl, kad maisto, vaisių ar uogų gabenti iš šalies į šalį negalima. Per sieną važiavom tokiu, neva taksi, didžiuliu, šešiaviečiu, senoviniu Chevrolet, kurio vairą laikė kiek išsiblaškiusi apvalių formų tetutė. Mus ir dar tris bendrakeleives tetulytė taksistė išmetė Peru miestelio Tacna autobusų stotyje. Kažkur parašyta, kad čia pats patriotiškiausias Peru miestas, nes po Čilės ir Peru karo Tacna atsidurė Čilės teritorijoje ir kažkiek metų praėjus, patys miestelėnai surengė rinkimus ir nusprendė, kad miestas turi priklausyti Peru, o ne Čilei. Sprendimas miestiečių naudai ir norams buvo priimtas be karo, tad Tacna patenka į Peru teritoriją.

Štai Vilnių prie Lietuvos prijungė nieko nesiklausę, dabar kiekvienas vilnietis su širdgėla prisimena kokie geri laikai prie lenko buvo… Reiktų lenkų partijai dabar balsavimą iškelt, nes lenkams turi priklausyt gabalas bent jau iki Šalčininkų. Skaitėm delfi, kad ten (ar kažkur toje pusėje) gatves pervadino lenkiškai, lenkai reikalauja LR pasuose rašyti lenkiškomis raidėmis, o ir šiaip, kiek teko girdėt, tautinės mažumos Lietuvoje yra engiamos.

Tacnoje buvom sutarę trumpam susitikt su Katja ir Augustu, anie jau treti metai kruta po Ameriką. Na tai susitikom, nors ir labai trumpam, bet vistiek buvo smagumas, nes ilgai derinom ar keliai susikirs. Kelias valandas paplepėjom apie šį bei tą ir išsiskyrėm priešingais keliais: Katja ir Augustas į Čilę, o mumi gilyn į Peru. Turistine prasme neturtingoje Tacnoje nakvot neketinom, tad vakare sėdom į autobusą link ryškaus Peru turizmo perlo – Arequipa.

Lyginant su Argentina ar juolab su Čile, Peru yra varguoliai, socialinis bei finansinis skirtumas juntamas vos kirtus sieną. Jau buvom primiršę didžiąja dalimi vargingą Aziją, tad Peru suveikė kaip priminimas. Vargas pirmiausia pasireiškia betvarke: betvarke kelyje, betvarke gatvėje, architektūruoje, atrodo, kad net žmonių judesiai yra chaotiški – panašiai, kaip per teliką rodo, kaip makleriai dirba biržoje –  belenkas belenkaip, visiškas jovalas. Vargingos šalies gatvėje pastovus triukšmas, kurį sukelia siūlymai pirkti limonadą, kiosko produktų santraukos, kvietimai važiuoti taksi, mikruškės ar autobuso bilietų pardavėjas, raginatis važiuot autobusu … visi mojuoja rankomis, rėkia, šaukia.

O garsų foną užpildo kledantys grabai, neaišku kaip, bet vis dar riedantys gatvėmis, vienas kitas turės radiją ir garsiakalbį, per kurį blerbs muzikikė, na ir signalai, aritmiški visokiausių garsų ir atgarsių mašinų pypsėjimai. Viskas susilieja į triukšmo dainą ir įsiklausęs supranti, kad esi kažkur šalia vargelio. Vargelis pats savaime gan graudus dalykas, bet graudulys netrunka išsigimti į godulį, o godulys į vogimą ir plėšimą. Pasitaiko, kad ir tarpmiestinius autobusus apiplėšia. Todėl saugumo vardan, brangesnės autobusų kompanijos taiko tokią keleivių ramybės užtikrinimo priemonę, kaip kad kiekvieno nuotrauka kamerai prieš išvažiuojant. Kartą prieš įsėdant į autobusą teko net piršto antspaudą palikt, jau neminint, kad kartais, prieš įsėdant į autobusą patikrina tavo asmens tapatybę, rankinį bagažą bei patį su metalo detektorium. Suprask, kad jei esi plėšikas ir ketini užgrobti autobusą, gal suabejosi dėl savo ketinimų, jei kompanija turės tavo atvaizdą kartu su paso duomenimis. Nusifilmavę ir atlikę visas saugumo procedūras važiavom į Arequipą.

Visuose turistiniuose Peru lankstinukuose būtinai bus paminėta Arequipa – pirmiausia dėl gražios architektūros, antriausia dėl to, kad netoliese yra pats giliausias pasaulio kanjonas. Mums gi, ten bet kuriuo atveju reikėjo sustot, kad keist autobusą, tad ta proga sustojom naktelei kitai pažiūrėt, kas čia per miestas. Pradėkim nuo architektūros. Viskas, kas gražiausia, yra senamiestyje, o visas senamiestis yra pastatytas iš balto, vulkaninės kilmės akmens. Nenuostabu, nes ugnikalnių aplink Arequipą netrūksta.

Dabar apie kanjoną. Nuvažiuot iki vietos visuomeniniu transportu kažkaip įmanoma, bet tada tektų nakvot kaime netoli kanjono, po to kažkaip baladotis iki paties kanjono. Turai neprotingai brangūs. Laužėmės, laužėmės, pažiūrėjom turų nuotraukas ir nusprendėm nevažiuot. Labai daug panašių vaizdų matėm Argentinoje ir Čilėje, pamanėm, kad geriau pataupyt dienas ir judėt toliau.

Visi žmonės Pietų Amerikoje yra katalikai. Viena ar kita forma, bet katalikai. Neketiname leistis į platesnę religinę diskusiją ar atskleisti šalies/regiono religinius ypatumus – čia tik šiaip trumpai apie kančią, o tiksliau apie jos viziją. Arequipa yra pranciškoniškas miestas, o Šv. Pranciškus scholastikoje nesusigaudantiems, žinomas kaip žmogus, kuriam atsivėrė stigmos. Stigmos – tai tokios žaizdos, kurios, anot Naujojo Testamento, buvo padarytos Jėzui Kristui pastarajį nukryžiuojant. Kad jau buvom pranciškoniškam mieste su gražiu senamiesčiu, o senamiesčiai visame pasaulyje, kaip taisyklė, neatsiejami nuo religinės architektūros, tad užklydom į vieną iš bažnyčios – vienuolyno ansamblių. Ten vietiniai tikintieji pasisiūlė mums pagelbėt besidairant po vietą. Aplink šventuosius sukasi daug kultūros, kaip kad vienuolių ordinai ar net meno kryptys, ir pranciškoniškoje ikonografijoje gausu kančios. Kas savo noru, ar kokiam nors autobuse, yra matęs meninį filmą “Kristaus Kančia”, gali pamanyti, kad Melas Gibsonas yra modernusis pranciškonų meno srovės atstovas kine. Rambo IV filmas – kito, bet ne mažiau nupezusio režisieriaus šedevras, kuriam irgi būtų galima klijuoti pranciškonišką etiketę, jei ne turinio, tai meninės raiškos prasme.

Puno buvo sekanti mūsų stotelė po Arequipos. Puno yra uostas ant Titikakos ežero kranto. Yra toks multikas Beavis & Butthead. Paskutinė serija buvo nupaišyta prieš kokį dešimt metų, o vėliau dar buvo išleistas animacinis filmas su abiem šiais herojais. Dabar jau yra tekę sutikti žmonių, kurie nežino, kad Beavis & Butthead buvo labai madinga ir labai populiaru. Todėl gal nevisi supras, kad “Lake Titikaka” ir vaistų apsiryjęs Beavis yra labai juokinga. Mums Titikakos ežeras pirmiausia buvo žinomas ne dėl to, kad jis yra (kaip pasirodo – klaidingai) tituluojamas aukščiausiai virš jūros lygio esančiu laivybiniu ežeru, bet dėl apsirijusio tablečių Beavio priepuolių.

Šiaip jau Titikakos ežeras yra aukštai – 3200 metrų arčiau dangaus,  97 km pločio ir 230 km ilgio. Titikaka yra didžiausias ežeras Pietų Amerikoje, kurį beveik lygiomis dalimis dalinasi Bolivija ir Peru, tad galima sakyt, kad mes beveik viena koja pabuvom, o gal tiksliau įmerkėm koją į Boliviją.  Pagrindinė atrakcija yra net ne pats ežeras (nes, bent jau mūsų akimis, anas nebuvo niekuom ypatingas), bet jame esančios salos. Jas apankyti gali individualiai arba įsigyjant turą. Jau ne pirmą kart nutinka tokia durnystė, kad turistinis turas yra pigiau, nei kad patiems pirkti laivelio, plukdančio iki salų, bilietus. Ir šį kart kainų skirtumas bene dvigubas. Tad nebeliko nieko, kaip tik pirkti turą ir bandoje su kitais turistais apžiūrėti vietines įžymybes. Likom labai patenkinti, nes tiek gidas, tiek valties įgūla buvo labai paslaugūs, malonūs ir visaip kitaip nusipelno tik geriausių žodžių. Tai garbė jiems ir “ačiū”, kurio jie niekad neperskaitys. Bet gal kokiomis, turbomentalinėmis bangomis pagaus.

Taigi turas. Pirmiausia sustojam plūduriajančiose salose. Visai įdomu, nes žmonės čia kalba nebeispaniškai, turi savitą stiliuką ir yra siaubingai nutukę, bo nedaug juda, bet valgo nemažai…Tai, ką pasipuošusi tetutė neša rankose – nėra vištos.

Gidas sakė, kad saloje gyvena trys, keturios šeimos ir kad sala yra tinkama gyvenimui kokią dešimt metų, vėliau iš nendrių tenka meistrautis naują. Viskas salose iš šiaudų, pradenant stogais, baigiant lovomis ar puošmenomis. Turai gerai tuo, kad prisirenki informacijos, kurios nereikia skaityti. Kol mes klausėm gido istorijų apie kaimo mitybos – žvejybos ypatumus, vietinė maisto raciono dalis netruko pasivaišint turistams paruoštais eksponatais.

Titikakos ežere yra daug salų, gal ne visos jos prieinamos, bet bent jau gyvenamos salos yra pasiekiamos kažkokiu visuomeniu transortu. Tiesa, valtys labai lėtos, tenka plaukt apie porą valandų iki didesnių salų, kuriose jau gyvena žmonės. Kad kelionė būtų lengvesnė, o ežeras mėlynesnis valties – keleiviams siūloma kokos lapų arbata.

Peru, skirtingai nuo Argentinos, kokos lapai yra laisvai parduodami ir įstatymų nevaržomi. Aišku, laboratorijos, iš lapų spaudžiančios kokoiną, yra nelegalios. Bet labai daug lapų reik tam kokoino trupinėliui išspaust. Nuo kokos lapų apsinešt galima maždaug tiek, kiek nuo aguonų pieno per kalėdas, jei kas praktikuoja. Na, gal kiek smarkiau – gal, kaip nuo kavos puodo ryte.

Daug vėliau, kitame Peru gale, teko girdėt, kaip vienas britas pasakojo turėjęs nepakartojamų įspūdžių bendraudamas su Titikakos salų gyventojais. Na, greičiausiai, kad tas britas bus lankęs tą pačią salą, kurią lankėme ir mes, t.y. lengviausiai pasiekiamą, tankiausiai apgyvendintą. Vietiniai tikrai įdomūs. Visi iki vieno pasipuošę, o gal tiesiog tik tokius rūbus ir teturi.

Visos moterys, nepriklausomai nuo amžiaus, vaikšto su labai pūstais sijonais iki kelių. Išsipūtę jie dėl to, kad viršutinis sijonas yra tik kopūsto išorė, t.y. visos moterėlės apsirėdusios po kokį šimtą įvairiaspalvių sijonų (detalė – nuotraukoje kalnai už Gražinos nugaros jau yra Bolivijoje).

O vyrai vilki kepurę ir pagal jos spalvą galima spręsti ar vyrukas vedęs, ar viengungis. Baltos kepurės viengungiams, tamsesnės – vedusiems. Dar vyrai būna pasipuošę plačiu diržu, numegsto naudojant moters plaukus (nes tai tvirčiau nei avies vilna), kurio praktinė paskirtis yra saugoti nuo trūkio, sunkius daiktus kilnojant (čia kaip pas sunkiaatlečius). Dar kiekvienas vyrukas turi po margaspalvį tašiuką, kuriame tamposi ne ką kitą, kaip kuokštą kokos lapų. Nežinia kada gali prireikt. Jei atsargos išsenka – nebėda, dar šiek tiek visad būna paslėpta kepurėje. Kai pasibaigia ir tie, vienintelė viltis susitikti kokį draugą, kuris būtinai papildys kokos lapų atsargas, nes tuščiam, t.y. be kokos, būti tiesiog nepriimtina.

Kokos lapais pasiplaukiojimą po ežerą baigėmė ir mes. Visiems keleiviams susirinkus kelionei atgal, laivo įgūla kiekvienam pasiūlė po kelis lapukus galvos skausmui ir nuovargiui numalšint. Galvos skausmas malšinamas lapą prilipdant prie kaktos. Sako padeda.

Kitą ryta iš Puno patraukėm link Machu Picchu – šiai dienai, įžymiausio Inkų civilizacijos miesto griuvėsių, apie kuriuos papasakosim vėliau. Kadangi griuvėsiuose gyventi niekas neleidžia, pirmiausia reikia važiuot į tokį mietą Cuzco, kur per 7 val. autobusu mes ir atbildėjom. Kelionė buvo varginanti, nes vietoj to, kad važiuot tiesiai kur reikia, autobusas stojo kiekvienoj sankryžoj išleist ir susirinkt keleivių. Na, taip palengva, palengva ir važiavom. Pabaigai charakteringa autobusų stotis.

Čia reik isižiūrėt į smulkmenas, kaip kad antai tetulytės skybėlė, gal kiek juokingai atrodo. Bet čia toks jų tradicinis galvos apdangalas, dažna babytė turi tokį kapeliūšą. Kita smulkmena nuotraukoje – įvairių spalvų maišai. Ten ne bulvės ir net ne kokos lapai. Ten gyvos vištos (matyti kelios styrančios kuoduotos galvos). Čia tokių dalykų, kaip žiaurus elgesys su gyvūnais, neegzistuoja. Šiaip su vištom, muset, kad visam pasaulyje galima elgtis bilia kaip, todėl gal ir nėr čia kuom stebėtis. Bet svarbiausia, kad visi maišai bus pakrauti į autobusą ir keliaus kažkokio tikslo link. Štai toks autobusas būtų tikra bėda, tad nėr čia mums ko skųstis, kad važiavom lėtai, bent salone nebuvo vištų.

Tibetas. Žiema!!!

Lapkričio 17 dieną iš resort‘o mus pagriebė autobusas, pilnas, kaip paaiškėjo vėliau, rimtų, savęs kankinimo sutrikmų turinčių, baltaodžių, kurių didžioji dalis iš Europos. Krūva kaimynų lenkų, draugų vokiečių, jaunų olandų, pagyvenusių ispanų, taip pat iš už jūrų marių atsibeldusių bešypsančių brazilų, amerikonų, australų, kanadiečių ,taip pat turistė iš Singapūro, marginanti ir taip labai margą kompaniją. Visi drauge, pamesti prie Kinijos sienos, žengėm į Liaudies Respubliką pėsčiomis ir sėdom į Land Cruiser‘ius savaitę truksiančiai kelionei į formalią Tibeto sostinę – Lhasą. Be to, kad tikra palaima po beveik trijų mėnesių sedėti automobilyje ir vairą matyti kairėje pusėje, nieko gero automobilinėje kelionės dalyje nebuvo. Vėjelis neveikia, kasetinis magelis veikia, prikurkė neveikia (reiškia nesigaus pajungti iPod‘o), mašinoje sedim penkiese, tas penktas – angliškai nieko neraukiantis, žemo ūgio, atlėpusiom ausim, riebaluota galva, šlykščių veido bruožų, rimtų spragų smegeninėje turintis, infantiliai hyperaktyvus kitajozas. Jis taip pat apdovanotas neįtikėtinai debilišku muzikiniu skoniu ir magnetinėmis kasetėmis, kuriose buvo įrašyta pati baisiausia kadanors sukurpta garsų kombinacija, pagrinde basirementi alia 2unlimited, prieš tūkstantį metų išrastu techno (?!) beat‘u. Dalykas, kuris neparašytas jokiam kelionių gide – visi kitajozai per dieną surūko maždaug 250 cigarečių. Savajam neleidom smaradint mašinoje, kaip kad neleido niekas aštuonių visureigių karavane, todėl kas valandą stojom „tualetams“, kad kitajcai spėtų sutraukt bent po tris cigaretes ir ketvirtai besmilkstant dantyse sėstis už vairo.

Tuoj šalia Kinijos pasienio strigom šešiom valandom dėl kažkokių kelio remonto darbų, kurių taip ir nepamatėm. Na bet nebuvo taip blogai, pasivaikščiojom po miestelį, nieko gero, aišku, bet vis ne per vidurį kokių laukų. Galiausiai pajudėjom link vietos nakvynei tokiam niekuo nereikšmingam kaime, vardu Neylam. Ir štai tada žiema kando.

Termometro neturėjom, bet pagal savo lietuviškai žieminį charakterį galim spėti, kad lauke buvo apie -5. O tai juokas, ar ne? Juokas yra nejuokas tada, kai kambariai nešildomi, durys ir langai tokie, kad kūno šilumos sulaikyt nepadeda, na ir savaime aišku, kad nėra karšto vandens.

Apie tualetus daug plėstis neverta, apibendrinant tik verta paminėt, kad jie yra gerokai blogesni nei Indijoje, nes dažniausiai juose nėra vandens, nei bakelyje, nei kibirėlyje ir šiaip, kanalizacijos išradimas Tibeto dar nepasiekė.

Taip pat tik priminsim, kad šauniuosiose mūsų kuprinėse nėra nei super šiltų miegmaišių, nei super striukių, nei super kojinių ir išvis nieko tokio į ką vasarą reikia prikišti naftalino tablečių. Antra naktis buvo lygiai tokia pati tik, kad vieta kitaip vadinosi – Latse. Ir štai tada kirto antras po šalčio dalykas – high altitude sickness (neišku kaip čia bus lietuviškai, gal kokia „aukščio liga“). Ir tai dėl to, kad žmogus yra toks aparatas, kuriam sunku būti 4 km aukštyje. O mes savo kelionės metu niekaip nenusileidom žemiau 3,650 km. Tokioje „žemumoje“ tebuvo paskutinis kelionės taškas Lasha, iki tol kelias vingiavo 4500 m – 5050 m.

Gal tai, kad prieš Tibetą kelias naktis praleidom Last Resort‘e poros km aukštyje, padėjo mums aukštį pakelt kiek lengviau nei daugumai bendrakeleivių, kurie skundėsi baisingais galvos skausmais, svaiguliais ir labai daug vėmė. Galvą, tiesa, skaudėjo ir mumi, ir skaudėjo visai rimtai. Bet ne taip rimtai, kad 600 mg ibuprofenas nepaimtų.

Be svaigulio, nuo kurio ibuprofenas nepadeda, šlykštus dalykas yra greitas nuovargis ir dūsimas. Štai, kad ir pavydžiui, jei ir labai norisi į tuliką, už krūmo nenubėgsi. Lėtai ir palengva nueisi. O jei šalta ir norisi pastrikinėti ar rankom pamosikuot – geriau du kart pagalvot prieš besidarkant – jėgų ir oro užteks dviem trim šuoliukam, po to širdis pasiunta, plaučiai drąskosi ir kvėpuoji, kaip karpis maksimoje akvariume.

Šaltis kando, galva svaigo (nuo oro stygiaus ir nuo vairuotojo muzikos), bet užtat akys džiaugėsi. Dabar, kai viskas taip žviežia, nesinori vertinti patirtų kančių ir to, ką matėm, santykio. Įdomus dalykas ir tame, kad jei nori pamatyti kalnus taip, kaip matėm mes, jei nori pakeliauti Tibete – nėra jokio kito būdo, nei kad tai darėm mes.

Ir tame nėra visai nieko didvyriško, kas dvi savaites iš Kathmandu į Lhasą pasileidžia tokie patys turistų karavanai. Dar didesni karavanai eina pėsčiomis prie Everesto iš Nepalo pusės.

Pats banaliausias pateisinimas tokiam elgesiui – kalnai. Tokiu pasiteisinimu naudosimės ir mes ir lai jis būna pakankamas šiuo momentu, tad tarkim, kad verta kankintis šaltyje ir retame ore tam, kad pabūti arčiau kalno ir suprasti apie ką jis galvoja po savo balta kepure.

Retas oras, skurdus landšaftas ir mintis, kad esi baisingai aukštai, o dar negana to ir labai retos lietuvių tautybės, atgina pompastiškas mintis ir kyla baisingas noras šaukti Lietuvos vardą kažkur Himalajų plynėje (ghm..pilietiškumas prabunda tik vyriškai poros pusei..).

Po pirmų dviejų košmariškų naktų su vemenčiais kaimynais ir lediniais kambariais privažiavom kažką panašaus į miestą. Miestas vadinosi Xigatse, pastatė jį žmonės keturių km aukštyje ir ten turėjom progą susipažinti su pirmuoju budistų vienuolynu. Tiesa, viešbutis jau buvo visai nieko, su visokiais muiliukais, šepetukais ir „skoningais“ kambariais. Viskas būtų gerai, jei tik būtų bent vienas radiatorius, nes iš esmės tai koks skirtumas kur šalt – ant tibetietiško kilimo ar ant gražios ir baltos lovos. Na bet šalom tai naktį, o dieną ėjom į vienuolyną.

Apie visus aplankytus Tibete vienuolynus galima papasakot vienoje vietoje, bo nepatyrusiai nebudistiškai akiai labai sunku pamatyti skirtumus tarp skirtingų, skirtingos reikšmės vienuolynų. Nuotraukos iš jų irgi vienodos.

Pirmiausia, kas yra kiekvienoje šventoje vietoje, tai tokie ratilai, kuriuos reikia pasukti tam, kad dievai išgirstų tave, einantį melstis.

Kai eini melstis būtinai su savim turi neštis termosą ar bent jau maišelį riebaus jako (karvės dydžio padaras (žinduolis), atliekantis agrikultūrinį karvės vaidmenį Tibete) sviesto ir kiek tik gali sau leisti pinigėlių kuo smulkesniais nominalais (pats smulkiausias kinijoje apie 3 lietuviškus centus).

Kiekvienam vienuolyne rasi keletą šventyklų, kai kuriuose dar ir svarbių asmenų mauzoliejų, dar būtinai bus kambariai vienuolių užsiemimams, kambariai su svarbių žmonių statulėlėmis, taipogi kambariai su laaabai svarbių žmonių statulomis.

Pinigėliai reikalingi tam, kad kaišiot juos visur, kur tik rasi plyšį – padeda prisišaukti laimę.

Jako sviestas (gali jausti svaigų jo kvapą vos įžengęs į uždarą patalpą) reikalingas deginimui. Tibete nėra parafino, nėra bičių, tad nėr ir vaško, užtat sviesto prineša per akis. Degink ir degink. Visus vienuolynus (šventyklas juose) puošia savotiško skonio ir braižo piešiniai, kurie gal ir atrodo juokingai, bet tik dėl neišprūsimo. Štai čia, pavyzdžiui, visatos ratas, kuriame atsispindi visa, kas yra visatoje, ir visas tas ratas yra dievo burnoje, nes kaip tik iš ten visata ir kilo.

Čia krikščionys matyt nukosėjo: „…pradžioje buvo žodis, ir žodis buvo pas dievą, ir dievas buvo žodis…“

Tibeto budizmui perkąsti vien apsilankyti šventyklose ar vienuolynuose nepakanka, baisingai sudėtinga dalyko nežinančiam kastų sistema, baisingai sudėtinga hierarchija tarp šventų. Su Indijos budizmu tibetietiškas budizmas teturi bendro tiek, kad abu sutaria dėl to, kad buvo princas Sidharta ir kad jis tapo Buda. Daugiau svetimais religiniais klausimais doram žmogui plėstis nedera, nes mes, krikščionys, turim vieną Dievą ir daugiau neturim jokių dievų.

Religiniams klausimams pasibaigus, krekerių ir čipsų atsargoms išsekus, kalnai nebežavi ir retas oras pakerta greičiau, jei tik esi tuščiu skrandžiu. O ką valgyt Tibete?

Tas kelias dienas maistas kelią į skrandį skynėsi sunkiai. Niekas kavinėse angliškai nekalba, meniu angliškai nėra, tibetietiški rašmenys nė kiek negeresni už kinietiškus, todėl gauti ką nors valgomo yra sunku.

Ai, dar tarp mūsų yra vienas, kur mėsos nevalgo. Po kelių mėginimų jau žinojom koldūnų ir makaronų simbolius, beigi kaip pasakyt, kad nedėtų mėsos. Šiaip ne taip sukomės. Tarp labai gražių ir labai šiuolaikiškų bronzinių skulptūrų.

Sekanti stotelė Tibete – Gyantse, žymus tuo, kad ten trūko plyšo kantrybė ir Gražina nusipirko mažą, kompaktišką, stilingą bei lengvą šildytuvą, kuris likusiomis dienomis Tibete buvo tikras brolis, o dabar jis ne tai kad molis, bet plastmasė, bereikalingai užimanti vietą. Negali žinot – gal dar prireiks…

Gyantse aplankėm dar vieną budistams šventą vietą, apie kurią pasakytina tas pats, kas pasakyta aukščiau. Ryte jau traukėm į didžiausią ir gausiausią kas yra Tibete – Lhasa. Džiugu pasigirt, kad rytais tik mes vieninteliai nezyzėm, kaip yra šalta ir kad norisi kuo greičiau dingt iš Tibeto kalnų, mes puikiausiai šildėmės eiliniame viešbutyje be šildymo.

Pagrindinis kultūrinis vinis Lhasoje yra Potala Palace VII a. pastatyti rūmai ir XVII a. išplėsti iki dabartinio – tūkstančio kambarių tūrio.

Pirminė rūmų paskirtis – Lamos rezidencija. Dabar joks Lama ten negyvena, dėl prastų santykių su oficialia Kinijos valdžia – jam yra pavoginga būti savo šalies teritorijoje, tad dabar čia tik muziejus. Rūmuose labai daug visokiausio vertingo gėrio: šventyklos, mauzoliejai, statulos, vienuoliai, mantros ir dar visokio šventų švenčiausių gėrio.

Fotografuot viduje nieko negalima, tad ir įspūdžiais pasidalint sunku. Įspūdingiausia, turbūt, buvo du po 4 tonas sverentys sarkofagai, prismaigstyti perlais ir brangiais akmenimis. Dar iki šiol komunistų neišgrobstyti ir per „kultūrinę revoliuciją“ privačios kariuomenės apsaugoti (kaip beje ir visi rūmai). Šiaip begalė įdomių dalykų Potaloje, daugumos jų paskirtį trukdė suvokti žinių stygius, bet nepaisant to, viskas labai skirtinga nuo ten iš kur mes esam.

Likusią kultūrinę programą Lhasoje sudarė trijų vienuolynų lankymas, apie kuriuos galima pasikaityti aukščiau.

Dar keli dalykai apie kuriuos norisi užiminti. Pirmas – šunys. Tibete jų daug ir įvairiausių veislių, visi draugiški ir gražūs.

Antras – katės. Dar kol kas neišsiaiškinom, bet regis yra geras ženklas turėti katiną savo krautuvėje, bo kiekvienoje parduotuvėje yra po katiną. Pririšta už kaklo prie kokio nors strypo.

Trečias – žaidimai. Tibete visi ką nors žaidžia. Gatvėje, parduotuvėje ar interneto kavinėje. Gyvenimas ne toks jau blogas, jei žaidimams laiko užtenka.

Ketvirtas – internetas. Tibetas – Kinijos teritorija, Kinija – komunistinė valstybė, kuri siekia savo piliečius apsaugoti nuo nesantaiką kurstančios ir samonę klaidinančios informacijos. Tarp tokios informacijos atsiduria ir mūsų blogas, kaip spėjame, dėl žodžio „travel“ adrese. Wikipedija irgi yra žalinga, kaip ir žalingos naujienos iš BBC World, negali sakyti, kad gėda buti tarp tokių grandų Su cenzūra reikalo kol kas neprakandom, nes kai kur ji veikia, kai kur ne, net kai 10% informacijos internete yra oficialiai uždrausta, kiekvienas gali paguglint kaip prieit prie „neprineinamos“ informacijos. Nepatogu, bet nėra nepasiekiama.

Rolex, Adidas ir iPod – penktas dalykas. Tiesa ne tik šitie trys pasaulyje, taip pat ir Kinijoje, garsūs ženklai, bet ir visi kiti, ne mažiau garsūs, taip pat brangesni ir pigesni čia yra prienami pigiai ir pigios kokybės, ir regis visiškai legaliai pas bet kurį turgaus prekiautoją. Smūgis žemiau juostos Danieliui – padirbtas World Of Warcraft, kurį ir dideli ir maži žaidžia interneto kavinėse.

Juste, jeigu jau paklausei – atsakau:  taip, žaisti pasiilgau, pirmą mėnesį (čia Ispanijoje) buvo ypač ilgu, bet užsimiršau su laiku. Šiaip čia labiausiai mano pasiilgtas daiktas išvykus. Netgi labiau už kokius bulvinius blynus.