Lisabona, Porto ir atgal į Ispaniją

Lisabonoje nakvojom tris naktis. Lisabonos kalnai – čia tau ne Juozapinė, užtat
nightlife, kaip juozapinei. Visiškai sutemus, gatvėse atsiranda vis daugiau sumišusių keliauninkų. Atsidaro daugiau laiptinių – kavinių, ten gali pavalgyt. Kai kuriuose net gali išgerti kokteilį. Drąsiai skelbiame – Lisabona yra pačių blogiausių kokteilių sostinė! Keturi Mojito keturiuose skirtinguose baruose, skirtinguose miesto galuose įtikina – geriausia gerti pagamintus produktus: jei ne alų, tai viskį, garsųjį Porto vyną ar panašiai. Kol tiksliai nežinot kur einat ir ką gausit, labai rekomenduotume laikytis patarimo. Tas pats ir su maistu. Geriau valgykit sumuštinius, jei atsibos, eikite ir ieškokite kavinės su klientais, esant galimybei atidžiai išstudijuokite jų lėkštėse esantį maistą, nebūkite pirmais klientais, nekartokite mūsų klaidų:). Per labai trumpą laiką pabuvoję daugybėje barų/kavinių galim pagirti tik vieną. Dėl pagyrūno – žonglieriaus – barmeno. Ačiū jam už gėrimus.

Toliau kelyje – Porto. Šiam
miestui skiriama viena nakvynė (26 d.). Atsisveikinę su Lisabona saugiai lekėm
Fiatu Punto. Viena kita valanda ir mes jau Porto.

Būna gyvenime ir juoda, ir balta, būna sekasi, būna nesiseka, likimas pilnas netikėtų vingių ir posūkių, margumų ir nemargumų. Nakvynės vietą radom neiškart, kelis kart pro ją tiesiog pravažiavom, nes atrodė, kad čia kažkokia klaida. Galiausiai ryžomės nueiti į viešbučio, stovinčio mums reikalingu adresu, priimamajį. Jokios klaidos ten nebuvo ir mes iš tiesų nakvosim 4* viešbutyje.

Visa mūsų nuostaba, ko gero, skamba kaimietiškai. Čia tik reikia turėt omenyje, kad mes stengiames siaurinti
nakvynės biudžetą tiek, kiek yra įmanoma – Europa brangi vieta keliauti lietuviams
(kol kas pigiausia nakvynė, kurią turėjom, kainavo 12.5 EUR vienam, nesileisim
čia dabar į smulkmenas šio kambario). Nakvynės vidurkis Ispanijoje (kai miegam
Hostelyje) yra 20 – 23 EUR vienai galvai. Štai Lisabonoje tikrai jautėmės
laimingi turėdami kambarį su WC ir dušu už 22.5 EUR žmogui. Nes įprastas dormas kainuoja apie 20 EUR už lovą. Štai, pavyzdžiui, yra dvidešimties lovų dormas,

o štai yra 4* viešbutis.

Jei nuotraukose skirtumas ne toks ryškus, koks gyvenime, teks patikėti mūsų žodžiu
– skirtumas didelis. Visa keistenybė, kad įmanoma rezervuoti tokios klasės
viešbučius už prieinamą 45 – 60 EUR dviem asmenim kainą. Įpasta kaina tokiuose
viešbučiuose yra 100 – 120 EUR. Čia kažkas panašaus kaip su pigiais lėktuvų bilietais. Kažkiek kambarių viešbutis siūlo pigiau nei įprasta. Na, gyvenimas
labai margas, tad niekad nežinai, kur vingis pasuks, kur atsidursi žmogus
rytoj. Gal pro prabangaus viešbučio langą žvelgsi į saulėlydį vandenyne…

Nusileidus saulei ieškojom
naktinio gyvenimo Porto. Radom. Visai lengvai, jei būtume pasikliovę intuicija,
o ne viešbučio administracijos darbuotojos patarimais, būtume radę dar greičiau. Yra kaip yra, gyvenimas margas, kartais nemargas.

Naktinio gyvenio privalumais
nesusiviliojome, miestas išties įspūdingas naktį, gausus apšvietimas
išryškina miesto architektūrą. Ir šimtą kart geriau nei Lisabona! Nors Porto
žinomas kaip ,,City of Bridges“ (,,Tiltų miestas“), tačiau mūsų manymu, per tiltų
per upę galtėtų būti ir daugiau. O tai dabar yra tik vienas, kuris skirtas eiti
pestiesiems. Pasitampę po naktinį Porto, nusprendėm grįžti kitu tiltu, tuo, kuris arčiau prabangiųjų namų. Labai ilgai lipom į kalną. Gyvenimas pasisuka visaip, likimas nenuspėjamas, tilto vingiai klaidūs, nežinia kas laukia kitą akimirką.
Gal štai toks tiltas.

Mašinos lekia labai greitai, nes
čia kelias aplink Porto, „Autovia“, kaip sako ispanai, arba „magistralė“, kaip
sako lietuviai. Tiltas labai aukštai, apačioje upė, kuri naktį yra ne kas kita,
kaip nebūties skylė. Kuri taip ir taikosi įtraukt. Bent jau taip atrodo iš
pirmo dėbtelijimo, o antram dėbtėlijmui drąsos nepakako, nebūtis svaigina
stipriais svaigalais.

Štai daryta jau kitą rytą, iš kito miesto galo:
matosi tiltas, kuriuo naktį žygiavom ir stengėmės aplink nesidairyt. Dar matosi
gražus Porto.

Nė vienas nežinom, ar savo noru dar
grįšim į Portugaliją. Jei ir teks, tegul tai būna svetingas Porto. Šiam kartui
vadovaujamės nurodymais ant vienos iš Lisabonos sienų.
Išsiskyrimas su Portugalija skausmingas. Juolab net neragavom to cukrinio bizalo kurį jie vadina vynu. Su liūdesiu veiduose atsisveikinam.

Gyvenimas pilnas kontrastų, kiekviename žingsnyje nežinai kas taves laukia. Viena naktį prašmatni vonia, o kitą – gal ir išvis nepasiklosi. Mes pasiklojome Salamankoje (27 d.), Baskų krašte, kažkur tarp Liono ir Madrido.
Žiauriai vertas dėmesio, žiauriai gražus miestas. Vienas geriausių dalykų ką
matėme Ispanijoje. Nedidelis, visas akmeninis, puikiai derančios architekrūros
su labai akademiška istorija ir svarbiu vaidmeniu istorijoje, 2002 Europos
kultūros sostinė, puikiais barais ir linksmais veidais. Turas po Ispaniją sukasi atgal link Barcelonos, dar sustosim San Sebastiane ir Zaragozoje. Kelios dienos Barcelonoje ir visi kartu žiūrėsim krepšinį.

Seville – Lagos – Lisboa. Nuotykiai Portugalijoje.

Ryškiausias pastebimas skirtumas kirtus Ispanijos – Portugalijos sieną – kelias. Ten, kur pas Ispanus trys kelio juostos – Portugalijoje dvi, jei viena – keliukas bus siauras, netgi duobėtas. Sukibimas su danga nebe toks geras ir Fiatas turi labiau stengtis, nuo didesnių pastangų labiau troškina (Fiatą:), todėl reikia pirkti daugiau dyzelio. Pastarasis kirtus sieną yra visais dviem – trim Euro centais brangesnis.

Lagos turėjom nakvoti tris naktis. Trijų nenakvojom. Buvom rezervavę tokį dalyką kaip „Guest House“, kas lyg ir turėtų būti „svečių namai“. Guest House yra pertvarkytas priimti svečius butas, kuriame gyvena ir šeimininkas. Mūsų šeimininkas buvo sena babytė, kuri nieko nesuprato angliškai, o kambario nuomai tarpininkavo tetutė, kuri, kaip sutenerė, žino keletą senų babyčių, kurios turi laisvos vietos savo bute. Finansinis santykis, matyt, panašus kaip sutenerio ir jo žinioje
teikiančiaisiais paslaugas. Butas tvarkingas, kambarys švarus, vonia irgi
neblogiausia kokią matėm, bet niekaip nesinorėjo nakvot pas babytę bute.

Jei Ispanijoe skirtumas tarp mokamų ir nemokamų kelių tikrai nedidelis – ir vieni
ir kiti labai geri, tai Portugalijoje verta sumokėt tuos keletą eurų. Nemokami
keliai yra vienos juostos su milijonų fūrų, kurias aplenkt sunku, vairuoti
nepatogu, neįdomu ir viskas nervina. Visai kaip kaimyninėje Lenkijoje. Bet čia
bent jau gali susimokėti ir tuomet važiuosi normaliu, trijų – keturių juostų
keliu ir niekas neknis proto bei sutaupysi kokias tris valandas. Į Lisaboną įvažviavom neturėdami miesto žemėlapio, vairuoti buvo kiek sunku, nekaži kas pasikeitė ir jį gavus. Kas Lisabonoje tikrai užknisa tai – kalnai. Čia turbūt labai kantrūs žmonės gyvena. Sunku suprasti, kaip jie tokiame landšafte sugebėjo pasistatyti miestą, turėjo būti pragariškas darbas. Toks pat darbas ir vaikščioti po tuos kalnus. Tačiau tame galima įžvelgti ir vieną pliusą – nė vieno išprotėjusio dviratininko. Atidaryti dviračių parduotuvę Lisabonoj būtų pati kvailiausia mintis pasaulyje. Netgi atidaryti Vilniuje alpinizmo reikmenų parduotuvę būtų protingesnė idėja.