Dužę lūkesčiai ir prarastas laikas – Macau

Kas per šūdas yra tas Macau – sunku apsakyt. Tenka
priimti šitą iššūkį ir nustūmus sunkumus vistik
pamėgint brūkštelt kelias eilutes.


Macau – tokia pati pusiau autonominė
teritorija, kaip ir Hong Kongas. Macau vizitkė, kuria miestas pristatomas
kelionių giduose ir pan. – rytų Las Vegas. Štatuose dar nebuvom, todėl lygint
negalim, čia esmė ko tu tikiesi išgirdęs „Las Vegas“. Milijonai kazino,
pramogos, svaigulys ir linksmybės. Na ar kažkas tokio. Macau yra kazino,
nemažai (koks trisdešimt) ir jie baisingai dideli, pastatų architektūra
idiotiška, neskoninga ir griozdiška. Iš pradžių užeiti į kazino nedrįsom, nes viduje
labai jau viskas ,,prabangu“, tviska ir blizga.


O iš esmės Macau atmosfera yra panaši į kokį
nors filmą postapokaliptine tematika. Gatvės tuščios, tamsūs dideli namai,
kontrastas jiems – tarsi bereikalingai žibančios kazino neonkės, tušti
atrakcionai, kurie regis turėtų virpėti nuo vaikų, vienišas popkorno pardavėjas
vidurį gatvės, tušti, be nė vieno gyvo lanytojo barai, tetrūko tik gatvėmis besiridenančių
krūmų kamuolių. Apėjom visas kelionių gide nurodytas vietas pramogai ir visur
tas pats – viena kita praslenkati žmogysta.


Nieko kito neliko kaip tik dirstelt
į paskutinę gide nurodytą vietą – kazino. Ten mes juos visur ir radom.
Besigrūdančius prie stalų, besitaškančius žetonais, išprotėjusiom akim ir
neįskaitomais veidais šalia banko automatų (skirtingai nei Lietuvoje, čia
kazino prifarširuotas banko automatų. Čia, matyt, tam reikalui, jei pritrūkai
grynųjų kai tik pradėjo sektis). Kazino į kurį užėjom pasirodė esąs
milžiniškas, kaip koks vp akropolis Vilniuje ir visur tik lošimų stalai ir
automatai. Kelios greito maisto kavinės išalkusiems lošikams. Jei jau atėjom,
reikėjo ir palošt, stalų žaidimų nesupratom, o ir statymai prasideda nuo 5 EUR
– nereikalinga rizika šiam kartui, sugrudom po 2 EUR į lošimų mašinas (kurios
priima banknotus, kliento patogumui) Gražina kažkaip laimėjo 20 EUR, tai mes ir
išėjom su tuo laimikiu.
Maistas Macao tiesiog nuostabus, pasirinkimas
arba kažkokios jūros utelės su vėžliais arba makdonaldas.


Kita vertus neblogai
yra valgyti ir gatvėje, jie čia masiškai kepa skanius sausainius, bet sunku
vien jais gyvu būti. Dar kepa mėsos lapus, viens iš mūsų bandė – visai nieko, kiek saldu,
todėl kaip ir sausainiais – gyvas nebūsi.


Ką gi … o kuo tas makdonaldas toks
blogas?
Pagrindinė miesto atrakcija (pagrindinė po
kazino) bažnyčios kurią subombardavo japonai griuvenos. Su derama pagarba aplankėme.


Dabar apie viešbučius. Pradėkim nuo to, kad
internetu ko nors pigenio nei milijonas už naktį susirasti nėra įmanoma, o jei
ir rašai emailus į kokius viešbutukus, niekas neatsako. Nakvynė Macau brangi,
nes beveik nėra pigių viešbučių, apsitojom visiškoj skylėj, kambariuke iš kurio
galima laužti kažkokį meną apie neturtą ir skurdumą ar panašiai, lubos bendros
su likusiais patalpos kaimynais, o sienos iš kartono.


Ne to matėm,
neišsigandom. 9 EUR už naktį per abu – stiprus argumentas. Gyvenom antram
aukšte. Po nevykusio pasivaikščiojimo grįžtant vakare savo skylėn, paaiškėjo,
kad čia ne tik viešbutis, bet ir kurvynas, džiugu tik tai, kad klientai
aptarnaujami pirmam aukšte. Visko matėm, bet kurvyne nakvoti dar nebuvo tekę.
Visada būna pirmas kartas. Garsų jokių nesklido (gal verslas blogai ėjosi), išsimiegojom
gerai. Antra diena niekuo nebuvo geresnė už pirmąją.


Visa bėda ir laiko
tempimas šiame mieste vyko tik dėl to, kad lėktuvo bilietus turėjom 17 dienai,
tad nori nenori turėjom iki to laiko trintis kažkur aplink kazino namus. Tiesa,
kurvyne dviejų naktų buvo per akis, nusprendėm pasieškot kitos vietos, kur nors
arčiau oro uosto. Pusę dienos tampemės kitam rajone, taip vadinamose Macau
salose, rezultatai beviltiški, kaip ir beviltiškas yra architektas (-ai), nupaišęs
tris griozdiškus viešbučius kurie ir buvo vienintelė vieta apsistoti. Bet užtat apsilankėm nerealiam pliaže.


Teko grįžti atgal, kur susiradom 2 žvaigždžių
skylę, nors ir be langų (!), bet su ,,vonios kambariu“ bei kitais viešbučio
pričindalais. Netrukus sužinojom, kad ir šita vieta puikiai tarnauja kaip
bordelis. Taip pasisekė, kad tas bordelis buvo tiesiog už sienos … apie antrą
nakties viskas nurimo.
Septintą ryto atsikėlėm ir lėkėm, kiek kojos neša iš šito
„nuodėmingojo perlo, rytų Las Vegaso“ ir t.t. ir pan. Gal po kokių dešimties
metų ten reikalai susitvarkys. Iš tarptautinio Macau oro uosto (kuris visvien
geresnis, nei tas kur Vilniuje) beveik keturiom valandom pakilom skrydžiui į
Kuala Lumpurą. Čia toks miestas Malaizijoje.

Hong Kongas – pagaliau vasara!

Gruodžio 10 diena, Gražinos gimtadienis ir
geriausia dovana (beje ir vienintelė) jai – vasara. Kaip tik tuo metu, kai Pekine
iškrito pirmasis sniegas, mes savo megstinius sukišom į kuprines (vėliau į pašto
dėžę ir išsiuntėm link namų). Vasara, aišku, tokia lietuviška, vos 25 šilumos
ir 17 naktį, bet gyventi galima. Hong Kongas yra Kinijos teritorija, bet turi ypatingą
statusą (kol kas bent jau 50-čiai metų) yra beveik autonominis regionas, su
Kinija bendra tik užsienio politika ir gynybos klausimai. Šiaip tai pasuose
mums uždėjo antspaudus, kad išvykstam iš Kinijos, tad galima sakyti, kad su
Kinija oficialiai kaip ir baigta.

Hong Kongas gerokai brangesnis nei Kinija,
kurioje buvom, taip pat jis skiriasi nuo kitų didmiesčių, kuriuos matėme
Liaudies Respublikoj. Na gal tik žmonių veidai panašūs. Ir tie žmonės čia, bent
jau minimaliai, o kai kurie ir labai gerai, kalba angliškai, todėl gestų ir
ženklų kombinacijas vėl galėjom pakeisti į kalbą. Kinijos mastais Hongkongas
yra nedidelis – vos 6 milijonai
gyventojų.


Bet greičiausiai mieste yra dar tiek pat atvykėlių, studijuojančių,
laikinai dirbančių ir t.t. todėl žmonių spūstys gatvėse labai apsunkina
judėjimą ir visad tenka plaukt pasroviui ir tuo pačiu greičiu, kokiu teka
žmonių upė. Žiauriai daug žmonių, dar niekur tiek neteko matyti. Žiauriai daug
dangoraižių, bet po Šanchajaus šitie jau nebebaisūs. Dar labai daug neonkių ant
kiekvieno kampo ir po kiekviena neonke vis kitokia parduotuvė ir tų parduotuvių
apie milijoną. Gatvės, mirguliuojančios ryškiom spalvom, varė Danielių iš proto.
Gražinai, nepasaint visų neonkių ir šviesų, žmonių minios, miestas pasirodė
labai mielas ir artimas sielai (ir ne dėl to, kad ten buvo daug kosmetikos,
kvepalų, drabužių ir batų parduotuvių).


Miestas švarus, visiškai civilizuotas, labai
modernus ir prašmatnus. Metro patogus ir brangus, bilietus reikia pirkti nuo
taško A iki taško B ir kaina bus kitokia, jei sumanysi važiuot į tašką C, D ar
biliakokį kitą. Tai reiškia, kad toliau važiuoji – daugiau moki, ir iš anksto turi
žinoti, kur važiuoji ir kokioj stotelėje išlipsi. Tokia sistema visai
nepriimtina. Kaip ir nepriimtina, kad realiai beveik nėra nuolaidų perkant
daugiau nei vieną bilietą. Galėtų būti, kaip visam pasaulyje – nusiperki
bilietą ir kol neišlipi važinėk į sveikatą kur tik nori, perki dešimt – gauni
gerą nuolaidą. Taigi – Hong Konge judėt brangu. Kita vertus, pats centras nėra
didelis, gyvenom patogioj vietoj, tad vaikščiojom daug ne tik iš taupumo, bet ir
dėl patogumo.


Ta patogi vieta gyventi buvo penkių kvadratų kambarys (netgi su
langu!) ir gal pusės kvadrato dydžio vonios kambarys. Dušas kabo tiesiai virš
tuliko, bet praustis įmanoma. Už tokią prabangą teko paklot apie 24 EUR,
palyginimui – Pekine, Šanchajuj už gerokai didesnius kambarius mokėjom 14 – 16
EUR už naktį. O jau nekalbant apie maistą, kuris Hongonge kaiuoja tiek pat,
kaip ir bet kur Europoj, pigu 7 – 10 EUR, vidutiniška 15 – 20 EUR ant galvos už
pietus kokiam nors kabake ar picerijoje. Tik štai kažko tipo maksimos Hongkonge
neradom, turbūt kažkur iškelta už miesto, tad jokių galimybių valgyt iš
parduotuvės nebuvo, aišku buvo galim valgyt visokias nesąmones iš gatvės, bet
suma, kurią sutaupai (neidamas į pusnormalį kabaką) nėra tokia didelė, kad
riebaluoti makaronai taptų skaniais.


Hong Kongas nėra kaip nors kultūriškai ypatingas,
tiesiog šurmulingas ir labai gyvas miestas. Viena iš atrakcijų, kurią sau
pasiūlėme, tai senoviniu tramvajumi užvažiuoti į 500 m aukščio kalną ir iš ten
žiūrėti, kaip gražiai žiba neonkės.


Hong Konge yra ir žvaigždžių alėja, su
žvaigždėmis ant žemės ir rankų antspaudais betone. Alėja visai ilga, natūralu –
kiniečių daug. Žvagulio ar Rimiškio pavardės ten neradom, čia jie nepopuliarūs,
tai ką radom neįtin populiaru mūsų krašte, iš kokio šimto žvaigždžių žinojom du
– Bruce Lee ir Jackie Chan.


Dar apsilankėm muziejuje – turėjo būt apie
kosmosą, na ir buvo apie kosmosą, tik gal kokiem vaikam iki 11 metų. Raketos
visokios, kamuoliukai, burbuliukai – nieko gero.
Taip pat plaukiojom valtimi po Hong Kongą, iš
tiesų tik tam, kad dar kartą pažiūrėti kaip užsidega neonkės.


Bet ir šiaip,
valtimi plaukiot juk smagu, nekasdieniška. Hong Konge tarp kita ko stovi
didelis bokštas, kuris savo penkiais metrais nusileidžia tam, kurį aplankėme
Šanchjuje, taigis, anot wikipedijos, čia septintas pagal aukštį namas pasaulyje.



Kita vizito dalis (prieš tai buvusią vadinkim
– kultūrine) Hong Konge buvo komercinė. Čia labai daug šlamšto, kurio labai
norisi ir labai reikia nusipirkt. Pirmiausia, tai mobiliakai. Uoj kiek daug
mobiliakų. Ir gražių ir nelabai, ir atrištų iPhonų, ir Touch iPodų, ir nokijų
ir sonyeriksonų, ką tik kišenė leidžia. Su mobiliakais nusprendėm palaukt,
dalykas mums šiuo metu nelabai reikalingas ir labai greit prarandantis vertę,
kaip ir nešiojami kompiuteriai, kurių čia tiek pat, kiek ir mobiliakų. Be
mobiliakų yra milijonas akinių ir laikrodžių, prabangios juvelyrikos, deimantų
ir perlų. Padirbtų ir originalių. Taip pat milijonas foto – video reikmenų.
Dabar apie kainas. Čia nėra pigiau nei amerikiniam ebay, bet kažkas panašaus.
Tai tik reiškia, kad smarkiai pigiau nei Europoje, įskaitant ir Lietuvą. Visa
bėda, kad labai baisu užsiraut ant padirbtų dalykų, kokie nors laikrodžiai ar
akiniai tai nepatyrusiai akiai niekaip neatskiriami. Tas pat su technika. Vienintelis
orientyras, kuriuo vadovavomės, jei daikto kaina yra mažesnė nei ebay, tas
daiktas įtartinas.


Štai mūsų naujasis draugas, daug nervų ir
derybų (nekalbant apie pinigus!!!) kainavęs, linkim jam sekmės ir svarbiausia laimės
būti nesudaužytam, pamestam ar pavogtam.


Istorija su juo paprasta, ėjom pirkti
labai gerai žinodami kiek norim mokėti ir kokio fotiko norim (Pentax K10D jei
ką), išėjom išleidę dvigubai daugiau ir su kitu fotiku (tas pats kur reklamoje).
Lygiai ta pati istorija su objetyvais. Na gal kartais ir reikia pirkti
gerensius daiktus.

Hong Konge nakvojom keturias naktis, gruodžio
14 sėdom į laivą, kuris per valandą mus nuplukdė iki kito beveik autonominio
Kinijos regiono – Macau.