Pramintais takais iš Kathmandu į Pokhara

Kas link turizmo Nepale, tai viskas aišku ir keliauti labai paprasta. Yra
du turistiniai miestai: Kathmandu ir Pokhara, pirmasis yra pagrindinis taškas
pradėti keliones į Tibetą ar kažkur aplink, kaip kad Everestas, antrasis yra kelionių
pėsčiomis (trekking) Himalajų papėdėmis pradžia. Visi turistiniai maršrutai
Nepale yra vienaip ar kitaip susiję bent su vienu iš šių miestų, o dažniausiai
žmonės apsiriboja nuvažiavimu iš Kathmandu iki Pokhros ir atgal. Lygiai taip
pat darėm ir mes. Tik, kad būtų įdomiau ir kelionė autobusu neprailgtų,
nusprendėm dvi naktis praleisti pusiaukelėje ir aplankyti du mažus kaimus. Pirmasis
kaimas, prie kurio iššokom iš autobuso, vardu Manakamana. Tiesa, pats kaimas
yra ant kalno, o šiais laikais visas smagumas tame, kad ant kalno galima patekt
keltuvu.

Ir kaina visai pateisinama. Atidžiau pažiūrėję į kaininką kiek
pasijuokėm, kad yra atskira kaina ožkai, na, pagalvojom – čia kalniečiai
gyvena, tai gal koks ožkų turgus yra netoliese ar kažkas tokio.

Deja, ne taip
viskas linksma su tom ožkom, kaip kad linksma yra važiuoti keltuvu. Kelionė ant
kalną trunka apie 15 min. ir panorama iš stiklinės kabinos visiškai užburianti.

Pats kaimas yra maždaug kilomentro aukštyje, žmonių ten visai nedaug ir, kogero,
buvom vieninteliai baltaodžiai turistai (bent jau nepastebėjom nė vieno kolegos
keliautojo). Manakamana yra svarbi vietiniams dėl senos šventyklos ir žmonių
srautas išties labai nemažas.

Kaip paaiškėjo kiek vėliau, dabar Nepale labai
didelės šventės, atitikmuo vakarietiškoms kalėdoms, todėl visi, kaip kokie
sekmadieninai krikščionys, laksto po šventyklas ir bendrauja su dievais tiek,
kiek nespėjo per visus metus.

O šventykla ant šito kalno dedikuota labai piktai
deivei su kuria bendraut yra sunku, nebent atneši dovanų šventyklos aukurui. Perbėgus
akim per dievobaimingų žmonių eilę ir aukas rusčiąjai deivei supratom, kad
ožkom parduodami bilietai buvo tik į vieną pusę. Sako, senesniais laikais, dar
kuomet nebuvo keltuvo ir nereikėjo pirkti bilietų, o tik užsikabaroti iki
šventyklos, ant to paties aukuro liejosi ir žmonių kraujai. Mes dovanų kaip ir
neturėjom, ir išvis visas tas kraujinis jovalas atrodė nejaukiai, todėl pratesėm
savo atrakciją besikapanodami iki kitos šventyklos.

Čia jau keltuvo nėra, tad
dar kilometriuką teko minti savo kojom. Nors ir nebuvo lengva, bet užlipus buvo
labai gražu ir labai smagu akims. Smagu nebuvo kojoms ir netreniruotiems
raumenims.

Pakeliui praejom keletą kaimų. Džiugu, kad vietiniai tik spoksojo,
mandagiai sveikinosi, bet nieko neprašinėjo ir netrukdė žingsniuoti, kaip ir
mes netrukdėm jiems kuistis savoj buityje. Kelio link šventyklos nežinojom,
todėl nesibaidėm kartu priskretusių mergaičių, kurios, mums sudvejojus
sankryžoje, nukreipdavo teisinga linkme.

Lipom lipom lipom, kol galų gale
užlipom. Ta šventykla, turbūt, yra daugiau labai svarbi, negu kad gražia ar
bent kuo nors išoriškai ypatinga. Užtai vaizdas nuo paties kalno viršaus atperka
kapanojimosi kančias. Čia reikia turtingo literatūrinio žodyno, kad pasakot ką
matai drebančiom nuo nuovargio kojom stovėdamas ant uolos ir dairaisi po
miškingus ir galingus kalnus. Arba reikia turtingo galimybėmis fotoaparato ir
fotografo, kad bent krislelį galėtumėm atpasakot spalvotais paveikslėliais. Kita
vertus, kiek bepasakosi, kiek berodysi, geriau vieną kart pačiam užlipt ir
pamatyt, nei kad spalvotų pasakojimų klausyt, tad visa įspūdžio ramybė bei
didybė nusėda mūsų prisiminimuose, o pasidalinti galime nebent šventyklos varpų
gaudesiu, toli nusidriekusiu per žaliuosius Nepalo kalnus.

Pavargę ir alkani, saulei besileidžiant parsigavome iki nakvynės guolio. Alkani
ir atsigulėm miegoti, nes turistinio maisto stygius mažam kaime pasijuto kaip
niekad, kita vertus nebuvom tiek išbadėję, kad valgyt tai, ką valgo vietiniai,
t.y. ryžių, žirnių sriubos ir pupų su čili prieskoniais troškinį iš metalinių
bliūdų. Vakarienei buvo sausainiai ir kilogramas ką tik nuo šakų nuskintų
pusžalių mandarinų. Dabar jau žinom, kad reikia pasirūpinti konservais.

Ryte nuslydę tuo pačiu keltuvu žemyn šokom į mikruškę link kito kaimo,
kurį iš viršaus turėjome progą apžiūrėti išvakarėse. Yra nemaloni pastaba apie transportą, kuri nesusijusi nei su keliais, nei
su ne mažiau nei Indijoje išprotėjusiais eismo dalyviais. Jei atsitinka taip,
kad važiuoti reikia tokiam autobuse, kurio dauguma keleivių yra vietiniai,
būtina atsiribot nuo aplinkos ir medytavynėje būsenoje, iškeliaut kur už
kabinos ribų. Kitaip bus sunku keliaut ir matyt civilizacijai svetimas Nepalo
moteris, kurios visos iki vienos kelionės metu apsivemia ne po vieną ir net ne
po penkis kartus. Kai kurios turi kokį maišelį pirmiems dviems kartams, po
kiekvieno paketas su visu turiniu keliauja už borto, maišelių pristigus, vyrai
užleidžia vietas prie lango moterims ir reikalui prispyrus, kas nepatenka už
lango – gražia srove nugula ant autobuso šono. Kol kas, kiek kartu čia važiavom
mikruške ar autobusu, tiek, kas kartą, visa istorija kartojosi.

Vidurdienį atbildėjom į Gorkhą, kiek didesnį nei prieš tai kaimelį, bet
su visiškai ta pačia atrakcija – lipti lipti ir užlipti. Šį kartą laiptais.
Gide parašyta, kad nuo papėdės iki viršukalnės yra pusantro tūkstančio laiptelių
– vienas juokas mums, patyrusiems laipiotojams.

Kelis kart stabtelėjom atgauti
kvapą, kelis kart šiaip pailsėt, dar kelis, kad nusivalyt žliaugiantį prakaitą
ir štai mes viršūnėje.

O viršūnėje stukso prašmatni šventykla su ypač gražiais
medžio drožiniais, kurių, deja, negalima fotografuot. Kaip paaiškėjo, tokie
draudimai reikalingi tam, kad nuotraukos nepatektų kokiems išprotėjusiems menų
grobstytojams, kurie viską nulupa ir nudrąsko, suradę nemažiau išprotėjusį ir
gerai mokantį „meno“ ir „istorijos“ mylėtoją vakaruose. Tad nuotraukų neturim,
tegalim pasakyti, kad dauguma drožinių net nebūtų tikę čia viešai pateikti dėl
ypač nešvankaus jų turinio. Seksas, seksas tryse, keturiese, su šunimis ar
karvėmis, velniais beigi skeletais.

Nuo šventyklos leidomės toliau ant kito kalno, mažiau pramintais takais po
miškus, su kažkokiom militaristinėm bazėm, visai kaip „Bleiro raganos projekte“.

Užtat nusikabaroję nuo kalno užmigom ne tuščiais pilvais, radom visai
neblogą „restoraną“, kur užkrimtom visai neblogų makaronų su daržovėm.

Ryte su bevemenčiomis bendrakeleivėmis nubildėjom nuo kalno atgal prie
pagrindinio greitkelio, kur vėlgi užkrimtę gardžiųjų makaronų sėdome į autobusą
link Pokharos.

Pokhara gyventoju skaičium yra kiek daugiau nei dvigubai mažesnė už Kathmandu,
bet lygiai kaip pastarajame yra turistinis kvartalas Thamel, taip Pokharoje yra
Lake Side – vieta prifarširuota pramogas siūlančių turizmo agentų, baisingai
lėto interneto kavinių beigi niekniekių ar rūbų krautuvėmis, niekuo
nesiskiriančiomis nuo to, ką matėme Kathamandu Thamelyje. Ir kur išleidome…oi
kiek išleidome. Na bet kaip nepirksi žmogus, kai pačios prekės su tavim kalba.

Arba
kaip nepirksi firminių, kad ir The North Pole batų už 90 Lt. Arba kuprinės už 50
Lt
. Dėl teisybės reikia pasakyti, kad viduje firminės The North Pole kuprinės yra
kišenė iš Adidas užrašu padabinto audeklo. Na ir kas? Pamanykit… Visa tai
labai primena „gariūnų“ laikus prieš daugiau nei dešimt metų puošusius Vilnių
įvairiausių ženklų firminėmis prekėmis, kai kiekvienas save gerbianti vyras
turėjo BOSS ar CHANNEL megstinį. Paaugliai gi bėgiojo su Adidas ar Nike batais,
Levi‘s džinsais ir viskuom kuom, kuo dabar apsirengt kainuotų virš tūkstančio
litų, aišku, kad kokybė skiriasi, kartais net labai, bet kartais nusiperki
batus už 500 Lt (nežinau, gal čia labai pigu), kurie labai jau primena tuos
„gariūnų“ laikų kokybę. O štai, kaip smagu Nepale nusipirkti ką nors tokio
„originalaus“ už tokią prieinamą kainą, negi bus gaila, kai suplyš? Taip pat
yra puikios kokybės ir puikių prekinių ženklų miegmaišių, rūbų ir viso, ko tik
gali prireikti keliautojui. Ir nors viskas labai „originalu“, bet užtat iš
akies žiūrint tikrai kokybiška ir už prieinama kainą bei kur kas geriau nei kokios nors „Xi
dziu ling“ firmos miegmaišiai maksimoje. Ir turbūt didieji visokios sportinės
įragos beigi aprangos gamintojai, lygiai kaip ir koks nors sony su visu savo
warner bros ir t.t. siunta iš pykčio, kol Nepalo valdžiai nusispjaut, kokius
dvd ar cd parduoda kas antra gatvės krautuvė ir kokiu ženklu pažymėtas rūbų (ar
bilia ko) kopijas gali nusipirkti. Štai, kad, pavyzdžiui, santechnika, argi
atsiras kas nors, kas nenorėtų „volvo“ čiaupo namie? Jei netinka „volvo“ gal
tiks „nokia“?

Ir atidžiau apsidairai, geriau jau tegu jie vagia tuos vardus,
nes kai sukuria ka nors savo, tai skamba žiauriai keistai.

Dabar atgal prie Lake Side ir tos akimirkos, kai pakeli akis nuo
restoranų ir gėrybių krautuvių. Jei pakelei akis į kairę – gražus ir tyras
(rimtai tyras ir be jokio kvapo) ežeras. O jei pakeli į dešinę – himalajų
virtinė.

Smulki pastaba reikalinga – akis į dešinę reikia kelti nebent šeštą ryto
– švintant, kitaip mielieji Himalajai bus paskendę debesyse. Lygiai kaip kad, jordaniukas
Chošnau, norėtų būt paskendęs.

Pakėlus akis užplūsta didelis noras ilsėtis ir nieko neveikt. Važinėtis
dviračiais, pavyzdžiui. Pokhara dėkinga savo plynu landšaftu tokiems
pasivažinėjimams.

O kiek toliau už miesto galima rasti vietą, kur ežeras,
virtęs upe, prasmenga žemėn ir pasisplepia kažkur giliai. Deja, ta vieta tokia nefotogeniška
ir sunkiai paveiksluojama dėl akį rėžiančios mėlynos tvoros.

Toliau dviračiais galima nukakti į vietą, kur vėl prasideda upė ir
pažiūrėt nuo aukšto skardžio į viską kas aplink.

Kitą dieną dviračius iškeitėme į irklus, o balnus į valties suolą ir
plukdėmės šian bei ten ežeriukyje. Daugiau nei kad viskas labai gražu ir
kankinančiai didinga nepatyrėme. Kančia kyla iš suvokimo, kad pats sau pavydi
būdamas gražaus paveikslėlio dalimi, o susivokus kančia išnyksta ir lieka tik
gėris.

Valties irklus galima iškeisti į sparnus, o
sparnais pasikinkė drąsiausia mūsų poros pusė.

Nepalas. Visi į Kathmandu!

Iš pasienio iki Kathmandu
galima nusigauti autobusu (vėl 12 valandų) arba lėktuvu (40 min). Kainų
skirtumas nemažas, bet dar vienos nakties autobuse nenorėjom, juolab, kad dar
būtų tekę laukti iki vakaro, tam, kad išvažiuot. Nusprendėm skristi, tad
vietiniam agentūros kioskelyje nusipirkom bilietus ir nurūkom į labai juokingą
oro uostą.

Ne mažiau juokingai prisiregistravę skrydžiui praėjom taip pat
juokingą apsaugos postą.

Pasikrovėm į juokingą lėktuvą ir pakilom juokingam
skrydžiui.

Tik dėl nelemto nesusipratimo (sedėjom atskirai ir Gražina galvojo,
kad fotikas pas Danielių, o Danielius galvojo, kad fotikas pas Gražiną)
nenufotkinom Himalajų pro lėktuvo langą, ką gi, teks pakartot kitą kartą.
Nusileidom jau sutemus ir apie miestą težinojom tiek, kad Kathmandu yra vienas
rajonas (Thamel), skirtas turistam ir jų poreikiam tenkinti, ten yra visi
viešbučiai, turizmo agentūros, parduotuvės ir t.t. ten ir patraukėm. Jokio viešbučio
nebuvom rezervavę, todėl išlipę iš takso pasikinkėm lagaminus ir lakstėm iš
vieno viešbučio į kitą, kol suradom laisvą, padorios kainos ir padoraus
kambario variantą. Nakvynė Kathmandu labai pigi, štai mes, nors ir dalinamės
gyvenamu plotu su tarakonais ir nelabai gerai tiekiamu karštu vandeni (dėl to jau
labai nesikremtam), mokam 24 LT už naktį. Per abu. Čia pirmas labai geras
dalykas. Antras, taip pat labai geras dalykas – čia nesmirda.

Ir gatvėse nėra
pamazgų kanalų. Nėra karvių ir niekas nedergia tiesiai ant gatvės. Palyginus
mažai šiukšlių ir regis, kad ryte kažkas viską iššluoja. Kitas labai geras, bet
kiek netikėtas dalykas, kad čia dar daugiau ir dar gražesnių dalykų, nei
Indijoje. Ir viskas dar pigiau. Taigi teko dar šiek tiek apsipirkti.

Taip pat
Kathmandu yra arbatos (kokios tik nori), galima rasti kavos, yra alaus ir netgi
alkoholio krautuvių, kuriose galima įsigyti, ko tik širdis geidžia. Tą patį
vakarą supratom, kad čia užtrukism ilgiau nei planavom. Pasienyje pasidarėm vos
trijų dienų vizą, bet prasitęsti ją nebuvo jokių problemų. Jei tingi stovėt
eilėje prie migracijos ofiso – atsiras pagalbininkų, kurie už papildomą mokestį
viską sutvarkys greičiau. „Kodėl gi nepaskatinus korupcijos“ – pamanėm mes ir
be papildomų rūpesčių prasitęsėm vizą dar mėnesiui. Be to, kad kiurksom labai
margam Thamel ir ilsimės nuo Indijos, secondhand‘iniam knygyne nusipirkom
Nepalo Lonely Planet ir susidėliojom planus ateičiai. Nepale liekam iki
lapkričio 17, ir tada jau Tibetas. Artimiausiu metu važiuojam pabimbinėt po
kalnus ir pažiūrėt kokia gi čia graži gamta, tas truks apie savaitę, tada
grįžtam į Kathamandu, updeitinam blogą, ir lekiam prie sienos su Tibetu, kur
dar pakiurksom kelias naktis besidairydami į Himalajus, ir iš ten jau turim
turą į Tibetą. Dabar kodėl „turas“. Žinojom, kad norint patekti į Tibetą,
reikia kažkaip kitaip, nei į likusią Kiniją, tas kitaip yra tai, kad neįmanoma
važiuoti į Tibetą nebūnant turo grupėje. Neįmanoma todėl, kad reikia „leidimo“
pakliūti į Tibetą, kuris yra išduodamas tiktai esant grupėje ir tik 21 dienai.
Kinijos viza ir tiktai grupei (grupė gali būti ir vienas ar du žmonės) reiškia,
kad mūsų anksčiau pasidaryta Kinijos viza bus panaikinta, kaip ir į orą bus
išmesti pinigai už ją. Ką gi, vėl nuostoliai per neapsižiūrėjimą. Juolab, kad
teks prasitęsti ir tą naująją 21 dienos vizą ir už ją vėl papildomai mokėti,
nes pagal planą trijų savaičių Kinijoje mumi niekaip neužteks.