Atrakcijos Malavyje

Laikas prabėgo greitai, nes kiekvieną dieną buvo gausybė darbo. Ankstų rugsėjo 28 rytą mes su dar trim bendrakeleiviai iš autobuso patraukėm pasivaikščioti po apylinkes. Kadangi artimiausias turizmo giduose minimas miesteliukas buvo vos už 15 km – ten ir patraukėme. Mus palydėti maloniai pasisiūlė vietinis vyrukas, vardu Wisdom. Keistokas vardas, bet kai pasiklausinėji aplinkui tai daug keistų vardų, kad ir – Vin Diesel arba Super Džou, pats geriausias tai – Nike, turbūt kur nors šalimai ir Adidas buvo. Visi vietiniai susigalvoja sau biliakokį vardą ir primygtinai nesako savo tikrų vardų arba tiesiog skiedžia, kad taip jį pavadino tėvai. Taigi Wisdom (ir jo šuo, vardu Pet) – mūsų gidai į kolonijinį miesteliuką, pavadintą vieno britų keliautojo garbei – Livingstonia.

Gera makšta sumedėjusiems nuo autobuso raumenims – 15 km į priekį– 15 km atgal. Blogiau tai kad miestas yra ~700 m. virš jūros lygio, o mes kaip tik ir buvome tame jūros lygyje. Na nieko, šiaip ne taip užsikabarojom per penkias valandas. Panorama irgi nieko.

Keliaudami atgal priėjom prie pat krioklio. Pakeliui kartkartėmis prielipos vietiniai vaikai persiokiojo prašydami tuščių vandens butelių.

Vaikai iš principo dalykas linksmas ir nepyktybinis, stengėsi parodyti ką moka, kaip moka praustis, kaip moka maudytis ir kokias figūras gali padaryti vandenyje. Štai vienas berniukas, nuogas įšokęs į vandenį, niekaip nedrįso išlipti aplink esant mergaitėms, tad vargšas sedėjo vandenyje ir šalo.

From 0926

Taigi kita atrakcija, kuri
neatrodė mažiau iššaukianti – Scuba Diving. Išklausę kursą nėrėm ežeran, skendom 9 metrus ir ėmėm dairytis floros ir faunos. Jei labai labai atviraujant – tai buvo baisu. Nors atrodo viskas paprasta ir nesudėtinga, visgi žmogaus fiziologija nėra adaptuot kvėpuoti po vandeniu, todėl net ir su žarna burnoje atrodo nesaugu…dar
pridėkim nesvarumo būklę, slėgį, taip pat reikia nepamiršti kvėpuoti ir stebėti
oro atsargų rodmenis. Nardymas panašiai, kaip vairavimas: pradžioje viskas
atrodo sudėtinga, vėliau belieka megautis vaizdais.

Taigi, praleidus apie pusvalandį 9 metrus po vandeniu ir kai jau oro beliko tiek, kiek reikėjo pakilt, norėjosi pasilikti
ilgiau. Įdomi patirtis, vaizdas galėjo būti ir geresnis, juo galime
pasidalinti, kaip kad maloniai su mumis vaizdais pasidalino bendrakeliaiviai.
Viena aišku, kaip skaisčią Afrikietišką dieną – kai dar pasitaikys proga – vėl
nersim.

Trečias vakaras – pilnas amerikonizmo, bet negali sakyt, kad nebuvo linksma. Kažkas surašė visos grupės vardus ant lapelių, juos išmaišė ir kiekvienas aklai išsitraukė po lapeliuką.

Tas pat, kaip koks laimės šulinys ar pan. Toliau užduotis tokia – nueit į skudurų
turgų ir neviršijant 3 USD apipirkti vakarėlio draugą nuo galvos iki kojų.
Pamačius pasiūlą tapo aišku, kad vakarėlis bus juokingas. Kad būtų linksmiau
reikėjo susimesti ant neatsiejamos nuo vakarėlio programos – punčo.

Vakarėlis visai vykęs, Gražina buvo pakrikšta „Party animal“, nes tik jos dėka sukosi šokiai ir juokas, tad jeigu iki šiol buvom šiokiom tokiom baltom varnom dėl kalbos barjero (96 % procentai autobuse anglakalbiai) po vakarėlio visi draugiškesni, ateina paplepėt, daugiau rodo dėmesio ir bendrauja aktyviau.

Spalio 2 d. kirtom Malavio ir Zambijos sieną, tiesa, Zambijoje viešnagė labai sąlyginė,
nes ją tiesiog pravažiuosim per dvi paras, kad pabaigt kelionę Viktorijos
Kriokliuose Zimbabvės pusėje.

Malavio vanduo

Zanzibaro rytuose viso praleidom tris naktis, veiklos neperdaugiausia, bet tą kart mums poilsio ir tereikėjo. Dienotvarkė labai paprasta – atsikeli, pusryčiauji, guli prie vandenyno.

Rugsėjo 25 d. keltu persikelėm į žemyną, kur niekuo neišsiskiriančiame kempinge nakvojom. Kitą rytą laukė ilgas kelio gabalas, kartu ir atsisveikinimas su Tanzanija, dabar tikslas – Malavio Respublika.

Rugsėjo 27 atidardėjom iki Malavio, šlovė sunkiai dirbantiems LR diplomatams – iš viso autobuso vizų reikėjo tik mums ir mergaitei iš Pietų Korėjos. Kvaila reikalo
dalis yra netgi ne ta, o tai, kad mes esam apsilankę Malavio ambasadoje Briuselyje,
kur jie mums negalėjo padaryti vizos, bo neturėjo lipdukų, kuriuos jie kaip vizas klijuoja į pasą, vietoj to jie mums davė oficialų raštą su kuriuo ir atėjom pas pasieniečius. Pastarieji lipdukų išvis neklijuoja, todėl išrašė dar kitą raštą su kuriuo reikia apsilankyti migracijos tarnyboje ir ten galiausiai tapti legaliu svečiu Malavio Respublikoje. Kai pasiekiame pakankamo dydžio miestą, kuriame yra reiklaingas ofisas, kol likusi grupės dalis žvalgėsi ir
bimbinėjo savais reikalais, mes beveik dvi valandas praleidom minėtoj tarnyboj
pildydami dar kelias migracijos formas, kur nerealiais greičiais ir
apsisukimais apdovanotas darbuotojas mums įklijavo reikalingus lipdukus.

Jei Malavyje prie taves prieina juodžius su įprastais klausimas „how are you? where are you from? what‘s your name? etc.“ tai nebūtinai reiškia, kad jis ko nors iš taves nori, ar ketina įbrukti kokį nerealiai reikalingą niekniekį, pilnai gali būti, kad žmogus tiesiog užsimanė paplepėt. Aišku, tokių yra mažuma, dažniausiai ateina paplepėt apie nepaprasto grožio vielines apyrankes, kurių bent penkias jie nori kad tu nupirktum, tada „I‘ll make a god price for you my friend“. Bet pasitaikė ir šiaip žingeidžių vietinių, kurie užkalbino vien dėl to, kad jiems įdomu, kuo Europa skiriasi nuo Malavio. Platus klausimas, tad ir su atsakymu teko užtrukti.

 

Pagrindinė turistų trauka Malavyje – to paties vardo ežeras, kuris dengia penktadalį šalies teritorijos ir yra vienas didžiausių gėlo vandens telkinių Afrikoje. Mums tai buvo didžiausias ežeras, kurį kol kas teko matyti ir liesti.

Vizualiai nelabai skirasi nuo jūros – tos pačios bagos, lygiai taip pat nematyti kito kranto, tas pats smėlis krante. O štai kai maudaisi tai labai keista, nes bala
labai didelė, o akių negraužia ir odos netraukia. Prie savo gėlo vandens
privalumo ežeriokas turi ir trukumų – krokodilai, begemotai ir pats geriausias
– Schistosomiasis, dar kitaip Bilharzia. Šitas plika akimi nematomas parazitas gyvena geluose telkiniuose, pagrinde nejundančiam vandenyje. Šio parazito gyvenimas, kaip ir visų parazitų – įvairus ir nenuobodus, nes dažnai tenka keisti šeimininką, paskutinį gyvenimo etapą pastarasis praleidžia didelių žinduolių kraujyje. Idant atsidurtų organizme, pirma jis turi trumpo plaukelio (mažulytė kirmelytė) pavidalą, kuri gali prasikasi didelių žinduolių odą ir ten padėti kiaušinių, kurie po kiek laiko išsiperia ir suėda visą kraują. Tada žinduolis nugaišta, nes niekaip negali gyventi be kraujo. Taigi tokie kirmeliukai gyvena ir Malavio ežere, tik už kelių dešimčių kilomentrų, nei apsistojom mes ir bent jau kol kas toj ežero pusėj niekas jokių kirmelių neaptiko.