Nepalo pabaiga ir žiemos kvapas

Paskutinės dienas Nepale praleidom ypač ramiai
ir ypač ramioje vietoje skambiu pavadinimu – „The Last Resort“. „Last“ turbūt
dėl to, kad iki sienos su Tibetu, t.y. Kinijos Liaudies Respublikos vos 15 km. Vieta
graži, daug didelių kalvų, mūsų akimis tai jau kalnai, juos skiria upė, o pati
poilsiavietė išsidėsčiusi ne tai kad kalno papėdėje, bet ant miškingo šlaito,
todėl teko pasikapanot nuo savo guolio iki, tarkim, dušo ar baro.

Guolio vieta
labai praktiška, kogero, tokia idėja visai neblogai veiktų ir Lietuvoje, kokiam
nors kaimo turizme, kuomet vasarą atostogautojų daugiau nei žiemą. Puikiai
visus juos galima būtų priimti štai tokioje, didelių investicijų
nereikalaujančioje palapinėje.

Aplink resort‘ą nėra jokių civilizacijos
pribumbasų, tokių kaip internetas ar parduotuvė. Bent jau buvo vieta su karštu
dušu, kas ir taip yra labai daug. O štai pramogų ir parduotuvių stygius yra ne
kas kita kaip puikaus verslo garantija poilsiavietės barui, kur kad ir alus
kainavo dvigubai brangiau nei kad Kathmandu ar Pokharoje. Nakvynė Nepalo
kontekste taip pat toli gražu ne iš pigiųjų, bet užtat buvom šeriami tris
kartus per dieną tiek, kiek vienu metu telpa į skrandį, o ir maistas tam pačiam
Nepalo kontekste buvo labai netgi neblogas. Taip pat resort‘e siūloma beveik
viskas, kas vadinama „ekstremaliu poilsiu“, t.y. „bungee jumping“, mums dar
nematyti dalykai „swing“ (dar blogiau už bunjee, nes tave pririsa prie virvės ir
numeta nuo tilto suptis ant konstrukcijos tame pačiame aukštyje ir lygiagrečiai
tiltui),

„canyoning“ (leidimasis
alpinistinėmis priemonėmis nuo olos, tik kad ta ola yra po kriokliu ar
kriokliais) ir be abejo pasiūlymu spektre yra ir raftingas. Šitam reikalui
neatsispyrė kita, ne mažiau drąsi mūsų poros pusė. Nuotraukų dėl objetkyvių
priežasčių nėra, yra tik įspūdžiai. Šiaip jau pagrindinis įspūdis, mažai kuo
susijęs su pačiais slensčiais tas, kad vanduo upėje 7 laipsnių šilumos. Dvi
dienas trukusioje pramogoje didžiausi slenksčiai buvo 4+ lygio, bet, regis, kad
tai ką jie vadina 4 lygiu Nepale, Zimbabvėje (kurią beje sveikinam su jau 15
000% infliacija) vietiniai pavadintų niekaip ne daugiau kaip 2+ lygiu. Dabar,
kai jau yra su kuo palygint, labai aišku, kodėl Zambezi vadinasi Mighty Zambezi
river.

Kol Danielius pliuškenosi, Gražina ilsėjosi.

Ilsėjosi tam, kad trečią dieną pakiltume į eilinį kalno šturmą. Lipom lipom
lipom ir lipom. Labai įdomus kalnas, iš apačios pažiūri – lyg ir matai viršunę,
užlipi iki ten, o pasirodo, kad ten jokia ne viršūnė ir reikia lipti toliau.
Taip lipom tris valandas, susidraugavom su begale vietinių ožkų, karvių ir
vaikų.

Labai sunku suprast, kodėl ir kam žmonės renkasi gyventi tokioj
aukšybėje, į kur reikia viską sunkiai užsinešti. Čia mes lipom su bambaliu
vandens ir fotiku, o tie vargšai tempiasi visokius reiklaingus ūkyje rakandus,
vištas taipogi. Arba gena neprotingų ir neklusnių karvių bandą į viršų.

Ir
mokykla yra kažkur ant kalno… būtume mes čia gimę, turbūt taip ir liktume
berasčiais, nes kabarotis kažkur su sunkiom knygulkom ir nepatogiom kuprinulkom
tam, kad išmokt pasakyt „hello, my name is bla bla bla“ nebūtų kantrybės.
Juolab, kad vienintelis savo žinių panaudojimo būdas būtų kartą per mėnesį
neaišku ko praeinančių turistų pakalbinimas. O pastarieji tiek užsikrušę nuo
lipimo į tą neaišku kur, kad vangiai ką besumykia. Taigi, mokykla ant kalno – beprasmis
dalykas.

Čia mums taip atrodo, o štai vietiniams vaikams atrodo priešingai ir
jie visi šurmuliuoja į vargingą tvartelį vardu mokykla, visi dailiai apsirėdę
žydrais marškiniais su karčia našta ant pečių. Su tuo kalnu baigėsi taip, kad
nusprendėm viršunę esant kiek žemiau nei ji buvo iš tikrųjų, pasidžiaugėm
pergalingais vaizdais

ir pasileidom žemyn pietų, tarsi buvo negana kabarojimosi
aukštyn – kelias atgal truko bene tiek pat kiek pirmyn, toks jau status
nepatogus ir keistas tas kalnas buvo.

Apibendrinant dviejų savaičių mūsų, didžiąja
dalimi, nieko neveikimą Nepale, galim pažadėt, kad dar sugrįšim, kraujo ar
pieno puta. Tegu Nepalas mūsų laukia, o mes lauksime jo, nes čia yra tiek daug
ką dar pamatyt ir padaryt ar pakartot ir viskas yra tikrai labai gražu. Tegu
tik politiniai dalykai klostosi savo vaga nekliudydami Himalajams riogsoti ten,
kur jie riogso, ir milijonui turistų spoksoti mažom akim į didelę ir gražiai
žalią Nepalo gamtą, taipogi auskaruotus ir puošniai apsirėdusius, juokingus,
kelionių autobusu nepakeliančius kalnų gyventojus. Ir tegu niekas nebrangsta. O
viešbučių kiemuose toliau žydi gėlės.

Pramintais takais iš Kathmandu į Pokhara

Kas link turizmo Nepale, tai viskas aišku ir keliauti labai paprasta. Yra
du turistiniai miestai: Kathmandu ir Pokhara, pirmasis yra pagrindinis taškas
pradėti keliones į Tibetą ar kažkur aplink, kaip kad Everestas, antrasis yra kelionių
pėsčiomis (trekking) Himalajų papėdėmis pradžia. Visi turistiniai maršrutai
Nepale yra vienaip ar kitaip susiję bent su vienu iš šių miestų, o dažniausiai
žmonės apsiriboja nuvažiavimu iš Kathmandu iki Pokhros ir atgal. Lygiai taip
pat darėm ir mes. Tik, kad būtų įdomiau ir kelionė autobusu neprailgtų,
nusprendėm dvi naktis praleisti pusiaukelėje ir aplankyti du mažus kaimus. Pirmasis
kaimas, prie kurio iššokom iš autobuso, vardu Manakamana. Tiesa, pats kaimas
yra ant kalno, o šiais laikais visas smagumas tame, kad ant kalno galima patekt
keltuvu.

Ir kaina visai pateisinama. Atidžiau pažiūrėję į kaininką kiek
pasijuokėm, kad yra atskira kaina ožkai, na, pagalvojom – čia kalniečiai
gyvena, tai gal koks ožkų turgus yra netoliese ar kažkas tokio.

Deja, ne taip
viskas linksma su tom ožkom, kaip kad linksma yra važiuoti keltuvu. Kelionė ant
kalną trunka apie 15 min. ir panorama iš stiklinės kabinos visiškai užburianti.

Pats kaimas yra maždaug kilomentro aukštyje, žmonių ten visai nedaug ir, kogero,
buvom vieninteliai baltaodžiai turistai (bent jau nepastebėjom nė vieno kolegos
keliautojo). Manakamana yra svarbi vietiniams dėl senos šventyklos ir žmonių
srautas išties labai nemažas.

Kaip paaiškėjo kiek vėliau, dabar Nepale labai
didelės šventės, atitikmuo vakarietiškoms kalėdoms, todėl visi, kaip kokie
sekmadieninai krikščionys, laksto po šventyklas ir bendrauja su dievais tiek,
kiek nespėjo per visus metus.

O šventykla ant šito kalno dedikuota labai piktai
deivei su kuria bendraut yra sunku, nebent atneši dovanų šventyklos aukurui. Perbėgus
akim per dievobaimingų žmonių eilę ir aukas rusčiąjai deivei supratom, kad
ožkom parduodami bilietai buvo tik į vieną pusę. Sako, senesniais laikais, dar
kuomet nebuvo keltuvo ir nereikėjo pirkti bilietų, o tik užsikabaroti iki
šventyklos, ant to paties aukuro liejosi ir žmonių kraujai. Mes dovanų kaip ir
neturėjom, ir išvis visas tas kraujinis jovalas atrodė nejaukiai, todėl pratesėm
savo atrakciją besikapanodami iki kitos šventyklos.

Čia jau keltuvo nėra, tad
dar kilometriuką teko minti savo kojom. Nors ir nebuvo lengva, bet užlipus buvo
labai gražu ir labai smagu akims. Smagu nebuvo kojoms ir netreniruotiems
raumenims.

Pakeliui praejom keletą kaimų. Džiugu, kad vietiniai tik spoksojo,
mandagiai sveikinosi, bet nieko neprašinėjo ir netrukdė žingsniuoti, kaip ir
mes netrukdėm jiems kuistis savoj buityje. Kelio link šventyklos nežinojom,
todėl nesibaidėm kartu priskretusių mergaičių, kurios, mums sudvejojus
sankryžoje, nukreipdavo teisinga linkme.

Lipom lipom lipom, kol galų gale
užlipom. Ta šventykla, turbūt, yra daugiau labai svarbi, negu kad gražia ar
bent kuo nors išoriškai ypatinga. Užtai vaizdas nuo paties kalno viršaus atperka
kapanojimosi kančias. Čia reikia turtingo literatūrinio žodyno, kad pasakot ką
matai drebančiom nuo nuovargio kojom stovėdamas ant uolos ir dairaisi po
miškingus ir galingus kalnus. Arba reikia turtingo galimybėmis fotoaparato ir
fotografo, kad bent krislelį galėtumėm atpasakot spalvotais paveikslėliais. Kita
vertus, kiek bepasakosi, kiek berodysi, geriau vieną kart pačiam užlipt ir
pamatyt, nei kad spalvotų pasakojimų klausyt, tad visa įspūdžio ramybė bei
didybė nusėda mūsų prisiminimuose, o pasidalinti galime nebent šventyklos varpų
gaudesiu, toli nusidriekusiu per žaliuosius Nepalo kalnus.

Pavargę ir alkani, saulei besileidžiant parsigavome iki nakvynės guolio. Alkani
ir atsigulėm miegoti, nes turistinio maisto stygius mažam kaime pasijuto kaip
niekad, kita vertus nebuvom tiek išbadėję, kad valgyt tai, ką valgo vietiniai,
t.y. ryžių, žirnių sriubos ir pupų su čili prieskoniais troškinį iš metalinių
bliūdų. Vakarienei buvo sausainiai ir kilogramas ką tik nuo šakų nuskintų
pusžalių mandarinų. Dabar jau žinom, kad reikia pasirūpinti konservais.

Ryte nuslydę tuo pačiu keltuvu žemyn šokom į mikruškę link kito kaimo,
kurį iš viršaus turėjome progą apžiūrėti išvakarėse. Yra nemaloni pastaba apie transportą, kuri nesusijusi nei su keliais, nei
su ne mažiau nei Indijoje išprotėjusiais eismo dalyviais. Jei atsitinka taip,
kad važiuoti reikia tokiam autobuse, kurio dauguma keleivių yra vietiniai,
būtina atsiribot nuo aplinkos ir medytavynėje būsenoje, iškeliaut kur už
kabinos ribų. Kitaip bus sunku keliaut ir matyt civilizacijai svetimas Nepalo
moteris, kurios visos iki vienos kelionės metu apsivemia ne po vieną ir net ne
po penkis kartus. Kai kurios turi kokį maišelį pirmiems dviems kartams, po
kiekvieno paketas su visu turiniu keliauja už borto, maišelių pristigus, vyrai
užleidžia vietas prie lango moterims ir reikalui prispyrus, kas nepatenka už
lango – gražia srove nugula ant autobuso šono. Kol kas, kiek kartu čia važiavom
mikruške ar autobusu, tiek, kas kartą, visa istorija kartojosi.

Vidurdienį atbildėjom į Gorkhą, kiek didesnį nei prieš tai kaimelį, bet
su visiškai ta pačia atrakcija – lipti lipti ir užlipti. Šį kartą laiptais.
Gide parašyta, kad nuo papėdės iki viršukalnės yra pusantro tūkstančio laiptelių
– vienas juokas mums, patyrusiems laipiotojams.

Kelis kart stabtelėjom atgauti
kvapą, kelis kart šiaip pailsėt, dar kelis, kad nusivalyt žliaugiantį prakaitą
ir štai mes viršūnėje.

O viršūnėje stukso prašmatni šventykla su ypač gražiais
medžio drožiniais, kurių, deja, negalima fotografuot. Kaip paaiškėjo, tokie
draudimai reikalingi tam, kad nuotraukos nepatektų kokiems išprotėjusiems menų
grobstytojams, kurie viską nulupa ir nudrąsko, suradę nemažiau išprotėjusį ir
gerai mokantį „meno“ ir „istorijos“ mylėtoją vakaruose. Tad nuotraukų neturim,
tegalim pasakyti, kad dauguma drožinių net nebūtų tikę čia viešai pateikti dėl
ypač nešvankaus jų turinio. Seksas, seksas tryse, keturiese, su šunimis ar
karvėmis, velniais beigi skeletais.

Nuo šventyklos leidomės toliau ant kito kalno, mažiau pramintais takais po
miškus, su kažkokiom militaristinėm bazėm, visai kaip „Bleiro raganos projekte“.

Užtat nusikabaroję nuo kalno užmigom ne tuščiais pilvais, radom visai
neblogą „restoraną“, kur užkrimtom visai neblogų makaronų su daržovėm.

Ryte su bevemenčiomis bendrakeleivėmis nubildėjom nuo kalno atgal prie
pagrindinio greitkelio, kur vėlgi užkrimtę gardžiųjų makaronų sėdome į autobusą
link Pokharos.

Pokhara gyventoju skaičium yra kiek daugiau nei dvigubai mažesnė už Kathmandu,
bet lygiai kaip pastarajame yra turistinis kvartalas Thamel, taip Pokharoje yra
Lake Side – vieta prifarširuota pramogas siūlančių turizmo agentų, baisingai
lėto interneto kavinių beigi niekniekių ar rūbų krautuvėmis, niekuo
nesiskiriančiomis nuo to, ką matėme Kathamandu Thamelyje. Ir kur išleidome…oi
kiek išleidome. Na bet kaip nepirksi žmogus, kai pačios prekės su tavim kalba.

Arba
kaip nepirksi firminių, kad ir The North Pole batų už 90 Lt. Arba kuprinės už 50
Lt
. Dėl teisybės reikia pasakyti, kad viduje firminės The North Pole kuprinės yra
kišenė iš Adidas užrašu padabinto audeklo. Na ir kas? Pamanykit… Visa tai
labai primena „gariūnų“ laikus prieš daugiau nei dešimt metų puošusius Vilnių
įvairiausių ženklų firminėmis prekėmis, kai kiekvienas save gerbianti vyras
turėjo BOSS ar CHANNEL megstinį. Paaugliai gi bėgiojo su Adidas ar Nike batais,
Levi‘s džinsais ir viskuom kuom, kuo dabar apsirengt kainuotų virš tūkstančio
litų, aišku, kad kokybė skiriasi, kartais net labai, bet kartais nusiperki
batus už 500 Lt (nežinau, gal čia labai pigu), kurie labai jau primena tuos
„gariūnų“ laikų kokybę. O štai, kaip smagu Nepale nusipirkti ką nors tokio
„originalaus“ už tokią prieinamą kainą, negi bus gaila, kai suplyš? Taip pat
yra puikios kokybės ir puikių prekinių ženklų miegmaišių, rūbų ir viso, ko tik
gali prireikti keliautojui. Ir nors viskas labai „originalu“, bet užtat iš
akies žiūrint tikrai kokybiška ir už prieinama kainą bei kur kas geriau nei kokios nors „Xi
dziu ling“ firmos miegmaišiai maksimoje. Ir turbūt didieji visokios sportinės
įragos beigi aprangos gamintojai, lygiai kaip ir koks nors sony su visu savo
warner bros ir t.t. siunta iš pykčio, kol Nepalo valdžiai nusispjaut, kokius
dvd ar cd parduoda kas antra gatvės krautuvė ir kokiu ženklu pažymėtas rūbų (ar
bilia ko) kopijas gali nusipirkti. Štai, kad, pavyzdžiui, santechnika, argi
atsiras kas nors, kas nenorėtų „volvo“ čiaupo namie? Jei netinka „volvo“ gal
tiks „nokia“?

Ir atidžiau apsidairai, geriau jau tegu jie vagia tuos vardus,
nes kai sukuria ka nors savo, tai skamba žiauriai keistai.

Dabar atgal prie Lake Side ir tos akimirkos, kai pakeli akis nuo
restoranų ir gėrybių krautuvių. Jei pakelei akis į kairę – gražus ir tyras
(rimtai tyras ir be jokio kvapo) ežeras. O jei pakeli į dešinę – himalajų
virtinė.

Smulki pastaba reikalinga – akis į dešinę reikia kelti nebent šeštą ryto
– švintant, kitaip mielieji Himalajai bus paskendę debesyse. Lygiai kaip kad, jordaniukas
Chošnau, norėtų būt paskendęs.

Pakėlus akis užplūsta didelis noras ilsėtis ir nieko neveikt. Važinėtis
dviračiais, pavyzdžiui. Pokhara dėkinga savo plynu landšaftu tokiems
pasivažinėjimams.

O kiek toliau už miesto galima rasti vietą, kur ežeras,
virtęs upe, prasmenga žemėn ir pasisplepia kažkur giliai. Deja, ta vieta tokia nefotogeniška
ir sunkiai paveiksluojama dėl akį rėžiančios mėlynos tvoros.

Toliau dviračiais galima nukakti į vietą, kur vėl prasideda upė ir
pažiūrėt nuo aukšto skardžio į viską kas aplink.

Kitą dieną dviračius iškeitėme į irklus, o balnus į valties suolą ir
plukdėmės šian bei ten ežeriukyje. Daugiau nei kad viskas labai gražu ir
kankinančiai didinga nepatyrėme. Kančia kyla iš suvokimo, kad pats sau pavydi
būdamas gražaus paveikslėlio dalimi, o susivokus kančia išnyksta ir lieka tik
gėris.

Valties irklus galima iškeisti į sparnus, o
sparnais pasikinkė drąsiausia mūsų poros pusė.