Malaizija per 11 dienų

Dar nebuvo taip, kad jau išvykom iš šalies, o blog‘e ne vieno posto apie tai, juolab, kad visos žinios yra praeitų metų … Apie viską nuo pradžių, šviežia galva, tiesiai iš Tailando pasakojam apie įspūdžius iš Malaizijos. Gruodžio 17 dieną Kuala Lumpuro (toliau KL) oro uoste rengėmės nuo saves visus rūbus, kiek galėjom – Hong Kongiška vasara baigėsi, atėjo normali vasara t.y. +35 ºC šilumos, drėgna ir tvanku. Kažkaip keista, kad žiema buvo tokia trumpa. KL – Malaizijos sostinė, visoje šalyje kaip tik minimas nepriklausomybės penkiasdešimtmetis, bo lygiai prieš tiek metų jiems pavyko nusimesti britų kolonijos jungą. Malaizijoje eismas vyksta mums neįprasta puse, rozetės britiškos, anglų kalba plačiai paplitusi ir visur aplink žaliuoja, sirpsta bananai bei kitokie egzotiški vaisiai. Šitie dalykai primena Afriką. KL be jokių planų į ateitį nusprendėm pasilikti trim naktim, viešbutis pasitaikė jaukus ir švarus, labai turistiškai strategiškoje vietoje.

Sąlyginai nedidelis, 1,6 mln gyventojų KL infrastruktūriškai nesiskiria nuo kitų didmesčių. Tačiau tropinė klimato juosta nudažo miestą savita spalva  – beklaidžiojant visai netikėtai užklumpi kokį džiunglių miškelį, kur ne kur pakelėse auga bananai ar medžiai, žydintys didelėm nematytom gėlėm. Netikėtai gali driokstelti lietus, t.y. iš dangaus nugrius didelis kibiras vandens (pačio kibiro nesimato, tik vanduo ir garsas girdisi), o po pusvaladžio plieks toks pat karštis, visas balas paversdamas garais. Nenuostabu, kad pirčių čia nėra, pats klimatas čia pirtis. Yra milijonas nuomonių, kad sostinės ir dideli miestai vienodi. Gal ir taip, negalim nei patvirtin nei paneigt šito, tačiau nuo savęs pridursim, kad bimbinėt didmiesčiais visai smagu. Smagu ir KL, pasidairai po dangoraižius, gremėzdiškus viešbučius, asfalto plynes ir viadukų raizgalynes. Taip jau gaunasi, kad vis užsiraunam ant bokštų iš „pasaulio aukščiausių top 10“. Net ne top 10, bet top 6. KL dvyniai (Petronas Towers) iš visko, kas iki šios dienos žmogaus rankomis pastatyta ant žemės, yra antri pagal aukštį.

Ir visai dailūs, kaip toks gremėzdas. Architketui rašom gerą pažymį, išrašom milijono vertės čekį ir giriam už metalinį grakštumą. Ypač naktį, kai metalas regis, virsta ledu ir bokštai tviska kaip ledinės fėjos namas. Jei ateis tas laikas, kuomet Antarktidai reikės ofisų, tikimės, kad darbui samdys šitų bokštų autorių. Daugelis šiuos bokštus turbūt prisimena iš filmo, kur Šonas Koneris sugebėjo nukabinti vagilką aptemptu odiniu kostiumu Katherina Zeta Jones. Prie vieno dangoraižiaus ganosi visa banda netikrų plasmasinių karvių, viena kurių žiauriai nustebino. Kartu ir pamalonino, bo stovėjo atokiai nuo bandos kitų europiečių, tarsi kokia išskirtinė ir pasikėlus.

Kitas reikalas išskiriantis KL iš kitų – naktinis gyvenimas. Sakoma, čia jis užstrigęs kažkur ties 1990 metais, ir kogero neveltui taip sakoma. Muzika sklinda tokia senovinė,  aplinka irgi senovinė, o pats kiečiausias baras turi vieną plazminį teliką kuris kaip technikos stebuklas pritraukia mases žmonių. O žmonių tai realiai masės. Ir visi pasiruošę kažkokiam karnavalui.

Malaizija žiauriai keista šalis dėl to, kad čia vienoj vietoj gyvena musulmonai, budistai, indusai ir dar kriščionys, kurie tarpusavy kažkodėl nesipjauna. KL yra china townas, yra little India, yra pilna dideliausių mečečių, bažnyčių, visi zuja savais reikalais ir niekas nieko nesprogdina. Pasinaudoję tokia taikia aplinka vieną neramų pusdienį išskirtinai praleidom china towne, leidom sau pasiklyst tarp rolex‘u, adidasų ir ko tik širdis geidžia už labai prieinamą kainą. Iki Luis Vuitton rankinių nenusipiginom, bet prispirkom nepastebimų (bent mums taip atodo) paddelkų: kedukai, maikytės, koinytės, na be DG akinių ir Diesel laikrodžio neapsiėjom, bet kaip bebūtų, iki galo nenusigariūninom. Turbūt. Rūbų reikėjo tam, kad būtų kuo persirengt po pasivaikščiojimų džiunglėse į kurias autobusu nudardėjom gruodžio 20 d. Malaisijos turizmo ofisų smarkiai brukama – Taman Negara. Kaip skelbia reklaminiai lankstinukai – tai yra 130 mln. metų amžiaus džiunglės, vienos seniausių pasaulyje. Ir vienos iš tų, kurios liko Malaizijos valdžiai leidus kapoti ir deginti viską, kas tik patinka. Dabar daugelis džiunglių pavirto palmių aliejaus plantacijomis. Taman Negara – valstybinis rezervatas, ten neva viskas taip, kaip kad buvo per amžių amžius. Iš KL šešias valandas autobusu grūdomės iki kažkokios upelės, nuo ten persėdom į valtį ir dar tris valandas kilom upe, kol pasiekėm visai neištaigingą gyvenvietę. Teisybės dėlei reikia pridurti, kad buvo ir ištaigingesnių variantų, nei kad pasirinkom mes, bet kainų skirtumas per daug jau žiaurus – na ar protingas žmogus mokės 700 LT už naktį kažkokiam, neva prašmatniam, torbesy prie džiunglių? Mes, kaip išmintim spindintys, pasirinkom dorm‘o tipo kambarį be kondiškės, bet užtat su venteliatorium ir tuo kambariu dalinomės su dviem Čilės kilmės žydais. Brolis ir sesuo. Šitas keistas derinys keliavimui pasirodė beesą visai smagūs ir rūpesčių nekeliantys žmonės. Taman Negaroj veiklos netiek daug kiek turistų. Vieta siaubingai perpildyta ir bet koks pasivaikščiojimas po džiungles labiau primena grūstį Hong Konge. Vieną naktį grūdomės, kad pažiūrėti nematytus vabalus, pasislėpusius po lapais.  Jei neprisimint tuo pačiu taku besišlaistančių žmonių kiekio, buvo visai smagu. Dėl objektyvių ir labai tamsių priežasčių nuotraukų beveik nėra. Ypač gaila, kad nebuvo kaip nufotkint žaliai šviečiančių mažulyčių grybų.

Magic Mushrooms (liet. stebuklingi grybai). Tiesa, kambariokas žydas bėdavojosi sukramtęs du grybus ir taip ir nepatyręs jokio magic. Mes nebandėm, tad ir nežinom. Kitą ryta leidomės į žygį per džiungles, kurį sudaro laipiojimas ilgiausiu pasaulyje (Išrašas iš World Guiness Records, tikimės nepadirbtas) kabančiu tiltu, tiesa, iš 500 metrų 200 m remontavo.

Reikia pastebėti, kad tiltas pagamintas nenaudojant jokių vinių – surištas ir suraizgytas vietinių rankomis. Be to, kas penkis metus tiltą pilnai renovuoja. Tiltas siūbuoja svyruoja, tad bėgioti ar šokinėti nepatartina. Pasivaikščioję tiltais lipom į šiokį tokį kalną, nuo kurio atsiverė neblogas vaizdelis. Kadangi laukinių gyvūnų pakeliui pasitaikė, tai teko pasitenkinti medžiais ir vabalais. (beje apie medžius – įdomus dalykas, kad medžiai šiuose miškuose neturi rievių, tad tiksliai nustatyti kiek medžiui galima tik laboratorijoje). Labai gaila, bet džiunglių visai nesijautė dėl baisingo kiekio turistų, tad nieko ypatingo neįsiminė. Medžiai gražūs, viskas gražu, kai žiūri fotkes ir negirdi žmonių šurmulio.   Dar programą Taman Negaroje sudarė vietinių genčių lankymas. Čiabuvių gentimis jie vadina bomžus, kurie nevaikšo į mokyklą, bijo miesto, todėl gyvena džiunglėse. Visi jie valgo koncervus, bet kvailiems turistams trina, kad viską medžioja senovinėmis priemonėmis ir esą labai archaiški ir primityvūs (dėl pastarojo dalyko nesiginčyjam). Taman Negaroje turėjom ir neva ,,night safari“ (naktinį safarį), kurio metu turėjome pamatyti naktinius gyvūnus. Gerą valandą  pasivažinėję po palmių plantacijas pamatėmė nedideles gyvatėles, vietines karves ir paukštuką, pavadinimu kingfisher (deja pastarojo nufotografuoti nepavyko). Nors laimikis nekoks, bet buvo linksma.   Iš Taman Negaros patraukėm į dar vieną smarkiai brukamą prekę turizmo ofisuose – Cameron Highlands. Gaila, bet ten buvo tikras šudas. O turėjo būti arbatos ir braškių plantacijos laukinėse džiunglėse, kažkur aukštai kalnuose. Tas aukštai pasirodo beesą kažkoks varganas kilometras aukščio, o braškės iš plantacijų kainavo 40 Lt už kg. Tai pamanėm, kad tegu patys jie jas ir graužia. Jei jau nepavyko su aukščiu ir su plantacijos, liko džiunglės. Leidomės pasivaikščiot, bet pasivaikčiojimas vargu bau ar kuo nors skyrėsi nuo pasivaikščiojimo Vilniaus Vingio parke. Išskyrus keletą kriokliukų ir gražų drugelį.

Na, taip, taip, džiunglės … šiukšlės … nieko gero. Visiškas nesusipratimas, kiek teko bendrauti su keliauninkais viešbutyje, nė mes vieni čia kažko nepagavom, ne mes vieni čia neužgaišom daugiau nei dviejų naktų.

Sekantis taškas pakeliui į Tailandą – Penango salos. Čia kiek susimovėm, bo nuo pat KL galvojom traukti į rytinę Malaizijos pakrantę, susivilioję Zanzibaro pakrantę primenančiais baltais paplūdimiais ir skaidriu vandenėliu. Susimovimas tame, kad reikia pasiskaityt koks metų laikas yra tinkamas ten vykti, prieš susikraunant lagaminus. Kai jau buvom pakeliui, paaiškėjo, kad rytinės pakrantės paplūdimiai yra užtvindyti ir gretimai esančiose salose niekas nedirba, ryšium su potvyniu ir liūčių sezonu. Vietoj rytų patraukėm į vakarus, tai ir yra Penangas. Tas Penangas yra visai nemaža sala, bet nelabai tinkama paplūdyminiam poilsiui. Ta prasme, ne daugiau nei Klaipėdos uosto molas. Vienintelis įdomus dalykas apie šitą salą, turbūt yra tai, kad ši vieta yra  geriausias pavyzdys, kaip indusas, budistas, krikščionis ir musulmonas gali kartu sugyventi.

Ir niekas čia nešaudo ir nesipjauna. Čia gyvenančiam musulmonui netrukdo melstis priešais mečetę stūksanti, nuogomis dievybėmis padabinta induistų šventykla.
Saloje turėjome praleisti vieną naktį, prieš plaukiant į ten, kur mūsų laukė pliažas. Ta naktis buvo kuomet nevalia eiti į tvartą bo visi žvėrys kalba, ir išvis, kiekvienas žino, kad rytoj gims Jėzus, taigi – Kūčių naktis. Vietiniams kūčios yra toks reikalas, kurį suprast sunku, turbūt kažkas tokio, kaip mums Ramadano pradžia ar deivės Durgos šventė. Mieste tvyrojo atmosfera labai panaši į paskutinę metų naktį, t.y. kai po vidurnakčio turi kažkas nutikt, šiuo atveju – Merry Christmas.

Ir tai švenčiama kaip reikiant. Su dideliu buteliu vyno. Pas kaimyną. Ar kur papuola. Alkoholis Malaizijoje niekam tikusi pramoga dėl kainos, šiaip jau, nakvynė pusnormaliam viešbutyje kainuoja tiek pat, kiek trys buteliukai (0.33 l) alaus bare. Mes ,,atkūčiavojom“ bare prie bokaliuko alaus, kur Danielius dar sugebėjo sudalyvauti alaus gėrimo konkurse ir pelnyti garbingą antrąją vietą.

Esam žmonės padorūs ir Kūčių naktį prisiliuobt nenorėjom, tad skersai ir išilgai pasivažinėję po miestą ramiai nuėjom miegot. Ankstų Kalėdų rytą iš lovos išvertė musumonų giesmės Alahui, skambančios iš šalimai viešbučio buvusios mečetės. Greit susikuitę nuskubėjom į perkėlą, iš kurio keltu patraukėm į kitą salą, kuri tinkamesnė poilsiui ir gražesnė gamta. Po keturių valandų jau stovėjome ant Langawi salos kranto.

Kadangi neesam snobai ir prabangos mums nereikia, nusprendėm važiuoti į ,,ubagų pliažą“, kur, pasak mūsų Lonelyplanet gido, yra didelis pasirinkimas nebrangios nakvynės. Iš išorės pakakamai padoriai atrodantys viešbutukai ir svečių namai, viduje pasirodė esančios tikros landynės. Juk Kalėdos, tad norėjom kažko padoresnio (nors ir neesam snobai:) Nejauku per tokias, katalikams svarbias, šventes trunyti tarp atsilaupiusio įvairiom spalvų linoleumo, drėgmės dėmėm nutapšnotų sienų ir grėsmingai, šiek tiek virš galvos, pakibusių gipso plokščių, nevedinamoj, terimtų ėdamoj būdoj. Teko praleisti gerą pusdienį, kol radom kažką panašaus į gyvenimui tinkamą vietą – rožinėm plytelėm išklotą kambariuką, netgi su kondicionierium. Dar ir telikas spintelei buvo, taip ir nepatikrinom ar veikia, nes nebuvo laiko. Kaip ir nebuvo laiko nuropoti į pliažą (į kurį regis taip rovėmės) už 20 metrų nuo kambario durų. Saloj turėjom kitą atrakciją – motorolerį.

Nė vienas neturim teisės vairuoti 150 kubikų dviratį birzgalą Lietuvoj, jau nekalbant, kad neturim tarptautinio vairuotuojo pažymėjimo. Juk tai visai normalus motociklas ir jam reikia normalių A kategorijos teisių vairuoti. Langawyje motorolerius nuomuoja ant kiekvieno kampo, tad jei penki pirmi rentos punktai atsisakė mums išnuomoti motociklą, šeštam punkte mums įteikė raktelius, paklausė ar turim sėkmingo vairavimo praktikos su motoroleriais ir palinkėjo atsargumo bei laimingo kelio. Palengva, palengva išvažiavom. Danielius jau ne pirmą kartą turi problemų dėl savo didelės galvos, štai kad ir dabar, tiesiog nebuvo tinkamo dydžio šalmo, tad jei nuotraukuose Danielius atrodys kiek kvailai, tai tiesiog dėl per mažo šalmo.

Kiekvienam sutiktam to nepaaiškinsi, bet vaizdelis bent jau pakeldavo aplinkiniams nuotaikas. Su motoroleriu lėkėm išties atsargiai, pirmą dieną neviršyjom 30 km/h, kad nebūtų baisu, bo posūkius imti sekėsi sunkiai. Neapsilažalint irgi nepavyko, pirmą kart, kai Danielius ieškojo kur išsitraukia kojelė, kad priparkuot dviratį – plieninį žirgą, antrą kart, kai niekaip nepavyko užvest variklio. Neapsikentęs ir gero linkintis vietinių vaikas priėjo ir parodė kaip tas daroma. Tas pats įvyko ir sustojus degalinėje, šį kart išsisukom patys … kažkaip užsivedė … Kitos dienos buvo lengvesnės, nors ir nepavyko išvengt smulkių incidentų dėl neveikiančio galinio stabdžio, o priekiniu stabdžiu motorolerį stabdyti ir valdyti yra sunku beigi nepatogu. Technines smulkmenas palikę nuošalį mėgavomės salos siūlomomis atrakcijomis.

Pirmiausia tai gražūs, besikeičiantys miškai abipus kelio, tuos miškus keičianti jūra, uolos ir vėl miškai. Labai smagu palengva siūti keliukais, be jokio didelio tikslo, kažkur saloj. Nedideli tikslai, kuriuos turėjom – kriokliukai. Gražūs, kažkur pasislėpę miške, gaila vandens buvo neperdaugiausia, tad ir srovė neįspūdinga. Po to kėlėmės į kalną pažiūrėti, kaip sala atrodo iš aukščiau.

Iš 700 m aukščio atsivėrė graži panorama: jura, salos, miškai ir uolos. Tokia gamtos didybė. Kita ekskursija buvo po upelį su tikslu pamatyti šikšnosparnius, žuvis ir paukščius. Visi trys programos aspektai kuo puikiausiai pavyko, ola su šikšnosparniais geriausiai matosi nuotraukose, bo fotikas su blicu, o akys be.

Žuvys  ir visoks kitos brūdas kurį jie čia augina  irgi nieko. Davė pačiupinėti visokias austres, kriaukles, žuvis ir dar kažką. Drąsiausias iš musų ir buvo tas kas čiupinėjo.

Ereliai yra tas dalykas kuo Langavi žymus. Čia jų daug ir jie tipo tokie didingi, kaip liūtas džiunglių karalius taip erelis dangaus karalius. Ir vienu ir kitu atveju tie karaliai nėra tokie kieti kaip apie juos kalba 🙂

Pats kiečiausias dalykas yra plaukiajončios bedzdžionės. Tokių net Afrikoj neteko matyt.

Dar spėjom nulėkti į paukščių fermą, toks kaip ir zoosodas, bet orientuotas į paukščius, daugelis kurių gyvena ne narvuose, bet labai didelėj patalpoj, kuri nuo išorinio pasaulio atskirta tinklu.

Bet ir tie, kur sėdi narvuose atrodė visai normaliai, piržiūrėti, pikti ir neišprotėję.

Buvo dar ir visokių bezdžionių skyrius, jas galima maitinti speciai tam reikalui parduodamu maistu.

Langawyje prazujom keturias dienas, visai smagu, tik kitą kart jei važiuosim reikės nakvyne pasirūpinti iš anksto. Maistas čia geras, t.y. vien jūros gerybės, tad kalėdų vakarienei buvo 300 g sveriančios tigrinės krevetės.

Kasdien mitome dar spurdančiomis jūros gėrybėmis bei gaivinomės šviežiai spaustomis tropinių vaisių sultimis. Verta paminėti, kad sala yra – duty free zona, štai tie dalykai kurie labiausiai kenčia nuo mokesčių: 0.7 Jack Daniels –  23 Lt, Malboro – 2.5 Lt, 1 litras 95 benzo – 1.5 Lt. Tikrai galima ir galbūt netgi reikia čia leisti atostogas.

O po to galima keltis į Tailandą, dvi valandos ant denio ir štai, tu trasvestitų pasaulyje.

Iki susiskaitymo kitąmet, kur nors iš Tailando. Su Šventėm!

Džiugu pranešt, kad į Kualą Lumpūrą nusigavom sėkmingai, o kalėdų dvasiai +30 Cº temperatūra skraidyti netrukdo.

Kuriam laikui atitrūksim nuo ryšio, nes važiuojam į džiungles švęsti kalėdų ir kur nors į salas naujako, tad naudojamės paskutine proga pasveikint draugus ir artimuosius. Kadangi mes esam ateityje, pakelsim bokalą į jusų sveikatą šešiom – aštuoniom valandom ankščiau nei pradėsit šaudyti fejerverkus, todėl jei pajausit karštą gūsį apie šeštą vakare, tai greičiausiai bus linkėjimai nuo mūsų.